Bažnytinės organizacijos

“Sandoros” veikla 1904- 1940 metų laikotarpyje

Sandoros įkūrėjo Kristupo Lokio šeimos portretas 1904 m. Atvirukas. Išleido H. Steinwenderio fotosalonas. D. Kauno rinkinys

Daugiau nei prieš du šimtus metų Mažojoje Lietuvoje vokiečiai jau turėjo išvystę veikiančias labdarybės organizacijas. 19-to šimtmečio antrojoje pusėje ir lietuvių tarpe atsirado asmenų, kurie ragino lietuvius organizuotis savarankiškam krikščioniškam savitarpiniam labdarybės darbui, tuo nenusileisdami vokiečiams. Panašių įdėjų pagrindais buvo įsteigta,beveik prieš šimtą metų, lietuvių evangelikų liuteronų labdaros ir kultūros draugija “Sandora” (įsteigimo metai-1904). Tačiau tiesa yra ta, jog ne visus 97 metus “Sandoros” veikla gyvavo. Kaip ir didžioji dauguma bažnytinių organizacijų, II-ojo pasaulinio karo metais buvo uždraustos ir vėliau išnyko, taip ir draugystei “Sandora” liko laukti šviesesnių bei geresnių laikų. Tik maždaug prieš dešimtį metų “Sandoros” veikla vėl atgijo, rėmėjų iš vakarų dėka. Tačiau reikia pripažinti tai, jog atgijusi pastarosios organizacijos veikla yra daugiau ar mažiau pakitusi lyginant su priešk arine “Sandoros” veikla.

Ši tema nėra daug nagrinėta. Ji paprasčiausiai liko užgožta kitų, greičiausiai svarbesnių, temų. Gal tam įtakos turėjo ir informacijos stygius, todėl detalesnių tyrimų šia tema atlikta nebuvo. Nors ši bažnytinė organizacija savo gyvavimo laikotarpiu buvo sukaupusi gana nemenką informacijos kiekį apie savo veiklą, tačiau įvairūs istorijos vingiai šią informaciją išblaškė po įvairias pasaulio vietas, o neretai ir visai pradangino. Taigi šiame straipsnyje nesant atliktiems detaliems tyrimams bus remiamasi pirminiais šaltiniais, t.y. pagrindinai bus naudojamasi publikuotais V. Gaigalaičio (34 metus buvo “Sandoros” pirmininkas) atsiminimais bei išlikusiais laikraščio “Pagalba” originalais. Taip pat bus naudojamasi ir papildoma literatūra, kad būtų galima objektyviau ir aiškiau nušviesti tuo laikmečiu egzistavusias problemas bei situaciją, kurioje “Sandora” vystė savo veikla.

Šio straipsnio tema apima laikotarpį nuo 1904 metų iki 1939 metų, t.y. pradedant nuo šios organizacijos įsteigimo metų ir baigiant Klaipėdos krašto okupacija, kuomet nacių valdžia jėga atplėšė Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir uždraudė bet kokį lietuvišką veikimą Mažojoje Lietuvoje. Straipsnyje bus bandoma parodyti draugijos “Sandora” įkūrimo motyvaciją, veiklą organizacijos įsteigimo pradžioje; veiklos kryptis bei plėtra-darbo bei teritorijos atžvilgiu per 35-erius “Sandoros” gyvavimo metus . Be jau minėtų tikslų taip pat bus kreipiamas dėmesys ir į tautines problemas, kurios taip pat nemažai įtakojo šios draugijos veiklą, pastarosios egzistavimo metais.

“Sandoros” įsteigimas ir jos veikla iki 1919m.

Misijonierius Kristupas Lokys su indų mokytoju Stefanu Khariya Samada iš Bengalijos 1902 m. Atvirukas. Išleido H. Steinwenderio fotosalonas. D. Kauno rinkinys.

Vienas esminių faktorių, lėmusių pirmųjų liuteroniškų organizacijų atsiradimą Mažojoje Lietuvoje buvo - per įvairias kultūrines ir labdarybės organizacijas apsaugoti lietuvius nuo pašalinės kultūros įtakos bei ištautėjimo. Nes tuo metu,t.y. 19 amžiuje buvo vykdoma gana stipri germanizacija. Taigi tokių ir panašių idėjų skatinamas, grįžęs 1903m. iš misijos darbo Indijoje, kunigas ir misionierius Kristupas Lokys (1860-1921) matė būtinybę įsteigti organizaciją, turinčią tikslą šviesti žmones, rūpintis neturtingaisiais, ligoniais, taip pat skatinti blaivybę. Tokia organizacija, pavadinta “Sandora” buvo įkurta 1904 metais. Apie pačią “Sandoros” įsteigimo šventę užsimena, savo atsiminimuose, vėlesnysis šios organizacijos pirmininkas kun.dr. Vilius Gaigalaitis:

“Krikščioniška draugija “Sandora” tapė 1904 m. Tilžėje įsteigta. Per Trijų Karalių šventę susirinko apie 20 asmenų; Medviškėmių [Mediškėmių?] sakytojas Griga, atidarydamas pasitarimą, išdėstė, kad krikščioniškoji [krikščioniškoje] dorybė nyksta ir blogyn eina, todėl reikia ir lietuviams vienytis ir griūvančius mūrus atstatyti .”

Būtina paminėti, kad tame susirinkime dalyvavo ir Kr.Lokys, kuris anot V.Gaigalaičio “buvo praktiškas veikėjas, patardavęs apie praktinio krikščioniškumo pasidarbavimą”. Tas “praktinis krikščioniškumo pasidarbiavimas” atrodė sekančiai: įtaisyti miestuose krikščioniškus viešbučius be svaiginančių gėrimų, prieglaudas dėl našlaičių, senelių, paliegelių ir luošų, priruošti gailestingų sesučių bei įsteigti draugijos laikraštį. Taip pat buvo pasiūlyti kandidatai Į “Sandoros” pirmininko vietą-sakytojas Baltrys iš Klausvaičių bei laikraščio “Pagalba” redaktoriaus vietą- sakytojas Griga iš Katyčių parapi jos.

Taigi pastarasis susirinkimas Tilžėje , nors ir buvo pats pirmasis daugiau ar mažiau oficialus “Sandoros” susirinkimas, tačiau jame, kaip matome, buvo nutarta gana daug svarbių dalykų. Kur kas svarbesnis posėdis įvyko po trejetos mėnesių, kur buvo susirinkta dėl tos pačios priežasties - draugijos “Sandoros”. Tam tikras šio posėdžio detales V.Gaigalaitis užrašė savo dienoraštyje:
“ ... kovo mėn. 3 d. susirinko Klaipėdoje pas Svarą apie 20 vyrų, priėmė įstatus ir pasidalino tarp savęs pareigomis, beje pirmininku Baltrys, šalia jo Plonaitis ir Sudirgaitis *, reikalų vedėju Strekys, tad Šuišelis, Svars ir Birškus, pristovais: Labrencas, Naujokas,Taleikis, Užveizdėjimo taryba : Grigaitis, Molinus ir Davils.”

“Sandoros” įsteigimas matyt bus plačiai nuskambėjęs Klaipėdos mieste bei jos apylinkėse, nes vietiniuose laikraščiuose buvo rašoma apie pastarosios draugijos atsiradimą ir linkima jai darbuotis ir vystytis. Tai buvo gera ideologinė paskata “Sandorai”, nes didžioji dalis visuomenės buvo prieš tą draugiją nusistačiusi, tame tarpe ir daugelis kunigų. Toks neigiamas visuomenės požiūris turi paprastai paaiškinamą priežastį. Kadangi tais, šiuo atveju, 1904 metais Klaipėdos Kraštas priklausė Vokietijos imperijai, todėl didžioji dalis visuomenės jei ir nebuvo vokiečiai, tai bent jiems prijaučiantys. Tad pastarieji niekaip negalėjo suvokti kaip jų “etninėse” žemėse galėtų būti propaguojama lietuviškoji kultūra. Puikiausias pavyzdys tam galėtų būti vieno Vokietijos medicinos mokslų daktaro, kurio šaknys greičiausiai bus lietuviškos, Michael Wannags parašytas straipsnis “Vokietija Klaipėdos krašto neatplėšė” žurnale “Keleivis”. Jame Dr. Michael Wannags rašo: “Manau teisingumo vardan <.....> turėtumėte paminėti 1939 metų kovo 22 dieną, kai Klaipėdos kraštas jo gyventojų ( ir lietuvininkų) pastangų dėka, buvo grąžintas Vokietijai. Arba bent 1938 metų lapkričio 1 dieną, kai Lietuvos gubernatorius Klaipėdos krašte atšaukė karo stovį. Tuokart - dar gerai atsimenu - vidurnaktį Priekulės turgaus aikštėje susirinko daugybė žmonių su žibintais, gaudė bažnyčios varpai ir žmonės giedojo: “Nun danket alle Gott” (“Taigi mielam Dievui širdingai dėkavokim”), o po to pirmą kartą, nebijodami būti nubausti, vokiečių himną .”

„Sandoros“ valdyba. 1929 m. Iš kairės: J. Karalius, M. Purvinas, kun. Vilius Gaigalaitis, Kristupas Lekšas, J. Šmitas, stovi Jonas Birškus. Nuotrauka iš Chr. Gaigalat-Adams albumo.

O, kad dėl to klausimų nebekiltų bei tai, kad straipsnyje paminėti įvykiai būtų ne vien praktiškai, bet ir teoriškai pagrįsti, būtina pacituoti kirchenrato vadovų 1939 kovo 23 d. telegramą:” Mes sveikiname mūsų evangeliškąsias Klaipėdos krašto parapijas, kurios ir sunkiais laikais tikėjimą ir vokiškumą ištikimai saugojo, su jūsų Dievo malone sugrįžimu į Didžiosios Vokietijos Reichą ir džiaugiamės vėlei laimėta vienybe. Heil mūsų Fiūreriui ir mūsų Tėvynei ! (“Unsere evangelischen Gemeinden des Memelgebiets, die in schweren Zeiten Glauben und Deutschtum treu bewahrten, gr u ssen wir zu ihrer Rueckkehr ins Grossdeutsche Reich Dankbarkeit gegen Gott, in freunde ueber die wiedergewonnene Einheit. Heil unserem Fuehrer und unserem Vaterland ! “)
Nors abiejose citatose daugiau kalbama apie tarpukario laikotarpį, tačiau tai, be jokių abejonių, tinka ir “Sandoros” įsikūrimo ir gyvavimo laikotarpiui. Taigi jau ne vieną šimtmetį Klaipėdos krašte gyveno vokiškajai dvasiai prijaučiančių evangelikų liuteronų kunigų. Na, o tarpukario laikotarpiui einant į pabaigą didelė Klaipėdos krašto liuteronų kunigų dalis galutinai perėmė germanizatorių idėjas, tapo net jų propaguotojais. Tai buvo kitoniška dvasininkų karta, negrįžtamai pararadusi ankstesniųjų Mažosios Lietuvos kunigų geranoriškuną, pagarbą savo parapijiečių gyvenimo būdui, kalbai, papročiams. Liūdniausia, kad tarp aršiausių pangermanistų buvo dvasininkų lietuviškomis pavardėmis: M. Lokys, G. Puodžius, J. Šalys... Tokie dvasininkai greičiausiai bus pamiršę Kristaus žodžius:“ Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo - Dievui ”. Bet visgi Klaipėdos krašto visuomenės tarpe atsirado ir susipratusių lietuvių dvasininkų, kaip Dr. V. Gaigalaitis ir kt., kuris vis dėlto juto pareigą savo tėvynei Lietuvai grįsdamas visa tai tokiais žodžiais: “ ... aš pajutau savyje priedermę už savo kalbos ir kraujo žmones rūpintis, kad jie krikščioniškumo ir švietimo srityje neatsiliktų. Kuo jie nusikaltę ar blogesni už kitus, kad turėtų atsilikti už kitus?”

Iš viso to galima pastebėti, jog “Sandoros” komiteto nariai ne tik bus nesulaukę taip tikėtosios pagalbos, bet veikiausiai jiems (komiteto nariams) bus tekę išklausyti ir nemažai kritikos. Tačiau vis dėlto “Sandora” žengė į priekį. Dar tų pačių, 1904 metų, liepos 25 dienos susirinkime į “Sandorą” įstojo 20 narių, kurie pažadėjo prisidėti po 300 markių prie draugijos namų pirkimo.

„Sandora“ švenčia savo 30 metų sukaktį Klaipėdoje. 1934 m. gegužės 22 d. Iš A. Krisiukėnaitės-Dikšienės albumo

1904 metų spalio 22.d išvykus Kristupui Lokiui atgal į Įndiją “Sandora” liko be tikro tvarkytojo. Tik beveik po metų, t.y.1905 rugsėjio 26 dieną vėl įvyko “Sandoros” susirinkimas, kuriame rimtai buvo svarstoma - pastarąją draugiją uždaryti ar tęsti jau pradėtą darbą. Vienas iš draugijos pradininkų Adomas Einaras pradėto darbo tęsimą grindė tokiais žodžiais: “Mes “Sandorą” steigdami Dievui davėme pažadą, todėl reikia jį attesėti ir negalime dabar rankas nuo žagrės atitraukti .”Tokiam pasisakymui pritarė ir Kunigas Vilius Gaigalaitis. Pastarasis buvo išrinktas draugijos pirmininku, o draugijos organu buvo priimtas kas mėnesį turėsiąs išeiti laikraštis “Pagalba”, kurios redaktoriumi taip pat buvo paskirtas Vilius Gaigalaitis. Čia būtina paminėti tą faktą, jog pirmuosius tris “Pagalbos” numerius redagavo Endrikis Šadagys, ir tik nuo ketvirto numerio šiuo darbu tiesiogiai užsiėmė Vilius Gaigalaitis. Tokiu būdu “Sandoros” darbas buvo tęsiamas toliau ir 1905 - ųjų metų pabaigoje šiai draugijai jau priklausė 78 nariai.

Draugija “Sandora” po truputį augo ir didėjo jos narių skaičius.1906 metais Į pastarąją draugiją pareiškė noro įstoti dar 50 narių. Draugijos organo “Pagalbos” per tuos metus buvo išleista 12 000 egzempliorių. Tačiau “Pagalba” ne visada būdavo leidžiama reguliairiai. To priežastis buvo sunki “Sandoros” gyvavimo pradžioje sunki finansinė padėtis. 1905 metais draugijos turtą sudarė 195,92 markės, o 1906 metų 625, 53 markės.

“Sandora” visomis savo išgalėmis tęsdama savo darbą sekančiais, 1907, metais draugijoje jau turėjo 216 narių. 1908 metais “Sandoros” draugijai pavyko įgyvendinti vieną iš užsibrėžtų tikslų - įsigyti nuosavą draugijos namą. Tai ir buvo padaryta 1908 metų gruodžio mėnesį, kai už 49 250 markių buvo įsigyti namai su kiemu ir sandėliu Klaipėdoje, šalia žemininkų bažnyčios (šiuo metu neišlikusi). Šio namo įsigyjimas turėjo didelės reikšmės “Sandoros” draugijai. Namo antrame aukšte 1909 metų lapkričio 27 d. įšventintoje salėje, kur vykdavo įvairūs draugijos susirinkimai, o vėliau vykę giedojimo vakarėliai, įsteigta sekmadieninė mokykla. O nuo 1910 metų “Sandoros” pirktame name buvo atidaryta parduotuvė, kas reiškė papildomas pajamas, kurios šitai draugijai buvo labai reikalingos. “Krautuvėlėje” pirmus tris metus darbavosi du žmonės - A. Baltrys ir Budrienė.Taip ją apibūdino V. Gaigalaitis peržvelgdamas 30 metų “Sandoros” darbą: “... jie veik įtaisė savo patlab pirktame name dvejuose kambariuose krautuvėlę visokių liet. knygų, labiausiai dvasinio turinio, taipojau ir rankdarbių ir moterims privalomų prekių, šalia to Indijos arbatos, Lokio parsiųstos. Kad pašelpus naminį giedojimą, buvo ir mažų vargonėlių pasiuloma.” Jau sekančiais - 1911 - metais šios parduotuvės apyvarta siekė 12 000 markių, Narių skaičius buvo pakilęs iki 412 žmonių, “Pagabos” tais metais buvo išspausdinta jau daugiau nei 15 000 egzempliorių, įvyko “Sandoros” susiėjimai Žibuose, Kintuose ir Giruliuose. Iš to galima daryti prielaidas, jog minėtose vietovėse jau bus buvę “Sandoros” narių. O kad tai turi pagrindo įrodo tas faktas, jog po poros metų, 1913 metais, buvo nuspręsta kiekvienoj parapijoj net “Sandoros” atstovą išrinkti.

Ir toliau “Sandora” pamažu augo. 1913 metais norinčiųjų būti “Sandoros” nariais atsirado 122 žmonės. Tad sandoriečių jau buvo 434. Draugijos krautuvėlė dėl veikiausiai ne itin pelningo darbo buvo perduota pirkliui Grastaičiui pagal nuomos sutartį. Deja ir jis nesugebėjęs pelningai vykdyti prekybos, tad vėliau krautuvėles reikalai buvo vėl grąžinti pačiai draugijai.

„Sandoros“ išlaikoma neįgaliųjų prieglauda Tauragėje. Atvirukas. „Sandoros“ knygyno Klaipėdoje leidinys. D. Kauno rinkinys

1914 - ieji metai “Sandorai” buvo jubiliejiniai - 10 gyvavimo metų. Deja, kartu su jubiliejumi į “Sandoros” namus atėjo ir kita “šventė” - I pasaulinis karas. Tačiau netgi karo metais “Sandora” neužbaigė savo veiklos. Žinoma, jog prieš I pasaulinį karą planuotieji draugijos tikslai sustingo, norinčiųjų tapti jos nariais skaičius sumažėjo: 1915 - 2; 1916 - 2; 1917- tik 1 asmuo. Karo metais šiai kultūros ir labdaros organizacijai atsirado kitos užduotys - kiek įmanoma rūpintis įvairiuose kraštuose kariaujančiais ar į belaisvę patekusiais lietuvininkais. “Sandoros” veikla karo metu yra sudėta į vieną citatą:

“Ten svetimybėje jie geidavo sveikinimų ir žinių iš savo lietuviško krašto, išsiilgo palinksminimo iš Dievo žodžio. Tai čia “Sandoros” laikraštėlis “Pagalba” buvo tas ryšys, kurs sujungė Lietuvos kareivius tolybėje, varguose ir pavojuose skęstančius, su savo mylimaisiais, savo prieteliais, savo bažnyčiomis tėvynėje, ir palinksmino bei atgaivino juos širdperšoje ir mirties bėdoje. “Pagalboje” buvo patalpinta sveikinimų, pastiprinančių žodžių, maldelių ir raštelių kamarotų iš kitų karo kraštų.

Kits panašus meilės darbas buvo siuntinėjimas laiškų ir piningėlių mūsų pavilktiesiems į tolimus Rusijos kraštus. Čia jau sunkesnis darbas, bet taipgi reikalingas. Mes susipažinome su Švedijos Raudonuoju Kryžiumi ir bankais, kurie mums iš pradžios tarpininkavo, ir taipo “Sandora” ir šitu keliu galėjo meilės darbą atlikti nelaimingiesiems. Mes išleidome pašaukimą ir gavome tam tikslui renkamų dovanų iš Mažosios Lietuvos ir Vokietijos 6694 markius ir iš Amerikos 5090 mk. Mažne visą darbą turėjo pirmininkas atlikti ir jis siuntinėjo po mažesnes sumas tremtiniams į Samarą ir Saratovą, į Simbirską ir Irkutską <..........>. Kiti piningai buvo dalinami nukentėjusiems lietuviams pačioje Lietuvoje dalimis per pralotą Dambrauską, per Steputatį ir kitus.”

Tuoj po karo , 1918 - aisiais, “Sandora” buvo įsteigusi lietuvių studentų šelpimo fondą. Tuo būdu skatindama lietuvius siekti mokslo žinių, kad pastarieji švietimo srityje neatsiliktų . Toks draugijos žingsnis savaime suprantamas, nes įvairūs raginimai leisti savo sūnus ir dukras į mokslus ne kartą buvo spausdinami “Pagalboje” bei kt. O nuo fondo įsteigimo vargingesniems studen tams, tiesa tik nedideliai daliai, buvo finansuojamos studijos.
Taigi nelengva dalia kliuvo “Sandorai” I pasaulinio karo metu, tačiau netgi tuomet draugija nenuleido rankų ir stengėsi vykdyti krikščionišką pareigą - padėti savo artimui.

“Sandoros” veiklos kryptys 1919 - 1924 metais

Pasibaigus I - ajam pasauliniam karui “Sandorai” ne iš karto pavyko atgaivinti tokią veiklą, kokia pastaroji buvo iki prasidedant karui. Tai rodo ir tas faktas, jog 1919 metais į draugiją įstojo tik du žmonės, be to įvairūs literatūros šaltiniai taip pat nenurodo “Sandoros” vysčiusios plačios veiklos . Greičiausiai didžiausia to priežastis buvo neseniai pasibaigęs pirmasis pasaulinis karas ir jo padariniai.

Jau sekančiais ,1920, metais “Sandoroje” buvo keliami tikslai dėl mokyklos misionieriams įsteigimo, dėl lietuviško seminaro mokytojams ir kunigams, liaudies universiteto bei lietuviškos gimnazijos. Visi šie išvardinti siekiai dar kartą primena, jog “Sandora” rūpinosi ne tik diakonine veikla, bet ir lietuviškumo stiprinimu. Veiksmingiausia ir palankiausia dirva tam vykdyti buvo pasirinktas mokslas. Jau 1922 metais Klaipėdoje pradeda veikti privati lietuviška gimnazija, kuri vėliau buvo pavadinta Vytauto Didžiojo vardu. Pačioje pradžioje joje direktoriavo ir tikybos pamokas dėstė pats “Sandoros” pirmininkas V.Gaigalaitis. Tad atrodytų, jog “Sandorai” pavyko įgyvendinti vieną iš savo užsibrėžtų tikslų. Deja, steigiant pastarąją gimnaziją “pirmuoju smuiku griežė” ne “Sandora”. Tačiau nepaisant to, “Sandora” rūpinosi besimokančiais gimnazistais. Vargingesnius gimnazistus ji šelpdavo finansiškai bei kitais materialiniais dalykais. Sekmadieniais Klaipėdoje pasiliekantieji gimnazistai buvo raginami lankyti “Sandoros” name esančią sekmadienio mokyklą, kuri taip pat buvo įkurta tais pačiais, 1922, metais.

Po dvidešimties metų darbo veiklos, 1924 metais “Sandoroje” narių buvo jau 625, beveik be išimčių jie buvo lietuviai. Tai buvo gana nemenkas pasiekimas žinant, jog didžioji dauguma Klaipėdos krašto gyventojų save laikė vokiečiais. Tais pačiais metais prie “Sandoros” buvo įsteigta “Sandoros evangeliška Moterų Pagalba”. Šios “Sandoros” “filijos” užduotis bei tikslas buvo toks: “Ji nori krikščionišką tikybinį supratimą lietuvių moteryse ir mergaitėse budinti ir bažnytišką, taipojau labdaringą meilės darbštumą jose auginti” Draugijos pirmininke buvo išrinkta Krukytė.

Taip pat 1924 - aisiais jubiliejinio susirinkimo metu buvo numatyta keletas dalykų: įsteigimas namų dėl luošųjų ir šiaip varguolių ; Klaipėdoje seminaro teologams įsteigimas (čia veikiausiai buvo galvojama apie lietuvių kunigų paruošimą, kurie galėtų būti Klaipėdos krašte atsvara provokiškai nusiteikusiems “sielų ganytojams”) ir tam skirti penkiolika stipendijų ; taip pat religinių knygų platinimas, ypač jaunim o tarpe.

Prie to reikia dar priminti, jog be šiame skyriuje minėtinės “Sandoros” veiklos nesustojo veikusios nei šios draugijos knygynas, nei įsteigtoji bealkoholinė kavinė, “Pagalbos” leidyba. Be to reikia paminėti ir tai, jog “Sandora” laikas nuo laiko išleisdavo ir naują, daugiausia religinio turinio, knygelę.

“Sandoros” veiklos plėtra V. Gaigalaičio konsistorijos metu (1925 - 1933)

Po pirmojo pasaulinio karo Lietuvai tapus nepriklausoma šalimi buvo nuspręsta suvienyti į vieną Lietuvos Evangelikų Liuteronų Konsistoriją tris tautinius Lietuvos teritorijoje veikusius sinodus: vokiečių, lietuvių ir latvių. Konsistorijos prezidento pareigoms pasiūlytas asmuo būtinai turėjo būti patvirtintas Lietuvos respublikos prezidento. Be to Lietuvos valdžios nuostata konsistorijos prezidento pareigoms išrinktas asmuo turėjo gerai mokėti lietuviškai ir būti paklusnus valstybei. Tad nenuostabu, jog už lietuviškumą stipriai pasisakęs bei kovojęs “Sandoros” pirmininkas V. Gaigalaitis valstybės prezidento 1925 metų pabaigoje buvo paskirtas konsistorijos prezidentu ir konsistorijai vadovavo iki 1934 - ųjų. Beje reikia priminti jog nuo 1919 metų V. Gaigalaitis jau buvo išėjęs į pensiją ir nebekunigavo .

Gaigalaičiui esant tokiose aukštose pareigose “Sandoros” organizacijai tai taip pat turėjo turėti įtakos. “Sandoros” pirmininkui pradėjus eiti konsistorijos prezidento pareigas buvo pasitelktas ir draugijos organas “Pagalba”. Tokiu būdu nuo 1926 metų “Pagalba” buvo ne tik pastarosios draugijos organu, bet ir laikraščiu “apgarsinančiu skelbimus Lietuvos Evangelikų Liuteronų Konsistorijos Kaune”. ”Pagalbai” tapus oficialiu Konsistorijos laikraščiu, joje buvo spausdinami įvairūs konsistorijos nutarimai, potvarkiai, išrinktų parapijų tarybų sudėtys ir panašūs dalykai. Kadangi tai buvo oficialus Konsistorijos laikraštis jį gaudavo kiekviena parapija ir privalėjo pastarajį laikraštį saugoti savo archyvuose.

“Sandoros” įsteigtos “Moterų Pagalbos” dėka 1925 metais Klaipėdoje buvo įsteigti du vaikų darželiai. Be to tais pačiais 1925 metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete buvo įkurtas Evangelikų Teologijos Fakultetas, ruošęs dvasininkus Lietuvos Lietuvos liuteronų ir reformatų bažnyčioms. Tam tikra dalimi prie šio Fakluteto įsteigimo prisidėjo ir “Sandoros” draugija. Dar 1924 metas liepos 30 d. “Sandoros” name buvo rašytas nutarimas: “Mes šiandien susirinkę evangelikų draugijos “Sandoros” Klaipėdoje nutariame, Lietuvos Valstybės Vyriausybės nuolankiai prašyti, kad būtų veikiai steigiamas atatinkamas institutas, ar prie universiteto Kaune, arba ypatiškas Seminaras Klaipėdoje, kuriame būtų jau šiemet maždaug 15 lietuvių jaunuolių priimami priruošimui į kunigus, jeib jie potam tarnautų evangelikų mūsų krašto parapijose. Mūsų dabartiniai kunigai, būdami beveik be išmties vokiškos kilties, nėra užtektinai išmokę mūsų kalbos, todėl ir negali mums, kaip mes reikalauti turime, suprantamai Dievo žodį pamoksluose skelbti ...”

Būtų galima sakyti, jog dar 1924 metais dvidešimties gyvavimo metų proga užsibrėžti “Sandoros” tikslai buvo pradedami įgyvendinti. Tai jau minėto fakulteto įsteigimas, o 1926 metais Plikiuose už 840 Litų per metus buvo išnuomotas namas “Sandoros” varguolių prieglaudai įkurti. Ši prieglauda savo darbą pradėjo tų pačių metų rugsėjo gale ir pačioje pradžioje rūpinosi šešiais pacientais. Prieglaudai prižiūrėti buvo įsteigtas ir vietinis komitetas iš penkių asmenų.

Dar tais pačiais metais “Sandoros” pirmininkas bei tuo pat metu ėjęs ir Lietuvos Evangelikų Liuteronų Konsistorijos pareigas kreipėsi į Lietuvos žemės reformos valdybą prašydamas leisti įsteigti panašią prieglaudą ir Tauragėje. Toks prašymas buvo patenkintas ir Lietuvos vyriausybė 1928 metais skyrė šiam tikslui Tauragės dvarą bei dar duodama 48 ha žemės. Tauragės prieglaudai įkurti “Sandora” iš savo lėšų skyrė 25000 Litų. Deja šitų pinigų nepakako, tad jau antrajai “Sandoros” prieglaudai įkurti lėšų dar davė ir Klaipėdos Krašto Direktorija. Dar tais pačiais metais “Sandoros” prieglauda Tauragėje pradėjo savo darbą ir turėjo 9 pacientus.

Kalbant apie T auragės prieglaudos įkūrimą būtina paminėti ir tą faktą, kad prieglaudą pačioje pradžioje bandyta kurti dviejų draugijų -“Sandoros” ir “Pagalbos”. Pastaroji buvo įkurta 1923 metais Tauragėje tautiškai nusiteikusių lietuvių siekdama pagerinti lietuvių padėtį valstybėje ir bažnyčioje. Taigi tokius siekius turinti “Pagalba” buvo suėjusi draugystėn su “Sandoros” draugija. “Sandora” keletą metų net buvo radusi savo laikraštyje “Pagalboje” vietos šiai iš Tauragės kilusiai draugijai, kurios oficialus pavadinimas buvo Lietuvių Evangelikų Liuteronų Sąjunga “Pagalba”. Tačiau jau nuo 1932 metų tiek “Sandora” tiek jos laikraštis “Pagalba” visiškai atsiribojo nuo Lietuvos Evangelikų Liuteronų Sąjungos “Pagalba”, nes pastaroji sąjunga nuo 1930 metų ėmė labai stipriai radikalėti ir palaipsniui panašėjo į kitą tuometinę organizaciją “Srovę”. “Sandora” atsisakė minties kurti prieglaudą kartu su Lietuvių Evangelikų Liuteronų Sąjunga “Pagalba”. To priežastis buvo ta, jog “Pagalbos” sąjunga negalėjo prisidėti finansiškai prie prieglaudos įruošimo.

Per dvidešimt penkerius savo darbo veiklos metus “Sandora” buvo pasiekusi gana nemažai. Jos priežiūroj veikė :2 prieglaudos, 2 moterų pagalbos (Klaipėdoje ir Plikiuose), knygynas su rankdarbių krautuvėle, sekmadieninė mokykla, 2 vaikų darželiai, laikraščio “Pagalba” mėnesinis tiražas siekė 2000, narių skaičius buvo virš 600, Tačiau netgi tada“Sandora” “neužmigo ant laurų”. JI ir toliau plėtė savo veiklą ne tik Klaipėdos krašte, bet ir už jos ribų, t.y. į Didžiąją Lietuvą.

Be jau veikusios “Moterų pagalbos”, 1932 metų rugpjūčio 4 dieną šalia “Sandoros” įsisteigė ir “Jaunųjų Sandora”. Ji turėjo savo valdybą, o kiekvienas narys turėjo segėti skiriamajį ženklą- kryžių su virš jo tekančia saule. Norintieji tapti “Jaunųjų Sandoros” nariais turėjo duoti tokią priesaiką:

“Aš pripažįstu Jėzų Kristų kaip mano tikrajį Vadą ir Išganytoją, kurį sekioti aš laikysiu savo vyriausia užduotimi. Aš noriu Dievo Žodį mylėti, Jo klausyti ir pagal Jį elgtis. Aš rūpysiuos, kaip tikras krikščioniškas lietuvis, garbingai ir švariai gyventi pagal kūną ir dūšią ir saugotis girtavimų ir negražių papročių. Aš pažadu ištikimai pildyti “Sandoros” įstatus, patarnauti savo draugijos valdybai ir būti ištikimu savo draugų prieteliumi. Ant to padėk man, Dieve, su savo malone ! “

“Jaunųjų Sandoroje” netrukus susibūrė giedotojų choras bei dūdų orkestras. Tiek choras, tiek orkestras papuošdavo savo muzika “Sandoros” šventes bei vasaromis organizuotas išvykas į gamtą. Ši jaunimo draugija matyt bus kėlusi susidomėjimą ir aplinkinių kaimų jaunimui, nes ir šie pradėję burtis į “Jaunųjų Sandoros” skyrius. Be jau minėtos jaunimo draugijos , 1932 lapkričio 11 dieną buvo įsteigta “Gailestingų seserų draugija”. Pagrindinis jos darbos buvo ligonių slaugymas.

Taip pat reikia paminėti, jog “Sandoros” bendraminčių atsirado ir Didžiojoje Lietuvoje. 1933 “Sandoros skyrius buvo įsteigtas Šančiuose, o netrukus toks skyrius buvo įsteigtas ir Telšiuose. Tokiam “Sandoros” plitimui po Lietuvą nemažą įtaką bus turėjęs V. Gaigalaitis, vis dar ėjęs konsistorijos prezidento pareigas.

1933 - iųjų metų rugsėjo 30 dieną “Sandora” persikraustė į naujas draugijos patalpas. Draugijos veiklai skirtos patalpos buvo įkurtos “Sandoros” pirmininko nuosavame name Klaipėdoje, Palangos gatvėje 19a .(šiuo metu nebeišlikęs). Viename iš namo aukštų įkurtoje “Sandoros” salėje vykę draugijos posėdžiai, sekmadieninė mokykla, rinkdavosi “Moterų pagalba”. “Sandora” juose vykdė savo veiklą iki 1939 metų, t.y. iki tol kol nebuvo uždrausta ir pati “Sandora”.

“Sandoros” darbai ir jos likimas (1934 - 1939)

Jau trisdešimt metų darbuodamasi ši kultūros ir labdaros draugija ryžtingai tęsė savo veiklą ir toliau, nežinodama, jog tik keletą metų ji bevykdys savo užsibrėžtus tikslus. Tačiau ir paskutiniųjų šešių metų “Sandora” neleido veltui. Be Klaipėdoje veikiančio knygyno - krautuvėlės, 1934 metais “Sandoros” knygyno skyriai buvo atidaryti Šilutėje bei Pagėgiuose. Tais pačiais metais “Jaunųjų Sandoros” nariams buvo leista turėti savo skyrių laikraštyje “Pagalba”. Šie savo skyrių buvo pavadinę “Jaunųjų prietelis”, kuriame buvo aprašomos įvairios “Jaunųjų Sandoros” problemos, pasisakymai. Neskaitant jau išvardintų dalykų visame Klaipėdos krašte buvo įsteigta nemažai “Sandoros” ir “Jaunųjų Sandoros” skyrių. Nors tokių skyrių buvo įsteigta ir Didžiojoje Lietuvoje, tačiau ten jie neprigijo.

“Sandoros” valdyba matydama, kad Plikiuose aštuonis metus veikianti prieglauda negalinti patenkinti visų norinčiųjų , buvo nutarta ieškoti naujos vietos prieglaudai (Plikių prieglauda turėjosi tik 10 pacientams skirtų kambarių). Vieta naujai prieglaudai buvo rasta Laugaliuose. Ten suremontuotame keturių aukštų name 1934 metų lapkričio 11d. duris atvėrė nauja prieglauda. Joje buvo išlaikyta 100 paramos, žmogiškos šilumos reikalingų žmonių. 1935 metais dėl vyriausybės įsakymo uždarytos Tauragės prieglaudos pacientai taip pat buvo atkelti į Laugalių prieglaudą.

Ir toliau “Sandora” sėkmingai tęsė savo pradėtą darbą: narių buvo priskaičiuojama virš 600; “Pagalbos” skaitytojų virš 2000; “Sandoros” skyrių buvo įsteigta vos ne kiekviename didesniame Klaipėdos krašto miestelyje; veikė Knygynai - krautuvėlės Klaipėdoje, Pagėgiuose, Šilutėje; veikė sekmadieninė mokykla, taip pat turėjusi savo skyrių greta Klaipėdos esančioje Smeltėje;buvo sukaupta per 7500 knygų. Trumpai tariant buvo nemažai nuveikta per keletą dešimtmečių.

Deja, nebeilgai “Sandorai” teko džiaugtis savo darbo vaisiais, Artėjo 1939 -ieji, kurie “Sandoros” likimui buvo labai lemtingi. Neveltui dar 1939 metų “Pagalboje” buvo įdėtas straipsnis pavadinimu”Atūž, atūž baisi vėtra ir nori viską pargriauti”. . Jau 1939 metų kovo 23d. Klaipėdos kraštą atidavus Vokietijai, krašte tuoj pat uždaromos visos lietuvių tiek ūkinės, tiek kultūrinės organizacijos. Šito neišvengė ir “Sandoros” draugija. “Atūžusi vėtra” uždraudė draugijos veiklą, okupavo visą, per kelis dešimtmečius draugijos sukauptą turtą.

Taip žlugo krikščioniškoje dvasioje 35 metus veikusi Prūsų Lietuvių draugija.

Andrius Stakelis
Literatūros sąrašas

1. Gudaitis K. Lietuviai evangelikai. Toronto , Canada . 1957.
2. Hermann A. Lietuvių ir vokiečių kaiminystė .. Vilnius, 2000.
3. Juška A. ir kt. Lietuvininkų žemė. Klaipėda, 1994.
4. Juška A. Mažosios Lietuvos Bažnyčia X VI - XX amžiuje . Klaipėda , 1997.
5. Kaukienė A. Vilius Gaigalaitis / Atsiminimai . Klaipėda , 1998.
6. Šventojo Rašto Naujasis Testamentas.
7. Wannags M. Vokietija Klaipėdos krašto neatplėšė // Keleivis. 1994. Nr.10.
8. Įvairios žinios \\ Pagalba, 1933. Nr.11-12.
9. Gaigalaitis V. Lietuvių Evangelikų Draugijos “Sandora” darbų peržvalga 30 metų laikotarpyje 1904 - 1934 \\ Pagalba, 1934. Nr. 4 - 5.