Kalendoriai ir metraščiai

LELB Šiaurės Lietuvos latviškai kalbančių parapijų 1999 m. kalendorius

Lietuvos Evangelikų Linteronų Bažnyčios Šiaurės Lietuvos latviškai kalbančių parapijų

1999 metų
KALENDORIUS

Viešpats kalba: "Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigas".
(Mt. 28,20).

Alkiškiai, Žeimclis

Įvadas

Apie Šiaurės Lietuvos evangelikų liuteronų parapijas yra sunku rasti kokios nors medžiagos. Žinoma, per karą daug kas žuvo, bet ir šiuo metu esama medžiaga visai netvarkoma, o metai bėga ir viskas eina užmarštin. Alkiškių parapijoje sutikau kunigą Edviną Švagerį, kuris kai kurią medžiagą surinko ir aprašė. Buvo mintis išleisti Kroniką. Tačiau tam reikia daug laiko ir medžiagos. Man kilo mintis išleisti kalendorių ir jame talpinti kun. Edvino Švagerio paruoštą medžiagą ir šiek tiek medžiagos apie kitas šiaurines latviškai kalbančias parapijas. Man atrodo, kad tokią medžiagą kasmet bus visai nesunku papildyti vis sukaupiama nauja medžiaga arba papildyti kitų žmonių atsiminimais.
Šiame leidinėlyje talpinama medžiaga apie Alkliškių parapiją. Ateinančių metų leidinėlije talpinsime medžiagą apie Biržų ir Žeimelio parapijas. Tačiau tą medžiagą reikia turėti. Mielieji, kiekvienas jus galite prisidėti prie medžiagos papildymo ar dokumentais ar foto nuotraukomis. Rinkite medžiagą ir pristatykite savo parapijos kunigui.
Kalendorių ruošiant naudojaus lietuviškais 1939 ir 1940 metų kalendoriais ir 1995 metų latvišku kalendoriumi. Galimas dalykas, kad vardai gal yra pasenę, bet ateityje juos bus galima pakoreguoti pagal gaunamas pastabas.
Į kalendorių įtrauktos ir Šiaurės Lietuvos latviškai kalbančias parapijas aptarnavusių kunigų žymesnės datos.

Kalendoriaus redaktorius

LITURGINĖS SPALVOS REIŠKIA

Balta:   reiškia skaistumą, džiaugsmą ir siejama su Jėzaus gyvenimo įvykiais (išskyrus Didįjį Penktadienį): naudojama Kalėdoms, Velykoms, Šventos Trejybės šventėms, Dangun Žengimo dienai; naudojama ir per Visų Šventųjų dieną.
Raudona:   reiškia Šventąją Dvasią, Dievo meile; naudojama per Sekmines, 2 Kalėdų dieną.
Violetinė:   reiškia nuodėmių atgailą, išteisinimą naudojama per Adventą ir kentėjimu laikotarpyje
Žalia:   reiškia misijos darbą pasaulyje, viltį, atsinaujinimą, augi­mą. Naudojama Trijų Karalių dienos laikotarpyje, Bažnyčios pusmetyje.(nuo Šv.Trejybės iki 24 sekmadienio po Šv. Trejybės
Juoda:   reiškia gilų liūdesį naudojama per Didįjį Penktadienį.

Pamaldos vyksta: Alkiškių parapijos bažnyčioje kiekvieno mėnesio trečiąjį sekmadienį 11 val. 30 rriin.

Žeimelio parapijos bažnyčioje kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį 10 valandą.

Kunigui skambinti - 8-27 222131,
arba parapijų taryboms Alkiškiuose - 8-295-46422 ir Žeimelyje - 8-291-45318.

Šiaulių - Mažeikių parapijos bei fllijų istorija ir Alkiškių parapija.

Jau septynioliktajame šimtmetyje Šiaurės Lietuvoje tarp katalikų gyveno mažas skaičius liuteronų. Tai buvo kolonistai iš Prūsijon ir latviai, atsikraustę iš Kurlandijos ir Livlandijos. 1772 metais Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio iždo ministras grafas Tiesenhausenas kvietė į Šiaulius vokiečius audėjus, kuriems buvo statomi mūriniai namai ir suteikiama įvairių privilegijų. Tais laikais miestas pradėjo augti. 1795 metais per trečiąjį Lietuvos -Lenkijos padalinimą Šiaurės Lietuvos dalis pateko rusų valdžion. XVIII šimtmečio pabaigoje evangelikų liuteronų parapijos įsikūrimui buvo palankios trys priežastys: 1. dvarininkai iš Kurlandijos įsigydavo dvarus Lietuvoje ir į juos atsigabendavo latvius darbininkus. Šiaurės Lietuvoje buvo eilė tokių dvarų. Taip pat buvo žymus skaičius latvių baudžavos laikais atbėgusių iš Kurlandijos ir čia pas dvarininkus radusių prieglobstį; 2. Pradėjo vis daugiau amatininkų atkeliauti iš Prusijoss ir Kurlandijos; 3. Grafo Tiescnhauseiio Šiauliuose apgyvendinti audėjai iš Silezijos.
Šitie liuteronai buvo priversti dvasiniais reikalais kreiptis į artimesnius kunigus Lietuvoje ir Kurlandijoje. Tai yra į Šeduvos, Žeimelio, Kėdainių, Tauragės, Skuodo kunigus ir Kurlandijoje į Renģu, Vceaucės, Snikerės, Mazmuižos ir Sesavos kunigus.
Iš pradžių laikyti pamaldų du kartus per metus atvažiuodavo kunigas iš Šeduvos ar Tauragės.
1800 metais grafo Zubovo dvaro prievaizdas padovanojo liuteronų parapijai namą su sklypu. Generolas Skoharevskis paprašė Rusijos earo Aleksandro I liuteronų parapijai paramos. Caras paskyrė Šiaulių parapijos kunigui 500 rublių metams.

Fridrichas Vilhelmas Skubovius (1801 -1815).

Pirmas Šiaulių parapijos kunigas buvo Fridrichas Vilhelmas Skubovius. Jis buvo kilęs iš Rytprūsių netoli Marienburgo. Teologiją jis studijavo Karaliaučiuje, Frankfurte, Leipcige ir Kalėje. 1800 metais, Vilniaus konsistorijoje išlaikęs egzaminus jis buvo ordinuotas kunigu.
Šiauliuose iš pradžių pamaldos buvo laikomos teismo patalpose, o vėliau Soimonovo namuose kur gyveno kunigas. Kunigas Skubovius stengėsi išgauti Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio parapijai 1793 metais dovanotą žemę ir namą; tačiau rusų valdžia šio dovanojimo nepripažino, Žemė ir namas buvo perėję grafo Zubovo nuosavybėn. Kunigas Skubovius daugiausia rūpinosi miestiečių parapija Šiauliuose. Pirmaisiais metais jis važinėdavo po visą parapiją, bet gavęs iš rusų valdžios algą, jis to nebedarė. 1812 metais parapija turėjo nemalonius pergyvenimus dėl pražygiuojančios prancuzų kariuomenės. Parapija ypač nukentėjo jai grįžtant atgal. Susirgęs džiova kunigas Skubovius mirė 1815 metais. Liko žmona ir vaikai.

Fridrichas Grenda (1817 - 1821).

Kunigui Skuboviui mirus 1817 metais kunigu pradėjo dirbti Fridrichas Grenda. Jis tikriausiai kilęs iš Karaliaučiaus. Kur jis studijavo nežinome. 1805 metais jis buvo kunigu Skuode, o 1806 - 1816 metais Kėdainiuose ir nuo 1817 metų vėl Skuode:. 1821 metais jis mirė. Apie jo darbą mes nedaug žinome Paskutiniaisiais metais parapija iširo. Kitaip tariant parapija neturėjo nuolatinio kunigo. Tris metus 1821 - 1824 kelis kartus per metus atvažiuodavo kunigas Gilbertas iš Žeimelio.

Henrikas Adolfas Braunšveigas (1824-1826).

Nuo 1824 metų parapijai pradėjo vadovauti kunigo Gilberto rekomenduotas teologijos kandidatas Braunšveigas. Jis kilęs iš Mintaujos. Jis lankė Tartu universitetą. Tuo metu bažnytinis gyvenimas buvo labai nusmukęs. Nebuvo bažnytinių knygų, kasos knygų, archyvo. Pamaldų patalpoje nebuvo suolų, tik kunigo Skuboviaus dovanota sakykla, 2 krucifiksai, 2 sidabriniai kielikai. Kunigas Hraunšveigas pradėjo vesti bažnytines knygas ir savo lėšomis samdė precentorių Kristijoną Kaselį iš Mintaujos, kuris be to buvo mokytojas. Kunigas ragino parapijiečius aukoti pinigų pamaldų patalpai suolams nupirkti. Jis įvedė pamaldas Žagarėje. Ten pamaldos vyko kiekvieną ketvirtą sekmadienį. Pradėjo pamaldas vesti ir Joniškyje nors kartą per metus. Vystėsi Bažnyčios mokykla. Pradžioje buvo 8 - 10 mokinių, o vėliau išaugo iki 20 mokinių. Toks mokinių skaičius laikėsi iki 1826 metų. Su grafu Zubovu pradėtos derybos dėl Lenkijos karaliaus dovanos. Šio klausimo sprendimui buvo kreiptasi į teismą. Kunigas Braunšveigas buvo Konsistorijos įgaliotas vesti derybas su grafo Zubovo įgaliotiniu, kuris pagaliau pažadėjo, kad grafas Zubovas vietoj to sklypo ir namo, kurį dovanojo Lenkijos karalius, statys murinę bažnyčią. Tačiau dar nebaigus susitarti, grafo Zubovo įgaliotinis buvo atšauktas ir derybos liko neužbaigtos. Iš krikštų ir sutuoktuvių skaičiaus galima spręsti, kad tuo metu buvo apie 3000 parapijiečių.

Aleksandras Henrikas Konradas Šulcas (1826 -1842).

1826 metais kunigas Braunšveigas, įšventinės savo įpėdinį Aleksandrą Henriką Konradą Šulcą, išvyko tolimesniai tarnystei į Salvę Kurlandijoje. Jis buvo Šiaulių apskrities parapijos organizatorius. Jis sutvarkė senesnių laikų kronikos duomenis, kuriais mes ir dabar naudojamės. Tuo metu dar gyveno senieji kunigai, kurie galėjo papasakoti apie senesnius laikus. Kunigas Šulcas yra kilęs iš Kirsgalės Kurlandijoje. Gininaziją lankė Mintaujoje ir studijavo Tartu universitete. 1826 metais parapija jį išrinko kunigu ir tam pritarė ir bajorija. Kunigas Sulcas taip pat vėl pradėjo laikyti pamaldas ir Žagarėje ir stengėsi gauti tinkamų tam reikalui patalpų: Iš pradžių patalpas pamaldoms gavo pas kailiadirbį Kukeltį, o vėliau pas Žagarės dvaro savininką grafą Medemą. Taip pat jis pradėjo vėl laikyti pamaldas ir Joniškyje du kartus per metus. Kunigo Šulco pastangomis grafas Zubovas dovanojo Joniškio parapijai namą, kur ji galėjo susirinkti pamaldoms. 1829-ji metai laikomi Joniškio filijos įsikūrimo metais. Kurlandijos konsistorija davė leidimą įsikurti šiai parapijos filijai. Nuo 1830 rnetų pamaldos Joniškyje pradėjo vykti 4 kartus per metus, o nuo 1837 metų - 6 kartus per metus.
Tarnybos rekalais kunigui Šulcui lankantis Akmenėje, parapijiečiai prašė, kad kartą per metus butų laikomos pamaldos ir Akmenėje. Tada kunigas Šulcas prašė Vilniaus konsistorijos, kad butų leista įsteigti Akmenėje parapijos filija, ir leidimą gavo. Valdžios dvaro nuomotojas Magnus pasiūlė perkeli parapijos sisirinkimo vietą iš Akmenės j Alkiškius, kur tuo metu jau buvo kapinės. Ten ponas Magnus pažadėjo pastatyti medinį pamaldų namą, kuris kainuos 300 rublių. Ši bažnyčia kunigo Šulco buvo pašventinta 1829 metais. Parapijiečiai tarpusavyje susitarė, kad komunikantai daugiau mokėtų ir galėtų atlyginti už bažnyčios pastatymą. 1827 metais Šiaulių miestas liuteronų parapijai dovanojo 2,5 ha žemės prie kapinių kapinių sargui. Bažnyčios mokykla vystosi toliau, tačiau mokytojas Kaselis, kuris tuo metu buvo ir kantorius, už nemandagų elgesį su kunigu buvo atleistas iš pareigų. Naujasis kantorius Ramšas negalėjo mokytojo pareigų atlikti, todėl mokykla 1832 metais buvo uždaryta. Tais metais kunigas Šulcas parapijai dovanojo fisharmoniją. 1835 metais mirdamas viešbučio savininkas Karolis Nolteinas Šiaulių parapijai paliko 1500 rublių mūrinei bažnyčiai statyti. 1836 metais Šiaulių parapija įsigijo du bažnyčios varpus už 140 rublių. 1838 metais parapija prašė caro, kad Šiaulių parapija nepriklausytų Vilniaus konsistorijai. Caras patenkino Šiaulių parapijos prašymą. Šiaulių parapija buvo priskirta tiesiogiai generalinei konsistorijai. Kunigas Šulcas rūpinosi, kad parapija gautų tinkamą kleboniją. Rusų valdžia tam tikslui paskyrė strastija Salnorius, iš kurios pajamų reikėjo mokėti 344,25 rublių nuomos mokestį. Dabar kunigas Šulcas persikraustė į Salnorius t.y. arčiau į parapijos centrą.
1838 metais generalinė konsistorija nustatė kiek kartų filijose per metus turi būti pamaldos. Jos buvo: Šiauliuose - 12; Joniškyje - 6; Žagarėje - 6, Alkiškiuose po 22 - 24 kartus. 1834 metais Kurlandijos konsistorijos įsakymu kaimyniniai kunigai susitarė dėl Šiaulių parapijos ribų. Taip kunigo Šulco pastangomis buvo nustatytos susirinkimo vietos, įsteigti pamaldų namai, kunigo būstinė perkelta į parapijos centrą ir nustatytos parapijos ribos. Laikydamas pamaldas nekūrenamose, skersvėjams prieinamose patalpose, gyvendamas drėgname bute Salnoruose, kunigas Šulcas neteko sveikatos. Pirmiausia jis nebegalėjo laikyti pamaldų Žagarėje. Kurlaridijos konsistorijos įsakymu 1840 metais buvo pašventintos kapinės Medemrodės dvare. Dvaro savininkas dovanojo kapinėms vieną gražų varpą. Tais metais Alkiškių parapija įsigijo pirmuosius vargonus. 1841 metais kunigo Šulco plaučių liga pablogėjo ir jis 1842 metais mirė.

Aleksandras Dovydas Emanuelis Dislonas (1842 -1896).

Paskutinius metus kunigui Šulcui tarnybos pareigas padėjo eiti teologijos kandidatas Aleksandras Dovydas Emanuelis Distonas, kuris po to pasiliko Šiaulių parapijos kunigu. Jis yra kilęs iš Kurzėmės. Studijavo Tartu universitete ir 1834 metais išlaikė pirmuosius egzaminus.
Salnorių dvaro pasta­tai buvo seni ir begriūną. Kunigas Distonas pastatė kai kuriuos ūkio pastatus savo lėšomis, nes valdžia nedavė lėšų, o parapija jų neturėjo.
1849 - 1850 metais buvo pastatyti nauji gyvena­mieji namai. Prie to prisidėjo parapija ir apylinkės dvari­ninkai. 1868 metais buvo pastatyta pusė naujos konfirmantų klasės pastato. Para­pija paskyrė tam reikalui iš bažnyčios kasos 250 rublių. Visiems pastatytiems pastatams parapija davė tik puse reikalingų lėšų, todėl kunigas Distonas turėjo pridėti trūks­tamus pinigus iš savo pajamų. Tuo metu ir bažnytiniai pa­statai buvo blogame stovyje.. Joniškyje grafo Zubovo pastatyti maldos namai buvo begriūną. Lietus galėjo lengvai prasisunkti per gontų stogą.
Be to, viena Joniškio Romos katalikų šeima reikalavo gražinti sklypą ant kurio grafas Zubovas neteisėtai buvo pastatęs bažnyčią. Parapija turėjo nusipirkti kitą sklypą. Apylinkės dvarininkai, grafas Medemas ir kiti, pastatė mūrinę bažnyčią, kuri 1848 metais buvo pašventinta, Žagarėje parapija visai neturėjo nuosavos patalpos. Grafas Modemas ir čia padėjo parapijai ir pastalė bažnyčią savo dvare už 1,5 kilometro nuo miestelio. 1850 metais ši bažnyčia buvo pašventinta. Šiaulių parapija irgi neturėjo pamaldoms tinkamų patal-pų. Turimas narnas buvo mažas, tamsus ir padidėjusi parapija jame netilpo. 1848 metais ponai Balhauzai dovanojo sklypą bažnyčiai statyti dabartinėje Vilniaus gatvėje: Parapija labai susidomėjo šiuo reikalu ir suaukojo apie 1000 rublių grynais pinigais ir statybinių medžiagų. Seni namai buvo parduoti. 1854 metais komisija priėmė naujai pastatytą bažnyčią. 1855 metais divizijos generolo Korfo įsakymu buvo surinkta iš jo divizijos karininkų pinigų vargonams, kurie tais pačiais metais buvo bažnyčioje pastatyti. Dabar tiktai Alkiškių parapija neturėjo mūrinės bažnyčios. Maldos namai buvo pastatyti iš lentų. Per skyles ir plyšius vėjas ir lietus lengvai įeidavo. 1858 metais kunigo paraginti parapijiečiai suvežė apie 300 kūbinių metrų akmenų ir surinko l00 rublių bažnyčios statybai. Parapijos dvarininkai irgi prisidėjo ir atvežė statybinių medžiagų. 1860 metais visi paruošiamieji darbai buvo atlikti ir pradėta statyba. Parapija dar papildomai surinko 700 rublių, davė savo darbininkus ir padėjo atvežti statybinių medžiagų. 1863 metais dėl lenkų sukilimo darbai nutrūko, tačiau 1865 metais nauja bažnyčia buvo pašventinta.
1845 metais earo įsakymu Šiaulių parapijos kunigo alga buvo sumažinta nuo 500 rublių iki 250 rublių Vilniaus kunigo naudai. 1847 metais Salnorių dvaras buvo sumažintas ir atleistas nuo nuomos mokesčio. Anksčiau dvarui priklausė 11 ūkininkų, 125 vežimai šieno ir 50 hektarų ariamos žemės. Už viską kunigas turėjo mokėti tik 344 rublius nuomos mokesčio. Konsistorija ir Generalinė konsistorija stengėsi šį sprendimą atmainyti, bet veltui. Kunigo Distono prašymu ir Generalinės konsistorijos tarpininkavimo pasėkoje valdžia 1851 metais įsakė liuteronams dvarininkams pagal jų didumą padėti liuteronų parapijai statyti ir remontuoti bažnytinius pastatus. 1863 metais earo įsakymu Šiaulių parapijos kunigo alga vėl buvo padidinta iki 500 rublių.
1880 metais buvo padarytas kapitalinis remontas Joniškio bažnyčioje. Ji buvo keturiais metrais pailginta, stogas uždengtas čerpėmis. 1893 metais kunigas Distonas šventė savo 50 metų tarnystės jubiliejų. Tais metais, nežiūrint savo senyvo amžiaus jis dar padidino parapiją. Konsistorija leido įsteigti filiją Mažeikiuose. Ten pamaldos buvo laikomos 4 kartus per metus. 1894 metais kunigas Distonas gavo sau padėjėją teologijos kandidatą Jeske. 1896 metais kunigas Distonas savo prašymu dėl senatvės buvo emerituotas.

Adolfas Jeske (1896- 1903).

Kunigas Jeske yra kilęs iš Kurlandijos. Teologiją jis studijavo Tartu universitete nuo 1884 iki 1892 metų. 1894 metais jis išlaikė egzaminus pro ministerio ir buvo ordinuotas. 1897 metais kunigas be jau minėtų 5 filijų aplankė dar po kelis kartus šiuos kaimus bei miestelius: Viekšnius, I,aižuvą, Vegerę, Klykolions, Pabalvę, Kuršėnus, Gruzdžius, Radviliškį ir Juknaičius, Tenai jis norėjo įsteigti parapijos susirinkimų vietas. Vėliau ne visas vietas kunigas Jeske galėjo aptarnauti, tačiau lankydamas jis geriau galėjo pažinli visą savo parapiją. Šiauliuose tais metais buvo samdomas kantorius, kuris irgi duodavo Šiaulių ir Joniškio parapijų konfirmantams pamokas. 1898 metais našlė Sof'ija Krebšienė paliko Žagarės bažnyčiai 2000 rublių. 1899 metais apie bažnyčią pastatyta mūrinė tvora. Parapijiečiai suvežė reikalingą akmenų kiekį. 1898 metais; Joniškio parapija įsigijo naujus vargonus. Tais metais bažnyčia reformacijos šventės proga šventė savo 50 metų sukaktį.
Geležinkelio valdyba Mažeikiuose atėmė iš parapijos patalpą. Pravoslavų bažnyčios mokykla leido pamaldas laikyti savo patalpoje. Parapija pradėjo rinkti pinigus bažnyčios statybai. 1903 metais kunigas Jeske buvo perkeltas į Biržų dvarą, o į jo vietą paskirtas kunigas Grosse.

Julius Grosse 1903 metai.

Kunigo Jeskės įpėdinis buvo kunigas Julijus Grosse, kuris 1903 metais atvyko į Salnorius. Tačiau jis tų pačių metų pabaigoje, važiuodamas per parapiją tarnybos reikalais, susirgo plaučių uždegimu ir šiek tiek pasirgęs gruodžio 20 dieną mirė.

Teodoras Kupferis (1904 -1940).

Kunigo Grosses įpėdinis buvo kunigas Teodoras Kupfcris, kuris iki savo ordinacijos 1896 metais buvo kunigo Seilerio padejėjas Codėje Kurzemėje ir tuo pačiu davė tikybos pamokas Bauskės miesto mokykloje. 1897 metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje jis persikėlė į Petrapilį, kur jis buvo tikybos mokytoju. Katrynos bažnyčios mokykloje t .y. berniukų gimnazijoje ir šešiose mergaičių mokyklose. Laikinai jis administravo Kronštato, Pelerhofo ir Carskoje Sėlo parapijas. .1904 m. birželio mėnesį jis tapo vikaru ir 1904 metų gruodžio mėnesio 20 dieną Šiaulių apskrities parapijos kunigu. Teodorui Kupferiui einant tarnybines pareigas parapijoje buvo pastatyti šie pastatai: 1. Mažeikių bažnyčia. Pirmosios pamaldos Mažei­kiuose buvo laikomos 1893 metais privačiuose namuose, - vėliau - rusų mokykloje. Noras turėti nuosavus maldos namus vertė kunigą Kupferį kartu su parapijos tarybos pirmininku keliauti po para­piją ir rinkti pinigus, bažny­čios statybai. Šios rinkliavos po namus pasėkoje buvo surinkta 270 rublių. Tais metais geležinkelio stoties viršininkas Jankevičius tam tikslui surinko dar 100 rublių. Domenų valdyba vis tik ne­sutiko perleisti parapijai vieno hektaro žemės bažny­čios statybai. Tik po penkių metų kunigui Kupferiui, tarpininkaujant vyskupui Freinfeldui, pavyko gauti pusę hektaro žemės pamiškėje.
Tada parapija išrinko statybos komisiją, kuri veikė labai atsidavusi. Pinigai buvo renkami Mažeikių ir kaimyninėse parapijose. Buvo kreiptasi į visas Kurzemės ir Vilniaus diacezijas ir jie surinko 647 rublius. Pagalbos kasa davė 1400 rublių paskolą. Dviejų loterijų pasėkoje bažnyčios kasa dar gavo 513 rublių. Iš viso bažnyčios statybai buvo 7500 rublių išlaidų. Bažnyčią iškilmingai pašventino Kurzemės generalinis superintendentas A.Bernevičius. Jam padėjo kunigai; V.Titelbachas, K.Beldavas, R.Lichlenšteinas ir T.Kupferis.
Po keleto metų grafas Palenas iš Kalnamuižos bažnyčiai dovanojo vargonus. Pastačius Mažeikiuose bažnyčią, reikėjo rūpintis, kad butų laikomos pamaldos reikiamu skaičiumi. Be Mažeikių parapijos bažnyčios kunigas turėjo dar 4 bažnyčias, 2 koplyčias ir l maldos namus. Dėl t.o Kuržemės kunigai kelis kartus per metus buvo kviečiami laikyti pamaldas Mažeikiuose. Jie šį prašymų patenkino. Po I-jo pasaulinio karo be parapijos kunigo tik klebonas V.Titelbachas iš Ciriexės aplankė Mažeikius.
2. Radviliškio maldos namai. Kelis karius per metus pamaldos buvo laikomos Radviliškio rusų mokykloje. 1909 metais Radviliškio dvaro savininkas Struve parapijai padovanojo namą. Dvaro inspektorius Paulmeisteris padėjo šį namą perstatyti ir pritaikyti pamaldoms. Pamaldų namuose buvo 2 kambariai sargui iš kurių vienas pamaldų metu buvo naudojamas kaip zakristija. 1910 metų gruodžio 6 dieną kunigas T.Kupferis, padedamas kunigo R.Lichtenšteino, pašventino pamaldų namus. Kunigas R.Lichtenšteinas iš Panevėžio sutiko kelis kartus per metus laikyli Radviliškyje pamaldas. Dėl to pamaldų skaičius padidėjo iki 6 kartų per metus.
3. Konfirmantų klasės patalpa ir kiti pastatai Salnoriuose.. Kiekvienais metais Alkiškių ir Žagarės parapijos konfirnrantai rinkosi į Salnorių kleboniją mokytis. Iš pradžių berniukai ir mergaitės gyveno kartu, o vėliau atskirai. Klasės kambarys higieniniu požiūriu nebuvo linkamas, o konfirmantu gyvenamas namas buvo labai senas, todėl buvo nuspręsta statyti naujų mūrinį namą. Šituose namuose be patalpų konfirmantams, dar buvo skirti 2 kambariai klebonijos žemės nuomotojui. Statyba buvo pradėta daugiausia dėka Alkiškių ir Žagarės parapijų. Ir tik Alkiškių ir Žagarės parapijoms buvo reikalingas šis konfirmantų pastatas, todėl jos atvežė statybines medžiagas. Statybos komisija 1908 m. rugpjūčio 31 dieną nusprendė šios statybos vykdymą pavesti rangovui Markvartui pagal architekto Tonagelio projektą. 1009 metais statybos darbai buvo baigti.
Didžiojo karo metu klebonijos stogas buvo šiaudinis, todėl jis uždengiamas gontais. 1925 metais Salnoriuose buvo pastatyta daržinė ir tvartas.
4. Pagal architekto Landovskio brėžinius Žagarės bažnyčiai buvo pristatytas bokštas ir zakristija. Žagarėje gyvenusi našlė Krebšienė šiam tikslui testamentu skyrė 2000 rublių. Pradėjus statybą buvo nutarta kartu padaryti ir bažnyčios remontą. 1911 metų balandžio mėnesio 30 dieną už 300 rublių buvo nupirkti buvę gerame stovyje Slokos bažnyčios vargonai. Bokšto ir zakristijos statyba buvo užbaigta prieš Didįjį karą. Stogas buvo naujai dengtas čerpėmis. Bažnyčios vidaus įrengimas nebuvo pilnai užbaigtas ir šie darbai buvo karo nutraukti. Karo metu šaudant buvo sugadinti vargonai ir vėliau nebuvo tinkamai sutaisyti. Čerpių stogas pasirodė netinkamas, nes audrų metu vis po kelias čerpes vėjas numesdavo, todėl stogas vėliau buvo uždengtas skarda. Dėl pinigų stokos bažnyčios vidaus įrengimo darbai nevyko. Kelis kartus Švedijos Gustavo Adolfo sąjunga skyrė Žagarės bažnyčiai piniginę pašalpą.
5. Šiaulių bažnyčia 1926 metais šventė 75 metų sukaktuves. Iškilmių pamokslą pasakė kunigas Sasas iš Klaipėdos ir Klaipėdos bažnyčios choras giedojo pamaldose ir bažnytiniame koncerte. Šia proga buvo surinkta pinigų bažnyčios bokšto statybai. Varpai kabėjo senoje medinėje varpinėje šalia bažnyčios. 1911 metais buvo pastatytas bažnyčios bokštas ir jame pakabinti varpai.
1932 metais parapijos nario Milerio pastangų dėka bažnyčia buvo remontuojama iš lauko ir iš vidaus pusės. 1937 metais bažnyčia buvo apdengta skardiniu stogu.
Joniškio bažnyčiai taip pat reikėjo statyti bokštą, bet tam reikalui surinkti pinigai buvo įnešti į Valstybinę taupomąją kasą ir per karą žuvo.
Alkiškių bažnyčios stogas buvo apdengtas skarda. Bažnyčia 1930 - 1932 metais įsigijo naują varpą . Jį pašventino kunigas Grinbergis padedamas parapijos klebono. (Vėliau kunigas Grinbergis buvo Latvijos Bažnyčios arkivyskupas).

Pamaldos

Pamaldos vokiečių ir latvių kalbomis buvo laikomos Šiaulių, Alkiškių, Žagarės, Joniškio ir Mažeikių bažnyčiose 14 - 17 kartų per metus. Radviliškio maldų namuose - 6 kartus, Kuršėnų kapinių koplyčioje - 4 kartus ir Pabalvėje 3 - 4 kartus per metus. Be to, parapija susirinkdavo pamaldoms Biliūniškėse, Vegerėje ir Šakynoje po l -2 kartus per metus. Pamaldas visumoje parapijiečiai gerai lankė. Kai kunigas lankėsi kitose parapijos bažnyčiose, Alkiškiuose kantorius ar kitas bažnyčios pareigūnas laikydavo skaitytines pamaldas. Buvo labai mėgiamos kapų šventės. Jose kartu su parapijos kunigu dalyvaudavo ir iš kitur atvykę kunigai ar diakonai .Vėliau buvo pradėtos ir pamaldos vaikams Šiauliuose ir Salnorių dvare.

Konfirmantų mokymas.

Alkifikių ir Žagarės latviškose parapijose pamokas konfirmantams davė parapijos kunigas klebonijos konfirmantų namuose. Alkiškių kantorius prižiūrėjo konfirmantus Salnoriuose, o konfirmantes - viena parapijietė. Konfirmantų mokymas trukdavo 3 savaites. Alkiškiuose ir Žagarėje konfirmacija paprastai vykdavo po šešių savaičių prieš Velykas ar Velykų švenčių metu. Šių parapijų vaikai - konfirmantai ir visi tie, kurie lankė aukštesniąją mokyklą mokymui susirinkdavo vasaros atostogų metu Salnorių dvare. Salnoriuose ir Joniškyje kantorius mokė konfirmantus, o kunigas juos aplankydavo ir pasibaigus mokslui, juos egzaminuodavo.

Tikybos mokslų dėstymas.

Kunigas Kupferis, atvykęs 1904 metais į Salnorius, buvo pakviestas mokyti tikybos rusų kalba Šiaulių gimnazijoje. Jis atsisakė tikybos mokyti rusų kalba ir stengėsi gauti leidimą savo parapijos vaikų tikybos mokymui gimtąja kalba. 1905 metais caro pavedimu šis leidimas buvo gautas. Per mokslo metus kunigas Kupferis buvo Šiauliuose ir mokė tikybos kiekvieną pirmadienį pirma berniukų, o vėliau ir mergaičių gimnazijoje. Tikybos pamokos vyko iki 1914 metų. Vėliau gimnazija buvo perkelta į Vidurinę Rusiją. Karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, buvo įsteigta vokiečių mokykla, kurioje mokyklos mokytojas mokė tikybos. Įsteigus vokiečių vidurinę mokyklą, teologijos kandidatas Malceris sutiko mokyti tikybos, o nuo 1927 metų - kunigas Kupferis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, evangelikų mokinių skaičius buvo taip mažas, kad kunigas tikybos pamokų mokiniams nebedėstė. Nuo to laiko tikybos pamokas gimnazijoje turėjo ponas Gryba.

Įvykiai karo metu ir po karo iki parapijos padalinimo.

Parapijos teritorijoje karo veiksmai vyko 1915 metais kovo -liepos mėnesiais. Pirmiems vokiečių kariuomenės daliniams įžygiuojant, kelios šeimos pabėgo, bet vėliaui jos grįžo. Iki 1915 metų vasaros okupuota buvo tik ta parapijos dalis, kuri siekė iki Ventos upės. Liepos mėnesį vokiečių kariuomenė žygiavo pirmyn ir užėmė visą Lietuvos teritoriją ir Kurzemę. Iš Kurzemės kaimo gyventojai daugumoje pabėgo palikę neapdirbtus laukus. Lietuvoje gyventojai liko savo gyvenamose vietose ir todėl Šiaulių parapijoje bažnytinis gyvenimas galėjo tęstis. Iki tol Lietuvos parapijos buvo Kurzemės Konsistorijos žinioje. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę tai pasikeitė. Nauja Lietuvos valdžia reikalavo ir bažnytiniame gyvenime atsiskirti nuo Latvijos. Buvo sušauktas pirmasis sinodas, kuriame dalyvavo kunigai ir parapijų atstovai iš Šiaulių, Joniškio, Kuršėnų ir Mažeikių.

Parapijos padalinimas.

Šiaulių parapijoje buvo didelis filijų skaičius, todėl parapijai reikėjo dar vieno kunigo. Tuo būdu buvo galima padidinti pamaldų skaičių. 1926 metais kunigas Kupferis buvo pakviestas direktoriauti Šiaulių vokiečių vidurinei mokyklai. Taip jis galėjo aptarnauti Šiaulius ir kelias netolimas filijas. Alkiškiams ir kitoms parapijoms aptarnauti paskirtas kunigas Špysas, kuris gyveno Salnoriuose. Tačiau jam išvykus, visas parapijos aptarnavimas liko kunigui Kupferiui. Jis per mokinių atostogas kartu su kantoriumi Megne ir ponia Žibeikiene mokė konfirmantus, nes gyveno Salnoriuose. Pagaliau į pagalbą iš Latvijos atvyko diakonas G.Rauskinis. (Rauskiņš). Jis buvo ordinuotas misijos parapijos kunigo Vicino ir Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios konsistorijos priimtas tarnystėn. Kunigui Kupferiui liko Šiaulių parapija su Mažeikių, Kuršėnų, Radviliškio ir Pabalvės filijomis. Diakonui Rauskiniui atiteko Alkiškiai su Žagarės, ir Joniškio filijomis. Vėliau Šiaulių ir Alkiškių parapijos buvo oficialiai padalintos. Dalinimui įvykdyti ir Šiaulių kunigo aprūpinimui butu buvo kreiptasi į Gustavo Adolfo sąjungą, kuri paskyrė 3000 markių klebonijai Šiauliuos įsigyti. Pinigai buvo gauti ir nupirkti namai už 18000 litų. Likusios skolos laikui bėgant buvo dengiamos Klaipėdos krašto Gustavo Adolfo sąjungos pagalba ir iš parapijoje surinktų pinigų.
Šiauliuose buvo įsteigta bažnytinė vargdienių aprūpinimo organizacija, kuri duodavo pašalpų vargšams Šiauliuose ir vidaus misijos prieglaudoje "Emmaus" išlaikė vieną aklą moteriškę. Kartą per savaitę klebonijoje vykdavo rankų darbų siuvimo - siuvinėjimo vakaras. Tie darbeliai buvo skiriami loterijai labdaringiems tikslams.
Šiaulių bažnyčioje pamaldos jau vyksta 32 kartus per metus, o Mažeikiuose - 14, Radviliškyje - 6, Kuršėnuose - 5 ir Pabalvėje - 4 kartus per metus. Be to, pamaldos vokiečių kalba Alkiškiuose - l, Joniškyje ir Žagarėje - po 2 kartus per metus.
Nuo 1933 metų Alkiškiuose jau buvo atskira parapija ir kunigas Rauskinis pradėjo vesti atskiras bažnytines knygas.
Kadangi Alkiškių kapinėse laidojimui liko mažai vietos, tai parapijos prašymu valstybė skyrė parapijai greta kapinių apie pusę hektaro pušyno. Medžius nupjovė ir juos pasiėmė valstybė. Kelmus išrovė ir duobes užlygino parapijiečiai talkos būdu. Parapijiečiai suvežė akmenų ir naująsias kapines aptvėrė akmenų tvora. Pagaliau kapinės buvo sutvarkytos ir kunigas Rauskinis, dalyvaujant kunigams iš Latvijos jas pašventino.

Lietuvos okupacija ir II pasaulinis karas.

1940 metų birželio mėnesio 15 dieną Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir prijungė prie savų respublikų. Iš parapijų buvo atimtos visos bažnytinių apeigų registracijos knygos: pamaldų registravimo, krikšto, santuokos. Rajone įsteigta civilinė metrikacija. 1941 metais gegužės - birželio mėnesiais tie parapijiečiai, kurių giminės gyveno Vokietijoje, ar patys buvo vokiečiai, numatydami karą tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos emigravo į Vokietiją.
1941 metų birželio mėnesio 14 dieną prasidėjo masiniai žmonių suėmimai ir trėmimai į tolymas šiaurės Sovietų Sąjungos vietoves; miškus, kaimus, kolūkius. Jausdami galimą ištrėmimą daug stambesnių ūkininkų išbėgo į Latviją. Birželio 23 dieną prasidėjo II pasaulinis karas. Vokiečiai užpuolė Sovietų Sąjungą. Karo metu kunigas aptarnavo savo parapijas iki 1944 metų rudens. Sugrįžus raudonajai armijai į Lietuvą, jis už parašytą laikraštyje atsišaukimą buvo suimtas ir dešimčiai metų ištremtas į Šiaurės Sibirą.
Artėjant sovietinei armijai kunigas Teodoras Kupferis išvyksta į Vokietiją. Čia paminėtoms latviškoms parapijoms nebeliko nei vieno kunigo, kuris galėlų jas aptarnauti. Todėl nuo 1945 metų iki 1949 metų jas dalinai aptarnavo kunigas A.F;reiburgas kaskart atvažiuodamas iš Latvijos. 1949 metų gruodžio 31 dieną buvo suimtas Žeimelio parapijos kunigas Ėrikas Leijeris ir ištremtas į Šiaurės Sibirą, kur 1951 metų gruodžio 31 dieną mirė ir tenai Sibire palaidotas Krasnojarsko srityje. Michailovskoje. Jo kapo vieta nežinoma. 1950 metais ištremtojo kunigo vieton iš Latvijos atvažiavo į Žeimelio parapiją kunigas Jonas Degis, kuris iki 1952 metų aptarnavo ir Alkiškių parapiją. Nuo 1953 iki 1955 metų Alkiškių parapiją aptarnavo diakonas, senjoras Vilis Burkevičius. I955 metų rudenį iš tremties sugrįžo kunigas Gustavas Rauskinis. 1945 metais po karo ir 1949 ir 1950 metais Lietuvoje vėl buvo areštuojama ir tremiama daug Žmonių į tolymą šiaurę. Dalis įbaugintų parapijiečių iš gimtų vietų pasitraukė į Latviją ar kitus kraštus. Parapijose liko labai mažai latvių tautybės parapijiečių, be! parapijas vis tiek reikėjo aptarnauti. Jų vienam, kunigui buvo labai daug. Tuo melu parapijas Sovietų Sąjungoje vadino bendruomenėmis. Jų pagrindą sudarė 20 bendruomenės atsakingų narių vadinamų dvidešimtukais. Per karą daug latviškų parapijų bažnyčių Lietuvoje nudegė, kitas nugriovė ar panaudojo pasaulietiškiems reikalams.
Taip Mažeikių evangelikų liuteronų bažnyčia per karą sudegė, o po karo valdžia jos sienas suremontavo ir įrengė gaisrinės depo. Žagarės bažnyčia taip pat sudegė, o sienas gyventojai išardė ir plytas panaudojo savo narnų individualiai statybai. Joniškio ir Šiaulių bažnyčias to meto val­džia konfiskavo ir panaudojo sandėliams. Biržų latviška evangelikų liuteronų bažnyčia nudegė, o mūro sienas valdžia nugriovė. Skuodo latviškos evangelikų liuteronų parapijos bažnyčia apdegė. Jų suremontavo, bet ji vėl apdegė. Po to jau nespėjo valdžia suremontuoti kaip bažnyčią, nes teko grąžinti valstybei, kuri tada įrengė muziejų. Lietuvoje liko trys nuo karo nenukentėjusios latviškos evan­gelikų liuteronų bažnyčios, bet jas valdžia konfiskavo. Dabar pamal­doms pravesti reikėjo parapijoms (bendruomenėms) iš valdžios nuomoti bažnyčias; tai Būtingės, Alkiškių ir Žeimelio bažnyčios. Be šių parapijų (bendruomenių), kuriose buvo galima pravesti pamaldas nuomojamose bažnyčiose, reikėjo aptarnauti parapijas, kurios neturėjo patalpų. Tai Skuodo, Mažeikių, Šiaulių ir Biržų parapijos. Dėl to Mažeikių parapija pamaldas laikė rusų stačiatikių bažnyčioje. Biržų parapija - Biržų evangelikų reformatų parapijos bažnyčioje; Skuodo parapija -Skuodo parapijos tarybos pirmininko A.Kadegio namuose; Šiaulių parapija - rusų j stačiatikių bažnyčioje.
1956 metais Alkiškių, Žeimelio, Mažeikių ir Skuodo parapijas pradėjo aptarnauti iš tremties grįžęs kunigas G.Rauskinis, o Biržų ir Būtingės parapijas pakaitomis su kunigu (vėliau vyskupu) Jonu Viktoru Kalvanu. Kadangi ištrėmus kunigą Rauskinį į Sibirą, Salnorių dvaras, kuriame gyveno parapijos kunigas ir kuris priklausė parapijai buvo nacionalizuotas, tai jam grįžus nebebuvo kur gyventi. Dėl to Alkiškių parapija 1957 metais pradėjo statyti netoli bažnyčios prie vieškelio kunigui gyvenamą narną, kuris buvo baigtas 1958 metais.
1976 metais vargonininkas Edvinas Švageris baigė Rygoje Evangelikų liuteronų seminariją ir tais pačiais metais gegužės mėnesio 30 dieną vyskupo Jono Viktoro Kalvano ir dekano G.Rauskinio ir kunigo - diakono Franco Kalvano buvo ordinuotas. Po ordinacijos jam buvo paskirta aptarnauti Būtingės latviškoji evangelikų liuteronų parapija. Jam tarnaujant nuo 1976 iki 1979 metų buvo atliktas Būtingės bažnyčios vidaus ir išorės ir bokšto remontas.
1979 metais balandžio mėnesio 11 dieną staiga mirė Alkiškių ir kitų latviškų parapijų kunigas - dekanas G.Rauskinis. Tada jo aptar­naujamas parapijas konsistorija paskyrė aptarnauti kunigui Edvinui Švageriui, tuo pačiu atleisdama nuo Būtingės parapijos kunigo pareigų. Nuo tada kunigas E.Švageris pradėjo aptarnauti Alkiškių, Žeimelio, Biržų, Mažeikių, Šiaulių ir Skuodo parapijas.
1980 metais Žeimelio bažnyčioje įlūžo ir įgriuvo lubos, nes čerpių stogas jau seniai buvo kiauras, neremontuotas ir leido vandenį ir supūdė lubas, kurios įkrito. Padedant konsistorijai ir gau­siai suaukojusioms parapijos nariams, buvo surinkta 12 000 rublių. Ypač daug, po tūks­tantį ir daugiau rublių aukojo: Ž.Pečulis. kun.J.Urdzė, kun. E. Švageris, ir vyskupas J.V.Kalvanas. Dabar bažnyčią buvo galima kapitališkai suremontuoli. Todėl 1981 metais bažnyčiai buvo uždengtas raudono šiferio stogas. 1982 metais atnaujintos ir alyviniais dažais išdažytos lubos, perdažytos sienos, perlakuoti suolai, vargonų išorė, suremontuoti vargonai ir naujai išdažytos bažnyčios grindys, kurios nuo bažnyčios pastatymo dar nebuvo dažytos. Be to, vasarą vėtra buvo nuplėšusi bažnyčios bokšto stogo skardą. Bokštą reikėjo atnaujinti.

Alkiškiuose.

1979 metais Alkiškių bažnyčioje per seną skardos stogą pradėjo sunktis vanduo ir pūdyti lubas. Tada stogo danga buvo remontuojama ir nudažoma suriko dažaisais. Dažai ant skardos ilgai nesilaikė ir vėl per stogą pradėjo sunktis vanduo. Tada 1983 metais stogas buvo apdengtasa raudonu šiferiu. 1981 metais buvo atliktas bažnyčios išorės remontas.
1988 metais vėtra nuo bažnyčios bokšto nuvertė medinį kryžių, kuris buvo apkaltas cinkuota skarda. Medis buvo supuvęs. 1989 metais buvo uždėtas naujas nerūdyjančio plieno kryžius. Tais pačiais metais į bažnyčią buvo įvestas elektros apšvietimas.
1985 metais kunigas klebonas Edvinas Švageris, važiuodamas į tolimas parapijas, kelionėje išbūdamas po dvi paras, pervargo ir sunkiai susirgo. Pasveikęs atsisakė šių parapijų: Butingės,
Skuodo ir Biržų. Sau pasiliko liktai Alkiškių, Žeimelio, Mažeikių ir Šiaulių parapijas. Alkiškiuose per metus pravedamos pamaldos 15 kartų, Žeimelyje ir Mažeikiuose – 9 - 10 kartų, o Šiauliuose 4 kartus.
Nuo 1986 metų Butingės parapiją jau aptarnauja kunigas K. Moras iš Klaipėdos ir Vyskupas J.V.Kalvanas. Skuodo parapiją aptarnauja kunigai iš Latvijos, o Biržų parapiją kunigas J.Dauka iš Rygos. 1989 metais Žeimelio bažnyčioje įvestas elektros apšvietimas.
Nuo 1992 metų į talką kunigui E..Švageriui iš Rygos siunčiamas teologijos studentas Aivaras Salmanis, kuris aptarnavo Žeimelio parapiją ir padėjo aptarnauti Alkiškių parapiją. 1998 metų gegužės 21 dieną Žeimelyje į kunigus diakonus ordinuojamas Erikas Laiconas ir jam pavedama aptarnauti Žeimelio ir Alkiškių ir kitas latviškai kalbančias parapijas. Į Alkiškius jis atvyksta liepos 19 dieną dalyvauti vaikų konfirmacijoje.

Truma 1998 metų kronika.

1998 metų balandžio mėnesio 25 dieną Biržų parapijoje įvyko parapijiečių susirinkimas. Iki tol parapijoje pamaldos vyko lietuvių kalba, lik viena giesmė buvo giedama latviškai. Konsistorijos nutarimu Biržų parapiją aptarnaus lietuvių kalboje kunigas Saulius Juozaitis. Parapijos pageidavimu du sekmadienius per metus įvyks pamaldos latvių kalboje.

* * *

1998 metų gegužės 21 dieną per Jėzaus Kristaus dangun žengimo šventę, į kunigus diakonus ordinuotas Erikas Laiconas. Konsistorijos nutarimu jam pavesta aptarnauti Žeimelio, Alkiškių ir kitas latviškai kalbančias Lietuvos Evangelikų Liuteronų parapijas. Žeimelio parapijos susirinkimo nutarimu nuo 1998 metų spalio 4 dienos Žeimelio pamaldose pamokslas sakomas lietuviu kalba Visa liturgija latvių kalba.

* * *

Kapų šventės vyko rugpjūčio mėnesį:
2 d.-Žeimelyje;
9 d. – Mažeikiuose;
15 d. Žagarėje;
16 d. – Alkiškiuose;
23 d. – Ąžuolpamūšyje; 30 d. – Biržų rajono Šilėnų kapinėse.

* * *

Latviškai kalbančių Lietuvos evangelikų liuteronų parapijoms kalendorių paruošė ir mažu tiražu išleido kun. diak. E. Laiconas.