Kalendoriai ir metraščiai

LELB Šiaurės Lietuvos latviškai kalbančių parapijų 1999 metų metraštis ir 2000 metų kalendorius

Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios
Šiaurės Lietuvos latviškai kalbančių parapijų

1999 metų

M E T R A Š T I S
ir
2000 metų
KALENDORIUS

Viešpats kalba:
“Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”
(Mt.28,20.)

Alkiškiai, Žeimelis

Įvadas

Apie Šiaurės Lietuvos evangelikų liuteronų parapijas yra sunku rasti kokios nors medžiagos. Žinoma, per karą daug kas žuvo, bet ir šiuo metu esama medžiaga visai netvarkoma, o metai bėga ir viskas eina užmarštin. Alkiškių parapijoje sutikau kunigą Edviną Švagerį, kuris kai kurią medžiagą surinko ir aprašė. Buvo mintis išleisti Kroniką. Tačiau tam reikia daug laiko ir medžiagos. Man kilo mintis išleisti kalendorių ir jame talpinti kun. Edvino Švagerio paruoštą medžiagą ir šiek tiek medžiagos apie kitas šiaurines latviškai kalbančias parapijas. Man atrodo, kad tokią medžiagą kasmet bus visai nesunku papildyti vis sukaupiama nauja medžiaga arba papildyti kitų žmonių atsiminimais.
Praeitu metų kalendoriuje buvo talpinama medžiaga apie Alkiškių parapiją. Šiame leidinėlyje talpinama gauta medžiaga apie Žeimelio parapiją ir apie kitus parapijų gyvenimo įvykius. Ateinančių metų leidinėlyje taipinsime medžiagą apie Biržų parapiją. Tačiau tą medžiagą reikia turėti. Mielieji, kiekvienas jūs galite prisidėti prie medžiagos papildymo ar dokumentais ar foto nuotraukomis. Rinkite medžiagą ir pristatykite savo parapijos kunigui arba geriausia - tiesiog redaktoriui..
Kalendorių ruošiant naudojaus lietuviškais 1939 ir 1940 metų kalendoriais ir 1995 metų latvišku kalendoriumi. Galimas dalykas, kad vardai gal yra pasenę, bet ateityje juos bus galima pakoreguoti pagal gaunamas pastabas.
Į kalendorių įtrauktos ir Šiaurės Lietuvos latviškai kalbančias parapijas aptarnavusių kunigu žymesnės datos.
Šiemet šis leidinėlis išleidžiamas "Metraščio" pavadinimu, nes iš tiesų jis yra skirtas praeitų metų įvykiams pažymėti, o kalendorius dedamas šiu metų, kad būtų galima juo naudotis.

Metraščio redaktorius


LITURGINĖS SPALVOS REIŠKIA

Balta - reiškia skaistumą, džiaugsmą ir siejama su Jėzaus gyvenimo įvykiais( išskyrus Didįjį Penkiadienį): Naudojama Kalėdoms, Velykoms, Šventos Trejybės šventėms.
Dangun žengimo dienai; naudojimui ir per Visų Šventųjų dieną. Raudona - reiškia Šventąją Dvasią, Dievo meilę; Naudojama per Sekmines, 2-ją Kalėdų dieną. Violetinė - reiškia nuodėmių, atgailą, išteisinimą;Naudojama per Adventą, ir kentėjimo laikotarpyje.
Žalia - reiškia misijos darbą pasaulyje, viltį, atsinaujinimą, augimą; Naudojama Trijų Karalių dienos laikotarpyje, Bažnyčios pusmetyje. ( nuo Šv. Trejybės iki 24 sekmadienio po Šv. Trejybės).
Juoda - reiškia gilų liūdesį; Naudojama per Didįjį Penktadienį.

Pamaldos numatomos - Alkiškių parapijos bažnyčioje kiekvieno mėnesio trečiajį sekmadienj l l val. 30 minučių. pradedant nuo Didžiojo Penktadienio.

Žeinmelio parapijos bažnyčioje - kiekvieno mėnesio pirmąjį sekma­dienį 10 valandą, pradedant nuo Šv. Velykų ir lapkričio l dieną. Lapkričio mėnesio pirmąjį sekmadienį pamaldų nebus.
Biržų parapijos bažnyčioje (latviškai) - balandžio 16 d. 10,00 val. ir lapkričio 26 d. 10,00 val.
Joniškio parapijoje (latviškai) I mėnesio sekmadienį, .1 - 4 kartus per metus.

Kapų Šventės 2000 metais:
Liepos rnėn. 30 d. l 3,00 val. - Ąžuolpamūšyje;
Rugpjūčio mėn.6 d. 10,00 val. ir 13,00 val. kapinėse - Žeimelyje;
Rugpjūčio mėn. 13 d. 13,00 vai.- Mažeikiuose;
Rugpjūčio 19 d. 13,00 vai - Žagarėje;
Rugpjūčio 20 d. l 1,00 val. ir 13,00 val. - Alkiškiuose;
Rugpjūčio 27 d. 10,00 val. - Šilėnuose (Biržų raj.). Kunigui skambinti - 8 - 27 - 22213l.
Parapijos taryboms - Alkiškiuose 8 - 295 - 46422; Žeimelyje-8-291 -45318.


Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčios trumpa istorija
Trumpa istorinė apžvalga.

1540 metais Žeimelyje Diunamindo (Daugavgrivos - Jūrmalos) seniūnas Kasparas fon Tyzenhausenas pastatė privačią medinę evangelikų liuteronų baž-nyčią. Tai buvo seniausia protestantiška bažnyčia. Tuo metu Žeimelis priklausė Livonijos ordinui. Tiktai 1585 - 1587 metais šis kraštas atiteko Lietuvai. Vėlesniais laikais ji priklausė broliams fon der Borch (iki I699 m.), Johanui Teofiliui fon Zasui (1699 – n1730 m m) Evai Emerencijai fon Grothus {1710 – 1732 m m). Ji šią bažnyčią pardavė liuteronų parapijai. Buvusi medinė bažnyčia 1653 metais perstatoma ir 1742 metais remontuojama. 1761.XI!.27. šioje bažnyčioįe krikštytas feldmaršalas Barklajus Tolis. Šio žymaus karvedžio biografija prasideda krikštu, nes jo gimimo data gimimo registracijos knygoje neįrašytu. Jis mirė 1818. V. 26 ir palaidotas Estijoje Jegevestėįe. Ten jam pastatytas mauzoliejus. 1786 melais spalio 8 dieną, vadovaujant kunigui Konradui Šulcui, pradėta statyti dabartinė gotiško stiliaus akmens mūro bažnyčia, kuri 1793 metais buvo baigta statyti.
Bažnyčios bokštas buvo pastatytas 1889 - 1890 metais. Iš tokios pat medžiagos 1862 metais buvo pastatyta ir klebonija.
Iki 1783 metų bažnyčia priklausė Kuršo Konsistorijos Bauskės diacezijai. 1783 melais Vilniuje įsteigta Lietuvoje atskira Konsistorija -Collegium Synodale repraesentativum. Jos projektą 1759 - 1802 metais paruošė žymus literatas ir kartu kunigas Konradas Šulcas. Už tai jis gavo l.ieluvos Generalinio Senjoro laipsnį.
Kunigas Konradas Šulcas (1731.01,01 - 1802.01.21) mirė sulaukęs 71 metų amžiaus ir palaidotas Žeimelio bažnyčioje po sakykla. Ant sakyklos stovo yra atminimo lenta:

Konrad Schulz
Der Szeimenschen
Gemeinde Lehrer
d. 1.Jänner. I73l. geb.
e. 21 Jänner 1 802 gest.
71 Jahr alt.
Allgemein geliebt im Leben
Und im Tode unvergeslich

l 883 - 1910 metais Žeimelyje tarnavo kitas Konradas Šulcas.
1753 - 1759 metais Žeimelyje gyveno ir dirbo mūsų klasiko evangelikų kunigo K. Donelaičio amžininkas latvių rašytojas, folkloristas kunigas Golhardas Frydrichas Stenderis ( 1714.VIII.27.-1796). Čia gyvendamas jis vokiečių kalba sukūrė pirmąją latvių kalbos gramatiką. Ji ilgai buvo latvių kalbos pažinimo pagrindu.
Žeimelio evangelikų liuteronų parapijai priklausė ir Gedučiuose gyvenęs pirmasis Lietuvos fizikas-chemikas Teodoras Grothus ( 1785 -1822), kuris aprašė pirmąją elektrolizės teoriją, fotochemiįos pagrindus, parašė apie 50 mokslinių darbų. Jis tragiškai žuvo 1822.111.25.
Žeimelyje gyveno ir apie 20 metų tarnavo evangelikų liuteronų parapijai kunigas Senjoras Erikas Leijeris (1906 - 1949 m. m.). Jis gimė 1906.l.!9 Biržuose, mokėsi Biržų gimnazijoje ir ją baigęs studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete Evangelikų teologijos fakultete, kurį labai gerai baigė ir 1929. VI. 9 Žeimelio bažnyčioje buvo ordinuotas kunigu. Jis rūpinosi ligoniais, našlaičiais, tikinčiaisiais, kovojo prieš nusižengimus Bažnyčiai.
1941.IV.24 kun.E.Leijeris buvo išrinktas Konsistorijos prezidentu ir senjoru. Šis titulas šiuo metu - vyskupas.
1949 metais, kai tuometinė valdžia Joniškio bažnyčią norėjo paversti grudų sandėliu, kunigas E.Leijeris spalio 11 dieną pasiuntė protesto telegramą J.V.Stalinui ir bažnyčia trumpam laikotarpiui buvo grąžinta tikintiesiems, tačiau po poros mėnesių ( 1949.XII.30). padarius kratą klebonijoje, kunigas E.Leijeris buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą į Michailovkos lagerį (Krasnojarsko sritis, Suslovo geležinkelio stotis). Sibire jis išgyveno tik porą metų. Ten jis aptarnavo tikinčiuosius tremtyje. Kapo vieta Sibire nėra žinoma. Kapinių vieta nuo lagerio buvo už 17 kilometrų. Kaliniai galėjo palydėti jį tik iki lagerio vartų, nes toliau jiems buvo uždrausta zona. Jis mirė 1951.XII.31. Jo atminimui Žeimelio kapinėse pastatytas paminklas.
Po Senjoro kunigo Eriko Leijerio Žeimelio parapiją aptarnavo kunigas J.Degis, po to kunigas klebonas Gustavas Rauskinis, kunigas Edvinas Švageris, Rygos universiteto teologijos studentas Aivaras Salmanis, (gimęs 1963.III.31), o paskutiniu metu kunigas - diakonas Erikas Laiconas, gimęs I928.VI.11). Žeimelyje gyvenančio kunigo dabar nėra.
Ištrėmus kunigą E.Leijerį į Sibirą klebonijoje įkurtas vaikų darželis. Akmens mūro pastatas buvo blogai prižiūrimas ir nyko. Latvįjos architektai buvo padarę remonto - rekonstrukcijos projektą, bet jis to meto rajono valdžios architektų netenkino. Vėliau buvo sudarytas lietuvių architektų projektas, bet nebuvo įgyvendintas. Po nedidelio gaisro rajono valdžia nutarė geriau statyti naują darželį. Taip liko nenaudojamas ir neprižiūrimas pastatas. Žmonės pradėjo pamažu pastatą ardyti. Išardė grindis, lubas, išgriovė pečius, išėmė langus, duris visa tai. vyko jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę Nusiaubtą pastatą rajono valdžia grąžino parapijai. Dar buvo minčių sutvarkius kleboniją įsteigti senelių namus ar panaudoti Žiemgalos muziejui įsteigti. Apie tai buvo rašyta rajono laikraštyje, bet tos mintys liko neįgyvendintos.
Rajono specialistų nuomone pastato remontui dabar reikėtų apie vieno milijono litų, kurių nėra iš kur gauti. Dar gerai, kad žemės ūkio kooperatyvas uždengė čerpių stogą, tai dar kurį laiką šis žymus architektūrinis paminklas stovės. Teologijos studentas diakonas Aivaras Salmanis iki 1998 metų gegužės
21 dienos (Dangun žengimo Šventės) aptarnavo Žeimelio ir Alkiškių parapijas, o nuo gegužės 21 dienos Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios Konsistorijos sprendimu šias parapijas aptarnauti pavesta diakonui Erikui Laiconui, ordinuojant kunigu-diakonu. Be šių parapijų dar pavesta aptarnauti kitas latviškai kalbančias parapijas. Biržų parapijoje latvių kalba vyksta pamaldos du kartus per metus ir nuo2000-jų metų vyks Joniškio parapijoje 3-4 kartus per metus.
Žeimelio bažnyčios apirę keturi bokšteliai suremontuoti 1999 metais.

Parapijos dvasinis gyvenimas.

Apie parapijos gyvenimą ankstesniais metais yra labai sunku spręsti, nes nėra išsilikusios medžiagos. Išlikusiose knygose randame, kad prie Šv. Vakarienės 19 amžiaus pradžioje ėjo apie 2000 - 4000 parapijiečių, iš kurių vokiečių tautybės žmonių buvo apie 6-10 %. Tačiau Šv.Vakarienės dalyvių skaičius ne labai charakterizuoja to meto parapijos dydį. Anksčiau tikintieji dažniau eidavo Šv. Vakarienės nei šiais laikais.
Charakteringesnis yra konfirmantų skaičius.Žėmiau įdėtame grafike duodami duomenys iš rastų parapijos knygų, kurias vedė tuo metu tarnavęs kunigas Karolis Georgas Gilbertas (Carl Georg Gilbert). Duomenys susumuoti intervalais po penkis metus, kad būtų galima geriau atvaizduoti. Tiktai 1819-1820 metų duomenys yra už du metus ir paskutiniai - 1833 - yra už tris metus.. Palyginus didelis konfirmantų skaičius rodo, kad tuo metu buvusi didelė Žeimelio parapija ir parapijiečiai rūpinosi vaikų krikščionišku auklėjimu. Tačiau parapija dar buvo auganti, nes vėlesnio laikotarpio turimi duomenys rodo, kad 19 šimtmečio pabaigoje konflrmantu skaičius padidėjo. Tačiau šiame laikotarpyje žymiai sumažėjo vokiečių tautybės vaikų. Jis siekė tik 6,2 % 1883 metais ir iki 1892 metų sumažėjo iki mažiau nei l %, o vėliau jau nebebuvo atskirai registruojami.

Po kunigo V.Bylenštino Žeimelyje tarnavo kunigas Ekertas (Eckert). Jis tarnavo iki 1928 metų. Jo tarnystės metu konfirmantų skaičius
pradėjo mažėti ir nuo 95 konfirmantų 1913 metais sumažėjo iki 31 konflrmanto 1927 metais.
1928 metais konfirmantai važiavo konfirmuotis pas kun.Plamšą į Biržus. Jų buvo 31 jaunuoliai ir jaunuolės.
Nuo 1929 metų Žeimelio parapijai vadovavo kunigas Erikas Leijeris. Jaunuolių konfirmuoti be Žeimelio jis dar važiavo į Biržų, Joniškio, Panevėžio parapijas.
Po 1945 metų konfirmantų skaičius nežinomas, nes nėra registracijos duomenų. Jeigu buvo konfirmuojama, tai matyt vaikai konfirmavosi kitose parapijose. Dvasinės okupacijos metų laikotarpio konfirmuotų vaikų registracijos knygų nerasta.

Parapijos ūkinė veikla.

Parapijos ūkinė veikla buvo vedama kasos apskaitos knygose. Praeitame amžiuje parapijiečiai mokėdavo tam tikrus mokesčius. Jų dydis priklausė nuo turtingumo, kurį atspindėdavo turimos žemės kiekis, bei šeimos dydžio. Mokestis buvo nustatomas ir galėjo būti mokamas dalimis.
Iš 1924 metų duomenų matyti, kad daugumoje mokesčiai buvo imami po 0,5 lito už desetiną (desetinas - dešimtinė - carinės Rusijos žemės ploto matavimo vienetas lygus 1,092 ha.), tačiau kai kam mokesčiai buvo didesni, t.y. po l litą už desetiną. Bažnyčios remontui aukos buvo renkamos atskirai. Pavyzdžiui 1881 metais bažnyčios remontui surinkta 15 rublių ir 15 kapeikų. Matyt, kad tų pinigų užtekdavo. Dabar gi svarbiausias dalykas yra prižiūrėti bažnyčią, kad kuo rečiau reikėtų remontuoti, nes per dvasinės okupacijos metus dalis parapijiečių išvyko į vakarus, o dalis buvo išvežta. Grįžusiems nebuvo leista apsigyventi Žeimelio apylinkėse ir daug liko kaimyninėje šalyje - Latvijoje. Dalis parapijiečių asimiliavosi su Romos katalikų parapija. Atsirado daug mišrių šeimų.
Prisiminę savo gimtąją parapiją į pamaldas atvyksta daug senųjų parapijiečių iš Latvijos. Ypač daug atvyksta į organizuojamas kapų šventes. Su latviškai kalbančiomis parapijomis yra tas sunkumas, kad vaikai lanko lietuviškas mokyklas, dalis šeimų yra mišrios ir todėl parapija vis mažėja. Tai buvo aptarta 1998 metų rudenį ir nuspręsta , kad pamokslas būtų sakomas lietuviškai, o visa likusi liturgija vyktų latvių kalboje. Tuo būdu pamaldose gali dalyvauti ir tie, kas latviškai nemoka, nors kažkiek supranta. Daugelis namuose jau kalba lietuviškai. Ši praktika davė tai, kad jau pradėjo ateiti daugiau liuteronų šeimų narių į pamaldas. Be to, kadangi kunigas atvyksta šeštadienį, tai atsirado galimybė dirbti su vaikais. Jau pakrikštyti trys vaikai, kurie latviškai nemoka. Su vaikais dirbama parapijos name. (Žiūr. 19 puslapyje). Šis namas neblogai išsilaikė tik todėl, kad jis buvo parapijai grąžintas nesuniokotas ir jame apsigyveno parapijiečių šeima. Čia galima rasti ir parapijos kunigą ir mokykloje galima pravesti kuklias pamaldėles, nes ten vaikams yra įrengtas ir altorėlis. Vaikai labai domisi literatūra, mėgsta piešti, mokosi giesmių. Blogiau yra tiems, kuriems tenka gana toli atvykti iš kaimo, nes dabar transportas blogai kursuoja.
Šiemet šioje mokyklėlėje - koplytėlėje numatyta Kalėdų švenčių proga turėti pamaldas vaikams lietuvių kalba. Numatoma papuošti eglutę ir paruošti dovanėlių. Dovanėles paruošti padeda seseriškos parapijos iš Vokietijos, iš Lippės krašto.
Žeimelio parapijoje jau nuo seno yra parapijiečiai pamėgę ruošti kapų šventes. Į jas atvyksta anksčiau Žeimelyje gyvenę žmonės iš įvairių miestų; iš Kauno, Panevėžio, Vilniaus ir net iš Latvijos. Latvijoje jie buvo priversti apsigyventi todėl, kad grįžusiems iš tremties jiems neleido apsigyventi gimtosiose vietose. Tai charakteringa visame Lietuvos - Latvijos pasienyje. Kapines padeda aptvarkyti lietuvių - latvių draugija, kuri vasarą atvažiuoja iš Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto. Tą draugiją įkūrė ir jai vadovauja universiteto Letonikos centro vadovas doc.dr.Alvydas Butkus.
Parapiją lanko Latvijos ambasadorius Lietuvoje ir kiti svečiai. Toliau talpinami laikraščių straipsniai apie tuos atsilankymus.
Erikas Laiconas.
Panaudota literatūra:
1. Evangelikų Bažnyčios kalendorius. 1984 m.
2. Evangelikų Bažnyčios kalendorius. 1986 m.
3. Lietuvos evangelikų Bažnyčios kalendorius. 1990 m.
4. Parapijos konfirmantų registracijos knyga. 1819 m.
5. Parapijos komunikantų registracijos knyga.
6. Parapijiečių mokesčių surinkimo sąsiuviniai.
7. Parapijos pirmininkės A.Trejienės rankraštis apie para-pijos istorinius įvykius.

Žiemgalos viltys.

Straipsnis iš 1989 metų spalio 17 d. Pakruojo rajoninio laikraščio “Auksinė varpa”.

Rugsėjo 10-ją į Žeimelį susirinko nemažai svečių - lietuvių - latvių (Lietuva) draugijų nariai, kaimyninių kraštų kultūros fondų, Lietuvos persitvarkymo Sąjudžio ir Latvijos liaudies fronto atstovų. Atvyko rajono švietimo ir kultūros žmonės, dalyvavo rajono ūkio vadovai. Rytą buvo pamaldos, po to bendri pašnekesiai. Dalyvavo žeimelietis prof. J.Juzeliūnas, jo mokinys smuikininkas E.Velička. Visi susiėjimui suteikė rimties ir dalykiškumo.
Dėl ko toks dėmesys, nerimas? Atsakymas paprastas. Žeimelis nuo seno žymus Žiemgalos kultūros centras, turtinga čia materialinių paminklų, gyva žymių žmonių atmintis. O reikalai Žeimelyje visą tai saugant nekokie. Tiesa, restauruota Didžioji karčema, tęsiamas darbas Mažojoje. Bet štai Žeimelio liuteronų evangelikų pastorato ansamblis niekam nesitikint beveik prarastas, nedaug reikėjo, kad jis būtų visai nugriautas. Nėra ko džiaugtis ir kitais Žeimelio paminklais, senamiesčiu. Tai pajautėm dairydamiesi su architektūros tyrinėtoju A.Miškiniu, tądien atvykusiu iš Kauno.
Retas Žeimelio pastorato ansamblis. Tai darniai komponuoti senoviniai akmeniniai pastatai, kiemas, parkas, medžių alėja pastorato sodybą jungė su sena, vėlgi akmenų rentinio bažnyčia. Į nieką neatsižvelgiant buvo šis ansamblis sudarkytas, pastoratą iš dalies nugriaunant ir pastatant tenai didžiulį vaikų darželį ( tuo tarpu vidurinė mokykla kone apytuštė). Štai dėl ko suvažiavo ir latvių ir lietuvių kultūros puoselėtojai. Mums, lietuviams, ypač nejauku, nes latviams Žeimelis panašiai brangus, kaip mums Tolminkiemis. O štai, patys, pergyvendami dėl savo svetur, kitiems padarėme tą patį. Žinoma, ne vien kitiems, o ir sau.
Žeimelis, kaip jau pasakyta, vienas Žiemgalos kultūros židinių (šalia Biržų, Salamiesčio ir kt.), minimas nuo XVI a. Nusistovėjus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos sienai, pro čia ėjo kelias į Rygą, čia atsirado muitinė, sandėliai, vyko prekyba. Iš tų laikų paveldėtas senamiestis, vertingi pastatų ansambliai. Burėsi ir gyvavo čia kelios religinės bendruomenės, mokyklos, dirbo žymių žmonių.
Iškiliausias latvių kultūros žmogus, kuris čia dirbo ir gyveno - G.F. Stenderis (1714-1796), gimnęs tais pačiais metais, kaip ir K.Donelaitis. Šiais metais rugpjūtyje pažymėta jo 275 metų sukaktis. Jis čia klebonavo, kūrė, minėtame pastorate gyveno. G.F.Stenderis - žymus Europos XVIII a. kultūros, švietimo veikėjas. Parašęs ir išleidęs apie 30 veikalų. Jis – pasaulietinės latvių literatūros pradininkas, pirmosios latvių gramatikos ir vokiečių - lastvių kalbos žodyno autorius. Parašė ir 1774 m. išleido pirmąją Europoje baudžiauninkams skirtą enciklopediją (išėjo beveik kartu su D.Diro “Didžiaja prancūzų enciklopedija”). Čia G.F.Stenderis nuveikė didelį švietimo darbą, rašė vadovėlius, abėcėles, kurias pats savo pišiniais iliustravo. Jis gi ir poetas, filosofas, buvo įžymus to meto geografas, išleidęs kartografijos veikalų (gaublius). Žinomas G.F.Stenderis ir Europos kultūroje, nuveikęs jos labui, gyvendamas Švedijoje, Vokietijoje. Beje liuteronų bendruomenė čia, šiuose pastatuose visą laika tęsė kultūros ir švietimo darbą. Tad suprantami mūsų visų norai, kad išliktų ansamblis, šie vertingi architektūros ir kultūros pastatai. Deja, ta vertė jau sudarkyta, iškapoti seni medžiai. Be to, pernai, polemizuojant dėl nevietoje pradėto statyti vaikų darželio, gyventojai buvo supriešinti. Labai negerai, kad vietoje darnaus vertybių saugojimo, naujų siekimų sukuriama tokia destuktyvinė nuotaika. Juk nuolat puoselėta čia įkurti Žiemgalos krašto muziejų, kuriam eksponatus sukaupė žinomas šio krašto tyrinėtojas, vietos mokytojas J.Šliavas. Tokia padėtis jaudina mus dėl nuostolių, jaudina kaimynus latvius. Per tą laiką Žeimelyje lankėsi neviena latvių kultūros puoselėtojų delegacija, deja matė toliau griaunamus paminklus. Šitaip paminėtas įžymus mums broliškos kultūros veikėjo G.F.Stenderio 275-metis. Kas kaltas? Vietos ir rajono pareigūnai, jų savivalė. Malonu ar ne - nieko nepakeisi. Taip yra. Išeitis? Kuo spėriau, kuo nuoširdžiau taisyti padėtį.
Į daugkartinius reikalavimus yra pažadai, kai kas pradėta (daromas pastato stogas), bet lėtai, nesilaikant įsipareigojimų. Per tą laiką išplėšta pastorato autentiška įranga, koklių krosnys.
Bet žmonės geri, kantrūs ir pakantūs. Nežiūrint tokių nuoskaudų, susirinkę ramiai kalbėjo, prašė tesėti žodį. Latviai atlieka pastorato vidaus projektavimą. Numatoma ten pastorato patalpa,
auditorija (galės ir vienos, ir kitos tikybinės bendruomenės dvasiškai mokyti vaikus), ekspozicija. Žiemgalos turtingas muziejus žadama įkurdinti Mažojoje karčemoje.
Padėtis sunki - nėra lėšų. Tikimasi, vietos ūkis suras galimybių atstatymui. Nepaisant varganos kultūros atminties ir dabartie būklės, susirinkusieji labai geranoriškai tarėsi, ieškojo sprendimų. Numatyta abiejų kultūrų atstovams Žeimelyje nuolat susitikti, bendrauti, rengti kartu kūrybines stovyklas, mokytis abiejųū kalbų, įprasminti Žeimelio, kaip žymaus Žiemgalos centro, kultūrinį palikimą ir tradicijas, folklorą. Pakruojyje (iniciatyva - J.Nekrošiaus) ruošiamasi pradėti leisti kraštiečių r rajono etninės kultūros centro “Žiemgala” almanachą.
Liko viltys. Viltys ir tikėjimas, jog žmonės iš Pakruojo, Vilniaus, Kauno, Latvijos budės, kad neištiktų Žeimelio naujos nesėkmės. Daugiausia vilčių dedame į pačius žeimeliečius, ypač mokytojus. Reikėtų palaikyti šviesaus mokytojo J.Šlevo siekimų gyvybiškumą. Su dėkingumu, kad grąžinamos viltys, išsiskyrėme.

Č.Kudaba.

Sąskaita Nr. 702307.
Šis straipsnis istoriniu požiūriu yra įdomus.
Jis atspausdintas Pakruojo rajono 1989 m. lieor 29 d. laikraštyje “Auksinė varpa”.

Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama labdarai. Tačiau atsidurti prašytojo vaidmanyje taip pat nelengva, juolab kai norime padaryti tai, ką visi be atodairos stūmėme į paskutiniąją vietą. Visų pirma tai liečia mūsų krašto kultūrinį palikimą, o juk jis - išeities taškas, į kurį galima lygiuotis, iš kurio galima mokytis ir kuriuo galima džiaugtis. Pabudome, ėmėme kitaip viską vertinti, pradėjome aiškintis, kas ir kodėl kaltas, ir kodėl viskam atrasdavome lėšų, medžiagų, o šiems reikalams užtekdavo formalaus žodžio: “spręsime”.
Liepos 20 dieną reikli kalba apie kultūrinio palikimo išsaugojimą vyko Žeimelio apylinkės Tarybos vykdomojo komiteto salėje. Dalyvavo mūsų kraštiečiai TSRS Liaudies deputatas Julius Juzeliūnas, Vaidutis Škiudas, taip pat - Lietuvos liuteronų-evangelikų vyskupas Jonas Kalvanas, Alkiškių pastorius, aptarnaujantis Žeimelį, Edvinas Švageris, buvusi latvių religinės bendruomenės pirmininkė, pokario metais vadovavusi moterų veiklai, Zelma Puodžienė, grupė Latvijos Liaudies Fronto įgaliotų žmonių, na, ir mūsų rajono visuomenės atstovų, atsakingų darbuotojų.
Išryškėjo naujų faktų apie F.Stenderio veiklą Žeimelyje, Eriko Leijerio ir Konrado Šulco nuopelnas, kad liuteronų-evangelikų bažnyčioje krikštytas Barklajus de Tolis. Papasakota, kokie seni draugiški ryšiai siejo lietuvius su latviais, kad čia veikė bažnytinė mokykla, o liuteronų-evangelikų bendruomenė, kaip ir bažnyčia, gyvuoja 450 metų.
Vyskupas Kalvanas pareikalavo, kad, suremontavus pastoratą, jis būtų grąžintas religinei bendruomenei. Vaidutis Škiudas, Julius Juzeliūnas kėlė klausimą. Žeimelis, kaip urbanistikos paminklas, išlaikęs vidurio Europai būdingo miestelio vaizdą, turi būti tvarkomas kompleksiškai, nes jis dabar tiesiog niokojamas dėl nerūpestingumo kultūriniam palikimui, nusikalstamai ilgai restauruojama Mažoji karčema, kuri priglaustų J.Šliavo Žiemgalos muziejų.
Buvo priekaištaujama, kad pastoratui restauruoti niekas nedaroma, reikalauta, kad restauravimo darbų užsakovas būtų rajono vykdomojo komiteto kapitalinės statybos skyrius.
Žeimelio klebonas V.Polikaitis, palaikydamas liuteronų-evangelikų religinės bendruomenės reikalavimą, pabrėžė, kad valdžia šį pastatą atėmė, nuniokojo, tegul jį dabar grąžina tikintiesiems tokį, koks jis buvo.
Vyskupas, pastorius Edvinas Švageris siūlė būsimas pastalpas panaudoti taip: įrengti atskirai du kambarius pastoriui, įsteigti latvių biblioteką, F.Stenderio muziejaus ekspoziciją. Kiti siūlė, kad šiame pastate galėtų lankytis latvių-lietuvių draugijos nariai. Prie bendro lavinimo mokyklos būtų tikslinga įsteigti latvių kalbos mokymo fakultatyvą, juolab, kad susirinkimo metu iniciatyvą parodė mokytoja veteranė E,Grubinskienė.
Na, o svarbiausia - visi teikė pasiūlymus, neįsigilinę, iš kur tam reikės gauti lėšų, medžiagų, laikydami, kad valdžia paprasčiausiai nenori suprasti keliamos problemos svarbumo. Teko paaiškinti realias finansines galimybes, paklartotinai paskelbti rajono spaudoje jau gyventojams pateiktus duomenis, kad pastorato katilinės priestatas, likusios stogo ir perdengimo konstrukcijos bei vidaus pertvaros nugriautos, šiukšles iš apdegusio pastato iki šių metų balandžio 9 dienos išgabeno Žeimelio PTM. Kad stalių gaminiai užsakyti Pakruojo BGAK, perdengimo ir stogo konstrukciją iki užšalant turi padaryti Žeimelio kolūkis, tam skirta medžiagų - 30 kvadratinių metrų medienos iš Pakruojo miškų ūkio sanitarinio kirtimo; spalio mėnesį iš respublikinio statybos susivienijimo statybos gamybinio technologinio komplektavimo tresto bus gauta 750 kvadratinių metrų čerpių stogui, šildymo sistemai taip pat padėti pagrindai. Kad į LTSR agropramoninio komiteto vyriausiąją kadrų valdybą šiemet sausio 25 dienos raštu Nr.06-14-39 kreipėsi rajono Tarybos vykdomasis komitetas, prašydamas lėšų: karčemos restauravimo baigimui - 70 tūkst. ir pastorato - 25 tūkst. rublių, nes sutarta, kad Žeimelio kolūkis ir PTM už konservavimo darbus sumokės lygiomis dalimis.
Pastorato konservavimo darbai vykdomi ne taip, kaip kažkam norisi. Bet rajono architektai 1987 metų gruodžio 18 d, paruošė kapitalinio remonto projektą, su kuriuo susipažino ir kuriam pritarė architektas iš Rygos Veliks Roland, na, o restauravimui buvo siūlyta iki naujų metų parengti projektą, prieš tai atlikus tyrinėjimo darbus. Susilaikyta dabar dėti langų rėmus - nutarta per mėnesį ištirti jų autentiškumą.
Latvių atstovai suinteresuoti išsaugoti Žeimelyje kultūrinį palikimą, tačiau lėšų taip pat neturi.
Aprimus aistroms, pradėta mąstyti blaiviau - prieita vieningos nuomonės, jog tam tikslui būtina kooperuoti lėšas. Kas bus retauravimo projekto užsakovas - tą spręs rajono vykdomasis komitetas. Užsakovas parinktas: kadangi pastatas - apylinkės balanse, tai šias funkcijas teks vykdyti Žeimelio apylinkės Tarybos vykdomajam komitetui. Siūlyta gatvę, einančią į pastoratą, pavadinti F.Stenderio gatve. Deja, šiuo metu vyskupas Kalvanas religinės bendruomenės pirmininkei Trejienei parašė laišką, kuriame šią gatvę rekomenduoja pavadinti jau E.Leijerio alėja. Žeimelio bendro lavinimo mokyklos vadovai iki rugsėjo 1 d. išsiaiškins dėl latvių kalbos fakultatyvo kontingento. Sudaryta organizacinė komisija, į kurios sudėtį įeina V.Škiudas, atstovas iš latvių Liaudies Fronto, Žeimelio apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas ir šių eilučių autorė.
TSRS Agropramoninio banko Pakruojo skyrius prie Žeimelio apylinkės Tarybos vykdomojo komiteto 1989 metų liepos 21 d. atidarė sąskaitą Nr. 702307.
Liepos 22 dienos “Literatūros ir meno” laikraščio numeryje pasirodė visas puslapis apie Žeimelio kultūrinio palikimo niokojimą. Čia daug objektyvios tiesos, dėl kai ko galima ginčytis, o kai ką ir visai paneigti. Labai atsakingai noriu pabrėžti, kad nei žeimeliečiai, nei jų vadovai, nei rajono architektai niekada neturėjo tokios minties, kad pastorato pastatas būtų nugriautas. RTSOS Kolūkių statybos projektavimo instituto Jonavos zoninio skyriaus paruošto 140 vietų vaikų darželio genplane yra pastorato pastatas.
Gerai, kad šiuo straipsniu autoriai Margarita Jasilionytė, Vaidutis Škiudas į problemą atkreipė ne tik rajono gyventojų, bet ir Respublikos visuomenės dėmesį, tai atvers mums įvairių žinybų duris,
Liepos 25 dieną tais klausimais teko kalbėtis su R.Dapkevičiumi, LTSR Valstybinio Agropramoninio komiteto vyriausiosios kadrų valdybos viršininku, LTSR Kultūros ministro pavaduotoju Grigošaičiu. Noras padėti lėšomis yra. Drg. Dapkevičius pažadėjo, kad į mūsų pageidavimus bus atsižvelgta, lapkričio mėnesį paskirstant kapitalinius įdėjimus.


Be to, minėto straipsnio autoriams norisi pasakyti, kad mes visi būtume laimingi, jei F.Stenderis Žeimelyje būtų parašęs latvių kalbos gramatiką, tačiau apie tai nėra duomenų, o netikėti “Pergalės” žurnalo 5 numery išspausdinta S.Karaliūno publikacija “Kultūros naujienos iš Latvijos”, - nėra pagrindo. Tačiau mes galime, kaip ir latvių tauta, didžiuotis F.Stenderiu - šiuo šviesuliu, kuris net šešerius metus gyveno Žeimelyje.
Tad visi prisidėkime prie kultūros paminklų atstatymo. Tikiuosi, kad šią iniciatyvą lėšomis parems ne tik Žeimelio visuomenė, apylinkės, rajono ūkiai, įstaigos, organizacijos, bet ir katalikų religinės bendruomenės. Perveskime lėšas į sąskaitą Nr. 702307. R.Ulevičienė. Rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja.

Redaktoriaus pastaba: Laikraščių straipsniuose naudojami kai kurie terminai nėra priimtini. Panaudoti žodžiai reiškia: pastorius - lietuviškai naudotinas kunigas; bendruomenė - turėta galvoje parapija; pastoratas - klebonija. Taip pat mes nenaudojame pavadinimo “liuteronai-evangelikai”. Pagal tokį išsireiškimą atrodytų, kad dar yra ir liuteronai neevagelikai. Pas mus priimta sakyti - evangelikai liuteronai, nes evangelikų yra daugiau, o žodis “liuteronai “ paaiškina, kad tai yra M.Liuterio pasekėjai.
Red.

Žeimelyje lankėsi Latvijos ambasadorius.
Tai straipsnis iš Šiaulių apskrities laikraščio “Šiaulių kraštas” 1998 m.liepos 28 dienos numerio.

Penktadienį, vykdamas į Lenkijos ir Baltijos valstybių prezidentų susitikimą Klaipėdoje, Pakruojo rajone, Žeimelyje lankėsi Latvijos ambasadorius Lietuvoje Atis Sjanitis ir kultūros atašė Elita Gavele. Svečiai aplankė Žeimelio vidurinėje mokykloje įsikūrusią latvių ir lietuvių jaunimo etnokultūros stovyklą, bendravo su miestelio latvių religinės bendruomenės atstovais.

Stovyklą parėmė ambasada.

Žeimelis - viena iš latvių salelių Lietuvoje su pastaraisiais metais pradėjusią nykti liuteronų-evangelikų religine bendruomene.
Nuo liepos 20-sios čia įsikūrė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovo daktaro Alvydo Butkaus ir Rygoje gyvenančios etnologės Lygos Latiševos vadovaujama stovykla. Pusšimtis moksleivių ir studentų iš Lietuvos ir Latvijos mokėsi vieni kitų kalbų, dailiųjų amatų, muzikavimo senaisiais instrumentais. Paskaitas apie pagoniškuosius dievus ir senąsias religijas ir istoriją skaitė etnologas J.Trinkūnas, daktaras G.Beresnevičius, istorikas Zenonas Butkus.
Pasak stovyklos vadovo daktaro A.Butkaus, pernai stovyklos Latvijoje projektui lėšų buvo gauta iš Sorošo fondo, šiemet stovyklą parėmė Latvijos ambasada.

Bendruomenei reikia paramos.

Latvijos ambasadorius Lietuvoje A.Sjanitis nusistebėjo, kaip tokia maža belikusi religinė bendruomenė iki šių dienų savo lėšomis išlaiko bažnyčią, iš Kauno latvių kalba aukoti mišių atvažiuojantį kunigą.
Kultūros atašė Elita Gavele, apžiūrėdama vieną seniausių Lietuvos liuteronų bažnyčių Žeimelyje, sakė, kad Latvijos kultūros ministerija neturi pakankamai žinių apie jų dabartinę būklę, latvių bendruomenes Lietuvoje. Ambasadorius “Šiaulių kraštui” sakė, kad jo dėmesio centre - Latvijos ir Lietuvos pasienio rajonų bendra-darbiavimas. Jis apgailestavo, kad Šiaulių apskrityje tokius ryšius puoselėjantys Akmenės, Joniškio rajonai nepaskatino bendradarbiauti Pakruojo ir Bauskės savivaldos institucijų. Ambasadoriaus teigimu, kaimyninių rajonų savivaldybės, kurdamos bendrus projektus, iš tarptautinių fondų galėtų gauti lėšų savo tautiečių bendruomenėms remti.

Janina Vansauskienė.

Iš parapijų gyvenimo.

NAUJI PARAPIJOS NARIAI.

Alkiškiai.
1999 m. rugpjūčio mėnesio 15 dieną pakrikštytas Aivars Mickāns , gimęs 1959 m. gruodžio 9 dieną Kuldigos rajono Rugbažų kaime Latvijoje. Tėvas ir motina nežinomi, senelė - Genovena Mickāne.
------------------------
1999 m. rugpjūčio mėnesio 15 dieną pakrikštytas Artis Mickāns, gimęs 1982 m. kovo 4 dieną Jelgavoje, Latvijoje. Tėvas Aivars Mickāns, motina Modra Mickāna, gim. Velikona. Dabar gyvena Jelgavos rajone, Sesavos apylinkėje Zvaigzņu gatvėje.
-------------------------
1999 m. rugpjūčio mėnesio 15 dieną pakrikštytas Ivars Romanovskis, gimęs 1961 m. liepos 29 dieną Dobelėje, Latvijoje. Tėvas Vladislavs Romanovskis, motina, Veneranda Romanovska, gim. Caune. Gvena Dobelėje, Apbūvešu gt. 21.
------------------------
1999 m. rugpjūčio mėnesio 15 dieną pakrikštytas Kristaps Šteimanis, gimęs 1989 m. liepos 20 dieną Dobelėje, Latvija. Tėvas Dainis Šteimanis, motina - Dzidra Šteimane, gim. Velikūna. Krikšto tėvai - Ivars ir Mudite Romanovski. Gyvena Jelgavoje, Blaumaņa gatvė Nr.3-19’
-----------------------

PASITRAUKĖ IŠ MŪSŲ TARPO.

Akiškiai.
Iš mūsų tarpo pasitraukė Marta Lukšytė - Daukšienė. Ji gimė 1915 metų lapkričio 29 dieną Kepurlaukių kaime Akmenės rajone ūkininkų šeimoje. Jos tėvai turėjo 18 ha žemės. Krikštyta Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Ji visą laiką gyveno kaime Kepurlaukiuose. Ten ir ištekėjo ir susilaukė vaikų. Ji padėjo dirbti tėvams, vėliau dirbo kasykloje, durpyne ir susikūrus kolūkiams - kolūkio melžėja. Ji turėjo šešias seseris iš kurių gyva liko tik Johana ir gyvena Latvijoje Tukume. Sūnus Zigurdas mirė 1980 metais sulaukęs 32 metų amžiaus. Velionė Marta mirė 1999 metų kovo 14 dieną ir palaidota Alkiškių kapinėse šalia savo tėvų ir sūnaus. Lieka duktė Aldona Grabauskienė; anūkai Andželikas, Ita, Rūta, Erika, Paulius, Simas; ir proanukai Robertas, Arminas ir Dovydas. Ją palydėjo kun.d. Erikas Laiconas.

Biržai:
1999 m. vasario 7 d. mirė Artūras Bergholcas. Jis gimė Biržų apskrities Montegailiškių dvare. Krikštytas ir konfirmuotas Biržų evangelikų liuteronų bažnyčioje. Visą laiką gyveno Biržų mieste V.Kudirkos gatvėje jo tėvo pastatytame name. Palaidotas Biržų miesto evangeliškose kapinėse ant Širvenos ežero kranto. Liko žmona Liucija. Laidotuvėse dalyvavo jo brolis Jonas Bergholcas su sūnum Andriu ir dukterimi Astra iš Rygos (Latvija). Ant kapo padėtas vainikas ir iš giminaitės, gyvenančios Kopenhagoje (Danija). Giedojo Evangelikų reformatų giedotojos.


Žeimelis.
1999 m. balandžio 24 dieną mirė Irma Kugrēns iš Trumpakojų kaimo. Ji buvo gimusi 1923 m. lapkričio 2 d. Krikštyta, konfirmuota ir sutuokta Žeimelio bažnyčioje. Palaidota Kairelių kapinėse. Prieš mirtį ji sunkiai sirgo. Liūdesyje lieka Sesuo Alma. Į amžino poilsio vietą palydėjo kunigas R.Pukys.

Alkiškiai.
87 metų sulaukusi Rygoje mirė Zelma Žukauskienė, gim. Hermann. Ji gimė Žagarės rajone Vidaučių kaime 1915 m. lapkričio 29 dieną. Amžino poilsio vietai ji norėjo grįžti į savo parapiją. Po sunkios ligos dėl aterosklerozės 1999 m. kovo 14 ji mirė. Ją išlydėjo kun.d. E.Laiconas.

Sulaukusi 56 metų amžiaus dėl širdies nepakankamumo iš mūsų tarpo pasitraukė Valerija Simijonkienė, gim. Jacaitė. Ji gimė Akmenės rajone Narbutų kaime 1943 metais rugsėjo 22 dieną. Paskutiniu metu gyveno Kiviliuose.

Sulaukęs 62 metų 1999 m. liepos 25 dieną mirė 1937 metais Akmenės rajono Menčių kaime gimęs Fricis (Pranas) Kazlauskas. Jis gyveno Alkiškiuose. Čia ir atgulė amžinam poilsiui.

Sulaukusi 91 metų amžiaus, po sunkios ligos, kurią sukėlė birželio 21 dieną pergyventa auto avarija, mirė Ermina Borusienė, gim. Hoks. Ji gimė 1908 metais Šiaulių rajono Egėliškių kaime. Šeimoje augo 9 vaikai: keturios seserys ir penki broliai. Paskutiniu metu gyveno Mažeikiuose. Kun.d.E.Laicono palaidota Alkiškių kapinėse.

Po insulto ligos iš mūsų tarpo pasitraukė parapijietė Ema Lembergienė. Ji gimė 1912 m. gruodžio 28 dieną Adomiškių kaime. Paskutiniu metu gyveno Naujojoje Akmenėje. Po Šv.Kalėdų jai būtų sukakę 87 metai. Tačiau 1999 m. lapkričio 24 d. Viešpats pasišaukė ją pas save. Lieka jos vaikai Elvira, Lilija, Olga ir Arvydas, bei 6 anūkai. Jos vyras žuvo Vokietijoje. Be savo vaikų ji dar užaugino ir išauklėjo vyro brolio dukrą Emaliją. Į jos kūno amžino poilsio vietą palydėjo kun. Romas Pukys.


Žiemgalos zoną aptarnaujančių kunigų adresai.
Kun. Saulius Varanavičius.
Klaipėdos raj. Kretingalė.
Aptarnauja Skuodo ir Mažeikių parapijas.
*
Kun.Romas Pukys.
Šiauliai, Vytauto 58 - 35. Tel. 8-21-499993. Bažnyčios 8-21-428953.
Aptarnauja: Joniškio, Kelmės, Mažeikų, Radviliškio ir Šiaulių parapijas.
*
Kun. Saulius Juozaitis.
3009, Kaunas, Varduvos 4 - 51. Tel. 8-27-720906. Bažnyčios 8-27-204884.
Aptarnauja: Biržų, Kauno, Kėdainių ir Panevėžio parapijas.
*

Diak. Arūnas Žydaitis
Klaipėda, .Tel. 8-26-212233. Kaunas. Tel. 8-27-390927.
Padeda kun. Sauliui Juozaičiui aptarnauti Biržų ir Panevėžio parapijas.
*
Kun.diak. Erikas Laiconas.
3000 Kaunas-C, Aušros takas 14. Tel. 8-27-222131. Bažnyčios Kaune -
8-27-204884. Aptarnauja latvių kalba: Alkiškių, Biržų, Joniškio ir Žeimelio bei kitas latviškai kalbančias parapijas.

Žinios iš kitur.
1999 m. liepos 20 dieną Liepojoje Šv. Trejybės bažnyčioje vyko pamaldos esperanto kalba. Pamaldose dalyvavo BET-35 - tradicinės Pabaltijo respublikų esperantininkų stovyklos dalyviai. Jų buvo mažiau nei 200. Pamaldas esperanto kalba pravedė Alkiškių ir Žeimelio parapijų kunigas diak. Erikas Laiconas ir vietinis parapijos kunigas Spruogis (Sproģis).
---------------------
1999 m. rugsėjo 26 dieną dalyvauta pamaldose kaimyninėje Bauskės parapijoje. Jose dalyvavo ir latviškai kalbantys liuteronai iš Panevėžio parapijos. Panevėžio ir Bauskės parapijos jau kuris laikas bendrauja. Pamaldas puošė grupelė Kauno parapijos choro, kuris giedijo ir latvišką giesmę. Pamaldas pravedė vietiniai parapijos kunigai A.Silinis (Siliņš), P.Žibeikis ir svečias iš Lietuvos kun. diak. E.Laiconas. Pamokslą sakė kun.diak. E.Laiconas.

Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios latviškai kalbančioms parapijoms 1999 metų metraštį su 2000 metų kalendorium paruošė ir mažu tiražu išleido
kunigas diakonas Erikas Laiconas.