Kalendoriai ir metraščiai

LELB Šiaurės Lietuvos latviškai kalbančių parapijų 2003 metų metraštis ir 2004 metų kalendorius

Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios
Šiaurės Lietuvos latviškai kalbančių parapijų

2003 metų

M E T R A Š T I S

ir2004 metų

KALENDORIUS

Viešpats kalba:
“Laimingas toksai tarnas,
kurį sugrįžęs šeimininkas
ras gerai besidarbuojantį.”
(Mt.24,46.)
Alkiškiai, Žeimelis

Įvadas

Praeitų metų metraščiuose buvo talpinama medžiaga apie Alkiškių, Žeimelio, Biržų parapijas. Šiame leidinėlyje talpinama gauta medžiaga apie kitus latviškai kalbančių parapijų gyvenimo įvykius bei naujienas. Tačiau tą medžiagą reikia turėti. Mielieji, kiekvienas jūs galite prisidėti prie medžiagos papildymo ar dokumentais ar foto nuotraukomis. Rinkite medžiagą ir pristatykite savo parapijos kunigui arba geriausia - tiesiog redaktoriui..
Šiame metraštyje talpinamas ir 2003 metų kalendorius. Ruošiant kalendorių buvo įvertintas ir skelbtas laiko keitimas kovo paskutinį sekmadienį į vasaros laiką ir spalio mėnesio paskutinį sekmadienį į žiemos laiką, kaip daroma visoje Europoje. Bus vienodas laikas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Baltarusijoje.
Į kalendorių įtrauktos ir Šiaurės Lietuvos latviškai kalbančias parapijas aptarnavusių kunigų žymesnės datos. Duodamas planuojamų kapų švenčių grafikas ir vyksiančių pamaldų tvarkaraštis, kuris gali būti koreguojamas. Tai reikia pasitikslinti pas kunigą.
Metraštyje gali pasitaikyti klaidų. Mūsų visų pareiga šalinti pasitaikančias klaidas. Jei jūs neatsiųsite pastabų, tai metraštis ir ateityje išeis su klaidomis. Tai nuo mūsų visų priklauso.
Laukiame pasiūlymų ir pagalbos ateinančių metų metraščio ruošimui.

Kun. Erikas Laiconas,
Metraščio redaktorius


LITURGINĖS SPALVOS REIŠKIA

Balta: reiškia skaistumą, džiaugsmą ir siejama su Jėzaus gyvenimo įvykiais (išskyrus Didįjį Penktadienį):naudojama Kalėdoms, Velykoms, Šventos Trejybės šventėms, Dangun Žengimo dienai; naudojama ir per Visų Šventųjų dieną.
Raudona: reiškia Šventąją Dvasią, Dievo meile; naudojama per Sekmines, 2 Kalėdų dieną.
Violetinė: reiškia nuodėmių atgailą, išteisinimą naudojama per Adventą ir kentėjimu laikotarpyje
Žalia: reiškia misijos darbą pasaulyje, viltį, atsinaujinimą, augi­mą. Naudojama Trijų Karalių dienos laikotarpyje, Bažnyčios pusmetyje.(nuo Šv.Trejybės iki 24 sekmadienio po Šv. Trejybės
Juoda: reiškia gilų liūdesį, naudojama per Didįjį Penktadienį.


Pamaldos numatomos
- Alkiškių parapijos bažnyčioje - kiekvieno mėnesio trečiąjį sekmadienį, pradedant nuo Didžiojo Penktadienio, 1030 val.;
- Žeimelio parapijos bažnyčioje - kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį, pradedant nuo Šv. Velykų ir lapkričio 1 dieną – 10.00 val.;

Kapų šventės 2003 metais numatomos:
Rugpjūčio mėn. 3 d. 1000 val. bažnyčioje ir 1300 val. kapinėse - Žeimelyje;
Rugpjūčio mėn. 16 d. 1200 val. - Žagarėje;
Rugpjūčio mėn. 17 d. 1100 val. bažnyčioje ir 1300 val. kapinėse-Alkiškiuose;
Rugpjūčio mėn. 24 d. 1300 val. – Ąžuolpamūšyje;
Rugpjūčio mėn. 31 d. 1000 val. - Šilėnuose (Biržų rajone).

Kunigui E. Laiconui skambinti - 8-37-222131. Mobiliu – 8 - 688 - 45228.

Parapijos taryboms skambinti:
Alkiškiuose tarybos pirmininkei R.Vasiliūnienei – mobiliu 8–686-85387; M.Švagerienei - 8-425-46422;
Žeimelyje – tarybos pirmininkei A.Trejienei - 8-421-45318.

DIDELĖ NETEKTIS.

25 balandžio man paskambino p. Naujokienė iš Tauragės ir pranešė liūdną žinią – mirė mūsų vyskupas Jonas Kalvanas. Tai tiesiog sunku buvo patikėti ir tik po pakartotino pasakymo man pavyko įsisąmoninti įvykusią nelaimę. Vyskupui J.Kalvanui rugpjūčio mėnesį būtų suėję 55 metai.
Vyskupas J. Kalvanas aplinkos tvarkymo darbuose sodino medelį, kai staiga pasidarė bloga ir buvo iškviesta Greitoji Pagalba. Sako, kas iš mašinos jis pats ėjo į ligoninę, bet jam jau padėti nebuvo galima. Apie vyskupą bus išleista knygelė. Aš tik papasakosiu savo įspūdžius iš laidotuvių.
Budėtuvėse dalyvavau pirmadienį, balandžio 28 dieną. Ten man kun. Saulius Juozaitis prašė pasisakyti ir aš kalbėjau pagal Jn.21,15–17 ir pabaigiau Apr.7, 14–17., atkreipdamas dėmesį į tarnavimą Dievui.Kitą dieną 12 valandą vyko laidojimo pamaldos. Buvo nuomonių, kad pamokslaus vyskupas Dumpys, bet pagaliau prieita išvados, kad mūsų Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia yra jau pakankamai stipri ir pamokslą gali pasakyti kas nors iš vietinių kunigų.Taigi pamokslui pasakyti buvo pavesta kunigui Reinholdui Morui. Žemiau įdedamoje nuotraukoje matome kunigą R. Morą pamokslo metu. Už karsto sėdi Vyskupo J. Kalvano artimieji. Po pamokslo užuojautas vyskupo artimiesiems ir Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčiai reiškė gausybė svečių iš Lietuvos ir išeivijos. Vyskupas Dumpys kalbėjo tiek pat kiek ir pamokslas užėmė laiko. Kalbėjo atstovai iš Lipės krašto (Vokietija), Lietuvos kitų konfesijų atstovai. Visos atsisveikinimo pamaldos tęsėsi iki 16 valandos.
Po to atsisveikinosu mirusiuoju svečiai, kunigai ir artimieji. Kunigai ir svečiai, išsirikiavę po du, vedami laidotuvių kryžiaus apėjo tris kartus apie bažnyčią ir iškeliavo į paskutinę Vyskupo J. Kalvano kūno poilsio vietą, Joniškės kapinėse.
Kapinėse laidotuvių ceremonija užtrūko irgi gana ilgai. Čia taip pat atsisveikinimo kalbas sakė ir svečiai ir Lietuvos kunigai. Nuotraukoje kairėje kalba vyskupas išeivijai Dumpys.
Po laidojimo ceremonijų visi svečiai ir artimieji bei Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios kunigai nuvyko į kavinę pavalgyti. Reikia pažymėti, kad Latvijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios arkivyskupas Janis Vanags kalbėjo angliškai ir jo kalba buvo verčiama į lietuvių kalbą. Neabejotinai jis galėjo kalbėti ir latviškai. Jo kalba, gal dar tiksliau, būtų išversta į lietuvių kalbą. Vyskupas atgulė prie senojo Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios kapo.

Kaune gyvenę latviai projektavo žymiais tapusius pastatus ir paliko Lietuvai talentingų įpėdinių.

Iveta Skliutaitė
Tautiečius suvienijo klubas.

Ne vieno šiuo metu Kaune gy­venančio latvio vardas puikiai ži­nomas ne tik Lietuvoje, bet ir pa­saulyje. Daugelis kauniečių puikiai žino latviško kraujo turintį skulp­torių Robertą Antinį jaunesnįjį, vertėją Renatą Zajančiauskaitę, dar vaikystėje gimtąją Rygą pali­kusią muzikologę Dzintrą Varžgalienę, rašytoją Laimoną Inį.
Antrosios pusės į Kauną atve­dė sportinių šokių „Santaka" va­dovą Imantą Brikmanį, poeto Al­gimanto Mikutos žmoną medikę Ausmą, Lietuvos dailės akademijos dėstytoją Martiną Kruminą, Kauno latvių klubo „Daugava" pir­mininkę Kauno medicinos univer­siteto dėstytoją Anitą Dabužinskienę bei gobelenų meistrę Laimą Rajackienę,
Kaune gyvenančius latvius vie­nija kelias dešimtis šios tautybės žmonių subūręs klubas „Daugava", kuriam vadovaujanti A.Dabužinskienė ir Vytauto Didžiojo uni­versiteto Letonikos centras.

Teka latviškas kraujas.

Garsus Kauno skulptorius Ro­bertas Antinis jaunesnysis tikino pase neturįs jokio įrašo apie tau­tybę.
„Mano gyslomis teka latviškas ir lietuviškas kraujas, todėl save laikau baltu.
Mano tėvas buvo „parubežio žmogus", kilęs iš sėlių krašto. Jis save vadino latviu", - sakė skulptorius Robertas Antinis.
Šiuo metu galintis susikalbėti ir latviškai, jaunystėje dėl šios kal­bos nemokėjimo R.Antinis prisi­pažino turėjęs rimtų bėdų. Tėvo pėdomis pasekusiam skulptoriui, 1965 metais pradėjusiam studi­juoti dizainą Latvijos dailės aka­demijoje, neretai tekdavo iškęsti kitų studentų pašaipas dėl netai­syklingai ištarto žodžio ar frazės.
Kauną pamilo kaip Rygą
Prieš kelias dešimtis metų už kardiologo Petro Varžgalos ištekė­jusi ir Kaune apsigyvenusi žino­ma muzikologė ir televizijos laidų autorė Dzintra Varžgalienė sako, jog šį miestą ji spėjo pamilti kaip gimtąją Rygą.
Dz.Varžgalienės, buvusios Indreksone, vaikystė prabėgo Rygos centre. Jos šeima gyveno sovietų nacionalizuotame senelės, Karlio Ulmanio laikų vaistininkės, name šalia parko.
„Aš pirmą kartą Lietuvoje lan­kiausi būdama vos pusantrų me­tų. Mano tėvą, tuometinio Rygos politechnikos instituto dėstytoją, autoavarijoje mirtinai sužalojo NKVD darbuotojai", - sakė muzikologė.

Gyveno šimtas latvių

Nors lietuviai ir latviai - gimi­niškos tautos, iki XIX amžiaus pa­baigos vieni kitais mažai tesido­mėjo. Žinoma, kad latvių koloni­jos Lietuvoje gyvavo dar prieš Pir­mąjį pasaulinį karą, kelios dešim­tys latvių gyveno ir Kaune. Tačiau tikslus jų skaičius nežinomas.
Tikslūs duomenys apie Kaune gyvenančius latvius gauti tik 1923 metais. Pagal tų metų rugsėjo 25 dienos Lietuvos gyventojų surašy­mą, Kaune gyveno šimtas latvių.
1933 metų pavasarį Kauno Vy­tauto Didžiojo universitete mokė­si 14 latvių studentų. Žinoma, jog tais metais latviškai kalbėjo 127 kauniečiai.
Daugelis jaunų latvių nemokė­jo kalbos, nes buvo nutautėję. Pir­moji latvių studentų organizacija - korporacija „Sidabrenia" Kau­ne buvo įkurta 1927 metais.


Įkūrė privačią mokyklą

1923 metais pradėjo veikti Lie­tuvių - latvių vienybės draugija, jos veikloje dalyvavo žymūs Lie­tuvoje veikėjai Jonas Basanavi­čius, Juozas Šliūpas, Petras Vilei­šis, Juozas Tumas-Vaižgantas bei latvių profesorius Eduardas Vol­teris.
1935 metais vasarą Kauno lat­vių iniciatyva buvo įkurta Lietu­vos latvių sąjunga, kuri jungė 25 šalies latvių bendrijas. Tų pačių metų rudenį draugijos pastango­mis buvo įkurta ir pašventinta pri­vati pradinė latvių mokykla, ku­rioje mokėsi 10 mokinių.
Vaikus mokė latvė mokytoja Biruta Kundzina. Iki to laiko latvių vaikai mokėsi lietuvių ir vokiečių mokyklose.

Garsino architektai.

Veikė" ne vien latvių draugija, bet ir diplomatinė tarnyba.
Čia buvo įsteigta Latvijos pa­siuntinybė Lietuvoje. Nors pirma­sis Latvijos vyriausybės atstovas Vilis Bandrevičius buvo atsiųstas į Vilnių, lenkams okupavus Vil­niaus kraštą, diplomatiniai atsto­vai buvo siunčiami į Kauną. Lat­vijos pasiuntinybė Kaune buvo įsikūrusi Vytauto prospekte 59 numeriu pažymėtame name.
Iki sovietų okupacijos Kaune dirbo keturi latvių pasiuntiniai -Liudvikas Sėja, Antonis Balodis, Robertas Liepinšis ir Janis Ekis. L.Sėja pasiuntiniu Lietuvoje buvo paskirtas dukart. Diplomatinį dar­bą jis dirbo iki 1940 metų.
Tarp Kaune gyvenusių latvių tarpukario laikotarpiu labiausiai pasižymėjo pirmasis draugijos pir­mininkas profesorius E. Volteris, architektas Karolis Reisonas.

Projektavo Kauno arkikatedrą.

XIX a. pabaigos - XX a. pra­džios Kauno arkikatedros bazili­kos istoriją tyrusiai Sigitai Samuolienei pavyko rasti dokumentus tvirtinančius šio pastato pseudogotikinės koplyčios autorystę, priklausančią architektui iš Rygos Florionui von Vyganovskiui. Latvijoje buvo žinoma, kad jis pro­jektavo šią koplyčią, bet vyravo nuomonė, kad šis projektas liko neįgyvendintas.
Pagal tų metų F.Vyganovskio projektą, priekiniame maldos na­mų fasade turėjo iškilti du efek­tingi 113 metų aukščio liekni bokštai. Tačiau dėl Kauno karinės tvirtovės apriboto aukščio projektas nebuvo įgyvendintas.
Pagal antrąjį projektą pasiten­kinta naujos koplyčios pie­tinėje statinio pusėje įrengimu ir penkiakampio priestato - apsidos pristatymu. Šioje ir kitose archi­tekto statytose bažnyčiose nuolat dirbo mūro darbų meistras latvis Karlas Anzulis.

Sukūrė žymiausius pastatus.

Vienas garsiausių Kauno archi­tektų Karolis Reisonas gimė neto­li Rygos, tačiau visą profesinę veik­lą, kol pasitraukė į Vakarus, jis skyrė Lietuvai. Darbą Lietuvoje jis pradėjo po Nepriklausomybės at­kūrimo. Tačiau ypač intensyvi ir kūrybinga architekto veikla pra­sidėjo 1930 metais jam persikė­lus į laikinąją sostinę.

Pripažintas latvių kilmės lietu­vių architektas ne tik įtakojo, bet ir prisidėjo kuriant laikinosios sos­tinės architektūrą bei erdvinę san­darą. K.Reisonas suprojektavo kele­tą ligi šiol tebestovinčių žymių pas­tatų - buvusius Žemės banko rū­mus (dabar Technologijos univer­siteto centriniai rūmai), evangelikų-reformatų bažnyčią E.Ožeškie­nės gatvėje, kartu su VDubeneckiu ir K.Kriščiukaičiu - Vytauto Di­džiojo karo muziejų, drauge su V.Landsbergiu-Žemkalniu - Že­mės ūkio rūmus K.Donelaičio gat­vėje ir „Pienocentrą".
Prisikėlimo bažnyčia ant Žaliakalnio pašlaitės taip pat latvių ar­chitekto kūrinys. Be to, K.Reiso­nas yra Karo muziejaus sodelyje esančio Laisvės paminklo pjedes­talo autorius.
Straipsnis perspausdintas iš laikraščio “Laikinoji sostinė”, “Lietuvos Rytas” 2003 m. balandžio 12 d. Nr.85.


Susitikimas su Robertu Antiniu.

Susitikimas įvyko Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centre. Jame dalyvavo Letonikos centro atstovai ir keletas latvių draugijos “Daugava” narių. Už nuopelnus buvo apdovanoti skulptorius R. Antinis ir Letonikos centro vadovas doc. A. Butkus.


Apdovanojimo proga pirmininkė A. Dabužinskienė skulptorių R.Antinį pasveikino įteikdama gėlių ir šiltų žodžių. Kai kurie latvių draugijos nariai susitarė aplankyti skulptorių namuose ir apžiūrėti naujausius jo kūrinius. Kairėje matome Vyriausybinio apdovanojimo medalį. Po pasveikinimo vyko draugiškas pokalbis prie kavos puodelio. Tokį pat vyriausybinį medalį gavo ir Letonikos centro vadovas doc. A. Butkus. Tai buvo didelė šventė Kauno latvių draugijai “Daugava” ir Letonikos centrui.

Erikas Laiconas.

APIE MŪSŲ PARAPIJIEČIUS RAŠO.


Išmislų žmogus iš Pašakarnių.
Straipsnis iš “Šiaulių Krašto” laikraščio apie mūsų parapijos pirmininkę.

Alvydas JANUŠEVIČIUs. Rasma Vasiliūnienė save vadina "išmislų žmogumi". 63 metų moteriai iš Akmenės rajono Pašakarnių kaimo galima pavydėti veiklos įvairovės.

Gėlės -vaistas nuo visų ligų

"Kai nebežinosiu nė vieno gėlės pavadinimo, užkris pasku­tinis klapanas galvoje, žinosiu, kad nebėra dėl ko gyventi". Šie žodžiai atskleidė didžiausią Rasmos Vasiliūnienės gyvenimo aistrą. Moteris sako, kad kartais užkrinta žmonių vardai, pavar­dės, bet gėlių pavadinimai - niekada.
Ne tik botanikos žinios ir respublikinės parodos sieja Ras­ma Vasiliūnienę su gėlėmis. "Aš ne tik rūpinuosi jomis, bet ir kalbuosi. Jei skauda galvą - einu prie gėlių, kaip ranka nuima.

Gėlių grožis Rasma Vasiliūnienę pakeri. "Rygos botanikos sode įeini ir stovi kaip įbestas. Kažkas atima protą. Nepajudi žmogus iš vietos, kol kas nors nepastumia".
Keletas skaičių gėlių žino­vams turėtų sukelti pavydą. Rasma Vasiliūnienė turi apie trisdešimt kardelių rūšių, yra išauginusi aštuoniolikos centi­metrų skersmens jurgino žiedą.

“Gėlės man aprodo pasaulį”.

Dar tarybiniais laikais Rasma Vasiliūnienė kovo aštuntajai pra-žydindavo tulpių, kainavusių po du su puse rublio už žiedą. Aktyviausiais gėlininkystės me­tais turėjo rečiausių rūšių chri­zantemų, jurginų ir kardelių, su kuriais skindavo laurus įvairiose gėlių parodose Lietuvoje ir Latvijoje
Gėlininkė kalbėjo apie kelio­nes į parodas paremiančius žmones: "Gerai, kad atsiranda sergančių tokia liga kaip mano­ji".
Gėles ne taip paprasta trans­portuoti. Prieš vykstant į parodą tenka keltis trečią valandą ryte, nes tuo metu gėlės žiedas gyvybingiausias. Specialus paka­vimas, tinkleliai, pertvėrimai turėtų neleisti susiliesti žiedams.
Parodose susitinka seni draugai, susipažįstama su naujokais, keičiamasi patirtimi. Kaip sako žemaičiai, "visks ain nu ronkos". Gėlininkė dėstė liūdnokas min­tis: "Dabar su gėlėm po užsienį nepavažinėsi. Patys savęs bijomės, atseit kokią ligą gėlėse gali gabenti".

Vynas, nėriniai, japoniškos vištos.

Vyno gaminimas, kaip ir gėlės, - svarbus ritualas. Skaid­rus, sodrios spalvos vėlyvų vyšnių vynas - tik garbiems svečiams, nes tai esąs karališkas gėrimas.
Rasma Vasiliūnienė yra gami­nusi vyną iš obuolių, agrastų, spanguolių, miškinių aviečių. Pastarąjį moteris laiko pačiu skaniausiu. R. Vasiliūnienė tiki­no: "Geras vynas toks, kurį gali gerti mirties valandą".
Ant stalo, televizoriaus ir kitose vietose akį traukia nertos staltiesės, servetėlės. "Esu žmo­gus su kampais, prie kurių šeima jau prisitaikė", taip savo pomė­gių įvairovę aiškino Rasma Vasiliūnienė. "Palaukit, jūs dar mano višteles pamatysit".
Gaidys ir dvi vištos plunks­nuotomis kojomis, perpus ma­žesnės nei įprastinės, bėginėjo kieme. Šeimininkė jas suvarė į jų vištidę. Ne bet kokią, apšil­domą.
Rudutė ir Baltutė, tokie vištų vardai, klusniai tupėjo ant rankos, pečių. Rasma Vasiliūnienė demonstravo, kaip Rudutė imituoja Pakso skrydį po tiltu, o Baltutė stovi pasitempusi, kaip Kronkaitis prieš Lietuvos karius.

Visuomeniniai reikalai.

Rasmos Vasiliūnienės pase įra­šyta Lietuvos pilietybė, bet tau­tybė - latvė. Ji negalinti pasakyti, nuo kada jos giminė gyvena Lietuvoje: “Čia nuo seniausių laikų gyvena latviai, o anoj pusėj sienos - daug lietuvių".
Kovo l dieną suėjo penkeri metai Akmenės latvių bendruo­menei, kuriai priklauso Rasma Vasiliūnienė. Bendruomenės na­riai ne kartą rinkosi pas ją, ragavo jos vėlyvųjų vyšnių vyno, dainavo.
"Alkiškiai, Menčiai - prieš karą čia latvių šeimos sudarydavo du trečdalius visų gyventojų”, skaičiavo Rasma Vasiliūnienė ir pridūrė: "Daugelis pasitraukė į užsienį arba į Latviją". Latvijos užsieniu nepavadinsi.
R. Vasiliūnienė tvarko Alkiš­kių evangelikų liuteronų bažny­čios ūkinius reikalus. Pati save bara: "Tokiems pensininkams kaip aš - tupėti namie, bet, kol žmogus pajudi, tol jauties rei­kalingas".


Alkiškių parapijos vargonininkas.

(Reportažas iš “Šiaulių krašto” 2003.04.04. 12 puslapio)
Straipsnis pavadintas “Įsimylėjęs džiazą”.

Jolanta ŠIURKUVIENĖ
Ventiškio Imanto Vežuko diena prasideda muzikos klausymusi. O pasibaigia dažniausiai irgi su muzika - grojant. Tarp visų jo mėgstamų muzikos žanrų karaliauja džiazas, kuriuo jis užkrėtė ir aplinkinius - šiemet penktą kartą surengė festivalį "Venta Jazz".

Likimas atvedė iš Latvijos

Imanto Vežuko vaikystė prabė­go Latvijoje - nedideliame Aucės miestuke, esančiame šalia valsty­binės sienos su Lietuva.
Trečdalis Aucės gyventojų - lietuviai, tad ir Imantą pažintis suvedė su Latvijos lietuvaite. Pas­kui ją jis po tarnybos armijoje persikėlė gyventi j Ventą.
Šio miesto Muzikos mokykla tebėra pirmoji ir vienintelė Iman­to darbo vieta - jis vaikus moko skambinti fortepijonu.
Ar sunku buvo latviui prisitai­kyti Lietuvoje?
"Tikrai - iš pradžių man buvo sunku dėl kalbos. Pirmajame mokyklos posėdyje nesupratau, apie ką kalba, - šypsosi pasako­damas I.Vežukas. - Po to autobusuose, parduotuvėse, pasi­mokiau ir už kelių mėnesių galėjau jau pašnekėti."
Su mokiniais Imantas pirmiau­sia bandė šnekėtis rusiškai, tačiau žemesniųjų klasių vaikai jo nesu­prato. Mokyklos direktorius jau­najam pedagogui pasiūlė lavinti vyresnius vaikus ir problemos dėl kalbos baigėsi: tarp jų buvo mokančių ir latviškai.
Dabar pas močiutę į Aucę dažnai važinėjantis Imantas juo­kauja, kad lietuviškai šneka ge­riau, negu čia gyvenantys gry­nakraujai lietuviai.

Pasinaudota piratais

I.Vežukas Liepojos aukštesnio­joje muzikos mokykloje įgijo for­tepijono mokytojo ir koncertmeis­terio specialybę. Vėliau žinias ir įgūdžius papildė Klaipėdos uni­versitete.
Džiazu jis susižavėjo paauglys­tėje, pasiklausęs pianisto Igorio Brylio, Maskvos džiazo kvinteto "Allegro" ir kitų atliekamų kūri­nių įrašų.
Jų klausytasi iš rusiškų, bulga­riškų vinilinių plokštelių. Soviet­mečiu buvo labai sunku gauti ir tokių muzikos įrašų, o ypač - džiazo. Ši kone uždrausta muzi­ka, I.Vežuko žodžiais, vadinta amerikietiška invazija, imperializ­mo išpera...
Imantas sako, jog yra privers­tas pasakyti ačiū muzikos įrašų piratams: jei ne jie, namuose nebūtų surinkęs tokios gausios muzikos kūrinių kolekcijos.
Paklaustas, kuo jam patrauklus džiazas, Imantas aiškina ilgai: "Džiazas yra priešingybė klasiki­nei muzikai, kurią aš irgi be galo myliu, žinau, pats groju ir įrašus kolekcionuoju. Tik džiaze dau­giau improvizacijos, šviežių idėjų. Tai kažkas labai gyva, harmonijos laisvė, stilistinė įvairovė..."

Pradininkas
I. Vežukas buvo pirmasis džia­zo fanatas Ventoje ir šio miesto Muzikos mokykloje.
Džiazu pamažu užkrėtė savo mokinius ir kolegas. Prieš penke­rius metus mokykloje pirmąkart surengė festivalį "Venta Jazz", pasikvietė atlikėjų ir iš kitų miestų.
Šiam kasmečiam džiazo festi­valiui šiemet mokykloje tapo per ankšta - jis vyko pilnoje žiūrovų miesto Kultūros namų salėje. Tokį pripažinimą Imantas itin vertina* 'Ventos publika, ačiū jai, labai palanki džiazui".
Buvodamas Australijoje Iman­tas matė, kad, jo žodžiais, į paties geriausio šalies džiazo kvinteto koncertą mieste, turinčiame per 200 tūkstančių gyventojų, teatėjo gal šimtas klausytojų.
- Esate įsimylėjęs džiazą?
- Taip ir yra... Pats, kaip džiazo atlikėjas, aš mokausi visąlaik. Mano pozicijos kiekvienais metais vis gerėja. Tik gal stipriau jaučiuosi kaip klasikos atlikėjas. Džiazui žmogus turi turėti Dievo dovaną, nes improvizuoti - ne taip paprasta.
Ventoje Imantas turi tik vieną kitą bendramintį džiazo mėgėją. Daugiausiai I. Vežuko bičiulių -Klaipėdoje, Latvijoje.

"Ugdau muzikantus"

Kiek bešnekėtų apie muziką, I. Vežukas ją vis sieja su savo mokiniais. Pasakoja apie jų pasiekimus, prisipažįsta, kad didžiuojasi savo auklėtiniais.
Jam mokytojo darbas patinka, negaila atiduodamos savo energijos ir prieš vaikų pasirodymus sugaištų daugybės jų lavinimo valandų. Kartais jas atperka konkursų laurai. "Jėzau, kiek tų viršvalandžių pradirbta!" -juokia­si Imantas.
"Daug laiko tenka paskirti pe­dagoginiam darbui. Bet ir čia su vaikais užsiimame džiazu, bent vieną kūrinį kiekvienas groja nuolat, - sako jis. - Nuo pirmosios klasės bandau ugdyti džiazo mu­zikantus. Prieš penkerius metus mano didieji vaikai grojo silpniau, negu dabar mažieji. Manau, tai geras rezultatas."
I. Vežukas tikisi, kad jo pamėg­ta muzika ateity dar suklestės. Šiemet mokykloje dirbama pagal naujas programas - jose daugiau dėmesio skirta džiazui, pramogi­nei muzikai.
O koks džiazuojančio 39-erių metų mokytojo laisvalaikis?
Atsakydamas Imantas save pa­vadina melomanu. Jo rytai pra­bėga klausantis muzikos. Nuo pirmos valandos mokykloje muzi­kuoja su mokiniais. Vakarais skambina sau, atlieka pratimus, skaito natas.
Ir pasvajoja kada nors Ventoje suburti džiazo trio su kontrabosu, mušamaisiais ir fortepijonu...
Tokio pobūdžio straipsnis atspausdintas laikraštyje “Šiaulių kraštas”. Deja, tai ne viskas. I. Vėžukas vargonuoja ir Alkiškių evangelikų liuteronų parapijoje. Tai irgi gana rimtas darbas ir jo negalima nepaminėti. Per didesnes šventes jis atsikviečia ir padėjėjų iš savo mokyklos, kurios groja bažnyčioje šventėms.
E.Laiconas.

Paskutiniai vyskupo atodūsiai įkvėpė gyvastį ąžuolui.
Erikos Baronaitės 2003.05.17 straipsnis laikraštyje “Lietuvos Rytas” Nr.113.

Netikėtai sugedo laikrodis

Tauragiškė mokytoja Tatjana Kalvanienė neskuba savo sugedu­sio rankinio laikrodžio atiduoti į taisyklą. Jo sustojusios rodyklės našlei primena brangaus žmogaus netektį.
Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo 54 metų Jono Kalvano
mirtis jo šeimai - žmonai ir trims vaikams - buvo netikėtas ir skau­dus smūgis.
Balandžio 25-osios rytą Tatja­na prabudusi žvilgtelėjo į savo laikrodį ir nustebo- naktį jis sus­tojo ties antros valandos žyme.
Pasiskundžiau vyrui. Aš dir­bu mokytoja, per pamokas turiu sekti laiką.
Jonas pasiūlė paskolinti savo laikrodį.
Atsisakiau ir tądien į mokyklą nešiausi žadintuvą". - vieną pas­kutinių pokalbių su vyru prisimi­nė Tauragės Martyno Mažvydo vi­durinės mokyklos tikybos mokytoja.
Po pamoku 48 metų T.Kalvanienė sužinojo. kad jos vyras - ligoninėje.
J .Kalvaną infarktas ištiko pra­ėjus dvylikai valandų nuo to mo­mento, kai sustojo žmonos laik­rodžio rodyklės.


Rytas nežadėįo staigmenų

Lemtingosios dienos rytą prie pusryčių stalo sėdėjo trise -T.Kal­vanienė, J.Kalvanas ir jauniausio­ji jų duktė keturiolikmetė Lidija.
Jonas prasitarė norįs pabūti gamtoje ir pailsėti. Jis rengėsi vy­kti į ąžuolų sodinimo šventę netoli Tauragės esančiame lakštingalų slėnyje.
„Po pusryčių, kaip ir kiekvieną rytą, visi atsisveikinome ir išsis­kirstėme savais keliais.
Aš ir Lidija išskubėjome į mo­kyklą* o Jonas - į bažnyčią", - pa­sakojo našlė.
Blogai pasijuto šventėje
Išėjęs iš namų, J.Kalvanas už­suko į Tauragės evangelikų liute­ronų Martyno Mažvydo bažnyčios raštinę. Čia vyskupas baigė rašyti savo neilgą kalbą, kurią ketino skaityti ąžuolų sodinimo šventės metu.
Balandžio 25-ąją Lakštingalų slėnyje buvo pasodinta 800 ąžuo­liukų ir 500 kitokių medelių bei krūmų.
Tai - vienas jaunųjų miško bi­čiulių parkų, kurie turėtų atsirasti visose šalies apskrityse.
Jie turėtų sužaliuoti iki Lietu­vos vardo minėjimo tūkstantme­čio šventės 2009-aisiais.
Vyskupas Lakštingalų slėnyje ne tik sakė kalbą. J.Kalvanas pa-sodino ąžuoliuką, pats atnešė ki­birą vandens jam palieti.
„Noriu, kad jis tikrai prigytų", - tarstelėjo dvasininkas ir prie medžio netrukus atskubėjo su dar vienu vandens kibiru.
Šventė dar nebuvo pasibaigu­si, kai J.Kalvanas pasijuto blogai. Jis nesiskundė, tik ramiai priėjo prie vieno šventėje buvusio Tau­ragės verslininko ir paprašė kuo skubiau nuvežti jį į ligoninę.
Jau sėdėdamas automobilyje vyskupas prasitarė manąs, kad jį gali ištikti infarktas.

Pamokų tema – mirtis.

Tądien per tikybos pamokas įvairių klasių moksleiviams uždaviau tą patį klausimą - apie kokią valandą žmonės iš anksto nežino.
Teisingai atsakė tik trečiokai - visi žino, kada reikia atsikelti, kada sėsti prie stalo, tačiau nie­kas nežino, kada ateina mirtis.
Per pamokas aš kalbėjau apie mirtį, kuri nepriklauso nuo žmo­gaus valios. Šventajame Rašte ra­šoma: „Mano laikas tavo, Dieve, rankose". Ir mes, liuteronai, tuo tikime", - kalbėjo tauragiškė.
Pasibaigus pamokoms moky­toją pasiekė žinia - jos sutuokti­nis atsidūrė ligoninėje.
T.Kalvanienė grįžo namo, paė­mė vyro pasą ir skubiai nuvyko į ligoninę.
„Kai išvydau Joną, jis ką tik buvo miręs. Aš užmerkiau jam akis, bet iki šiol dar negaliu pati­kėti, kad vyro jau nebėra", - kal­bėjo našlė.

Atskubėjo iš Vokietijos

Žinią apie tėvo mirtį sūnų Jo­ną ir dukterį Evą pasiekė Vokie­tijoje.
Jie abu - Klaipėdos universi­teto studentai.
22 metų Jonas studijuoja teo­logiją, o metais už jį jaunesnė se­suo Eva - psichologiją.
Jaunuoliai - Lietuvos evangeliškų bažnyčių muzikos sandrau­gos ansamblio „Kantate Dominum" nariai. Balandžio pabaigo­je jie koncertavo Vokietijoje.
Tuomet, kai suskambo vieno jų mobilusis telefonas, brolis ir sesuo vaikščiojo po Šlėzvigo mie­sto katedrą.
Išgirdę šią tragišką naujieną, Eva ir Jonas suskubo kuo greičiau grįžti namo. Tauragiškiai atsisky­rė nuo grupės ir kitą dieną išvyko į Lietuvą.
„Jonas mus mokė savarankiš­kumo, patiems ieškoti išeities iš bet kokios gyvenimo situacijos",
- prisiminimais dalijosi T.Kalva­nienė.
Moteris niekada negirdėjo vy­ro skundžiantis sveikata.
„Jis pats save gydė - pasima­tuodavo kraujospūdį ir gerdavo vaistus. Joną visada lydėjo įtam­pa - jis daug ruošdavosi pamal­doms, juk kalbėti prieš auditoriją nėra lengva.
Gal jis ir jautė, kad nesveikuoja širdis, tačiau mums apie tai ne­užsiminė.
Jonas, tik vežamas į ligoninę, šalia esantiesiems prasitarė: „Blo­gai, kai gydytojas pats save gydo", - pasakojo vyskupo našlė.

Pasekė tėvo pėdomis

J.Kalvanas yra baigęs tuome­tį Kauno medicinos institutą.
Jis dirbo neurologu ir psichiat­ru, vėliau psichoneurologu.
1984-aisiais J.Kalvanas pase­kė savo tėvo, ilgamečio Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Jo­no Viktoro Kalvano pėdomis ir pradėjo studijuoti Rygos evange­likų teologijos seminarijoje. Tais pačiais metais jis buvo ordinuotas kunigu diakonu, pradėjo tar­nauti Tauragės parapijoje.

Dirbo ir bitininko padėjėju

Tapęs dvasininku J.Kalvanas turėjo atsisakyti mediko darbo. „Jonas buvo geras psichoneurologas, tačiau tuometės valdžios atstovai neleido kunigui dirbti gy­dytoju. Jonas nenuleido rankų.
„Anksčiau aš žmones gydžiau vaistais, dabar Dievo žodžiu gy­dau jų sielą", - ne kartą girdėjau šiuos savo vyro žodžius", - prisi­minė T.Kalvanienė.
J.Kalvanas, kad išlaikytų savo šeimą, buvo įsidarbinęs bitininko padėjėju. Šis darbas jam teikdavo daug džiaugsmo.
Prieš septynerius metus mirus tėvui, J.Kalvanas buvo išrinktas naujuoju Lietuvos evangelikų liu­teronų bažnyčios vyskupu. (Tada kunigas J.Kalvanas buvo išrinktas Konsistirijos pirmininku, o tik vėliau ordinuotas – įšventintas apaštaliniu vyskupu. Red.)

Meilė užsimezgė bažnyčioje

„Mano vyrui didžiausia verty­bė buvo šeima.
Lankydamas parapijiečius jis ragindavo sutuoktinius duoti iš­tikimybės įžadus bažnyčioje", - pasakojo T.Kalvanienė.
Ji nuo vaikystės pažinojo būsi­mojo vyro šeimą. Baigusi tuome­tę Klaipėdos Stasio Šimkaus au­kštesniąją muzikos mokyklą, 22 metų Tatjana grįžo gyventi į gim­tąjį miestą Tauragę.
J.Kalvano motina Marta, ku­riai dabar 79 metai, merginą pa­kvietė padėti savo sūnui bažny­čioje.
„Jonas grojo vargonais, aš di­rigavau chorui. Po kelerių metų susituokėme.
Kartu praleidome per dvide­šimt metų.
Po vyro mirties daug verkiau. Mano širdyje tuščia. Netikiu, kad Jono nebėra. Atrodo, kad jis iš­vyko ir tuoj grįš namo", - kalbėjo Lietuvos evangelikų liuteronų vy­skupo našlė.


Jubiliejus.

75 metų sukakties jubiliejaus proga Žeimelio parapija kunigui Erikui Laiconui įteikė labai brangią Jėzaus Kristaus paskutinės vakarienės paveikslą.

Paminėjimai.

Birželio mėnesį Kauno Vytauto Didžiojo Universitete Letonikos centre paminėtas žymus Latvijos tautosakininkas, poetas Ojaras Vacietis (1933.11.13 –.1983.11.28). Jis gyveno ir kūrė prie gražiosios Latvijos upės Gaujos. Kaip matome, jis gyveno trumpai, bet, gyvendamas sunkiu metu, jis padarė daug. Prisiminti jo kūrybos, pasiklausytojo eilėraščių atėjo ir Latvių draugijos „Dauguva“ nariai. Jo dainas, palydint gitaros garsais dainavo universiteto studentai. Susirinkusieji taip pat prisidėjo dainose. Labai gerai kai nepamirštami tautai daug nusipelnę žmonės.


PRISIMINIMAI.

Priespaudos metu kunigo – superintendento Eriko Leijerio išgelbėtos iš tremties Meilutės Marijos Raštikytės – Alksnienės pasakojimas.

1941 m birželio naktį mes trys Lietuvos kariuomenės vado generolo Stasio Raštinio ir mokytojos Elenos Smetonaitės – Raštikienės vaikai (1 metų, 4 metų ir 11 metų mergaitės) su 80-mečiais seneliais (mamytės tėveliais) iš Kauno buvome ištremtos į Sibirą. Mamytė buvo suimta ir tardoma, kad išduotų kur yra tėvelis. Įkalinta Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Tėvelis slapstėsi nuo suėmimo, jam buvo pavykę pereiti Vokietijos sieną. Prasidėjus karui, mamytė buvo sukilėlių išlaisvinta iš kalėjimo ir susitiko su grįžusiu iš Vokietijos tėveliu. Didelį skausmą kentėjo netekę visų savo vaikų, tai buvo NKVD kerštas generolui Raštikiui. Nepavykus jo sučiupti, keršijo jo vaikams, broliams, seneliams. 1944 m tėveliai pasitraukė į Vokietiją.
1946 m bandyta Vokietijoje gyvenančius tėvelius prisivilioti į Lietuvą ir ten sunaikinti.Tam vėl buvo panaudoti vaikai. 1946 m mes dvi sesės, Meilutė ir Laimutė su senele, buvome parvežtos į Lietuvą. Mažoji sesutė Aldutė 1941 m mirė Sibire; 1942 m ten pat mirė ir senelis Motiejus Smetona, Lietuvos prezidento Antano Smetonos brolis. Parvykus į Lietuvą, mums buvo diktuojami laiškai, kuriais tėveliai buvo kviečiami grįžti. Tėveliams atsisakius grįžti, vėl buvome kandidatės į tremtį. Nuo tremties mus išgelbėjo gerieji Lietuvos žmonės, paslėpę mus, pakeitę pavardes. 90-tuosius metus baigianti senelė vėl buvo ištremta į Sibirą; ten ir mirė Irkutsko srityje.
1947 m iš Kauno buvau atvežta į Žeimelį. Gyvenau pas liuteronų kunigą Eriką Leijerį. Tada man buvo 10 metų. Mano atsiminimai – tai vaiko atsiminimai, bet jie labai šviesūs ir šilti. Atvežė mane iš Kauno klebonijoje gyvenanti gydytoja stomatologė Elena Šabanaitė, artima kunigo E.Leijerio draugė. Jeigu ne klebonėlio suėmimas ir mirtis, tikriausiai būtų sukūrę šeimą. Vadino ją klebonėlis froilen, froilenyte. Panelės Elenutės kambaryje, kuris buvo greta su klebonėlio kambariu, stovėjo mano lova, o po ja aptrintas
lagaminas su kuriuo aš buvau atvežta iš Kauno. Buvau jau 6 ilgus bado, šal

čio metus be tėvelių globos. Nuo vaikystės buvau labai judri ir linksma.
Atsimenu, įsivedė mane klebonėlis į savo kabinetą, pasisodino prie savęs, atsargiai nuėmė baltą panaminę kepurę, kurią buvau užsismaukusi ant trumpai nukirptų plaukų, paglostė beplaukę galvą, pavaišino namie virtais „Karvutės“ saldainiais. Ramino ir guodė. Su tėvelių netektimi buvau jau susitaikiusi, o dabar netekau ir senelės, vyresnės sesutės Laimutės. Ji, gelbėjant nuo tremties, buvo išvežta į Akmenės rajoną, taip pat ten pakeista jos pavardė. Klebonėlis pasakė, kad dabar turiu užmiršti savo vardą Meilutė, vadinsiuosi Marytė. Pavardę taip pat turiu užmiršti, paklausė; ar patiks Nėrytės pavardė. Ką darysi, sakau gerai. Klebonija buvo didelis pastatas, sienos iš didelių akmenų, didelis salonas, valgomasis, didelė virtuvė, pagalbinės patalpos. Turėjo 2 šunelius; kieme dažniau vaikštantį „Alį“ ir kambarinę „Ledi“. „Ledi“ buvo labai prisirišusi prie klebonėlio. Tai buvo didelė, balta, kudlota graži kalytė. Ji miegodavo ant kilimėlio prie klebonėlio kambario durų. Kai kas nors eidavo pro šalį, iššiepdavo dantis ir lodama puldavo. Būdavo, paimu iš virtuvės maisto gabaliuką, numetu kalytei eidama pro šalį, o pati gret prabėgu prie savo kambario durų. „Ledi“ visur sekiodavo klebonėlį, sėdėdavo valgomajame prie jo kėdės. Niekada neužmiršdavo klebonėlis ją paglostyti, pakalbinti, pavaišinti skanesniu kąsneliu.
Teko man mokytis gražaus elgesio prie stalo, kurį Sibiras buvo ištrynęs. Vargom Sibire labai, badavom, graužė utėlės ir blakės, šalom, rinkdavom šiukšlyne maistą. Būdavo dienų, kada senelė su terbele eidavo ubagauti. Sunku suprasti kaip išlikom.
Žeimelio liuteronų kleboniją supo didelis sodas, senas parkas, buvo du tvenkinėliai, alyvų krūmai, gėlynai. Greta klebonijos esančiame pastate buvo ambulatorija. Čia gyveno gydytojo Bazaro šeima. Su jų vaikais praleisdavau daug laiko žaisdama. Vėliau gydytojas Bazaras su šeima gyveno Panevėžyje. Teko kurį laiką gyventi jų šeimoje Panevėžyje po klebonėlio suėmimo, o taip pat pas panelės Elenutės brolius ir tėvus Telšiuose, Kriukuose, Raudonuose, o dar vėliau Kurlenskų šeimoje Šeduvoje, Kaune.
Sibiras man labai sužalojo koją. Po gimimo buvo nedidelis kojos pėdos kreivumas, specialus batukas ir masažas gerai padėjo, pėda tiesinosi. Sibire bėgiojau basa, pėda labai iškrypo, skaudėdavo, vėliau galėjau nešioti tik aulinukus. Tada tuo rūpinosi ir klebonėlis, nuvedė mane pas batsiuvį Žeimelyje, ilgai tarėsi, matavo ir užsakė basutes, džiaugiausi jomis. Taip elgtis galėjo tik taurios ir gailestingos sielos žmogus. Jo netekus, daugiau tokių žmonių, tokio rūpinimosi manim neteko patirti.
Labai mėgau skaityti. Klebonėlis turėjo didelę biblioteką. Rijau viską iš eilės. Klebonėlis samdė man mokytoją, kuri mane mokino lietuvių kalbos, istorijos, matematikos. Ateidavo ir muzikos mokytojas du kartus per savaitę.
Salone stovėjo fortepijonas, klebonėlis mėgdavo groti, mėgdavau jo klausytis. Kartais dainuodavo pats sau akomponuodamas, prašydavo, kad ir aš dainuočiau. Dainuodavo „Lietuva brangi, mano tėvyne“, „Kur lygūs laukai“ ir kt.
Valgomajame stovėjo ilgas stalas, dažniausiai valgydavome trise. Gale stalo sėdėdavo klebonėlis, iš kairės panelė Elenutė, iš dešinės aš. Klebonėlis būdavo labai tvarkingas, elegantiškas. Klebonijoje dažnai būdavo labai daug lankytojų, svečių, jaunimo. Per šventes atvykdavo solistų iš Rygos. Būdavo linksma, buvau jau pramokusi latviškai, net latviškų dainelių.. Žmonės labai mylėjo klebonėlį. Jis stengėsi visiems padėti. Labai prisirišau prie klebonėlio. Bėgdavau jį pasitikti grįžtantį, apsikabindavau. Jaučiausi taip pat mylimu vaiku.
Žeimelyje pragyventos vaikystės dienos buvo tokios šviesios ir šiltos. Atrodo, kad tai buvo neseniai, atrodo, kad jaučiu savo delne rūpestingą ir šiltą gerojo klebonėlio ranką, matau jo linksmas, tėviškas akis. Ačiū tau, gerasis klebonėli, ačiū už viską, už grąžintą vaikystę ir išsaugotą gyvenimą. Tavo šviesus atminimas tešviečia pažinojusių širdyse.

Meilutė Marija Raštikytė – Alksnienė. Jonava.


KRIKŠTAS.

Alkiškiai.
Žeimelis.
1. Agnė Bulytė, gimusi 1998.04.24. ir pakrikštyta Žeimelyje balandžio 18 dieną. Motina Laima Karpavičiūtė, tėvas Ričardas Bulis. Krikšto tėvai – Gražvydas ir Rasma Valiukoniai.


2. Laima Karpavičiūtė, gimusi 1968. 05. 07 ir pa-krikštyta Žei-melyje. Tėvai: Antanas Karpavičius ir Liucija Kugrėnaitė – Karpavičienė.
Nuotraukoje naujai pakrikštytosios Agnė (krikšto mamai ant rankų) ir Laima (stovi dešinėje) prie Žeimelio bažnyčios altoriaus.

KONFIRMACIJA.

Alkiškiai.
Žeimelis.
Liepos 6 dieną konfirmuotos:
1.Milda Vilimaitė gimusi Liesų kaime Žeimelio seniūnijoje 1986 m liepos 21 dieną
2.Ieva Vilimaitė gimusi Liesų kaime Žeimelio seniūnijoje 1989 m birželio 25 dieną.


PASITRAUKĖ IŠ MŪSŲ TARPO

Alkiškiai.
Osvaldas Zaurinis gimė 1929 m gruodžio 13 Lygudu kaime Šiaulių apskrityje. Krikštytas Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Susituokė su Stefanija Noreikyte ir persikėlė gyventi į Šapnagių kaimą Akmenės rajone. Dirbo sandėlininku. Vedybiniame gyvenime susilaukė dukters Daivos ir sūnaus Laimono. Paskutiniu metu susirgo skrandžio liga, buvo operuotas ir 2003 metų sausio 2 d mirė. Sausio 5 d kunigo E.Laicono palaidotas Alkiškių evangelikų liuteronų kapinėse. Liūdesyje lieka du vaikai: Daiva ir Laimonas ir žmona Stefanija bei kiti artimieji.

Arvydas Rimgailis gimė 1912 m gruodžio 12 dieną Menčių kaime netoli Alkiškių dabartiniame Akmenės rajone ūkininkų šeimoje. Krikštytas ir konfirmuotas Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčioje. 1938 metais per Šv. Kalėdas susituokė su Lilija, kuri jau yra mirusi prieš 6 metus.
Visą laiką dirbo žemės ūkyje; iš pradžių tėvų žemėje, o vėliau kolūkyje, kur vėliau buvo paskirtas brigadininku.
Paskutiniu laiku sušlubavo velionio širdis ir šių metų vasario mėnesį mirė sulaukęs 90 metų amžiaus. Vasario 19 dieną kunigo E.Laicono palaidotas Alkiškių kapinėse. Liūdesyje lieka vaikai: Laimonas, Erikas ir Spodra; 7 anūkai ir 11 proanukių.

Edvinas Grubas, gimė 1943.07.03 Akmenės rajone. Krikštytas Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčioje, vedęs su Zinta.
Gyveno Laumėnų kaime, o vėliau Šiaulių rajono Mimaičių kaime. Ten ir mirė. Dirbo žemės ūkyje kalviu. Nesirgo. Gegužės 8 dieną mirė nuo širdies ligos. Liepos mėnesį būtų buvę 60 metų.
Liūdesyje lieka dvi dukros: Lonija ir Zenta; anūkai:Edgaras ir anūkės: Domantė ir Dovilė.

Helena Balodienė, gimusi Stankeviča, gimė1920.07.16 Alkiškiuose. Krikštyta, konfirmuota Alkiškiuose. Su Voldemaru susituokė irgi Alkiškių bažnyčioje ir visą laiką gyveno Alkiškiuose. Vyras mirė 2000 m balandžio mėnesį ir palaidotas Alkiškių kapinėse prie savo motinos kur laidojama ir velionė Helena.
Per savo gyvenimą susilaukė 3 sūnų. Iš jų Gunaras mirė dar mažas būdamas. Kiti – Voldemaras ir Imantas susilaukė 8 vaikų, velionės anūkų ir 2 proanūkių.Sirgo širdies nepakankamumu ir mirė gegužės 20 dieną sulaukusi 82,5 metų amžiaus. Laidojama kunigo E.Laicono Alkiškių kapinėse šalia vyro ir jo motinos. Dar lieka liūdesyje brolis Artūras ir sesuo Vilma. Dar dvi seserys jau mirusios ir palaidotos Alkiškių kapinėse.

Emilis Jaunzemis, gimęs 1930.03.12 Ebučių kaime, Akmenės rajone. Krikštytas Alkiškiuose. Vedęa su Lidija Jureviča. Gyveno N.Akmenėje. Dirbo vairuotoju. Važinėjo autobusu, sunkvežimiu ir kitomis transporto priemonėmis. Tris metus sirgo cukralige ir mirė 2003.06. 21 dieną nuo insulto.
Lieka nuliūdę: trys dukros: Ingrida, Maruta ir Ineta bei posūnis Virgaudas su šeimomis. Susilaukė 8 anūkų. Palaidotas Alkiškių kapinėse. Laidojo kun. Erikas Laiconas ir kun.. Mindaugas Šlaustas.
Joniškis.
Žeimelis.

Lietuvių kalbos perlai.

Kad perlų Lietuvoje nėra turbūt kiekvienas iš mūsų žino. Jie įvežami iš kitų kraštų. Todėl į lietuvių kalbą įtraukiamus žodžius ir pavadinau lietuvių kalbos perlais. Jie vartojami laikraščiuose, per televizijos laidas, gyvojoje kalboje ir tikriausia dar ir knygose. Tai šiandieną turbūt vadinama kalbos turtinimu (o gal skurdinimu), ar tobulinimu. To negaliu pasakyti. Spręskite patys. Ši serija tęsis ir kituose metraščio leidiniuose. Kas tų perlų rasite, mielai priimsiu.
Anonsas – kilęs iš anglų kalbos žodžio anouncement. Reiškia - skelbimas. Sutinkamas televizijos reklamose.
Gydomasis šampūnas – sutinkamas televizijos laidose, tik nepaaiškinta, kodėl tą šampūną reikia gydyti.
Gramatikos šedevras – „Seimo pirmininkas išvyko oficialaus vizito į Ispaniją“. Žinutė paskelbta „Kauno dienos“ 2003, liepos 21 numeryje 2 puslapyje. Deja vėliau neteko skaityti, kad jis būtų tokį vizitą parvežęs. Reiškia, kad tai yra melas. Tai matyti iš tokio sakinio: Mama išėjo į parduotuvę duonos. Ji nuperka ir parneša.
Išvyko su vizitu į ......... respubliką. – labai dažnai laikraščiuose naudojamas išsireiškimas. Išvertus pilnai į lietuvių kalbą reikštų – išvyko su lankymu į ..... respubliką.
JAV karas su Iraku. – Daug kartų naudotas ir naudojamas išsireiškimas laikraščiuose. Jis reiškia, kad šalys buvo draugiškos, nes, jei būtų priešiškos, tai būtų rašyta „JAV karas prieš Iraką“ pagal paprastą logiką – „kas su manim, o kas prieš manę“. Iš šio mažo žodelyčio kilęs net pavadinimas „priešas“. Kai paklausiu su kuo praeitame kare kariavo Tarybų Sąjunga? Man dažniausia atsako: su Vokietija. Deja Tarybų Sąjunga kariavo ne su Vokietija, bet su Anglija, JAV prieš Vokietija. Reiškia ir vėl melas.
Skalbiamieji milteliai – naujai išrasti milteliai, kuriuos galima skalbti. Vartojamas „Ariel“ skalbimo miltelių reklamai. Sutinkamai beveik kasdieną televizijos laidose. Rugsėjo 11 dienos radijo laidoje „naujoji kalbininkė“ primygtinai aiškino, kad skalbimo miltelius reikia vadinti skalbiamaisiais milteliais. Matyt ateityje bus sunku susigaudyti kas ką veikia, kas ką reiškia. Gal tada reikia sakyti „plaunamasis vanduo?“
Vykdomasis Komitetas – nuo sovietmečio priimtas terminas, kilęs iš rusų kalbos. Išvertus atgal į rusų kalbą būtų „Ispolniajemyj Komitet“. Tais laikais paklausus, kodėl jis neišverčiamas pagal žodžio prasmę buvo gautas atsakymas, kad šis pavadinimas jau įsisenėjęs.

PARAPIJŲ APTARNAVIMO GRAFIKAS 2004 METAMS.

Parapija

Mėnuo

Alkiškiai Ąžuolpa-mūšis Kaunas Šilėnai Žagarė Žeimelis
Sausis            
Vasaris            
Kovas 21 - - - - -
Balandis 9 - 12 - - 11
Gegužė 16 - 30 - - 2
Birželis 20 - - - - 6
Liepa 18 - - - - 4
Rugpjūtis 15 22   8 14 1
Rugsėjis 19 - - - - 5
Spalis 17 - - - - 3
Lapkritis 21 - - - - 7
Gruodis 19 - 25 - - 5

Pamaldos vyksta:
Alkiškiuose – 1030 valandą.
Žeimelyje ir Kaune – 1000 valandą. (Gruodžio 25 dieną 13 valandą).

Kapų šventės vyksta rugpjūčio mėnesį:
Alkiškiuose - 1100 valandą bažnyčioje; 1300 valandą kapinėse;
Ąžuolpamūšyje – 1300 valandą;
Panevėžyje – 1000 valandą;
Šilėnuose – 1100 valandą;
Žagarėje – 1200 valandą;
Žeimelyje – 1000 valandą bažnyčioje, 1300 valandą kapinėse.

Aptarnaujantis kunigas:
Alkiškių ir Žeimelio - Erikas Laiconas, Aušros takas 14, Kaunas–C,
LT – 3000. Laidinis telefonas – 8-37-222131, mobilus – 8-688-45228.