Kalendoriai ir metraščiai

LELB Šiaurės Lietuvos latviškai kalbančių parapijų 2005 metų metraštis ir 2006 metų kalendorius

Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios
Šiaurės Lietuvos latviškai kalbančių parapijų
2005 metų

METRAŠTIS

ir
2006 metų

KALENDORIUS


“...atėjo šviesa į pasaulį,bet
žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą,
nes jų darbai buvo pikti.” Jn. 3,19
Paruošė ir išleido mažu tiražu parapijų reikalams
Erikas Laiconas
2005 metai gruodžio mėnuo.

Alkiškiai, Žeimelis



Įvadas

Praeitų metų metraščiuose buvo talpinama medžiaga apie Alkiškių, Žeimelio, Biržų parapijas. Šiame leidinėlyje talpinama gauta medžiaga apie kitus latviškai kalbančių parapijų gyvenimo įvykius bei naujienas. Tačiau tą medžiagą reikia turėti. Mielieji, kiekvienas jūs galite prisidėti prie medžiagos papildymo ar dokumentais ar foto nuotraukomis. Rinkite medžiagą ir pristatykite savo parapijos kunigui arba geriausia - tiesiog redaktoriui..
Šiame metraštyje talpinamas ir 2006 metų kalendorius. I kalendorių įtrauktos ir Šiaurės Lietuvos latviškai kalbančias parapijas aptarnavusių kunigų žymesnės datos. Duodamas planuojamų kapų švenčių grafikas ir vyksiančių pamaldų tvarkaraštis, kuris gali būti koreguojamas. Tai reikia pasitikslinti pas kunigą.
Metraštyje gali pasitaikyti klaidų. Mūsų visų pareiga šalinti pasitaikančias klaidas. Jei jūs neatsiųsite pastabų, tai metraštis ir ateityje išeis su klaidomis. Tai nuo mūsų visų priklauso.
Viršelio paskutinio lapo vidaus pusėje spausdinamas kalbos darkytojų kampelis. Tai išsireiškimai tokių mokytų žmonių, kurie pamiršta savo kalbą, gerai nemoka svetimos kalbos ir į savo kalbą įterpia neišverstus svetimžodžius. Tai išdarko ir savąją lietuvių ir svetimąją (dažniausia anglų) kalbas. Tai ateityje matyt bus naudojama pasišaipyti iš žmonių laidose “Klausimėlis”. Kviečiame dalyvauti.
Laukiame pasiūlymų ir pagalbos ateinančių metų metraščio ruošimui.

Metraščio redaktorius

Vilniaus ir N.Akmenės latvių draugijų atstovų viešnagė Kaune.

Balandžio 2 dieną, po Šv,Velykų, Kaune viešėjo latvių draugijos iš Vilniaus ir Naujosios Akmenės. Susipažinimo su Kauno latvių draugija ir su Kaunu pradžia buvo Kauno Evangelikų liuteronų bažnyčioje. Tai buvo kaip atvelykio pamaldos, tik jos įvyko vieną dieną anksčiau. Šventojoje Vakarienėje dalyvavo 11 žmonių
Po to buvo aplankytas Muzikos instrumentų muziejus. Dauguma šio muziejaus nebuvo matę, tai labai džiaugėsi galimybe susipažinti su gausiais eksponatais. Paskui visi keliavo Vilniaus gatve į A.Žmuidzinavičiaus namą Putvinskio gatvėje, kur buvo eksponuojami Latvijos dailininkų paveikslai. Paskutinis objektas buvo V.Kudirkos vardo biblioteka, kur įvyko pasikalbėjimų - pasitarimų vakaras. Delegacijos apsikeitė sveikinimais ir dovanėlėmis. Kad sutaupyti laiko pasikalbėjimų metu buvo užkandžiaujama pasiimtais sumuštiniais.
Tikimasi netolymoje ateityje susitikti Naujosios Akmenės latvių draugijoje. Tai greičiausia įvyks dar šiais metais.
Po to buvo aplankytas Muzikos instrumentų muziejus. Dauguma šio muziejaus nebuvo matę, tai labai džiaugėsi galimybe susipažinti su gausiais eksponatais. Paskui visi keliavo Vilniaus gatve į A.Žmuidzinavičiaus namą Putvinskio gatvėje, kur buvo eksponuojami Latvijos dailininkų paveikslai. Paskutinis objektas buvo V.Kudirkos vardo biblioteka, kur įvyko pasikalbėjimų - pasitarimų vakaras. Delegacijos apsikeitė sveikinimais ir dovanėlėmis. Kad sutaupyti laiko pasikalbėjimų metu buvo užkandžiaujama pasiimtais sumuštiniais.
Tikimasi netolymoje ateityje susitikti Naujosios Akmenės latvių draugijoje. Tai greičiausia įvyks dar šiais metais.

Metraščio redaktoriaus informacija ir nuotraukos

Klemensas Griauzdė - žmogus ir muzikas kūrėjas – dirigentas


Klemenso Griauzdės tėvai kilę iš Biržų krašto. Tėvas Petras Griauzdė, petingas geležinkelietis, išvyko laimės ieškoti į Rygą. Čia surado savo gyvenimo draugę Oną Petkevičiūtę ir jų šeimoje vienas po kito gimė keturi vaikai. Klemensas (Klemas) gimė 1905 metais. Rygoje pradėjo lankyti lietuvių mokyklą. Prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas labai apsunkino gyvenimą, teko trauktis iš Rygos į Vitebską, o Rusijoj, prasidėjus revoliucijai, vėlyvą 1918 metų rudenį vėl grįžo į Rygą. 1919 metais Petras Griauzdė su vaikais – Elenute ir Klemensu pėsčiomis iškeliavo į Lietuvą. Pavasarį Nemumėlio upe ėjo ledai. Tėvas brido per ledinį vandenį, persišaldė ir mirė nuo plaučių uždegimo. Taip jaunuolis neteko tėvo, bet suprasdamas gyvenimo sunkumus, ėjo per jį ryžtingai. Sukurė chorus Lauksodyje, su jais 1924 metais dalyvavo pirmoje dainų šventėje. Nuo 1926 metų Klemensas Griauzdė mokėsi Konsevatorijoje Kaune. Jis buvo labai veiklus žmogus. Dalyvavo leidžiant ir redagavo muzikinį žurnalą „Muzikos barai“, vadovavo Lietuvos karo mokyklos kariūnų chorui. Labjausiai Klemensas Griauzdė išgarsėjo kaip puikus chorų vadovas. Jo vadovaujamas Jaunalietuvių choras buvo geriausias Kaune. Su šiuo choru buvo numatyta vykti į 1939 metais vykusią pasaulinę parodą Niujorke, bet karas sugriovė visus muziko Klemenso Griauzdės ir jo vadovaujamo choro planus.
Po karo Klemensas Griauzdė atsidurė Klaipėdoje, čia sukurė Muzikinį teatrą, dirbo muzikos mokykloje. Sunkus buvo gyvenimas Klaipėdoje po karo. Senieji gyventojai išblaškyti. Likę liuteroniškojo tikėjimo ir naujai atvykę iš visos Lietuvos, buvo persekiojami komunistų valdžios. Griauzdė visiems padėjo. Muzikinio teatro orkestrui buvo reikalingi muzikantai. Jų ieškota ir tarp karo belaisvių. Haidnas tapo lietuvišku Gaidėnu, grojo orkestre ir taip buvo išgelbėtas nuo mirties. O vėliau Haidnas grįžto į savo tėvynę. Dideliu širdies gerumu pasižymėjo Klemenso žmona Jadvyga. Jų namuose rado
prieglobstį besislapstanti tremtinė. Kita prūsė Marta iš Karaliaučiaus irgi Griauzdės šeimos buvo globojama. Sunkūs išbandymai ne kartą paliesdavo jų šeimą. Jaunas mirė jų sūnus Kernius, o 1953 metais po sunkios ligos šį pasaulį palieka ir Jadvyga Griauzdienė. Liko našlaitės dukros Ina ir Ilona. Klemensas Griauzdė rūpinasi ne tik dukterimis, bet, kaip rašo jo buvęs mokinys Povilas Gabalis, parsivedęs jį į namus padavė savo paltą ir pasakė – „pasimatuok, pusplikis daugiau nevaikščiok, jau vėsu“. Šis galingas – stuomeningas vyras buvo labai geros širdies žmogus. Nuo 1954 metų iki pat mirties Klemensas Griauzdė gyveno ir dirbo Vilniuje. Jis, Konservatorijos profesorius, kurį laiką vadovavo Kauno Politechnikos instituto mišriam chorui. 1961 metais įkurė Vilniaus inžinerinio statybos instituto chorą „Gabiją“. Visur, kur dirbo Griauzdė, jis pasiekė puikių rezultatų. Jis buvo labai mylimas studentų, jautrus jų reikalams. Nesitaikė prie komunistinės valdžios, pajuokė ir negailėjo aštraus žodžio pataikūnams, didis patriotas – lietuvis, nestojo į partiją, nesigerino okupantams ir nerašė juos giriančių dainų. Todėl jis, kaip ir jo draugas kompozitorius ir dirigentas Pranas Sližys, buvo naujos santvarkos nemėgiamas, persekiojamas. Reikėdavo aiškintis dėl studentų patriotiško elgesio. Griauzdė siekė, kad studentai, dainuodami geras lietuviškas dainas, pakeltų savo dvasią ir samoningumą. Jis siekė, kad studentai, kaip ir prieš karą, daugiau bendrautų su Latvijos ir Estijos studentais, suprastų jų tėvynių likimo bendrumą. Todėl Griauzdei dažnai buvo primenama „nešlovinga praeitis“ – darbas su Jaunalietuviais ir Lietuvos kariuomenės kariūnais.
Net susirgęs sunkia vėžio liga, sugebėjo juokauti. Atėjęs tiesiai iš ligoninės į auditoriją męstelėjo – „manę išventino į vienuolius! Pažiūrėkit, jie išskuto man pakaušį, nes ant galvos pradėjo augti Gedimino bokštas“. Tai buvo metastazės. Taip buvo pakirstas didis dvasios galiūnas. Paskutiniai jo žodžiai buvo; „mano gyvenimo simfonija baigta“. 1983 metų gegužės 31 dieną nustojo plakusi jo širdis. Į Kauną atlydėtą Maestro priglaudė Petrašiūnų kapinių smėlis. Savo mokinių palydėtas Klemensas Griauzdė atsigulė šalia savo motinos Onos Griauzdienės, žmonos Jadvygos Griauzdienės ir sūnelio Kerniaus. Kuklus tulpės pavidalo paminklas primena mums mūsų mokytoją, kompozitorių, chorų dirigentą ir dvasios auklėtoją.
Ši jo gyvenimo istorija buvo papasakota Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje per pamaldas gegužės 28 dieną. Pamaldose giedojo Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios ir Vilniaus evangelikų reformatų chorai. Pamaldas vedė kun. E.Laiconas. Pamaldose dalyvavo jo vaikai, jo buvusių chorų dalyviai. Po pietų 1500 valandą chorai koncertavo Vytauto Didžiojo universiteto didžiojoje salėje. Giedojo chorai iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir Panevėžio.

Metraščio red.

Šiek tiek apie 90 pasaulinį Esperantininkų Kongresą.

Kas yra Esperanto? Tai dirbtinė tarptautinė kalba, kurią sukūrė Baltstogėje gyvenęs Liudvikas Zamenhofas. Jam kilo idėja, kad žmonės daugumoje pykstasi dėl to, kad nesupranta vienas kito. Jei jie susikalbėtų, suprastų vienas kitą, tai gyventų taikoje. Tą kalbą jis kūrė mokydamasis gimnazijoje, bet kai išvyko į Maskvą studijuoti medicinos, tai jo tėvas rankraščius sudegino. Tačiau grįžęs iš studijų, dirbdamas mediku Veisiejuose, jis tą kalbą atkūrė ir patobulino ir 1987 metais išleido pirmąjį vadovėlį. Pasirašė slapyvardžiu ESPERANTO t.y. turintis vilties. Apie tarptautinę kalbą svajonės buvo jau nuo II amžiaus, tačiau visi bandymai neprigijo išskyrus Esperanto. Gal kyla klausimas kodėl? Todėl, kad esperanto žodynui buvo panaudota pagrinde (apie 60 procentų) lotynų kalbos žodžių. Tai daugumoje medicininiai terminai, augalų pavadinimai; kiti žodžiai parinkti bendriausi daugelyje tautų naudojami žodžiai (žinoma apibendrinti), pvz. tėvas - patro (vokiečių Fater, anglų father ir pan. Gramatika paprasta ir be išimčių. Tai leido lengvai išmokti kalbą daugeliui žmonių. Svarbiausia, kad esperantininkai pradėjo organizuoti suvažiavimus, kur kalbėjo įvairių tautų žmonės viena kalba.
90-tasis įvyko Vilniuje. Pagal Kongreso knygą, jame dalyvavo apie 2228 žmonės iš 51 šalies. Kongresas vyko Reval viešbutyje.
Kongreso atidaryme dalyvavo Užsienio reikalų ministras A.Valioms, Vilniaus miesto meras A.Zuokas. Po atidarymo Šv. Jonų bažnyčioje vyko ekumeninės pamaldos. Jas vedė Romos katalikų kunigas iš Vokietijos B. Eichkorn, evangelikų liuteronų kun E.Laiconas, pamokslą sakė G.Berveling iš Olandijos.
Po to prasidėjo darbas įvairiose sekcijose, kurios vyko atskiruose kambariuose. Tam buvo skirta 12 kambarių. Juose darbas kartais vyko nuo 9°° iki 22°° valandos. Trečiadienis buvo ekskursijų diena ir kongreso dalyviai pagal pageidavimą lankėsi įvairiose Lietuvos vietose. Trumpos ekskursijos vyko kiekvieną dieną po Vilnių, Trakus.
Liepos 25 dieną įvyko pamaldos - mišios liuteronams Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje. Romos katalikai kiekvieną dieną vakare meldėsi Šv.Rapolo bažnyčioje. Jas vedė kun Bernhard Eichkorn iš Vokietijos. Kitame puslapyje matome Šventosios Vakarienės dalyvius po mišių Evangelikų liuteronų bažnyčioje. Be straipsnio autoriaus čia yra kunigas iš Švedijos, atstovai iš Estijos, vienas liuteronas iš Japonijos ir kt.
Liepos 28 dieną įvyko krikščionių pasitarimas, kurio metu buvo aptarti įvairūs klausimai, informuota apie krikščionių ekumeninį kongresą, kuris šiais metais vyko Vengrijoje. Kunigas B.Eichkorn dovanojo lenkų išleistos knygos “Adoru” tiems, kas ruošėsi jas rimtai naudoti, o ne laikyti lentynoje. Žemiau įdedamas bendras pasitarimo vaizdas. Kongresas baigėsi šeštadienį liepos 27 dieną. Po kongreso kas norėjo, galėjo dalyvauti kelionėse po Lietuvą, po Pabaltijo šalis, vykti į St.Peterburgą.
Esperanto kalbos mokytojai atvyko į Kauną pasikalbėjimui, aklieji pratęsė kongresą Vilniuje. Jie taip pat savo kongresą pradėjo ekumeninėmis pamaldomis Evangelikų liuteronų bažnyčioje. Jų buvo atvykę iš 13 šalių: Austrijos, Danijos, Suomijos, Vokietijos, Indijos, Italijos, Lietuvos, Olandijos, Norvegijos, Lenkijos, Rusijos, ir Šveicarijos. Dešinėje viršuje matome vaizdą pamaldų metu, o žemiau - ekskursiją. Apie bažnyčią aiškina V.Šilas. Visa tai galėjo įvykti dėl mūsų vyskupo M.Sabučio geranoriškumo. Nuoširdžiai dėkojame už pagalbą.vyskupui ir parapijai.
Esperanto kalbos mokytojai atvyko į Kauną pasikalbėjimui, aklieji pratęsė kongresą Vilniuje. Jie taip pat savo kongresą pradėjo ekumeninėmis pamaldomis Evangelikų liuteronų bažnyčioje. Jų buvo atvykę iš 13 šalių: Austrijos, Danijos, Suomijos, Vokietijos, Indijos, Italijos, Lietuvos, Olandijos, Norvegijos, Lenkijos, Rusijos, ir Šveicarijos. Dešinėje viršuje matome vaizdą pamaldų metu, o žemiau - ekskursiją. Apie bažnyčią aiškina V.Šilas. Visa tai galėjo įvykti dėl mūsų vyskupo M.Sabučio geranoriškumo. Nuoširdžiai dėkojame už pagalbą. vyskupui ir parapijai.

Kongreso dalyvis Erikas Laiconas

Lietuvių - latvių forumas


Rugsėjo mėnesį, ketvirtadienį, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto patalpose įvyko lietuvių - latvių forumas. Iš toliau atvykusių registracija vyko jau iš vakaro, o kitų dalyvių- 9°° valandą iš ryto. Forumo atdarymas ir bendras posėdis vyko prieš pietus didžiojoje salėje. Vestibiulyje buvo įrengta gana išsami lietuvių - latvių bendradarbiavimo paroda. Žemiau įdėtos dvi parodos nuotraukos.
Forumo atidarymas pradėtas Latvijos ir Lietuvos Valstybiniais himnais. Atidarymo metu dalyvius sveikino abiejų šalių prezidentai.
Įžanginę kalbą pasakė Vytauto Didžiojo universiteto Rektorius. Iš Latvijos pusės kalbėjo Latvijos universiteto rektorius. Universitetai bendradarbiauja jau seniai, tačiau tie ryšiai nėra labai stiprūs. Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centras, prof. A.Butkus su savo kolektyvu, bendradarbiaudamas su buvusiu Latvijos konsulu Lietuvoje A.Sarkaniu nuveikė labai didelį darbą paruošdami ir išleisdami Lietuviu - latviu didelės apimties žodyną ir paskutiniu metu - Latvių - lietuvių kalbų žodyną. Tai yra labai didelis indėlis į mūsų šalių ryšių stiprinimą. Tarp mūsų valstybių tampraus bendradarbiavimo nėra. Nors kalbos yra labai panašios, bet ryšiams naudojama trečioji kalba. Kalbas reikia tobulinti ir bendradarbiauti toje srityje. Pasirašomas bendradarbiavimo aktas.
Po pietų darbas vyko sekcijose, nes svarstytinų klausimų buvo daug. Buvo trys sekcijos: Baltų identiteto ir etnoso išlikimo ilgalaikėje perspektyvoje problemos; Lietuvos ir Latvijos kultūrinis dialogas ir Ekonominė aksioma: kaimynai negali neprekiauti. Straipsnelio autoriui teko dalyvauti Lietuvos ir Latvijos kultūrinio dialogo sekcijoje. Konstatuota, kad blogai, kai dvi broliškos tautos savo tarpe negali susikalbėti. Lietuvoje latvių kalbos yra galimybė mokytis tik Kaipėdos ir Vytauto Didžiojo universitetuose. Tačiau būtų gerai, kad tautos galėtų nors suprasti kalbėdamos kiekviena savo kalba. Tai reiškia, kad reikėtų nors kalbų pradmenų pasimokyti. Rygos lietuvių mokyklos direktorė papasakojo apie mokyklos gyvenimą. Šalyse veikia atatinkamos draugijos, nes gyvenime dažnai pasitaiko, kad vieną žmogų su kitu suveda gyvenimo ar mokymosi aplinkybės ir sukuriamos bendros šeimos. Buvo užsiminta, kad jų vaikai nenutautėtų, bet mokėtų abi kalbas. Tai priklauso nuo ryžto ir gyvenimo šeimoje.
Po darbo sekcijose visi vėl susirinko į salę ir buvo priimta bendra rezoliucija. Nuspręsta kitais metais tokį forumą rengti Latvijoje. Forumas buvo surengtas aukšto lygio, daug žmonių išreiškė savo mintis. Forumo pradžioje dainavo choras, pertraukėlių metu buvo suorganizuotos kavutės pauzės. Tai buvo pirmasis forumas skirtas paminėti Baltų tautų dienas.


450 METŲ VILNIAUS EVANGELIKŲ LIUTERONŲ BAŽNYČIOS JUBILIEJUS

Šventinės pamaldos prasidėjo sekmadienį rugsėjo 25 dieną. Kas iš toliau, atvažiavo jau šeštadienį ir vakarienės metu galėjo pasveikinti parapiją. Man iš Kauno buvo nesunku nuvažiuoti sekmadienį, o aš nepratęs vėluoti, tai nuvykau gana anksti ir dalyvavau pamaldose anglų kalba įvairių šalių atstovybių darbuotojams. Baigiantis pamaldoms mūsų vyskupą pasveikino angliškai kalbančių žmonių parapija ir įteikė bažnyčiai kryžių.
Pa angliškų pamaldų prasidėjo šventinės lietuvių pamaldos. Aš nebuvau pasiėmęs pamaldų aprangos, bet vistiek buvau pakviestas dalyvauti iškilmingoje eisenoje. Tačiau joje dalyvavo ir daugiau kunigų be toliaro; Latvijos arkivyskupas J.Vanags ir kitų konfesijų -bažnyčių kunigai. Tai nebuvau kaip “balta varna”. Po pamokslo dar keli kunigai iš artimesnių parapijų pasveikino su švente Vilniaus parapiją; iš jų ir aš savo parapijų vardu. Po pamaldų, kieme mūsų laukė “švediškas” stalas. Čia visi galėjo pasisvečiuoti, pasikalbėti, pasidalinti įspūdžiais.
Mane nustebino ir tai, kad po šios šventės sulaukiau vyskupo M.Sabučio padėkos laiško už tai, kad dalyvavau šventinėse pamaldose ir pasveikinau nuo savo parapijų vilniečius. Iki šiol tokio mandagumo ir nuoširdumo iš Konsistorijos pusės dar nebuvau sutikęs. Tai rodo, kad mūsų Bažnyčia yra kaip viena šeima. Man atrodo, kad ir savo parapijose mes turime iš to pasimokyti. Ir iš tiesų; paštas kartais blogai dirba ir ką nors išsiuntus, mes nežinome, ar mūsų siunta pasiekė adresatą, ar ne. Sulaukus atsakymo arba nors trumpos žinutės telefonu, mes galime įsitikinti, kad mūsų siunta adresatą pasiekė.

E.Laiconas.

LATVIJOS NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENOS MINĖJIMAS KAUNE.


Lapkričio 18 dieną pas mus paprastai švenčiama Latvijos nepriklausomybės diena. Šiais metais į šį minėjimą susilaukėme svečių iš Latvijos. Minėjimas vyko Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakulteto didžiojoje salėje. Paminėtina tai, kad iš Rygos atvyko jaunimo mišrus choras ir vyrų suaugusiųjų choras. Įdomu tai, kad tiek latviai, tiek lietuviai dėkojo vieni kitiems, kad kolektyvai vienas kitą surado. Ir iš tiesų keista, kad šie Latvijos chorai jau septynis metus lankėsi įvairiose šalyse, o į Lietuvą atvyko pirmą kartą. Žinoma, Lietuvos chorų kolektyvai iki šiol taip pat nėra lankęsi Latvijoje. Tai iš tiesų yra didelis nesusipratimas, kad broliškų, giminingų šalių santykiai iki šiol buvo tokie šalti. Tačiau jau pradžia yra, o ir pažadai taip pat yra. Tikėkimės, kad ateityje ši klaida bus ištaisyta ir mūsų kolektyvai nepamirš savo artimiausių kaimynų. Juk mes baltai. Dvi šalys iš buvusių galimų trijų šalių, nes trečioji baltų tauta - prūsai savo valstybės dėl įstorinių aplinkybių nesusikūrė.
Kituose puslapiuose įdedame kelias nuotraukas iš Nepriklausomybės dienos minėjimo.
Kaip mums aiškino, tai visi jauni žmonės; moksleiviai, studentai ir kitas j aunimas dalyvauja šiame chore. Tačiau viršutinės eilės viduryje matome jau nebe jaunimo amžiaus dainininką. Tai vienas iš choru vadovu ir dirigentų E.Eglytis. Jis dirigavo vėliau.
Kitame puslapyje matome Rygos vyrų chorą. Kairiau dirigento matome dainuojantį jaunimo choro vadovą A.Murnieką. Man tai buvo naujiena, kad dirigentai yra tokie draugiški ir dainuoja kartu su choru. Jie jaučiasi lygiateisiai kolektyvo nariai, tik panaudoja savo sugebėjimus diriguoti ir mokyti. Jie pilnai išnaudoja Dievo malone jiems duotus gabumus. Tai pamokantis reiškinys iš kurio mes visi turime pasimokyti.
Tai pasakytina ir apie solistę Ilzę Paeglę, kuri dainuoja ne tik solo partijas, bet ir su choro kolektyvu. Lietuvos chorų bei ansamblių kolektyvams reikėtų iš jų pasimokyti.
Šiltas Rygos chorų kolektyvų dalyvavimas Latvijos nepriklausomybės dienos minėjime Kaune paliko neišdildomą įspūdį susirinkusiems gausiems minėjimo dalyviams.

Erikas Laiconas

Šis tas apie kapų šventes

Kapų šventės mūsų parapijose vyksta kiekvienais metais rugpjūčio mėnesi. Kapų švenčių grafikas įdedamas šio leidinėlio gale. Jos vyksta Alkiškių (Akmenės raj.), Žeimelio (Pakruojo raj.), Ąžuolpamūšio (Pasvalio raj.) ir Šilėnų (Biržų raj.) kapinėse. Buvo pradėtos švęsti ir Žagarės kapinėse šeštadienį prieš kapų šventę Alkiškiuose, tačiau pernai į kapų šventę atvyko tik viena moteriškė iš Šiaukių, todėl šiais metais į Žagarės kapines nebuvo važiuota. Tačiau palaidotųjų artimieji kreipėsi į Žagarės seniūnę ir kapų šventė buvo padaryta rugsėjo 4 dieną. Kodėl neįvyko pernai? Kai kurie kapų šventės dalyviai aiškino, kad buvo susirinkę l2°° valanda, bet nebuvo kunigo. Nuo autobusų stoties kunigas ateiti įkapines galėjo tik 13°° valandai, nes iki kapinių nuo autobusų stoties yra 2 kilometrai ir 200 metrų ir greičiau nebuvo galimybės. Rugsėjo mėnesį kunigas buvo iki kapinių nuvežtas ir todėl kapų šventė įvyko. Norint kad kapų šventės vyktų reikia pasirūpinti bent transportu nuo autobusų stoties iki kapinių ir apmokėti kelionės išlaidas (autobuso bilietą), nes Žagarėje bažnyčios nėra ir pamaldos nevyksta. Tuos dalykus turi apspręsti parapijiečiai ir suderunti su kunigu.
Nuotraukoje kairėje matome šių metų kapų šventę Alkiškiuose. Alkiškiuose į kapų šventę iš latviškai kalbančių parapijų susirenka daugiausia žmonių. Kadangi bažnyčia yra kapinėse, tai kapų šventė vyksta prie bažnyčios. Kairėje kalba kunigas iš kilnojamos sakyklėlės, o dar kairiau groja vargonininkas.

Metraščio redaktorius.

Žeimelio miestui 505 metai


Ši šventė vyko liepos 2 dieną. Stadionas prie bažnyčios ruošiamas šventei. Statomi stalai, apkraunami įvairiomis gėrybėmis. Juk negali būti šventė be jokių pirkinių. Artėja 14°° valanda. Žmonių vis daugiau ir daugiau. Pavėsyje ties stadiono viduriu pastatytos trys eilės suolų retokai viena nuo kitos, kad būtų patogu bet kuriuo metu ateiti atsisėsti ar išeiti. Pakylos nėra. Tik laukas apipintas ąžuolų šakomis.
Pradeda groti gausus būrys muzikantų. Devynios Žeimelio moterys (ninetas) dainuoja gražias dainas. Sugroja Žeimelio kultūros namų muzikantai. Dainuoja ir aplinkinių kaimų ansambliai. Vėliau atvyksta “Ventukai”, kurie jau gerai pasiruošę, nes teko daug kur koncertuoti. Be dainų ir muzikos vyko ir sportiniu renginių, kaip virvės traukimas, puodų daužymas ir kt. Apdovanojami kolektyvų vadovai, rungčių dalyviai. 19°° valandą staigmena - danų firmos iškepti paršiukai. Vaišinami visi šventės dalyviai. Sako, būtų įdomiau ant laužo kepti kiaulę, bet nesutinka sanitarijos darbuotojai.
Gal pagalvosite, kad po šventės bus didelis šiukšlynas? Ne! Atliekoms sumesti tarp sukaltų po tris suolus tarpuose maišai. Visa, kas nereikalinga bus išmesta į šiuos maišus ir vėliau išvežta.
Pabuvojus šventėje nuotaika praskaidrėja. Dar nežūva kultūra mūsų kaime. Ji pamažu atgyja. Gaila, kad dalyvauti šventėje nebuvo svečių iš sostinės. Matyt jiems tai nėra labai didelė šventė.

Metraščio redaktorius.

Skumjais vecums brlva republika

Valentina Dzerkale

Ko ēs te sēžu savā cellē Kauņā -
Vai tiešam dzīves finals jau šeit pat?
Kapēc vecam dzīve tāda Įauna -
Brīvi mēs, bet gribās zārkā kāpt.
Kā dzīvot mums, ja pensija tik graši -
Ne rados iet, ne draugu pulkā būt;
Kad dzīves svece deg un deg jo aši -
Nav prieku mums, to nabags cilpēm jūt.
Kad vėl jauni savos darbos gājam,
Kā vecums gaišs - tik ziņu bija mums.
Nu dienas jāvelk, mēneši un gadi
Kā milzīgs jūgs, līdz mūsu spēki trūks.
Mums reizėm centus nomet varas vīri
Kā sunim kaulu, labums paliek tur
Par spīti tam mēs garā tomer tīri
Un dzīvi vėē, bez cerībām uz rīt.
2004 gads.

Rudens

Pie Kauņas Nemuns apmet slaidu loku
Un slinki plūst kā negribēdams prom
No pilsētas, kur krastos krašņi koki,
Tās godam rudens apgleznojis tos.
Uz dižās kraujas zaļganrudā tona
Tik cēli kļavu spilgtais oranžs kvēl’
Tās lepnas nav. Skauj māsas citos toņos,
Tik brālis vītols spītigs zaļš ir vēl.
Kad saule prom no vaiga norauš miglu
Un skopo gaismas kūli lejup sviež
Sirds gurusi, kā cielaviņa žigla
Ne no sāpēm, tā no prieka cieš.
Apkārt rudens un es pati rudens.
Kādreiz sektais cekuls sarmas skarts,
Taču skumju sirdī nav man šodien,
Kad vēlā saulē sildās sirds un skats.
Kauņa. 2003 g.

Rudeniniai lapai

Lūcija D.

Pageltę lapai blaškosi ant tako
O vėjo sūkury jie keista šokį šoka
Su rudeninėm vėtrom jie kažką paslaptingai sako
Tik mes suprasti, oi retai tai mokam.
O kad suprasti paauksuotą lapų kalbą, šoki.
Reikia paskęsti mintimis svajonių jūron
Kasdien mes matome Dievo sukurtą harmoningą grožį
Dažnai nematom, nors ir žiūrim.
Na kiek auksinio rudenio gražumo
Ir kiek daug gėrio ir dosnumo
Ruduo mums neš ir kraus į gėrybių aruodus
O gal ir tai vis per mažai, mums atrodys.
O, kad visos gėrybės gautų Dievo palaimos
Ir džiaugsmo būtų daugiau nei nelaimių
Vis stenkimės dalintis kiekvienu kąsneliu duonos
O visa tai sulauks dangaus palaimos ir mums bus paguoda.
Tegul lapai blaškosi ant tako
Tegul vėjo sūkury jie keistą šokį šoka
Ir rudeninėm vėtrom tegul jie šneka
Ir būdami geri, mes daugiau išgirsim, mylėdami artimą, daugiau suprasim.
2005 metai

Apie Osvaldo Petrausko studijas Rygoje Liuterio Akademijoje.


Panevėžio parapijos atstovas Osvaldas Petrauskas teologiją studijuoja Rygoje M.Liuterio Akademijoje. Šiemet jis jau baigė II-rą kursą. Kursiniam darbui jis pasirinko temą “Latviešu evanģeliku draudzes Lietuvā”. Šiam darbui padaryti jam teko peržiūrėti Akademijoje esančią literatūrą apie latvius Lietuvoje. Jis kruopščiai analizavo rastą medžiagą ir jo darbo apimtis yra 44 puslapiai. Tokios plačios medžiagos pas mus Lietuvoje nebuvo. Be to, jis nukopijavo straipsnelius iš įvairių šaltinių, kur rašoma apie Lietuvą. Tai taip pat labai naudinga medžiaga mūsų krašto Evangelikų liuteronų raidos istorijos pažinimui. Žemiau talpinu vieną tokią kopiją iš žurnalo “Ceļa Biedris” 1980 metų Nr.5 nuo 125 puslapio.


ELTIŠĶU EV.-LUT. LATVIEŠU DRAUDZE UN BAZNĪCA

Eltišķi bija Lietuvas latviešu lielākais garīgais, kulturālais un sabiedriskais centrs, — tur bija lielākā latviešu ev.-lut. baznīca, lielākā latviešu draudze ar savu mācītāju, latviešu skola, biedrības, bibliotēkās un kori.
Eltišķi īstenībā bija neliels Latvijas pierobežas ciems Lietuvā, iepretim Aucei. Akmenes un Žagares ceļa malā. Eltišķu lietuviskais nosaukums bija Alkiškiai, un tie bija iekļauti Akmenes pagastā, Mažeiķu apriņķī, — tur bija kādi 25 latviešu saimnieki ar tuvu pie 200 iedzīvotājiem. Eltišķu ciema apkārtnē, apmēram 25 km platā Latvijas pierobežas joslā, bija stipri liels latviešu skaits, kas, lai gan dzīvodami katoļticīgajā Lietuvā, savu ev.-lut. ticību un latvietību augsti vērtēja un bija Eltišķu draudzes pamats.
Eltišķu baznīca atrodas priežu meža kalnā. Tā celta no šķeltiem akmeņiem un apmestiem ķieģeļiem ar neaugstu zvana torni. Domājams, ka baznīcas celšanā ir piedalījies un ievērojama loma tajā piederējusi kādam baronu Mēdemu cilts zaram, — blakus baznīcai vēl līdz 1928. g. pastāvēja šo baronu mauzolejs, apakšzemes pagrabs ar daļēju stikla jumtu. Altārī liela Kristus debesbraukšanas, laba, bet neatzīmēta mākslinieka darināta, glezna. Labas ērģeles. Baznīcas solos bija ap 300 sēdvietu un apmēram tikpat stāvvietu. Pirmais baznīcas zvans Pirmajā pasaules karā atņemts. Tagadējo, stipri un dobji skanošo, ap 3000 kg smago zvanu dāvināja Eltišķu draudzē dzimis un vēlāk Rīgā pie turības ticis draudzes loceklis Alfrēds Burģis (1929. g.).
Pēc pēdējā pasaules kara baznīca bija stipri panīkusi, bet 1976./77. g. tā ļoti labi atjaunota: pārlikts jumts, izlabotas sienas, ielikta jauna grīda un visa baznīca izkrāsota. Jādomā, ka līdzekļi šiem darbiem cēlušies ne vien no vietējās, stipri samazinājušās, draudzes, bet gan no tālāk pilsētās dzīvojošiem Lietuvas un Latvijas latviešiem, kas baznīcas pakalpojumus meklē šinī klusajā un nomaļajā baznīcā.
Mācītāji. Agrākās Kaunas guberņas pierobežā dzīvojošos latviešu luterāņus sākumā aprūpēja Rubas-Vadakstes, Mežmuižas, Auces un Sesavas draudžu mācītāji. Kad 1792. g. nodibināja luterāņu draudzi Šauļos, aprūpe pārgāja šīs draudzes mācītāja ziņā. Eltišķos tolaik dievkalpojumi notikuši privātās mājās. 1860. — 65. g. uzcelta
mūra baznīca. Tā kā Sauļu draudze bija liela — priekš I pasaules kara tai bija 11.000 draudzes locekļu (no tiem 1.000 vāciešu, pārējie visi latvieši) un bez Eltišķiem vēl 4 filiālbaznīcas — Eltišķos mācītājs varējis ierasties tikai 16 reizes gadā. Pārējās svētdienās notikuši lasāmie dievkalpojumi ķestera vadībā.
Kopš baznīcas uzcelšanas “Eltišķos Sauļu draudzē visilgāk kalpojis mācītājs Aleksandrs Distons (Diston, 1812 — 1905). Atzīmējot viņa 50 gadu darbību, Eltišķu baznīcā pielikta marmora plāksne ar tekstu: ,,Par pieminēšanu to dienu un gadu, ka mūsu mācītājs A. Diston ir valdījis savu amatu mūsu draudzē. No No 1896. — 1903. g. par mācītāju nācis latvietis Ādolfs Jeske (1862 — 1924). Pēc Jeskes dažus mēnešus līdz savai nāvei kalpojis Jūlius Grose (Grosse. 1871 — 1903). Tad no 1904. līdz 1932. g. mācītāja amatā ir Teodors Kupfers (Kuppfer, 1869 — 1949). Kupfers bijis arī Lietuvas ev.-lut. baznīcas latviešu sinodes prezidents.
Pēc māc. T. Kupfera aiziešanas 1932. g. par Eltišķu draudzes mācītāju tika ievēlēts māc. Gustavs Aleksandrs Rauskiņš, jauns un loti rosīgs draudzes organizators, bijušais Latvijas armijas virsleitnants.—Par savu konsekvento reliģisko un tautisko nostāju viņam nācās izciest 10 gadu izsūtījumu Sibirijā. Pēc atgriešanās māc. G. Rauskiņš turpināja darbu Eltišķu draudzē, pacelts par virsmācītāju un prāvestu. 1977. g. 18. septembrī Eltišķu draudze, piedaloties daudziem mācītājiem un Lietuvas Ev.-lut. Baznīcas bīskapam (latvietim) Jānim Kalvānam, svinēja prāvesta G. Rauskiņa 75 mūža un 45 ordinācijas gadu atceri. Drīz pēc tam, 1979. g. Lieldienās, prāv. G. Rauskiņš miris un apbedīts Eltišku kapos, iepretim lielajām baznīcas durvīm. Tuvāk ir zināms, ka 1979. g. 18. martā viņš vēl turējis dievkalpojumu Biržos. Laiks bijis slikts: auksts, sniegains. Brienot pa kupenām, prāvests sasilis, baznīcā atsalis. Pārbraucis mājā, nejūties labi, bet ārsta palīdzību nav meklējis. Tikai pēc trim dienām ārsts konstatējis plaušu iekaisumu. Edvīns Švāģeris, Bij ērģelnieks un ķesteris, kas Rauskina izsūtījuma laikā turpinājis viņa darbu un vēlāk iecelts par mācītāja palīgu, Rauskiņu apmeklējis vēl 10. aprīlī, lai pārrunātu par dievkalpojumiem Žeimē. Rauskiņš tad bijis diezgan spirgts. Bet naktī uznākusi lēkme, un 11. apr. pīkst. 6. rītā viņš miris. Bērēs piedalījušies 14 mācītāji no 4 konfesijām. Pavadītāju bijis 400..
No Eltišku draudzes ir cēlušies vairāki mācītāji: Jāzeps Urdze un viņa jaunākais brālis Paulis Urdze — abi tagad Vācijā; Aldonis Putce — tagad Anglijā — un Edvīns Švāģers, tagadējais Eltišku draudzes mācītājs.
Eltišku draudzē bieži sprediķoja viesu mācītāji no Latvijas, starp kuriem atmiņā palikuši: māc. Alfrēds Grīnbergs, Skrundas prāvests; māc. J. Mekšs, māc. T. Aviks, māc. K. Zariņš un tagad — viesis no Vācijas — māc. Jāzeps Urdze.
Mācītāju mītne, ko sauca par mācītāja muižu, bija draudzes īpašums, apm. 30 hektāru lauku mājas Saunoru ciemā, ap 8 km attālumā no Eltīšķiem. Apstrādājot to tieši vai uz pusgrauda, tā deva mācītājam zināmu materiālu atbalstu. Mācītāja mājā bija lielas telpas iesvētījamo jauniešu mācībām, kur tiem bija jāpavada ap mēnesis laika. Tagad mācītājmuižas vairs nav — tā pievienota kolchozam un sabrukusi. Draudzes mācītājs dzīvo un strādā mazā bij. mazsaimnieka Ziediņa mājā tuvu baznīcai.
Eltišku kapi. Apkārt baznīcai smilšu kalnā atrodas vecie, ap 4 ha lielie kapi. Krustu ieraksti sniedzas līdz 19. g. simt. sākumam. 1933. gadā kapsēta paplašināta, pievienojot dienvidu pusē apmēram tikpat lielu laukumu. Veco kapu rītu pusē ir Pirmajā pasaules karā kritušo vācu un krievu karavīru kapu kopiņas. Brīvās Lietuvas laikā visi kapi bija iežogoti ar akmeņu vaļņiem un labi uzkopti, — kara kapi tika kopti ar Vācijas atbalstu. Lai gan tagadējā valdība visas sētas pavēlējusi nograut, Eltišku kapu vaļņi atstāti. Bet no kara kapu vaļņiem garāmejošie turpina pa akmenim nogāzt un pa krustam nolauzt, un valnu vietā 1977 gadā akmeņu čupasvien redzētas.
Draudze un dievkalpojumi. Eltišku draudzes locekli vairumā bija saimnieki ar ģimenēm, izkaisīti plašā Latvijas pierobežā, un to skaits sniedzās līdz 2000. Dievkalpojumi tika labi apmeklēti. Dievlūdzēji ar zirgiem sabrauca no plašas apkārtnes, un baznīcas kalna priekšā simtiem pajūgu atrada vietas. Lielajos baznīcas svētkos baznīca pārpildījās, daļai baznīcēnu bija pat ārā jāstāv.
Iesvētījamo skaits gadā bija liels, tas sniedzās līdz simtam. Saimnieku bērni, kas pēc pamatskolas beigšanas skolu neturpināja, 16 — 18 gadu vecumā ziemas brīvajā laikā ap mēnesi pavadīja pie mācītāja iesvētes mācībā. Skolu jaunatne iesvētes mācībā gāja vasaras brīvdienu laikā.
Dievkalpojumi Eltišku baznīcā parasti notika trīsreiz mēnesī. Ceturtajā mēneša svētdienā mācītājs apkalpoja attālākas latviešu draudzītes, kā Žagari, Biliūnisķus, Mažeiķus un citas, kurām mācītāja nebija. Eltišku baznīcā līdz 1930. g. reizēm māc. Kupfers noturēja dievkalpojumus vācu valodā, bet tie — intereses trūkuma dēļ — vēlāk pārtraukti.
Tagad Eltišku draudze ļoti samazinājusies: Eltišku ciems izārdīts, latviešu saimnieku vairs nav, — viņi izkaisīti plašumā un kolchozos. Bijušie eltišķnieki, vecie un jaunie, piedalās draudzes dzīvē, bft gan vairāk kā tāli viesi, kas lielos svētkos Eltišķos satiekas. Baznīca un draudze atrodas ārpus apdzīvotas vietas, nomaļus no lielākas kustības un novērotājiem, un tieši tas ir, kas to dara interesantu citiem — ticīgiem ,,garāmbraucējiem” no Lietuvas un Latvijas, kas meklē baznīcas pakalpoju­mus bez izsekotājiem, kuri ir neizbēgami viņu dzīves vietā. Tādēļ draudze pastāv un. cerams- vēl ilgi pastāvēs.
Eltišku draudzes mācītāja darba lauks pēdējos gados ir bijis loti liels. — bez Eltišķiem viņš apkalpoja arī Mažeiķu, Skodas. Žeimes un Šauļu draudzes un baznīcas un noturēja dievkalpojumus Augstuču, Vismantu, Sedvi-ņu. Sarkes un Narvīdžu kapos. 1978. gadā arī Biržu baznīcā noturēti 6 dievkalpojumi.
Eltišķu latviešu pamatskola. Eltišķu latviešu skola arvien bija tuvi saistīta ar Eltišķu draudzi un baznīcu. Šo abu institūciju un viņu vadītāju sadarbība bija latvietības un ev.-lut. ticības uzturēšanas pamati Lietuvā. Eltišķu latviešu skola sākusi darboties ap 1898. gadu. Lai gan skola 1922. g. pakļauts Lietuvas pamatskolu vispārējai programmai, visas mācības tur notika latviešu valodā. Pirmais un ilggadējais skolotājs un skolas pārzinis bija Fricis Krūmiņš, Irlavas skolotāju semināra 1898. g. absolvents. Skolu viņš vadīja līdz 1945. gadam, kad viņam skolotāja darbu turpināt liedza un drīz pēc tanī izsūtīja uz Sibiriju. Pēc atgriešanās Eltišķos dzīvot viņš nedrīkstēja, un un viņš pārcēlās uz dzīvi pie meitas Saldū. Līdzi Fricim Krūmiņam par skolotājiem vēl darbojās Amālija Zariņa, Fricis Jaunzems, Lidija Alika un citi.
Parallēli skolotāja darbam Fr. Krūmiņš ļoti aktīvi piedalījās kā baznīcas, tā draudzes un kulturālā dzīvē. Sākot ar 1898. g. viņš sāka aizstāt savu tēvu, ķesteri un ērģelnieku Jāni Krūmiņu, draudzes ērģelnieka pienākumos. Līdz 1945. g. Fricis Krūmiņš bija Eltišķu draudzes ķesteris-ērģelnieks. Vajadzības gadījumā aizstāja mācītāju apbedīšanā un kristīšanā, piedalījās iesvētes mācībā, vadīja draudzes kori, veda draudzes dzimušo un mirušo sarakstus. Bija viens no galvenajiem latviskās kultūras veicinātājiem Lietuvā. 1939. gadā apbalvots ar Triju zvaigžņu ordeni un izraudzīts par Latvijas Izglītības ministrijas pārstāvi Lietuvā.
Skol. Fricis Krūmiņš dzimis 1877. g. 28. februārī Eltišķos; miris 1971. g. 4. septembrī Saldū: apbedīts Eltišķu kapos.
Eltīšķu latviešu biedrības. Sadarbojoties ar ev.-lut. Eltišķu draudzi un skolu. Eltišķos bija divas lielas latviešu biedrības: Izglītības b-ba ,,Rīts” un pretalkohola b-ba ,,Gaisma”. Abas pēc iespējas cēla Lietuvas latviešu kulturālo līmeni, ielūdza viesu māksliniekus no Latvijas, rīkoja teātra un dziesmu priekšnesumus, piedalījās un rīkoja baznīcas un tautiskus svētkus. Pie baznīcas rosīgi darbojās dāmu komiteja.

Inž. Visvaldis Krūmiņš

Sielos gelmė

Kai brendu per baltą sniegą
Ir į dangų žvelgiu,
Mintyse gražiausi vaizdai atgyja,
Tartum jūros gelmėn brendu.
Ir atgyja saulėta vaikystė,
Dainos senolių brangių.
O giliausiuos pusnynuos nebijau
Nes sielos gelmėj ramybę jaučiu.
Sielos gelmėj gimsta meilė
Ramybė, užuojauta ir viltis.
Nieko tyresnio nėra už sniegą
Kai džiaugiasi ir myli širdis.
Ir tegul tirpsta snaigės mano delne
Ir tegul prabėgančios dienos nusineša pilkąjį liūdesį.
Sielos gelmėj težydi gėlės
Kaip ant langų, speigų nutapytos,
Tad mokėkime džiaugtis maža žvaigždele,
Tikėdami: Ateis šviesus, kitas rytas.

Tik. mokytoja Lūcija Drazdauskienė. 2003 m

Skujais vecums brīvā republikā

Ko es te sēžu savā cellē Kauņā -
Vai tiešam dzīves fināls jau šeit pat?
Kāpēc vecam dzīve tāda ļauna -
Brīvi mēs, bet gribās zārkā kāpt.
Kā dzīvot mums, ja pensija tik graši -
Ne rados iet, ne draugu pulkā būt;
Tad dzīves svece deg un deg jo aši -
Nav prieku mums, to nabags cilvēks jūt.
Kad vēl jauni savos darbos gājām
Ka vecums gaišs - tik ziņu bija mums
Nu dienas jāvelk, mēneši un gadi
Kā milzīgs jūgs, līdz mūsu spēki trūks.
Mums reizēm nomet varas vīri
Kā sunim kaulu, labums paliek tur
Par spīti tam mēs garā tomēr tīri
Un dzīvi vēl, bez cerībām uz rīt.
Valentīna Dzerkale (Kvaraciejiene). Kauņa. 2004 g.


KRIKŠTAS

Alkiškiai
Atis Brīdags, Umaro ir Mirdzos sūnus, gimęs 1964 m rugsėjo 22 dieną Jelgavoje, Latvijoje. Pakrikštytas balandžio 17 dieną Alkiškių Evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Anita Salmina, Jurio ir Skaidntės duktė, gimusi 1975 m balandžio 10 dieną Jelgavoje. Pakrikštyta balandžio 17 dieną Alkiškių Evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Aldija Eselinaitė, Aldonio ir Irenos duktė, gimusi 2004 m rugpjūčio 24 dieną Viekšniuose. Pakrikštyta gegužės mėnesio 14 dieną Alkiškių ev. liuteronų bažnyčioje.
Orestas Silius, Artūro ir Linos sūnus, gimęs Akmenės rajono Papilės miestelyje. Pakrikštytas Alkiškių ev. liuteronų bažnyčioje liepos mėnesio 17 dieną.
Žeimelis.
Oskaras Navickas, Dainiaus ir Neldos sūnus, gimęs 2004 m rugsėjo 30 dieną Žeimelyje. Pakrikštytas Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioje.

MŪSŲ MIRUSIEJI

Alkiškiai.
Lapinskienė Ermina - Bijanskytė gimusi 1933 m sausio mėn. 4 dieną Akmenės rajono Narčių kaime ūkininkų šeimoje. Mokėsi Bambalų pradžios mokykloje. Gyveno Kviečlaukių kaime, dirbo kolūkyje.
1964 metais susituokė su Voldemaru, susilaukė trijų vaikų: Hertos, Ritos ir sūnaus Valdo. Sūnus Valdas žuvo 1993 metais. Ji taip pat susilaukė anūkų: Erikos. Aivaro, Viktorijos ir Editos, kuri jau mirusi. Dar lieka sesuo Felma Grūbiņa ir broliai Viktoras ir Evartas Bjanskai. Velionė mirė 27 gruodžio 2004 metais nuo kūno atšalimo. Palaidota Alkiškių kapinėse.

Gašpuitis Emilis Fricis, gimęs 1922 m vasario 12 dieną Akmenės rajono Alkiškių kaime. Krikštytas ir konfirmuotas Alkiškių Evangelikų liuteronų bažnyčioje, mokėsi Šiauliuose finansiniame technikume. Dirbo Dabikinėje, Rokiškio vaikų namuose, Kaune Švietimo skyriuje, ligononėje, mokykloje ir kitur. 1947 metais vedė Bronę. Vaikų neturėjo. Sirgo išemine širdies liga ir vasario 24 dieną mirė staigia mirtimi. Vasario 26 dieną palaidotas Alkiškių kapinėse.

Krūminš Edvlns, gimęs 1933 m birželio 26 dieną Alkiškiuose Akmenės rajone. Krikštytas ir konfirmuotas Alkiškių Evangelikų liuteronų bažnyčioje. Mokėsi Alkiškių latviškoje mokykloje, N.Akmenės vakarinėje mokykloje, apie 40 metų dirbo N.Akmenės cemento fabrike.
1960 metais susituokė su Viktorija, kuri 1990 metais mirė ir vėliau 1992 metais susituokė su Joana. Vaikų nesusilaukė. Turėjo dvi seseris. Sesuo Mirdza mirė 1975 metais. Kovo 23 dieną jis mirė nuo širdies sklerozės sulaukės 72 metų amžiaus. Gyveno N.Akmenėje. Kovo 26 dieną palaidotas Alkiškių kapinėse. Liūdi sesuo Vera.

Valdemaras Vanagas, gimęs 1947 m birželio 2 dieną Klykolių kaime ūkininkų šeimoje, krikštytas Prieduloje, mokėsi Šiaulių Politechnikume. Dirbo elektriku. 1977 metais susituokė su Nijole Grikštaite. Dirbo cemento gamykloje, nesirgo. Mirė liepos 18 dieną nuo plaučių uždegimo sulaukęs 58 metų amžiaus. Lieka vaikai Umaras, Valdemaras, Edgaras ir Vaidolis bei anūkas Laurynas ir mama.

Alfrids Buchrots, gimęs 1944 m liepos 19 dieną Latvijoje, krikštytas Latvijoje. Mokėsi ir baigė traktorininkų mokyklą Latvijoje. 1964 metais susituokė su Janina Latvijoje, Į Lietuvą atvyko 1973 metais ir 24 metus dirbo Naujosios Akmenės cemento gamykloje. Susitrenkė galvą, sirgo smegenų adema ir rugpjūčio 5 dieną mirė sulaukęs 61 metų amžiaus. Susilaukė 4 vaikų: Andrio, Anetos, Mario ir Jurgitos, bei 4 anūkų. Palaidotas Alkiškių kapinėse.

Karolis Simsonas, gimęs 1934 m sausio l dieną Biloniškių kaime ūkininkų šeimoje, krikštytas Alkiškių ev. liuteronų bažnyčioje. Mokėsi Bįloniškėse, Viekšnių mechanizacijos mokykloje. Dirbo traktorininku, mechaniku Susituokė 1965 metais su Joana, kuri palaidota Žilių kapinėse. Tarnavo kariuomenėje vairuotoju Uzbekijoje.
Jis sirgo aukštu kraujo spaudimu ir spalio 9 dieną mirė nuo insulto sulaukęs 71 metą amžiaus. Liūdi brolis su šeima. Palaidotas Alkiškių kapinėse.

Žeimelis.
Elvyra Zente Rozenbergienė, gimusi 1921 m vasario 18 dieną Švobiškyje, krikštyta ir konfirmuota Žeimelio ev. liuteronų bažnyčioje. Mokėsi Linkuvoje, Žeimelio latvių mokykloje. Baigusi du pedagoginius institutus; lietuvių ir anglų. Dirbo Joniškyje, Bukonyse, Endriškyje,


Jonavos rajone, Vilniuje. Susituokė su Augustu 1943 metais. Jis mirė 1994 m lapričio 4 dieną ir palaidotas Pakruojo kapinėse. Jiems buvo gimusi mergaitė, bet per karą mirė. Ji dirbo partizanų ryšininke. Velionė sirgo skrandžio augliu ir lapkričio 3 dieną mirė sulaukusi 84 metų amžiaus. Palaidota Žeimelio kapinėse. Dvi seserys gyvena Kanadoje Toronto mieste ir į laidotuves nebuvo galimybės atvykti. Liūdi pusseserės Laima, Olga, Hermina, Zina, pusbrolis Olgertas, vyro giminės; Tuominiai, Nazarovai bei ją paskutiniu metu slaugiusi Genutė.

Biržai
Jankauskas Martynas, gimęs 1945 m sausio 5 dieną Mitrišiūnuose Pasvalio rajone. Krikštytas ir konfirmuotas Budbergės Evangelikų liuteronų bažnyčioje. Mokėsi Manikūnų septinmetėje mokykloje, Žeimelio technikos mokykloje. Dirbo traktorininku, kalviu. 1976 metais vedė Birutę. Susilaukė dviejų sūnų: Arvydo ir Eligijaus.
Sirgo širdies liga, gerklės augliu, sunkiai kvėpavo ir kovo 18 dieną mirė kvėpavimo takų liga. Palaidotas kovo 21 dieną Šilėnų kapinėse Biržų rajone.

Pasvalys
Jankauskienė - Rozenbergytė Ella, gimusi 1922 m balandžio 22 dieną Nemunėlio Radviliškyje kalvio šeimoje, mokėsi Nem. Radviliškio mokykloje. Krikštyta ir konfirmuota Biržų ev. liuteronų bažnyčioje. Ištekėjo 1941 m už Valdo, taip pat kalvio. Susilaukė 4 vaikų: Arnoldo († 1945 m) Irmos, Jono ir Viliaus. Gyveno Mitrišiūnų kaimo vienkiemyje, vėliau Manikūnų kaime ir susilaukė 9 anūkų ir 6 proanūkų. Sirgo išemine širdies liga ir birželio 25 dieną mirė sulaukusi 83 metų amžiaus. Ji buvo kapų švenčių Ąžuolpamūšyje organizatorė. Palaidota Manikūnų kapinėse šalia savo vyro.

PARAPIJŲ APTARNAVIMO GRAFIKAS 2006 METAMS

Parapija
Mėnuo
Alkiškiai Ąžuolpa-mūšis Šilėnai Žeimelis Žagarė
Sausis          
Vasaris          
Kovas 19 - - - -
Balandis 14 - - 16 -
Gegužė 21 - - - -
Birželis 18 - - 4 -
Liepa 16 - - - -
Rugpjūtis 20 27 13 6 -
Rugsėjis 17 - - - 5
Spalis 15 - - - -
Lapkritis 19 - - 1 -
Gruodis 17 - - - -

Pamaldos vyksta:
Alkiškiuose – 1030 valandą.
Žeimelyje - 1000 valandą.

Kapų šventės vyksta:
Alkiškiuose – 1100 valandą bažnyčioje; 1300 valandą kapinėse.
Ąžuolpamūšyje – 1300 valandą.
Šilėnuose – 1100 valandą
Žeimelyje – 1000 valandą bažnyčioje; 1300 valandą kapinėse.



Alkiškių ir Žeimelio parapijas aptarnaujantis kunigas:
Erikas Laiconas, Aušros takas 14, Kaunas – C, LT – 44211.
Laidinis telefonas – 8-37-222131, mobilus – 8-688-45228.
El.paštas:< e.laiconas@takas.lt >

Kalbos darkytojų kampelis.

Kas yra natiurmortas? Tai iš laidos klausimėlis.Labai gerai išaiškino vienas gatvėje užklaustas žmogus. Tai yra iš prancūzų kalbos žodžio Natur ir matyt iš lotiniško mortis. Reiškia - naturali mirtis, iš senatvės. Argi tai ne akibrokštas šiandieniniams kalbos darkytojams, kurie vietoj lietuviško žodžio neapgalvotai priima svetimžodį?
Peizažas. Tai kitas toje pačioje laidoje klausimėlis, į kurį užklaustieji labai įvairiai atsakinėjo. Aš manau, kad jei tai būtų pavadinimas - gamtovaizdis – tai kiekvienas būtų teisingai išaiškinęs.
Kontempliuoti – per televiziją vienas modernus lietuvos inteligentas paklausė: kaip jūs apie tai kontempliuojate? Tai naujadaras būsimam klausimėliui. Štai reikšmės iš anglų kalbos žodyno; Webster‘io žodynas aiškina: to look at intently; gaze at; to think about intently; study; consider; to look forward to; expect or intend. A.Laučkos anglų lietuvių kalbų žodynas verčia: mąstyti, svarstyti, laukti, tikėtis, ruoštis, ketinti, galvoti. Paklaustoji atsakinėjo tarsi supratusi ką „inteligentas“ pasakė.
Motyvacija. Spalio 4 d per LRT 900 vakaro buvo pasakyta: Darbuotojams trūksta motyvacijos. Taip ir neaišku, ko jiems iš tiesų trūksta. Mielieji – vartokime tik lietuviškus suprantamus žodžius! Tai parodys, kad mes mokame naudotis žodynu ir išversti mums reikiamus žodžius. Svetimžodžių naudojimas rodo ne išsimokslinimą, bet nemokšiškumą`.