Moksliniai straipsniai

1585 metų Vilniaus koliokviumas

Dr. Darius Petkūnas
Klaipėdos universitetas

1585 metų Vilniaus kolokviumas –
kunigaikščio Kristupo Radvilo Perkūno pastangos išsaugoti
ekleziastinę bendrystę tarp LDK Liuteronų ir Reformatų bažnyčių

1585 metais Lietuvos etmonas ir Vilniaus vaivada kunigaikštis Kristupas Radvila Perkūnas (lenk. Krzysztof Radziwiłł zwany Piorunem, 1547–1603) sukvietė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) liuteronų ir reformatų teologus į kolokviumą, kuriame abiejų Bažnyčių atstovai turėjo pasiekti vieningą mokymą apie Šventąją Vakarienę. Šiuo susitikimu Kristupas Radvila ketino pabaigti teologinius ginčus tarp abiejų Bažnyčių ir atgaivinti 1570 metų Sandomiro susitarimą (konsensą), kurį 1578-aisiais LDK liuteronai atmetė. Kolokviumo rezultatai paveikė ne tik abiejų Bažnyčių tarpusavio santykius, bet ir apskritai tolimesnę LDK reformacijos eigą.
Sandomiro konsensas, kurį 1570 metų balandžio 14 dieną Sandomire (lenk. Sandomierz) įvykusiame visuotiniame sinode pasirašė LDK ir Lenkijos reformatai, liuteronai bei Bohemijos broliai iš pat pradžių buvo vertinamas skirtingai. Reformatai ir Bohemijos broliai susitarimą laikė trijų pagrindinių reformatoriškųjų Bažnyčių unijos aktu, kuriuo jos Seimui bei karaliui parodė tarpusavio vienybę. Jie teigė, kad Sandomiro susitarimas buvo ne tik politinis, bet ir teologinis dokumentas, kuris išsprendė visus teologinius nesutarimus, tarp jų ir iki tol Bažnyčias skyrusį mokymą apie Šventąją Vakarienę.
Liuteronai į šį susitarimą žvelgė kitaip. Jiems konsensas buvo tik politinis dokumentas, sureguliavęs santykius tarp trijų reformatoriškųjų Bažnyčių. Jų požiūriu, dokumente paminėta Šventosios Vakarienės doktrina buvo apibrėžta bendrais terminais, vengiant liesti klausimus, iki tol skyrusius protestantiškąsias Bažnyčias. Susitarimo jie nelaikė tų Bažnyčių susivieninijimu, bet tik ketinimų protokolu, numačiusiu tolimesnius susitikimus, kuriuose būtų priimtas bendras tikėjimo išpažinimas. Liuteronai konsensą pasirašė manydami, kad politiškai susivienijusios trys protestantiškosios Bažnyčios Karalystėje įgaus didesnę jėgą ir bus oficialiai pripažintos kaip lygiateisės Romos Katalikų Bažnyčiai.
Romos Katalikų Bažnyčia Sandomiro susitarimą nuo pat pradžių vertino skeptiškai. Kardinolas Stanislovas Hozijus (lenk. Stanisław Hozjusz, 1504–1579) laiške Gniezno arkivyskupui Jokūbui Uchanskiui (lenk. Jakób Uchański, 1502–1581) rašė netikįs, jog trys protestantiškosios Bažnyčios gali pasiekti vieningą mokymą apie Šventąją Vakarienę. Katalikų Bažnyčia susitarimą vertino tik kaip politinį dokumentą ir aiškiai suvokė, kad protestantai juo sieks juridinio pripažinimo, todėl ruošėsi galimiems trukdymams.
Nors į Sandomiro konsensą buvo dėta daug vilčių, protestantiškosios Bažnyčios 1570 metų seime nebuvo oficialiai pripažintos. Senatoriai ir vyskupai atmetė 1570-ųjų Sandomiro išpažinimą ir atsisakė protestantams suteikti religijos laisvę. Tvirta jų pozicija privertė karalių Zigmantą Augustą (lenk. Zygmunt II August; lot. Sigismundus II Augustus, 1520–1572) nebesvyruoti ir tvirtai laikytis katalikiškos daugumos nuomonės. 1570 metų seimo įvykiai vos nepakirto paties Sandomiro susitarimo, kai paaiškėjo, kad vietoj Sandomiro konsenso reformatai karaliui įteikė jų pačių suformuluotą Sandomiro išpažinimą. Tai sužinoję, Lenkijos liuteronai reformatų veiksmus palaikė Sandomiro konsenso sulaužymu ir pagrasino nuo jo atsimesti.
Nepaisant minėtų nesklandumų, Lenkijos ir LDK protestantai iš pradžių laikėsi Sandomiro susitarimo nuostatų. Konsensas buvo patvirtintas 1573 metų Krokuvos ir 1578 metų Petrakavo (lenk. Piotrków) visuotiniuose sinoduose, kuriuose dalyvavo ir liuteronai. (…………p. 181-204)

* * *

Dr. Darius Petkūnas. 1585 metų Vilniaus kolokviumas – kunigaikščio Kristupo Radvilo Perkūno pastangos išsaugoti ekleziastinę bendrystę tarp LDK Liuteronų ir Reformatų bažnyčių. - Colloquium habitum Vilnae die 14 Iunii, anno 1585 super articulo de Caena Domini. Vilnius 2006, p. 181-204.