Moksliniai straipsniai

Palaiminga ta valstybė, kurią valdo išmintingi žmonės

Vilija Gerulaitienė

Palaiminga ta valstybė, kurią valdo išmintingi žmonės

Skelbiamas Kėdainių liuteronų kunigo Heinricho Johanseno rankraštinis literatūrinis traktatas, dedikuotas kunigaikštytei Liudvikai Karolinai Radvilaitei, paskutinei Biržų ir Dubingių Radvilų protestantiškosios giminės šakos atstovei, parašytas vokiškai Kėdainiuose 1680 metais, saugomas Slaptojo valstybinio Prūsijos kultūros paveldo archyvo Karaliaučiaus istorinio valstybinio archyvo fonde1. Ten pat yra ir lotyniškas šio traktato variantas2, kurio turinys atitinka vokiškojo rankraščio tekstą. Į nežymius abiejų tekstų – lotyniškojo ir vokiškojo – skirtumus (papildymus, patikslinimus ar praleidimus) nurodoma skelbiamo rankraščio dalykiniuose komentaruose3. Traktatas parašytas dviem kalbomis, mat adresuotas ne tik kunigaikštytei, dar tik einančiai tryliktuosius metus ir Johanseno vadinamai „žaliuojančia liauna kunigaikštiškosios giminės atžala“, bet ir jos kunigaikštysčių gubernatoriams bei ekonomams Kazimierzui Krzysztofui Kłokockiui, Stanisławui Niezabitowskiui, Johannui Richardui Fehrui ir patarėjams Morsteinui ir Reygeriui (jų vardai nenurodomi) 4, kurių vieni galėjo nemokėti vokiečių, gimtosios kunigo Johanseno, kalbos, ir jiems turėjo būti skirtas lotyniškasis variantas. Dviem kalbom parašytą traktatą kunigas Johansenas, kaip pats nurodo rankraščio pabaigoje, pridėjo prie, tikėtina, keleto 1672 metų lapkričio 27 dienos bažnyčios įšventinimo proga sakyto ir Karaliaučiuje su trumpu įvadu išspausdinto5 pamokslo egzempliorių – traktate minimiems asmenims – ir pasiuntė kunigaikštytei, gyvenusiai daugiausia Karaliaučiuje ir Berlyne. Johansenas rašė šį traktatą Liudvikos Karolinos vestuvių išvakarėse. Liudvika Karolina Radvilaitė (1667 02 27–1695 03 25), Boguslavo Radvilos ir Jonušo Radvilos dukters Onos Marijos Radvilaitės duktė, 1680 m. gruodžio 28 d. susižadėjo ir 1681 m. sausio 7 d. ištekėjo už Brandenburgo elektoriaus Frydricho III brolio markgrafo Liudviko6. Šios jungtuvės teikė daug vilčių Lietuvos Radvilų dvarų evangelikams, bet būsimi pasikeitimai negalėjo jų ir neraminti. Taigi traktatas, parašytas ir išsiųstas būtent tuo metu, yra logiška permainų laukimo išdava ir būdas priminti apie Kėdainių liuteronų bendruomenę.
Kada Heinrichas Johansenas, spausdintame tekste vadinantis save Bauskiečiu (Bauscensis), atvyko į Kėdainius, nėra aišku. Akiras-Biržys, nurodęs, jog Kėdainiuose liuteronų kunigu 1660–1689 metais dirbo Kristupas Fridrichas Frilikas (Frölich) 7, apie Johanseną, kaip ir kiti tyrėjai, jokių žinių nepateikia. Į Johanseno spaudinio Gedächtnis-Säule lankus Kėdainių liuteronų bažnyčios įšventinimo proga nurodo Ingė Lukšaitė8. Su Bauske kėdainiškių ryšiai buvo gana glaudūs, juk dar 1660 metais iš ten Boguslavo Radvilos nutarimu pakviestas ir vaistininkas Jonas Hipius9. Nustatyti, kodėl Johansenas vadina save Bauskiečiu trūksta duomenų, bet galima spėti, kad jis kilęs iš Bauskės latvių bendruomenės kunigo Petrus Johannis (sulatvinta Johansen forma), kuris kunigavo Bauskėje 1623–1644 m. (iki mirties) ir 1621–1623 m. minimas kaip Bauskės miesto mokyklos rektorius, šeimos10. Iš traktato sužinome, kad 1680 metais Johansenas jau 13 metų Kėdainiuose buvo gavęs kunigaikščio skirtą metinę algą, o tai reiškia, jog į Kėdainius galėjo atvykti apie 1668 metus: kunigaikščiui leidus pačios bendruomenės pakviestas. Kėdainiuose Heinrichas Johansenas naudojosi nemaža biblioteka: tą rodo traktate tiksliai cituojami antikos autoriai Valerijus Maksimas, Markas Tulijus Ciceronas, Titas Livijus, Markas Junianas Justinas, Svetonijus, minimi Platonas, Herodotas, Diodoras Sicilietis bei antikos valstybės veikėjai. Johansenas gilinosi ir į Lietuvos-Lenkijos valstybės istoriją: jis nurodo Martyno Kromerio veikalą De rebus Polonicae. Jam, be abejo, buvo gerai žinomi ir Pilypo Melanchtono bei Hanso Jakobo Christoffelio von Grimmelshauseno veikalai, iš kurių, kaip tikėtina perėmė žinomą literatūroje motyvą apie pavaldinių mylimą grafą Eberhardą V. von Württembergą. Reikia manyti, kad Johansenas naudojosi ir savo pirmtakų paliktomis knygomis arba Kėdainiuose sukauptais – evangelikų reformatų bažnyčios, skirtos viešam naudojimui, Kėdainių gimnazijos bei Radvilų Kėdainių dvaro rūmų bibliotekų – knygų rinkiniais11. Citatos ir pavyzdžiai iš istorijos parinkti pagrindinei traktato minčiai paremti: kai valdovas dar vaikas, ypatinga atsakomybė tenka jo globėjams ir patarėjams. Kalbos gyvumui ir vaizdingumui sukurti Johansenas vartoja stilistines ir retorikos figūras: aliuziją, palyginimą, sušukimus.
Kėdainių valdovai Radvilos miesto reikalus tvarkė išmintingai, vadovaudamiesi humanizmo idealais: ne kartą kvietė galėsiančius suaktyvinti ūkinį ir prekybinį miesto gyvenimą pirklius ir amatininkus iš užsienio – vokiečius, škotus, olandus12 –, globojo skirtingų tikėjimų bendruomenes, ir įstengė apsaugoti jas nuo riaušių bei tarpusavio rietenų. 1645 m. Jonušas Radvila, susidomėjęs Torūnės disputu, net rūpinosi sujungti liuteronus su reformatais, bet jam tai nepavyko. Kunigaikščiai rūpinosi švietimu: įsteigė mokyklą, vėliau pertvarkytą į gimnaziją, rėmė gabius mokinius. Taigi ir liuteronų bažnyčios, jos bendruomenės globa Kėdainiuose turėjo stiprinti miestą ir išlaikyti ar net pritraukti dar daugiau pirklių bei amatininkų.
Spaudinio su 1672 metų lapkričio 27-ąją bažnyčios įšventinimo proga sakytu pamokslu kreipimęsi į kunigaikštytę Liudviką Karoliną Radvilaitę pratarmėje, rašytoje 1672 metų gruodžio 24 dieną, Heinrichas Johansenas pateikia nemaža žinių apie Kėdainių liuteronų bažnyčios istoriją. Liuteronams Kristupas Radvila suteikęs laisvių skelbti savo mokymą, pakvietęs jam rekomenduotą Dūbininkų13 kunigą Adomą Danovijų iš Prūsijos, kuris atvykęs 1629 metais, ir skyręs jam metinę algą14. Pastatydinęs savojo (reformatų) tikėjimo broliams pirmąją bažnyčią Kėdainiuose 1629 metais, o Augsburgo (liuteronų) tikėjimo bendruomenei iš pradžių leidęs naudotis neseniai pastatyta rūmų bažnyčia. Po Danovijaus mirties iš Silezijos kunigauti pakviestas Andreas Ringijus, buvęs Nambslavo kunigas, ir jam kunigaikštis skyręs metinę algą. Paskui skyręs patogią ir saugią vietą mieste bažnyčios statybai15 ir suteikęs privilegiją. 1637 metais medinė bažnyčia buvusi baigta. Geru Kristupo Radvilos pavyzdžiu sekęs ir Jonušas Radvila, skyręs kunigui Ringijui ne mažesnę, nei jo tėvo mokėta, metinę algą, suteikęs naują privilegiją16 ir perstatomai senai medinei bažnyčiai į mūrinę, kurios pusė statinio buvę jau beveik baigta, dovanojęs pakankamai čerpių stogui uždengti. Boguslavas Radvila tęsęs savo pirmtakų darbus ir patvirtinęs Kėdainių liuteronų bažnyčiai buvusias privilegijas, be to, leidęs krikščioniškajai bendruomenei pačiai kviestis kunigą, konfirmavęs ministerijoje Heinrichą Johanseną ir skyręs algą (Gnadenpfennig) vietoj menko neturtingos bendruomenės ir bažnyčios metinio mokesčio. Be to, palikęs nurodymus, kaip turi būti tvarkomi reikalai po jo mirties – šią malonę Johansenas dėkingai pripažįstąs. Taigi globojant kunigaikštytei Liudvikai Karolinai ir jai skyrus įnašą buvusi pastatyta ir antroji pusė mūrinės bažnyčios. Ne mažiau už bažnyčios statybai dovanotus būtinus dalykus Johansenas dėkoja ir Kuršo kunigaikštienei. Toliau ragina melstis ir už kitus geradarius, kurie, maskvėnams nusiaubus bažnyčią, teikę dovanų bažnyčiai puošti. Tarp jų – pamaldus neįvardintas žmogus Brandenburgo kunigaikšytės rūmuose, dovanojęs pinigų stogui dengti ir padaręs kitų geradarysčių bažnyčiai bei kunigui, kaimyninio pulko kariūnai, paraginti ištikimo globėjo, surinkę pinigų ir skyrę bažnyčios statybai, taip pat – apylinkės bajorai, tiekę bažnyčios statybininkams maistą, be to, radęsi ir kaimyninių miestų – Vilniaus, Rygos, Karaliaučiaus ir Kauno reformatų bendruomenių narių, parėmusių statybą pinigais bei trūkstamomis plytomis17. Kėdainių liuteronų bendruomenėje tik nedaugelis bažnyčios statybą parėmę reikalingais dalykais ar skolindami arklius.
Heinricho Johanseno traktatas, šlovinantis evangeliškosios Radvilų linijos atstovus, išduoda vargingą Kėdainių liuteronų bendruomenės padėtį, jos priklausomybę nuo kunigaikštiškosios malonės. Autoriaus teigimu, Kėdainių valdovai Radvilos visuomet pasižymėję išmintimi, taigi šiuo traktatu jis tarsi patvirtina išmintingo valdymo tradiciją, kurios tęstinumo tikisi iš dar jaunos, jungtuvėms suruoštos, Liudvikos Karolinos Radvilaitės bei jos globėjų.

Išnašos

1 Schöngeistiger Traktat des evangelischen Predigers Heinrich Johansen zu Keidahn an die Fürstin Louise Charlotte Radzivil, signatūra GStA XX. HA Historisches Staatsarchiv Königsberg. EM 91 d 2 Nr. 2.
2 Signatūra GStA XX. HA Historisches Staatsarchiv Königsberg. EM 91 d 2 Nr. 3.
3 Dėkoju Mintautui Čiurinskui, padėjusiam palyginti lotyniškąjį teksto variantą su vokiškuoju bei nustatyti cituojamų antikos autorių šaltinius.
4 Boguslavas Radvila testamente tarp vienuolikos dukters Liudvikos Karolinos globėjų vardina Jędrzejų Morsztyną ir Kazimierzą Kłokockį, o ekonomais ir dvarų valdytojais skiria tą patį Kłokockį, Stanisławą Niezabitowskį ir Richardą Fehrą. Augustyniak Urzula, Testamenty ewangelików reformowanych w Wielkim Księstwie Litewskim, Warszawa, 1992, p. 209–210. Veikiausiai tai Johannas Reyeris, kuris 1679 m. buvo slaptasis elektoriaus patarėjas, po Liudvikos Karolinos Radvilaitės vedybų su Liudviku Hohencolernu – kunigaikštytės paiždininkis.
5 Slaptajame valstybiniame Prūsijos kultūros paveldo archyve saugomi 2 neįrištų spaudos lankų egzemplioriai, kurių spausdinimo metai nenurodomi: Gedächtnüß-Säule Der Kirchweihe unveränderter Augspurgischen Confession zugethanen Gemeine zu Keydahn in Samogitien: Nachdem dieselbe Kirche von Maurwerk vollkömlich außgeführet war […] zum Ruhmwürdigen Gedächtnüß bey Einweihung derselben den 27. Novembr. […] des 1672sten Jahres gesetzet und verfertiget. Auß dem 122 Psalm von Heinrich Johansen Bauscensem, der Keydahnischen Kirchen verordneten Predigern, Königsberg, Gedruckt durch Friderich Reusnern. Signatūra GStA XX. HA Historisches Staatsarchiv Königsberg. EM 91 d 2 Nr. 1.
6 Edvardas Kotlubajus, Radvilos. Nesvyžiaus galerijos portretai, Vilnius, 1995, p. 150–151.
7 Akiras Biržys. Kėdainių apskritis. Lietuvos miestai ir miesteliai. III t., Kėdainiai 1934, p. 64.
8 Ingė Lukšaitė, Reformacijos Lietuvoje raida XVI–XVIII a. in Lietuvos evangelikų bažnyčios. Istorijos metmenys, sudarė Arthur Hermann, Vilnius, 2003, p. 159.
9 P. Šinkūnas. Kėdainių miesto istorija: Krašto mokslui medžiaga, Kaunas, 1928, p. 20.
10 Theodor Kallmeyer, Die evangelischen Kirchen und Prediger Kurlands, bearb. von G. Otto, hrsg. von der kurl. Gesellschaft für Literatur und Kunst, Zweite Ausgabe, Riga, 1910, S. 89, 445.
11 Ingė Lukšaitė, Knygos nobažnystės (1653) parengimo kultūrinė aplinka in Knyga nobažnystės krikščioniškos (1653) – XVII a. Lietuvos kultūros paminklas, Kėdainiai, 2001, p. 14–16.
12 Vienas iš tokių dokumentų – Jonušo Radvilos, raštas, kuriuo, rūpindamasis Kėdainių miesto augimu, 1652 metų spalio 6 dieną į Kėdainius kvietė vokiečių pirklius ir amatininkus, tiek evangelikus kalvinistus, tiek ir liuteronus, kuriems įvairiose vietose trukdoma atlikti religines apeigas, ir pažadėjo juos dešimčiai metų atleisti nuo visų pagrindinių mokesčių ir prievolių, duoti sklypus namams bei daržams ir kitaip remti bei globoti. Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, t. 3: Kėdainiai, sudarė Antanas Tyla, Vilnius, 2002, p. 226–229.
13 Gedächtnüß-Säule Johansenas rašo Dubinken, tai turėtų būti Dūbininkai (Dubinincken – Pėteraitis Vilius, Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai, Vilnius, 1997, p. 109.
14 Danovijus gavęs 300 zlotų algos. Akiras-Biržys, ten pat. 1632 metų birželio 6 dienos Kristupo Radvilos privilegijoje Kėdainių liuteronams, kurioje kunigu skiriamas Danovijus, patvirtinamas sklypas bažnyčiai, garantuojama santarvė su kitų tikybų Kėdainių bendruomenėmis ir patvirtinamas pavaldumas Vilniaus arba Prūsijos liuteronų bažnyčiai. Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, p. 162–164.
15 Du margus žemės, P. Šinkūnas, p. 29.
161650 metų vasario 13 dieną. Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, p. 219–221.
17 Ir vėliau Kėdainių liuteronų bendruomenė kreipdavosi paramos į kitų miestų bendruomenes. Tą patvirtina Slaptajame valstybiniame Prūsijos kultūros paveldo archyve saugomas Kėdainių bažnyčios valdybos narių raštas Prūsijos karaliui, rašytas 1713 metų rugsėjo 2 dieną, apie pavojų keliančią Kėdainių bažnyčios būklę, kuriame prašoma užtarti kreipiantis į Karaliaučiaus ir Tilžės bendruomenes paramos varpinės, stogo, balkių ir kt. remontui (signatūra GStA XX. HA Historisches Staatsarchiv Königsberg. EM 91 d 2 Nr. 4).

Kėdainių kunigo Heinricho Johanseno traktatas

[1] Šviesiausiajai kilmingajai kunigaikštytei ir panelei, panelei Liudvikai Karolinai Radvilaitei, Biržų, Dubingių, Slucko ir Kopylio kunigaikštytei, Nevelio ir Sebežo valdovei, mano maloningajai princesei ir galingajai globėjai. Taip pat ir kilmingiesiems, prakilniesiems, galingiesiems ir mokyčiausiems ponams, ponams Josios ekonomams ir patarėjams, kunigaikštysčių gubernatoriams ponui Kazimierui Kłokockiui, Plocko kunigaikštystės stalininkui1, ponui Stanisławui Niezabitowskiui, Kališo taurininkui2, ponui Johanui Richardui Fehrui, Jo kurfiurstiškosios Brandenburgo Šviesybės Prūsijos slaptajam tarėjui3, Jos kunigaikštiškosios Šviesybės panelės Radvilaitės patarėjams ponui Morsteinui4 ir ponui Reygeriui5, visiems mano galingiesiems ponams ir globėjams.
[2] Šviesiausioji kilmingoji kunigaikštyte, maloningoji panele, galingoji globėja, taip pat ir jūs, kilmingieji, galingieji ir mokyčiausieji bei išmintingiausieji ponai ir globėjai.
Filosofas pagonis Platonas6, kurio burnon, kai jis dar lopšy gulėjo, skruzdės nešė medų, anot aiškintojų7, pramačiusių jo proto guvumą bei iškalbos dailumą, minėtąją gražbylystę parodė daugybėje savo išmintingų ir gražių raštų, o tarp jų kaip gražus brangakmenis spindi [veikalas], kuriame jis rašė apie palaimingą valstybę, taigi, kad pasaulis būtų laimingesnis tuomet, jei valdytų išminčiai, arba jeigu karaliai taptų išmintingais8. Taip rašydamas šis filosofas pagonis norėjo itin sumaniai duoti suprasti, jog ta valdžia teikia palaimą, kurią savo rankose laiko mokyti žmonės, atsidavę tikrai tiesai, Dievo baimei ir teismui bei teisingumui. Mat tikroji išmintis, kurios pradžia yra Dievo baimė, myli, puoselėja ir tausoja Dievo palaimą ir tarnystę. Per šią išmintį valdo karaliai, miestų tarybos nariai užtikrina teisę, per ją valdo kunigaikščiai ir visi žemės valdovai. Patarlių knygos 8 skyriuje, 16 eilutėje išmintingasis karalius Saliamonas taip sako: ji yra įstatymų išradėja, papročių ir tvarkos mokytoja. O iškalbusis Ciceronas taip sako: ji yra gražios santarvės piliečių bendruomenėje saugotoja9. Ak, kokia palaiminga yra ta valstybė, kurią valdo išmintingi žmonės! Ir ak, kokia nelaiminga toji, kurią valdo [2v] patrakusių neprotingų ir nepatyrusių žmonių sprendimai! Mat nerasime tokioje [valstybėje] nei Dievo baimės, nei tikėjimo, nei tarnystės Dievui, nei teisės, nei teisingumo: todėl jei žmonėse nyksta dievobaimingumas, nebaudžiamai iškeroja begėdystė ir ydos, o galiausiai ir visuotina santarvė valstybėje ima irti ir yra sugriaunama iki pamatų. Ak, nelemta tokia valdžia! Lygiai taip, kaip laivas, valdomas patyrusio vairininko, šėlstančioje jūroje saugiai plaukia tarp aplink siaučiančių, smegduobes atveriančių bangų, taip ir valstybė, valdoma išmintingųjų, visais laikais – ir taikos, ir karo metais – išlieka deramos padėties. Bet lygiai taip pat, kaip ramiu oru ramioje jūroje bet kas gali suvaldyti laivą, o jei kyla audra, yra būtinas patyręs vairininkas, taip ir valstybės priešaky taikos metą gali kiekvienas stovėti, tačiau nesantarvės valandą reikia daugiau kreipti dėmesį į tai, kas valdo valstybę. Kaip Titas Livijus sako knygoje apie antrąjį pūnų karą10, kurio pavyzdžiai pateikiami tiek religinėse, tiek ir pasaulietinėse istorijose. Žydų karalystė buvo kuo puikiausiai tvarkoma, kol išmintingojo karaliaus Saliamono protas dar buvo guvus, bet kai tik garbaus amžiaus sulaukęs jis nebeteko sumanumo ir išminties, ir protingasis karalius ėmė krėsti kvailystes, bemat laimė nusigręžė ir valstybė suiro, 1 Kar 10–22. Nors jo sūnus Rehebeamas ir paveldėjo karalystę, bet nepaveldėjo išminties, savo tėvui prilygo turto ir karalystės galybe, bet ne išmintimi. Taigi, paniekinęs savo tėvo senųjų patarėjų patarimą ir paklausęs savo jaunųjų, su juo kartu užaugusių patarėjų, [3] per dieną prarado savosios karalystės dešimtąją dalį, 1 Kar 12 skyrius, 6–8 eilutės. Kokia nelaimė ištiko persų monarchą Kserksą11, kurį karui prieš graikus ginkluotis paskatino jo jaunojo draugo Mardonijo12 pragaištingas patarimas, priešingas senojo Artabano patarimui, liudija Herodotas13, Diodoras Sicilietis14 ir Justinas 2-osios knygos 11 skyriuje15. Net nekalbu dabar apie abiejų [vienas kito atžvilgiu] priešiškai nusiteikusių Romos karvedžių Fabijaus Maksimo16 ir Terencijaus Varono17 skirtingus sprendimus, kiek jie gero ar blogo atnešė romėnų tautai. Bet paliksiu ramybėje užsienio karalystes: ak, ir puikiai gyvavo Lenkijos karalystė, kol ištikimieji nepilnamečio karaliaus Popielio jaunesniojo18 globėjai išmintingai valdė karalystę! 19 Taigi teisingai ir gerai, pritardamas šiam Platono posakiui, iškalbusis Ciceronas20 priduria: Platonas sakęs, kad karalystės tuomet būsią laimingos, kai jas valdysią mokyti arba išmintingi žmonės, arba kai karaliai stropiai atsidėsią mokslui bei išminčiai. Taigi priartėju prie šio [traktato] tikslo: kaip reikėtų vertinti dabartinį kunigaikščių Radvilų kunigaikštysčių – Biržų, Dubingių, Slucko, Kopylio – bei kitų jai priklausančių valdų bei miestų valdymą? Ar jį derėtų laikyti laimingu, ar nelaimingu, išmintingu ar neišmintingu? Kai kas gal kartu su karaliumi Saliamonu iš Saliamono Pamokslų knygos 10 skyriaus 16 eilutės ir geidautų sušukti: Vargas tai šaliai, kurios karalius yra vaikas! Bet nors ir sakau, kad tai tiesa tuo atveju, jei valdo neprotingi, tuščiagarbiai ir gobšūs Mido broliai21, bet kitais atvejais yra kitaip. Todėl kuo išsamiausiai apsvarstęs šį reikalą, manau, jog šios pagirtinos kunigaikštystės šlovingas, laimingas ir išmintingas valdymas jį pranoksta. Gal bus tokių, kurie girs geidautiną šios kunigaikštystės padėtį esant gyviems labai išmintingiems šlovingo atminimo kunigaikščiams Kristupui, Jonušui, Boguslavui Radviloms22, bet jei gerai pagalvosime, tai dabartinė jos padėtis nė menkiausiai nesiskiria nuo anuometinės: net dar daugiau, norėtųsi pasakyti, kad tie šlovingieji kunigaikščiai vėl atgijo ir vėl valdo šalį ir žmones per žaliuojančią liauną savo kunigaikštiškosios giminės atžalą, padedant ištikimiems globėjams, gubernatoriams ir patarėjams.
Juk Jūsų kunigaikštiškosios Malonybės valdovai gimėte ne iš paprastų pasaulietinių sluoksnių, o iš galingosios Lenkijos karalystės riterių luomo seniausių didžiai kilmingų [šeimų]. Savo vaikystę paaukojote mokydamiesi gerųjų mokslų, jaunystę – patirdami įvairiausių dalykų23, vyriško amžiaus ir žilų plaukų sulaukę – duodami ir patarnaudami daugybe paslaugių patarimų visuotinam labui. Todėl visi luomai šiai vyriausybei valdant yra tokioj pat geroj padėty.
Mat ten matyti išmintinga valdžia, kur puoselėjamas dievobaimingumas ir pamaldumas: juk dievobaimingumas yra išminties ištakos, o visų žmogiškųjų darbų tikslas turi būti Dievo garbinimas bei pažinimas ir asmeninė žmonių palaima, taigi iš tiesų čia matyti tokie išmintingi valdovai. Juk statomi Dievo namai, pastatytieji dailinami ir puošiami, gausiai aprūpinami mokytojais ir pamokslininkais, kurie ne be kunigaikštiškojo iždo išlaidų aprūpinami būtinu išlaikymu. Mokyklose, kurias įkūrė šlovingos atminties kunigaikštiškieji fundatoriai kunigaikščiai Radvilos, įdarbinami darbštūs rektoriai ir mokytojai, ir jiems taip pat mokama gera alga24. Stropūs talentingi jaunuoliai nemokamai išlaikomi ir mokomi25, kad ateityje tarnautų tiek bažnyčios, tiek ir visuotinai naudai. Tik išminčius gali išlaikyti tarpusavyje dėl įvairių svarbių dalykų besiginčijančius žmones taikiame sambūvyje, taigi reikia pripažinti, kad šie valdovai tą sugeba: mat čia leista laisvai laikyti pamaldas įvairių religijų žmonėms, čia nereikia baimintis jokių išorinių persekiojimų. Mokytojai ir mokslininkai nediskutuoja, pagal pagirtiną Jo kunigaikštiškosios šviesybės šlovingos atminties Jonušo Radvilos potvarkį, apie nereikalingus ir, deja, nūnai tokius bevaisius ginčus sukeliančius tikėjimo dalykus, bet visi drauge gyvena geroj santarvėj, kad net galėtum pagalvoti, jog čia susiderino ir susijungė skirtingos religijos. Ne mažesne laisve iš Jūsų kunigaikštiškosios šviesybės ir galingųjų [ekscelencijų] naudojasi ir mūsų nepakeistojo Augsburgo tikėjimo bažnyčia Kėdainiuose ir kitose vietose26. Jūsų kunigaikštiškajai šviesybei ir galingiesiems [ekscelencijoms] globojant prieš keletą metų mūsų bažnyčia buvo iki pat varpinės išmūryta. Kunigaikštiškųjų globėjų ir šlovingo atminimo fundatorių suteiktų privilegijų dėka ši mūsų bažnyčia nesusieta su Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiomis ir jų nuostatais, o naudojasi savo pačios bažnyčiomis bei bažnyčių nuostatais kaip ir Prūsijos liuteronų bei Kuršo bažnyčios27. Paskirtoji kunigaikštiškoji alga vietoj menko neturtingos bendruomenės ir bažnyčios metinio mokesčio visus 13 metų Jūsų kunigaikštiškosios šviesybės ir galingųjų ekscelencijų potvarkiu (tą su dėkingumu vertinu) man buvo įteikiama. Taigi nūnai dvasiniai reikalai tvarkomi išmintingai. Jūsų kunigaikštiškajai šviesybei ir galingiesiems [ekscelencijoms] išmintingai valdant ūkis yra taip pat pageidautinos kokybės. Miestams paliekamos ir sąžiningai išlaikomos šlovingųjų kunigaikščių Radvilų dovanotos laisvės, naudojamasi teise ir teisingumu, valdiniai neapkraunami naujai išgalvotomis duoklėmis ir mokesčiais, bet laikomasi Tiberijaus, Romos imperatoriaus28, pagirtino posakio: Geras piemuo kerpa savo avis, bet nenudiria joms kailio29, todėl Jūsų kunigaikštiškosios šviesybės ir galingųjų kilnybių išmintingas valdymas nėra bevertis, nes miestai ir kaimai auga, didėja valdinių turtas ir nuosavybė. Negirdėti aimanuojant dėl didelių mokesčių, priešingai – kiekvienas džiaugiasi savo nuosavybe ir turtu gyvendami santarvėje. Visi kartu ir kiekvienas atskirai iš širdies kartu su manimi linki ir sako: ak, šviesiausioji princese, maloningoji panele, o, kad ilgai galėtume gyventi Jūsų šešėlyje! Ak, Dieve, suteik mūsų kunigaikštiškajai panelei ilgą, sveiką ir laimingą gyvenimą iki gilios senatvės! Dieve, ak, Dieve, suteik ilgą, sveiką ir laimingą gyvenimą visiems Jos kunigaikštiškiesiems globėjams! Dieve, ak, Dieve, suteik sveiką, ilgą ir laimingą gyvenimą kunigaikštiškiesiems galingiesiems ekonomams! Dieve, ak, Dieve, suteik sveiką, ilgą ir laimingą gyvenimą kunigaikštiškiesiems patarėjams! Dieve, būk su jais kartu, jiems duodant patarimus ir tegul jų patarimai bus laimingai įgyvendinti, kad ir toliau laimingai bei išmintingai būtų valdomos šios kunigaikštystės ir valdos! Jūs, šviesiausioji princese, maloningoji panele ir galingieji ekscelencijos ponai gubernatoriai visiškai teisėtai galite didžiuotis tuo, kuo didžiavosi vienas vokiečių kunigaikštis: kad jis gali saugiai miegoti savo valdinių glėbyje30. Laiminga esate Jūs, šviesiausioji princese, maloningoji panele, kad Dievas Jums davė tokius ištikimus, tokius išmintingus globėjus, regentus ir patarėjus! Laimingi esame mes, valdiniai, naudodamiesi jų užtarimu.
Tiesa, ir ši šlovinga vyriausybė neša savąją sunkią naštą: galingieji ponai regentai nuolat paskendę rūpesčiuose dėl šių šlovingų kunigaikštysčių gerovės, jie nuolat teikia patarimus, nuolat vyksta į keliones, net ir savo valdose jie yra tarsi svečiai31. Dėl to dažnai būna pavargę, dažnai nemigę naktimis, o tai pakenkia ar atneša nuostolių ir jų turtui, ir sveikatai. Net pritiktų, Jūsų galingieji ekscelencijos, regento paveikslą prilyginti degančiai žvakei su tokiu užrašu: atlikdamas priedermę skleisti šviesą pats sunykstu. Vis dėlto visus šiuos sunkumus įveikia Jūsų galingųjų [ekscelencijų] nuodugnus kilnių dalykų patyrimas ir išmintingas patarimas.
Kadangi ir mūsų nepakitusio Augsburgo tikėjimo bažnyčia Kėdainiuose Jūsų kunigaikštiškajai šviesybei ir galingiesiems ekscelencijoms pagirtinai valdant palaipsniui vis didėja, o neseniai vieno kaimynystėje gyvenančio kilmingojo dovanos ir išlaidų dėka buvo papuošta gražiu altoriumi, tai pamokslą, kurį skaičiau pirmąsyk žengdamas ant jo, panorau išleisti32 amžinai tokios išmintingos ir šlovingos Jūsų kunigaikštiškosios šviesybės ir galingųjų [ekscelencijų] valžios amžinam atminimui, ir dedu jį su giliausiu nuolankumu prie Jūsų kunigaikštiškosios šviesybės ir visų galingųjų [ekscelencijų] kojų, nuolankiai prašydamas Jūsų kunigaikštiškąją šviesybę ir visus galinguosius [ekscelencijas] maloningai priimti šį menką kūrinį, ir ne tiek žvelgti į jo turinį, kiek į garbingą garsą Jūsų šlovingos valdžios, kurios atminimui šį paminklą norėjau palikti ateinančioms kartoms, o [Jūsų pagirtino valdymo] amžinas liudininkas bus vien jau ši mūsų liuteronų bažnyčia Kėdainiuose. Daugeliui regentų parodomas geras tokios tvirtos valdžios pavyzdys, daugelis sužinos ir apie puikią mūsų bažnyčių ir religijų laisvę šiose vietose kartu ir apie Jūsų šlovingą Jūsų kunigaikštiškosios šviesybės ir galingųjų [ekscelencijų] valdymą, daugelis ją giria ne veidmainiaudami, o būdami ištikimi tiesai. Parodyta malonė mane tvirčiau įpareigos į Dievą kreiptis užtarimo su nuolankumu ir pamaldumu. Taigi baigiu nuolankiausiai atsiduodamas Jūsų kunigaikštiškosios šviesybės ir galingųjų [ekscelencijų] malonei ir nusižeminęs prašau leisti ja, kaip iki šiol galėjau, ir toliau dar labiau naudotis. Lenkiuosi Jūsų kunigaikštiškajai šviesybei ir visiems galingiesiems [ekscelencijoms], likdamas galingoje Dievo globoje nuolankus Jūsų kunigaikštiškosios šviesybės ir visų galingųjų [ekscelencijų] tarnas ir užtarėjas prieš Dievą Henrichas Johansenas Augsburgo tikėjimo bažnyčios Kėdainiuose pamokslininkas
Datuota
Kėdainiuose
1680 metais

Išnašos

1 Kazimierzas Krzysztofas Kłokockis (apie 1625–1685), nuo 1666 Plocko stalininkas, Boguslavo Radvilos sekretorius, Slucko kunigaikštystės administratorius, nuo 1684 Minsko vėliavininkas, katalikas.
2 Stanisławas Niezabitowskis (1641–1717), Boguslavo Radvilos sekretorius 1663–1668, Slucko dvarų administratorius, Liudvikos Karolinos Radvilaitės patikėtinis, nuo 1680 Kališo pataurininkas, evangelikas reformatas.
3 Johannas Richardas Fehras (mirė po 1698), ištikimas Boguslavo Radvilos tarnas ir patarėjas, Brandenburgo elektoriaus patarėjas, Liudvikos Karolinos Radvilaitės patikėtinis Karaliaučiuje.
4 Kadangi nenurodomas vardas, lieka neaišku, kurį Morsztyną Johansenas turi omeny: Boguslavo Radvilos testamente (žr. 4 komentarą p. …) globėju skiriamas Andrzejus Morsztynas (Jędrzej Morsztyn, 1621–1693), nuo 1668 metų Lenkijos vyriausiasis iždininkas, diplomatas ir garsus poetas. (Adam Pryboś, Jan Andrzej Morsztyn, in Polski Słownik Biograficzny, t. XXI/4, Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk, 1976, p. 809–815). Jis tebuvo formalus Radvilaitės globėjas, mat kunigaikštytės ir jos didelių dvarų reikalais bendru susitarimu daugiau rūpinosi jo giminaitis Zbigniewas Morsztynas (apie 1627–1689), poetas, arijonas, Mozyriaus kardininkas (Janusz Pelc, Zbigniew Morsztyn in Polski Słownik Biograficzny, t. XXII/1, 1977, p. 1–5).
5 Tai turėtų būti Johannas Reyeris, žr. 4 komentarą p. …
6 Platonas (gr. Platōn, lot. Plato; 427–347 m. pr. Kr.), graikų filosofas.
7 Lotyniškame tekste nurodoma į Valerijų Maksimą. Šį posakį randame Facta et Dicta Memorabilia (Įsimintini poelgiai ir posakiai), 1. 6. ext. 3.
8 Lotyniškame tekste pateikta citata iš Valerijaus Maksimo Facta et Dicta Memorabilia (Poelgiai ir kalbų pavyzdžiai), 7. 2. ext. 4.
9 Markas Tulijus Ciceronas (lot. Marcus Tullius Cicero; 106–43 pr. Kr.), žymiausias Romos oratorius, grožinės romėnų prozos kūrėjas. Literatūrinį palikimą sudaro daugybė kalbų, pasakytų tautai, senate ir teismuose, mokslo darbai iš retorikos ir filosofijos bei laiškai. Lotyniško Johanseno rankraščio tekste skliaustuose nurodyta “in Tuscul.”, t. y. Disputationes Tusculanae (Tuskulo svarstymai), tai citatata iš 5 knygos 2 skyriaus.
10 Titas Livijus (lot. Titus Livius; 59 m. pr. Kr.–17 m. po Kr.) parašė 142 knygų Romos istoriją Ab urbe condita. Išliko tik 35 knygos. Apie Antrąjį pūnų karą rašoma 21 knygoje.
11 Kserksas (gr. Xerxēs, 485–465 m. pr. Kr.) Persijos karalius, 480 m. iššžygiavo prieš graikus, bet buvo sumuštas. Karalių nužudė sąmokslininkai.
12 Mardonijas – persų karvedys, 492 m. pr. Kr. vadovavęs karo žygiui prieš Graikiją.
13 Herodotas Halikarnasietis (gr. Hērodotos, apie 484–425 m. pr. Kr.), parašė veikalą apie graikų-persų karus, sąlygiškai vadinamą Istorija.
14 Diodoras Sicilietis (gr. Diodōros, I a. pr. Kr.). Savo veikale Bibliotekoja aprašė žmonijos istoriją nuo pasaulio pradžios. Iš 40 knygų išliko tik dalis.
15 Markas Junianas Justinas (lot. Marcus Iunianus Iustinus; II arba III a.), romėnų istorikas, parašęs Pompėjaus Trogo veikalo santrauką Epitome Historiarum Philippicarum P. Trogi, į kurią čia ir nurodo Johansenas.
16 Kvintas Fabijus Maksimas Kunktatorius (Delsėjas; lot. Quintus Fabius Maximus Cunctator), pagarsėjęs dėl delsimo taktikos po kautynių su Hanibalo kariuomene prie Trazimeno ežero 217 m. pr. Kr.
17 Gajus Terencijus Varonas, 216 m. pr. Kr. išrinktas Romos konsulu ir pakeitęs Kvintą Fabijų Maksimą. 216 m. pr. Kr. rugpjūčio 2 d. per antrąjį Pūnų karą netoli Kanų Hanibalo vadovaujama kartaginiečių kariuomenė apsupo ir sutriuškino Varono vadovaujamą romėnų kariuomenę.
18 Popielis (Popiel, Pumpil), legendinis Gniezno kunigaikštis, Piastų nušalintas nuo valdžios. Aprašomas Galo Anonimo kronikoje, vėliau Vincento Kadlubeko, Didžiojoje Lenkijos bei Dlugošo kronikose. Martynas Kromeris kunigaikščio istoriją perteikė literatūrine forma.
19 Kromeris, De rebus Polonicae (išnaša Johanseno). Martynas Kromeris (Cromer, Marcin Kromer, Martinus Cromerus; apie 1512–1589), lenkų istorikas humanistas, Varmės vyskupas, parašė du svarbius istorinius veikalus: čia minimą Apie lenkų kilmę ir istoriją (De origine et rebus gestis Polonorum libri XXX, Basileae, 1555) ir Lenkija, arba apie Lenkijos karalystės padėtį, gyventojus, papročius, pareigybes ir reikalus (Polonia sive de situ, populis, moribus, magistratibus, et republica regni Polonici libri duo, Coloniae, 1577).
20 Lotyniškame tekste nurodoma į Cicerono laišką broliui Kvintui (ad Quintum fratrem): Epistulae ad Quintum Fratrem, liber primus, pars prima, cap. 10 [29].
21 Lotyniškame tekste Midas, mitinis Frigijos karalius, neminimas. Mido norą, jog visa, ką paliesiąs, virstų auksu, patenkino Dionisas. „Mido broliai“ čia, veikiausiai, yra aliuzija į gobšius ir neprotingus valdovus.
22 Kristupas Radvila (1585–1640), 1615–1635 LDK lauko etmonas, nuo 1633 Vilniaus vaivada, nuo 1635 dar ir LDK didysis etmonas. Jonušas Radvila (1612–1655), Kristupo Radvilos sūnus, 1646–1653 LDK lauko etmonas ir Žemaitijos seniūnas, nuo 1653 Vilniaus vaivada, nuo 1654 dar ir LDK didysis etmonas. Už vadovavimą Kėdainių sutarties su Švedija sudarymui (1655) seimas nusavino jo valdas (tarp jų ir Kėdainius), bet 1659 po mirties jos grąžintos jo įpėdiniams. Boguslavas Radvila (1620–1669), Jonušo Radvilos ir Brandenburgo kurfiursto Johanno Georgo dukters Sofijos Elžbietos sūnus. 1638–1646 LDK vėliavininkas, nuo 1646 m. arklidininkas. 1657–1665 m. Prūsijos kunigaikštystės generalgubernatorius.
23 Lotyniškame tekste: „rūpindamiesi viešaisiais valstybės reikalais ir kaupdami juose patirtį“.
241625 metais prie evangelikų reformatų bažnyčios Kristupas Radvila įsteigė 4 klasių mokyklą. Nuo parapinės lygio iki vidurinės buvo auginama nuo 1631 metų. 1647 metais ji jau buvo gimnazija, tapo pagrindine reformatų mokykla Lietuvos teritorijoje. Veikė 1629–1864 ir buvo lotyniško tipo mokykla. Dėstė A. Rasijus, A. Freitagas, T. Ramza, J. Božimovskis ir kiti. (Ingės Lukšaitės komentaras iš Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis XIII–XVII a. Istorijos šaltinių antologija, Vilnius, 1994, p. 217). Radvilos mokyklą rėmė su pertrūkiais: 1637 metais mokyklos vedėjas su mokytojais, nebegaudami algų išvyko iš Kėdainių. Dėl karo su rusais ir švedais Radvila mokytojų nebešelpė, mokykla 6 m. buvo uždaryta ir tik 1661 metais Radvila vėl ėmė mokėti mokytojams algas. Po 1682 metų mokyklos vedėjai gaudavo po 200 auksinų algos kasmet. (P. Šinkūnas, p. 22–23.) Liudvikos Karolinos dvarų ekonomai Janas Chwałkowskis ir Stanisławas Niezabitowskis apie 1690 m. rašytoje ataskaitoje apie kunigaikštytės dvarų būklę nurodo, kad Kristupas Radvila reformatų bažnyčios kunigo ir gimnazijos profesorių išlaikymui skyrė 3000 guldenų, Boguslavo laikais ši suma buvusi sumažinta iki 2000 guldenų, vėliau vėl padidinta iki 3000 guldenų. (Ši ataskaita yra Nacionaliniame istoriniame Baltarusijos archyve, signatūra BNIA, f. 694 (Radvilų), ap. 7, b. 495, l. 59. Už leidimą pasinaudoti išrašais dėkoju Gintautui Sliesoriūnui.)
251649 metais Radvila leido mokyklai vadintis šviesiąja gimnazija ir nurodė Kėdainiuose keletą vaikų mokyti kalvinų kunigais. Jiems mokėjo už maistą. (P. Šinkūnas, p. 23.)
26 Evangelikai liuteronai Lietuvoje ėmė veikti maždaug nuo 1536 metų, bet pirmieji liuteronai buvo priversti emigruoti. Naujas liuteronizmo pakilimas Lietuvoje prasidėjo apie 1555 metais Vilniuje, Kaune, vėliau Biržuose ir Kėdainiuose. (Ingė Lukšaitė, Evangelikai liuteronai in Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 1, Vilnius, 1985, p. 526.)
27 Žr. 12 komentarą p. 3.
28 Vokiškame tekste klaidingai rašoma „1-ojo Romos imperatoriaus“; lotyniškame tekste: „Romos imperatoriaus“.
29 Citata iš: Svetonius, Vita Tiberii, 32. Tiberijus Julijus Cezaris (lot. Tiberius Iulius Caesar, g. 42 m. pr. Kr.), Romos imperatoriumi tapo 14 m. po Kr. ir valdė iki 37 m. po Kr.
30 Kalbama apie grafą Eberhardą V. von Württembergą (1445–1496), Tiūbingeno universiteto įkūrėją (1477), vieną iš mėgstamiausių Viurtembergo kunigaikščių. Šį motyvą literatūroje mini Pilypas Melanchtonas Kalboje apie šviesiausiąjį Viurtembergo kunigaikštį Eberhardą (Oratio de illustri principe Eberardo duce Wirtembergensi, 1552), Hansas Jakobas Christoffelis von Grimmelshausenas Simplicisimo nuotykiuose, (Der abenteuerliche Simplicissimus, 1668, praplėsta 1669; 5 knyga, 18 skyrius) bei vadinamoji viurtembergiečių daina "Württembergerlied". Už komentarą dėkoju dr. Norbertui Kerskenui.
31 Lotyniškame tekste valdytojų ir patarėjų darbas lyginamas su Sizifo darbu.
32 Žr. 5 komentarą p. … .



Istorijos akiračiai, Vilnius, 2004, p. 269-288.