Pamokslai

1 Gavėnios sekmadienis

2010-02-22

Pamokslo tekstas: Mt.4, 1-11

Jonas Liorančas


Šio pirmojo Gavėnios sekmadienio skaitiniai be galo persipynę. Įžanginėje psalmėje skamba žodžiai, kuriais velnias gundo Jėzų. Pradžios knygos ištrauka kalba apie pirmųjų žmonių gundymą, ir jų nuopuolį. Laiško Hebrajams ištrauka kalba apie vyriausiąjį kunigą, kuris atsispyrė pagundoms. Ir štai šio sekmadienio evangelijos eilutės byloja apie Jėzaus gundymą dykumoje.

Realybė, kurioje veikia velnias, kurioje aiškiai suvokiamos pagundos, mums atrodo nesuprantama. Jau vien velnio paminėjimas moderniam žmogui skamba kaip pasakėlės apie penktadienį, 13d. ir kitokius siaubus, kurių pilna televizijos bei kino ekranuose. Pagunda moderniam žmogui, tikinčiam savo jėgomis, kovojančiam už savo gerovę, taipogi sunkiai suvokiama sąvoka. Tačiau tai viskas greta mūsų, tik mes dažniausiai to nelinkę pastebėti ar pripažinti.

Jėzus, kaip ir daugelis iki jo buvusių pranašų ateina į dykumą. Po keturiasdešimties dienų pasninko pas jį ateina velnias. Štai tada viskas ir prasideda…

Velnias nieko neišradinėja. Jis naudoja tą pačią taktiką, kaip ir su pirmaisiais žmonėmis. Pirmiausiai sukelti abejonę: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk…“ „Ar tikrai Dievas sakė…“(Pr 3:1) O gal nesakė, o gal tu ne Dievo Sūnus, o gal tau nepavyktų šių akmenų duona paversti? Na, žinoma po to seka valgymas. Kas gali būti skaniau už duoną alkanam?

Aišku, galima šį evangelijos pasakojimą paversti juokais ir pasakyti, kad bet kuris išbadavęs keturiasdešimt dienų ir naktų, net ir be dykumos matytų velniukus. Tačiau mes susiduriame su ta pačia pagunda kiekvieną dieną ir tikriausiai net nepastebėdami jai pasiduodame. Mes, būdami sotūs, geriausiu atveju kasdieninės duonos maldoje paprašome du kartus, jei už ją padėkojame valgydami, tai jau puiku, o kiek kartų per dieną mes pasiduodame pagundai dėl jos verkšlenti? Su draugais, artimaisiais bei pažįstamais mes aptarinėjame krizę, skundžiamės aukštomis kainomis, ir visais įmanomais būdais įrodinėjame pasauliui, kad tai, ką Viešpaties maldoje vadiname „kasdienine duona“ mums svarbiau už viską, net ir už jos Davėją. Taip jau yra, kad mes rūpinamės daugeliu dalykų, tačiau užmirštame apie geriausiąją dalį.

Velnias nelabai išradingai pasiūlo Viešpačiui Jėzui Kristui galią. Ant aukšto kalno rodo viso pasaulio karalystes ir jų galybę, bei žada visa tai atiduoti, jei Jėzus sutiks jį pagarbinti. Tą patį velnias siūlo ir Adomui su Ieva: „…būsite kaip Dievas…“ (Pr 3:5). Tai viena iš didžiausių pagundų, kuriai sunku atsispirti. Ne veltui egzistuoja posakiai: „išbandymas valdžia“, „valdžia žmones gadina“. Tarybiniais laikais egzistavo „valytojos sindromas“ – kuo mažesnes pareigas žmogus užima, tuo jam kyla didesnis noras kitus apšaukti. Su šia pagunda mes susiduriame kasdienybėje, net jei kažkokios realios valdžios ar galios neturime. Mums tiesiog gyvybiškai svarbu įrodyti, kad esame stipresni, „kietesni“, kad mūsų taip lengvai nepastumdysi… Kas būtų, jei paskaičiuotume, kiek kartų ten, kur galėjome parodyti meilę, supratimą ir gailestingumą, mes demonstravome galią ir jėgą? Vargu ar taip jau dažnai sugebame atsispirti šiai kasdienei pagundai.

Velnias siūlo Pasaulio Kūrėjui keletą karalysčių. Pasiūlymas skamba juokingai tam, kuris sukūrė Dangų ir Žemę. Tačiau Dievas įsikūnija ir tampa žmogumi, ne tam, kad pasidarytų animacinių filmų superherojumi, kuris nuolatos demonstruoja savo galią ir gelbsti pasaulį, bet tam, kad už jį numirtų. Dėl mūsų nuodėmių Dievas siunčia savąjį Sūnų kentėti. Iš meilės jis miršta už mus ant kryžiaus. Ne kaip teisėjas, bet kaip atpirkėjas jis ateina pas mus. Tai dar viena realybės dalis, kuriai mes dažnai esame abejingi.

Trečiąją pagundą – šokti nuo šventyklos šelmes, velnias pagrindžia Šventuoju raštu – psalmės eilute. Tai šventumo pagunda. Ir skamba šventai. Mes dažnai iš Dievo reikalaujame stebuklo, reikalaujame ženklo, reikalaujame jausmo, savijautos, reikalaujame daugybės dalykų… ir užmirštame, nepastebime viso to, kas jau yra mums duota. Mes sakomės neturį laiko išgirsti Jo Žodžio, mes neturime laiko jo malonės dovanoms, kurias jis duoda per sakramentą, tačiau reikalaujame kažko, ką apibrėžiame, kaip jausmą ar nuotaiką. Kitaip tariant: aš neinu į bažnyčią, nes man ne ta nuotaika… Tačiau visagaliui turiu šokių tokių reikalavimų. Tai tik viena Dievo gundymo dalių. Išbandymas šventumu.

Šio sekmadienio evangelija kalbėdama apie Jėzaus šventumą, jo sugebėjimą atsispirti pagundoms, apnuogina mūsų silpnumą, mūsų nuodėmingumą. Laiškas Hebrajams (4:14-16) kalbėdamas apie Jėzaus Kristaus gundymą, atveria mums dar vieną šių gundymų dimensiją: čia, dykumoje, atsiveria atjauta ir supratimas mūsų silpnumui. Jėzaus kryžius, šių gundymų šviesoje tampa mums malonės sostu, malonės šaltinių, iš kurio galime semti gailestingumą, malonę ir pagalbą mūsų gundymuose.

Mūsų gyvenime, mūsų realybėje yra ne tik velnias ir pagundos. Čia yra ne tik mano didysis EGO, čia yra ir mūsų dangiškasis Tėvas. Iš jo rankų liejasi ir palaima, ir kasdienė duona. Mūsų kasdienybė nuolatos laiminama tiek sakramentais, tiek Dievo Žodžiu, tik mes tam dažnai nerandame laiko. Mūsų kasdienybėje užtenka ir Dievo meilės, tik mes dažnai nenorim jos pamatyti, pajusti, priimti, o dar rečiau sugebame ją paskelbti pasauliui bei artimiesiems.

Šis Gavėnios laikas tam ir skirtas, kad mes atsigręžtume į savo Viešpatį, kad atgailautume, kad pakeistume savo širdis, kad Dievo meilės šviesoje dar ir dar kartą patirtume prisikėlusio Kristaus Gerąją Naujieną.

Amen.