Pamokslai

2 Advento sekmadienis

2012-02-13

Pamokslo tekstas: Lk.21, 25-33

Darius Petkūnas


Evangelijoje Viešpats kalba apie savo antrojo atėjimo dieną. Jis įspėja krikščionis, kad toji diena neužkluptų jų nepasiruošusių. Jis kartu guodžia savo žmones ragindamas neišsigąsti ženklų, kurie pasirodys laiko pabaigoje prieš paskutiniojo teismo dieną, bet verčiau pasidžiaugti, nes jų išganymas arti.

„Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo.“ Jėzus toliau sako, kad žmonės alps iš baimės, belaukdami to, kas ištiks pasaulį, „nes dangaus galybės bus sukrėstos“. „Bet jūs nenusimikite,“ drąsina Viešpats krikščionis. Priešingai, kai šie dalykai prasidės, „pakelkite aukštyn galvas, nes jūsų išvadavimas arti“.

Jėzus ragina savo žmones nuolatos būti pasiruošusiais. „Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apsunkintos nesaikingumo, girtavimo ir gyvenimo rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai.“ Kitaip tariant, jis sako: „Stebėkite save“. Dievas neatima gyvenimo džiaugsmo ir nepiešia krikščionio gyvenimo juodomis spalvomis, kurios reikštų, jog krikščionis neturėtų nei džiaugtis, nei šypsotis. Jis taip pat taip nesako, kad krikščionis turi abejingai žvelgti į šį pasaulį, sėdėti sudėjęs rankas laukiant Viešpaties atėjimo. Šis pasaulis yra sukurtas Dievo ir, nors jis puolęs, jame yra daug gėrio. Tačiau Jėzus klausia, prie ko mes pririšame savo širdį, nes „kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk.12,34). Širdis gali būti taip pavergta, kad ji daugiau nieko nebematys kaip tik „nesaikingumą, girtavimą.“ Viešpats tokiai pavergtai širdžiai neberūpės, nes toji regės tik save ir nesaikingai skandins save šio pasaulio malonumuose. Žmogus taip pat gali būti pavergtas pasaulio rūpesčių. Jis taip prisiriš prie šios žemės, prie savo darbų, planų, jog pamirš Viešpatį. Pavyzdžiui, per savo rūpesčius jis retai ar beveik niekada neateis į bažnyčią. Jis nurodys rimtą priežastį, tokią kaip sėją ar derliaus nuėmimą, sakydamas, kad tai ką jis daro nėra nieko blogo, bet tik gera ir naudinga. Kita vertus jis užmirš, kad neateidamas į bažnyčią jis peržengia Dievo įsakymą „švęsk šventą dieną,“ tai yra padaro nuodėmę, o neišpažindamas savo kalčių ir atmesdamas Kristaus kūną ir kraują jis pasilieka surakintas savo nuodėmėse. Ar toks žmogus bus pasiruošęs?

Jėzus pataria mums vengti to, kas gali surakinti mūsų širdis. Bet ar nedarymas ar ko nors vengimas mus jau savaime padarys pasiruošusiais? Ne! Nes pasiruošimas nėra ko nors nedarymas, bet aktyvus žingsnis iš žmogaus pusės.

Pirmiausia kyla klausimas, kaip mes Kristaus dieną išdrįsime pakelti aukštyn galvas jei žinome, jog esame tik nusidėjėliai? Nusidėjėlis nėra tas, kuris ateinant Viešpačiui pakeltų akis aukštyn. Jis verčiau elgsis kaip tas muitininkas, kuris atėjęs į šventovę pasimelsti „nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik, mušdamasis į krūtinę, maldavo: ‚Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!‘“ Išvydęs ateinantį Viešpatį nusidėjėlis neatsities ir nedrįs pažvelgti Išganytojui į veidą.

Iš tiesų patys iš savęs mes nesame pasiruošę. Savo nuodėmių mes sau atleisti negalime, pasigirti šventu gyvenimu taip pat. Mes galime save tik apgauti, manydami, kad esame šventi, kaip tai daro dalis Dievą šiame pasaulyje užmiršusių žmonių, įsitikinę, kad jie - geri žmonės ir vien dėka jų „gerumo“ bus išganyti.

Pasiruošimas, tai nuolatinis gyvenimas Viešpatyje, tai - tikėjimo gyvenimas. Jei žmogus paklaustų ar jis pasiruošęs sutikti Viešpatį jo atėjimo ar savo mirties dieną (tuomet jis pilna to žodžio prasme išvys Dievą), reikėtų paklausti: „Kada tu buvai paskutinį kartą bažnyčioje? Kada paskutinį kartą išpažinai nuodėmes? Kada paskutinį kartą priėmei Kristaus kūną ir kraują?“ Atsakymas į šiuos tris klausimus parodo, ar žmogus gyvena Viešpatyje. Iš mūsų pusės kas reikalinga, tai priimti Dievo malonės priemones. Pirmiausia mes turime išgirsti Dievo žodį. Nors pamokslas kaip kam gali atrodyti esantis žmogaus žodis, bažnyčia tam suteikia sakramentinę prasmę, nes žodis, kurį skelbiame yra Dievo žodis, kuris Šventosios Dvasios dėka “prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų“ (Hbr.4,12). Per jį Šventoji Dvasia padovanoja mums tikrą išganingą tikėjimą. Žmogus taip pat turi išpažinti savo nuodėmes. Išpažintis yra mūsų atsakas į Dievo žodį. Kai mes gauname tikrą tikėjimą, mes sužinome kas mes esame Dievo akivaizdoje – Dievo Įstatymo peržengėjai, tai yra nusidėjėliai. „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1Jn.1,8). Bet Dievas nurodo į savo Sūnų, kuris mirė už mūsų nuodėmes ir parodo, kurs susitaikyti su Viešpačiu, kur Dievas dovanoja kaltę ir nuima nuodėmių naštas. Dievas mus ragina išsakyti visas savo nuodėmes, kurias padarėme per savaitę ir pažada jų atleidimą absoliucijos žodyje. „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“. Tam, kad padarytų pasiruošusiais Kristus aplanko mus asmeniškai, nuima mūsų nuodėmių naštas bei perduoda malonę, gyvastį ir išganymą. Šis susitikimas įvyksta prie altoriaus. Jis įsteigė Altoriaus Sakramentą, kad ateitų į šį pasaulį pas mus savo kūnu ir krauju. Jis sako „nesėdėkite abejingi, bet imkite ir valgykite, nes tai yra mano kūnas ir kraujas, kuris už jus buvo pralietas nuodėmių atleidimui. Čia aš jums padovanoju išganymą, kurį užtarnavau jums ant kryžiaus. Čia jūs esate manieji – jūs manyje ir aš jumyse. Čia aš jus pats padarau pasiruošusius“.

Tokiu būdu pats Dievas mus daro pasiruošusius. Iš mūsų tereikia atsakyti į jo kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“ ir gyventi Dievui tinkamą gyvenimą, neapsunkinant širdies „girtybe ir kasdieniais rūpesčiais“. Mums reikia ateiti į Dievo namus, kur žodyje ir sakramente mus lanko Dievas, priimti tą žodį, o visa kita atliks pats Dievas. Gavę iš Dievo šias malonės dovanas mes tampame pasiruošę ir laukiame to, ką pažadėjo Dievas. Ne patys iš savęs, bet dėka šių malonės dovanų paskutinę dieną mes atrasime jėgų pakelti aukštyn galvas, nes žinosime, kad „išvadavimas arti“. Ateinantis „su didžia galybe ir garbe“ yra mūsų Viešpats, su kuriuo jau čia žemėje susitikome prie altoriaus ir kuriam čia savo silpnomis jėgomis tarnavome. Ar mes turėsime tuomet bijoti Viešpaties, kuriam per Krikštą, jo žodį ir sakramentą mes priklausome? „Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ (Ef.2,19).

Evangelija skelbia apie jo atėjimo ženklus. „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo“. Jėzus taip pat liudija apie nerimą ir baimę, kurią patirs žmonės laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, „nes dangaus galybės bus sukrėstos“.

Šie ženklai yra regimi visose kartose ir jie primena būsimą Kristaus atėjimą. Kiekvienos kartos žmonės gali papasakoti apie žemės drebėjimus, cunamius, danguje regėtus nepaaiškinamus reiškinius. Ar juos išvydę, mes turime tvirtinti, kad jau pasaulio pabaiga ir „štai čia Mesijas, arba: Jis tenai!“ Ne! nes Kristaus atėjimą „išvys kiekviena akis“ (Apr.1,17) ir niekam dėl to nekils abejonių. Jėzus perspėja apie netikrų pranašų ar netikrų „mesijų“ pasirodymą, kurie „darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius“ ir ragina jų saugotis. „Jeigu jums sakytų: ‘Štai jis tyruose!’ neikite: ‘Štai jis namų gilumoje!’ netikėkite. Kaip žaibas tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas.“ Apie lengvatikius jis tepasakė: „Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai“ (Mt.24,23-28).

Išvardinti ženklai iš tikrųjų mums kelia klausimą ar esame pasiruošę. Jie parodo mūsų gyvybės trapumą, jog "žmogus tėra tik gėlė," kuri gali būti staiga palaužta. Turbūt niekada labiau nei tokių reiškinių ir įvykių verpetuose mes pastebime, kokie esame trapūs ir mirtingi, jog mirtis visuomet yra šalia. „Kvailuti, – tarė Dievas žmogui, kuris užsidirbo daug turtų ir manė, jog dabar ilgai gerai gyvens ir linksmai pokyliaus, - jei dabar iš tavęs pareikalaučiau tavo gyvybės, ar tu esi pasiruošęs su manimi susitikti? Jei dabar, vykstant tokiems ženklams, kad atrodo net dangaus galybės jau sukrėstos, aš ateičiau, ar tu pasiruošęs pažvelgti į mane?“

Į šį klausimą galima atsakyti taip: jei mes gyvename Viešpatyje, jei mes priėmėme jo žodį, jei susitikome su juo Altoriaus sakramente, mes esame pasiruošę. Tikrai savęs mes nelaikome šventais, bet Dievas mums atleido nuodėmes, todėl nėra priežasties, kodėl išvydus jo atėjimą ar savo mirties valandą nepažvelgti į dangų, žinant, kad susitikimas su Viešpačiu arti. Pats Jėzus savo išrinktai tautai, Bažnyčiai, sako: „Jūs, kurie per žodį ir sakramentą esate manieji, kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“. Amen.