Pamokslai

2 sekmadienis prieš Gavėnią

2012-02-13

Pamokslo tekstas: Lk.8, 4-15

Darius Petkūnas


Kristus dažnai mokė žmones palyginimais. Įprastai manoma, kad mokydamas per palyginimus Kristus paprastais žodžiais atskleisdavo Dievo karalystės paslaptis. Vis dėlto pažvelgus giliau pastebime, kad Kristaus palyginimai nėra tokie jau paprasti ir lengvai suprantami. Apaštalai kartą Viešpačiui taip ir pasakė: „Štai dabar tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų.“

Panašiai yra ir su šios dienos palyginimu apie sėjėją. Jį atrodo pajėgtų suprasti net vaikas, tačiau apaštalai jo nesuvokė ir priėję paklausė: „Ką reiškiąs šis palyginimas“. Jėzus jiems atsakė: “Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų“.

Dievo karalystės pažinimo paslaptys yra ne mūsų pačių proto pastangos, bet paties Dievo malonės dovana. „Jums duota“ pažinti Dievą ir jo karalystę, sako Viešpats. Kitaip tariant, Dievo mes negalime pažinti savo paties proto pastangomis ar intelekto galiomis, ar filosofiniais samprotavimais. Dievas pažįstamas tik tiek, kiek jis mums pats apsireiškia, tai yra apreiškimu. Aiškiausias Dievo apreiškimas buvo jo paties gimimas žmogumi, jo įsikūnijimas Jėzaus Kristaus asmenyje. Apaštalas Paulius laiške Kolosiečiams apie Kristų sako: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas... Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę.“

Taigi Dievo ir amžinojo gyvenimo paslaptys yra Dievo dovana. Mums duota yra pažinti Dievo karalystės paslaptis, nes mes turime jo žodį – Šventąjį Raštą. Jame yra visa pasakyta apie Dievą ir apie mūsų išganymo kelią. Pranašai ir apaštalai šį žodį užrašė ir jį mes turime rašytinėje formoje - Biblijoje. Tačiau Dievo žodis apsireiškia visoje galioje ne kai jis yra tyliai skaitomas, bet kai garsiai skelbiamas, kai jis pilna sauja sėjamas į klausytojų širdis, kuriose jis kaip kviečio grūdas jis įsišaknija ir neša krikščioniško gyvenimo vaisius.

Palyginime tai liudija mūsų Viešpats Jėzus Kristus, sakydamas, kad turi būti sėjėjas, kuris bertų sėklą į dirvą. Šis sėjėjas yra mūsų Viešpats, kuris atskleidė apaštalams Dievo karalystės paslaptis, tačiau po savo prisikėlimo sėjos įgaliojimus jis perdavė apaštalams, šventąjai kunigystei, sakydamas: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.“ Todėl šiandien sėjėjai yra Viešpaties tarnai, kuriems Kristus per Bažnyčią suteikė šiuos įgaliojimus.

Sėkla – tai Dievo žodis, kurį mes girdime bažnyčioje. Sėjėjas jį šiandien skelbia Kristaus vardu ir jo vietoje, todėl šis žodis nėra paprastas žmogaus žodis, bet skelbiamas Dievo žodis, su kuriuo mus lanko Šventoji Dvasia. Laiško hebrajams autorius sako, kad šis žodis yra „gyvas“. „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos.“ Šventoji Dvasia per tą žodį paaiškina mūsų širdims kas yra Dievas, ko jis iš mūsų nori ir ką jis draudžia, praneša, kokia yra Dievo valia mūsų atžvilgiu.“ Šventoji Dvasia per šį žodį pagimdo mūsų širdyse tikėjimą, kurio dėka mes „imame šauktis Viešpaties vardo ir tampame išgelbėti.“ Todėl „tikėjimas ­ iš klausymo“, liudija apaštalas Povilas, o „klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis.“ Skelbėjo pareiga yra rodyti ne savo paties išmintį ar skelbti kokį kitą žodį, kad įtikti pasauliui, bet sėti paties Kristaus žodį aiškia ir suprantama kalba.

Jėzus praneša, kad nepaisant Dievo žodžio veiksmingumo, jis įsišaknija ne visose širdyse. Pirmiausia yra žmonių, kurie visiškai negirdi Dievo žodžio, nes jie neateina į bažnyčią. Jie mieliau klausysis bet kokio kito žodžio, pasaulio išminties, bet ne Dievo žodžio. Tokia yra nuodėminga žmogaus prigimtis. Nuodėmingas žmogus dažnai slepiasi nuo Dievo veido, kaip padarę nuodėmę slėpėsi nuo Viešpaties pirmieji žmonės Adomas ir Ieva. Dievo žodis ne visada yra malonus. „Jis teisia širdies sumanymus ir mintis“, jis atskleidžia, kas yra nuodėmė ir ragina žmogų keisti gyvenimo kelią. Tuo tarpu išdidus „modernus“ žmogus pats sau nori būti kelias, gyventi pagal savo filosofiją ir savo paties susikurtą moralės įstatymą. Tokie žmonės dėl vienų ar kitų priežasčių negirdi Dievo žodžio, nesužino apie Dievo valią ir praranda išganymą. „Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?!“, klausia apaštalas Povilas.

Dievas nori išganyti visus žmones. Ši jo valia matyti iš jo Sūnaus, kurį Tėvas siuntė į šį pasaulį. Dievo Avinėlis mirė ne už išrinktuosius, ne už paskirą grupę žmonių, bet už visus žmones. Jis pelnė mums nuodėmių atleidimą ir mus sutaikė su Dievu. Todėl išganymas dabar ne mūsų pačių pastangos, bet Dievo malonės dovana, kurią jis duoda kiekvienam tikinčiam. Šią dovaną jis perduoda per tą sėklą – skelbiamą Dievo žodį ir sakramentą.

Dievo norą išganyti kiekvieną žmogų matome iš to paties Sėjėjo pavyzdžio. Jis elgėsi gana keistai, nes sėjo ne taip, kaip mes tai darytume. Jis dosniai bėrė sėklą net tik į gerą dirvą, bet visur – net šalikelėje, net ant uolos, net tarp erškėčių.

Palyginimu Kristus atsako, kodėl ne visuose žmonėse gimsta tikėjimas ir kodėl ne visi bus išganyti. Žmogaus siela susiduria su daug trukdžių, šėtono pagundų, kuris nenori, kad žmogus būtų išgelbėtas. Šėtonas nori atimti iš žmonių tikėjimą ir viltį, ir švęsti virš sielos savo pergalę.

Taip atsitiko su sėkla, kuri krito šalikelėje. Kristus apie tokius žmones sako tiesiai: „Tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.“ Viešpats nepasako kaip šėtonas tai padaro, nes tų „dangaus sparnuočių“, kurie sulesė sėklą, – pagundų, yra daugybė. Pagundų keliu šėtonas atima iš žmogaus tikėjimą ir viltį, užvaldo sielą, ir toji tampa amžiams pasmerkta.

Kiti žmonės išgirdę žodį įtiki Dievu, atrodo ir pradeda jam tarnauti, keisti savo gyvenimo kelią. Jis stengiasi eiti Viešpaties pramintu taku, lankosi bažnyčioje, bet po to jų tikėjimas atšala. Jie yra kaip ta ant uolos kritusi sėkla. Kristus apie juos sako: „Išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: kurį laiką jie tiki, o gundomi atkrinta“. Mes turime melstis už juos, kad Dievas suminkštintų jų širdis ir jie prisijungtų prie Bažnyčios, kad per atgailą jų širdies dirva būtų išpurenta ir jie priimtų Dievo žodį, įtikėtų ir būtų išgelbėti. Todėl sėjėjas beria ir šiandien ne tik į gerą dirvą, bet ir ant uolos.

Tačiau yra žmonių, kurie nori sužinoti apie Dievą – jų širdis yra atvira Dievo žodžiui. Apie Dievą jie kalbės pagarbiai ir tikės, kad jis yra, tačiau netaps aktyviais Bažnyčios nariais, o į bažnyčią jie ateis tik per didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas, ar kai reikia religinių apeigų. Akivaizdu, kad jie susiduria su trukdymais, dėl kurių Dievo žodžio sėkla juose neneša vaisių. Kristus sako, kad jų širdies dirvoje auga daug erškėčių ir paaiškina, kas yra tos „diegiančios rožės“. Tarp erškėčių kritusi sėkla „tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami liko nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų.“ Erškėčiai – tai rūpesčiai, turtai, gyvenimo malonumai. Šie žmonės sumaišo pirmaeilius dalykus su antraeiliais. Rūpesčiai... Kas gi jų neturi? Siekdamas juos įveikti žmogus net sekmadienį paskiria darbams, neateina į bažnyčią, peržengia trečią Dievo įsakymą ir padaro nuodėmę. Turtai... Kristus sako: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Viešpats nesako, kad yra neįmanoma, bet sunku, nes turtingas žmogus pradeda pasitikėti savo turtais, tai yra Mamona, o ne gyvuoju Dievu. O gyvenimo malonumai dažnai yra lydimi nuodėmės, kuri atima tikėjimą.

Tik į gerą dirvą kritusi sėkla atneša vaisių. Apie šiuos žmones Kristus sako: „tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“. Jų tikėjimas pasireiškia krikščionišku gyvenimu ir gerais darbais. Vienas Dievo žodžio sėklos grūdelis „sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni ­ trisdešimteriopą grūdą, kiti ­ šešiasdešimteriopą, treti ­ šimteriopą“. Viešpats pridūrė: „Kas turi ausis klausyti ­ teklauso!“

Palyginimas rodo, kad Dievas iš mūsų reikalauja ne taip jau daug. Jis nori, kad mes būtume atidūs Dievo žodžio klausytojai, kad stengtumės įveikti pagundas, kurias mums kelia rūpesčiai, turtai, ir gyvenimo malonumai. Jis nori, kad mes atvertume savo širdis Dievo žodžiui, o visa kita atliks pats Dievas. „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino“, sako apaštalas Povilas Korintiečiams, pranešdamas, kad „nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas ­ Dievas.“ Tad leiskime Dievui auginti mūsų širdyse jo paties žodžio sėklą ir teatsiskleidžia ji gerais tikėjimo darbais Dievo garbei ir artimo labui, ir galiausia teatveria mums duris į Dievo karalystę, kurios paslaptis Jėzus mums atskleidė jau čia, žemėje. Amen.