Pamokslai

Pamokslas

2018-01-28

Pamokslo tekstas: Mk 1,21-28

Darius Petkūnas


Evangelija pasakoja apie incidentą įvykusį Nazareto sinagogoje. Jėzui paskelbus jo mokymą, vienas ten buvęs žmogus, apsėstas netyrosios dvasios sukėlė didžiulį triukšmą, šaukdamas: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis.“

 

Veiksmas įvyko pačioje Jėzaus misijos pradžioje. Jis jau priėmė Jono krikštą, išlaikė 40-ties parų gundymą dykumoje, pašaukė mokinius, ir pradėjo vykdyti misiją - skelbti žodį apie Dievo karalystę. Kadangi iki didžiojo penktadienio jo tarnystė buvo žodžio tarnystė, savo tautai jis praėjo jį skelbti tam skirtoje vietoje - sinagogoje.

 

Sinagoga buvo dvasinio mokymo vieta. Jei Jeruzalės šventovėje buvo aukojamos kruvinos aukos už žmogaus nuodėmes, tai sinagogos apeigos išimtinai susidėjo iš žodžio tarnystės. Jėzaus laikais sinagogų jau buvo pastatyta nemažai. Žmonės šiandien nežino, bet iš tikrųjų ir mūsų žodžio liturgijos ištakos yra sinagogos tarnystė. Ten buvo meldžiamos maldos, skaitomos Biblijos knygos, o po to paaiškinamas jų turinys. Jei krikščionys žodžio liturgiją pradeda Senojo Testamento skaitiniu, po to skaito laišką, ir galiausiai svarbiausias Rašto knygas – Evangelijas, tai sinagogose svarbiausia knyga buvo Tora – Mozės penkiaknygė.

 

Kiekviena sinagoga turėjo savo viršininką, hebrajiškai vadinamą „chazanu.“ Jo pareiga buvo saugoti Šventuosius Raštus, palaikyti švarą, prižiūrėti tvarką. Kadangi sinagogos neturėjo kunigų, chazanas galėdavo leisti kalbėti išmanantiems Šventąjį Raštą, įprastai Rašto žinovams. Jėzus nepriklausė tai klasei žmonių. Jis nestudijavo rabinų mokyklose, bet Kapernaumo sinagogos viršininkas leido jam kalbėti, nes jis tuomet jau buvo žinomas kaip žmogus, turintis kažką pasakyti.

 

Mes nežinome Jėzaus pamokslo turinio, evangelistai jo neužrašė, tačiau žinome žmonių reakciją. Markus rašo: „Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip jų Rašto aiškintojai.“

 

Kaip mokė rašto aiškintojai? Nė vienas rašto aiškintojas nesiremdavo savo nuomone. Aiškindami Mozės penkiaknygę jie sakydavo: „Yra tokia teorija...“ Jie cituodavo prieš tai esančius rabinus ir ką jie mokė apie vieną ar kitą Šventojo Rašto vietą. Tuo tarpu Jėzaus mokymas labai skyrėsi nuo rabinų mokymo. Anie skelbė Dievo įstatymą, kuris grasina amžinuoju pasmerkimu visiems jį peržengiantiems, o Jėzus jiems skelbė evangeliją – Dievo malonę nuodėmės ir mirties pasmerktam žmogui. Evangelistas Lukas užrašė Jėzaus žodžius, tik ne Kapernaumo, o Nazareto sinagogoje. „Atvyniojęs ritinį, jis rado vietą, kur parašyta: ‚Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems ­ regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų... Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.‘“

 

Jėzui nereikėjo jokių autoritetingų šaltinių. Jis nepradėjo mokyti, sakydamas: „Yra tokia ir tokia teorija ...“ Būdamas Dievas ir žmogus jis tiesiogiai kalbėjo apie Dievą. Jono evangelijoje jis pasakys: „Aš juk kalbėjau ne iš savęs; Tėvas, kuris mane siuntė, davė man priesaką, ką aš turiu sakyti, ką skelbti. Ir dar aš žinau, kad jo priesakas ­ tai amžinasis gyvenimas. Tad ką aš kalbu, skelbiu taip, kaip Tėvas man yra sakęs.“

 

Tuo tarpu fariziejai jį kaltino: „Tu pats apie save liudiji; tavo liudijimas netikras.“ Jėzus jiems atsakys: „Nors aš ir liudiju pats apie save, mano liudijimas yra tikras, nes aš žinau, iš kur esu atėjęs ir kur einu.“ Kitoje evangelijos vietoje jis pridurs: „Aš nesigriebiu žmogaus liudijimo, bet šitai kalbu tam, kad jūs būtumėte išgelbėti... Darbai, kuriuos aš darau, liudija apie mane, kad mane yra siuntęs Tėvas. Taip! Mane pasiuntęs Tėvas paliudijo apie mane... Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą.“

 

Kafarnaumo sinagogoje buvo žmogus, kuris klausėsi Jėzaus mokymo. Staiga Dievo namuose jis ėmė baisiai rėkti ir šaukti, ir sutrukdė pamaldas. Evangelistai rašo, kad tai buvo piktosios dvasios apsėstas žmogus. Jis šaukė: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?“

 

Demonai, tai piktosios dvasinės būtybės, kurios siekia padaryti žmogui dvasinę ir kūnišką žalą, ir galiausiai jį pražudyti. Mes nežinome, kaip demonai įėjo į šį, pamaldose buvusį žmogų, tačiau viena aišku – savo gyvenimo būdu jis jiems atsivėrė. Lengviausias kelias įeiti demonams, tai – neapykantos puoselėjimas, nesugebėjimas atleisti, planų kūrimas, kaip pakenkti artimui. Neveltui apaštalas sako: „Saulė tenenusileidžia ant jūsų rūstybės.“ Perdėtas pavydas taip pat padaro sielą pažeidžiamą demonams. Narkotikai atveria kelią demonams. Šiandienos egzorcistai sako, kad nemaža dalis apsėstųjų yra narkomanai. Ir, žinoma, burtininkavimas, spiritizmo seansai, ateities spėjimas, įvairūs užkerėjimai padaro žmogaus sielą pažeidžiamą šėtonui. Bet jis negali įeiti į tą sielą, kuri myli, kuri atleidžia, kuri linki gero. Meilė yra galingiausias ginklas prieš šėtono klastas. „Meilė kantri, meilė maloninga, ji ... nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.“ Mylinčios sielos šėtonas nesugeba įveikti klastomis ir apgaulėmis. Neveltui Jėzus sako, kad turime mylėti ne tik artimą, bet ir savo priešus, ir melstis už juos, kad jie nustotų daryti žalą, bet atsiverstų ir įtikėtų.

 

Žmonės dar nežinojo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Jie tik „labai stebėjosi jo mokslu.“ Jėzus vėliau apaštalų paklaus: „Kuo žmonės mane laiko?“ ir išgirs atsakymą: „Vieni ­ Jonu Krikštytoju, kiti ­ Eliju, treti ­ dar kuriuo iš pranašų.“ Tik Petras atsakys: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ O kaip į Jėzų kreipiasi demonai, dvasinės būtybės? Ano pasaulio būtybės žino, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, kuris gali jas įveikti, ir su baime apie tai liudija. „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?! Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“

 

Tuomet irgi buvo piktųjų dvasių išvarinėtojų. Jie tai darydavo įvairiais užkerėjimais, tik jiems težinomomis maginėmis formulėmis, įvairiais ritualais. Dievo Sūnus atmetė tokius žaidimus. Jis tiesiai paliepė tą žmogų apsėdusiam demonui: „Nutilk ir išeik iš jo!“

 

Kaip demonai išėjo iš to žmogaus? Markus rašo: „Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo.“ Šėtonui išeinant žmogus įprastai ima baisiausiai rėkti. Tai plačiau galėtų papasakoti egzorcistai. Lukas priduria apie keisčiausius su žmogumi atsitinkančius dalykus. Jis rašo, kad demonas tą žmogų „bloškė į sinagogos vidurį, bet jo nesužeidė“. „Visi nustėro ir kalbėjosi: ‚Kas tai per žodis: jis su valdžia ir galia įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!‘“

 

Iš šios evangelijos mes galime pasimokyti kelių dalykų. Pirmiausia Kristus pats pateikė šventos dienos šventimo pavyzdį. Nebuvo nė vieno šabo, kurio jis būtų nešventęs. Ir mes turime švęsti krikščionišką šabą – sekmadienį, ateiti į Dievo namus ir noriai klausytis jo žodžio. Pats Dievas sako: „Ateikite pas mane ir rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą.“ Antra - neatsiverti šėtonui ir jo demonams. Apaštalas Paulius ragina neatsiverti šėtonui, sakydamas: „Nepalikite vietos velniui... Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis.“ Laiške Efeziečiams jis priduria: „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet ... su dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ Trečia, kaip tie žmonės „paskleidė žinią apie Jėzų visose vietovėse“, taip ir mes turime netylėti, bet išpažinti, kad esame krikščionys ir liudyti Jėzų.“ Amen.