Pamokslai

Pamokslas

2018-03-25

Pamokslo tekstas: Jn 12, 12-19

Darius Petkūnas


Palmių sekmadienis yra viena gražiausių bažnyčios švenčių. Jo nuotaika išsiskiria iš bendro Gavėnios konteksto, nes evangelija yra perpildyta džiaugsmo. Žmonės įžengiantį Jėzų pasitiko džiaugsmingai, giedodami jam Osana, mojuodami palmių šakomis ir klodami jam rūbus po kojomis. Jėzų jie sutiko kaip karalių, giedodami: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu. Ramybė danguje, šlovė aukštybėse.“

 

Vis dėlto tik išoriškai Palmių sekmadienis atspindi džiaugsmą, nes mes žinome, kad juo įžengiame į Didžiąją Kristaus kentėjimų savaitę. Nors žmonės džiaugėsi matydami Jėzų ir jį džiaugsmingai pasitiko kaip karalių, Jėzus žinojo, kad tai buvo paskutinis jo įžengimas į Jeruzalę ir kad tai buvo paskutinė jo žemiško gyvenimo savaitė. Jis gerai žinojo, kad išmušo valanda, kai jis taps tuo Velykų avinėliu, kuris ant savęs neš viso pasaulio nuodėmes ir su jomis mirs ant kryžiaus. Jis žinojo, kad Žaliojo ketvirtadienio naktį, po to kai įsteigs Šventosios Vakarienės sakramentą, jis bus išduotas ir suimtas. Jis bus melagingai apkaltintas, nuteistas, nuplaktas ir vainikuotas erškėčiais. Ta pati minia, kuri Jėzų pasitiko prie miesto vartų, sukurstyta vėliau šauks: „Ant kryžiaus jį.“ Jis įžengė į miestą gerai žinodamas, kas jo laukia, tačiau negalėjo kitaip pasielgti, nes Dievo Sūnus gimė žmogumi tam, kad Verbų sekmadienį įžengtų į Jeruzalę ir įvykdytų savo žemiško atėjimo tikslą – savo mirtimi išgelbėtų mus iš amžinosios mirties ir per nuodėmių atleidimą užtarnautų amžiną gyvenimą.

 

Jeruzalėje tuo metu tikrai vyravo džiaugsminga nuotaika. Tūkstančiai žydų iš daugelio vietų atvyko į miestą švęsti Velykų. Hebrajiškai šventė vadinosi Pesach ir ji reiškė praėjimą. Ji nurodo į tą naktį, kai žydų tauta po keturių šimtų metų vergovės paliks Egiptą. Faraonas sutiks juos išleisti, nes tą naktį Viešpats praeis pro Egiptą ištikdamas jų pirmagimius, tarp jų ir faraono. Tuo tarpu žydų namus baudžianti Viešpaties ranka aplenks, nes ten kiekviena šeima bus paaukojusi Paschos auką Viešpačiui – avinėlį, ir jo krauju apšlakstys durų sąramas ir staktas. Žydai kasmet minės Paschą ir, minėdami išėjimą į laisvę, kiekviena šeima tą naktį valgys Velykų avinėlį. Tą savaitę žydų tauta dar nesuprato, kad Paschos avinėlis nurodo į būsimą Kristaus auką Didįjį Penktadienį. Jėzus yra šventas Dievo Avinėlis, kuris žengė į Jeruzalę, kad paaukoti save už žmogaus nuodėmes.

 

Mesiją ir jo ženklus išpranašavo Senojo Testamento pranašai. Pranašas Zacharijas išpranašavo, koks bus Jėzaus įžengimas į Jeruzalę. „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk Jeruzale, - kalbėjo jis įkvėptas Šventosios Dvasios. Štai pas tave ateina tavo Karalius ..., jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio.“ „Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilę su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man“, - tarė mokiniams Jėzus. „Jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‚Jų reikia Viešpačiui‘, ir iš karto juos paleis.“ Mokiniai apdengė asilaitį apsiaustais ir Jėzus užsėdo ant jo.

 

Sužinoję, kad ateina Jėzus, žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti. Jie garsiai giedojo: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu. – Izraelio Karaliui!“ Evangelistas Markus papildo Jono liudijimą, sakydamas: „Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo šakeles, nukirstas laukuose.“ Žmonės girdėjo apie Jėzaus nuveiktus darbus ir regėjo jame Mesijo ženklus. Neseniai jis padarė vieną didžiausių Mesijo ženklų – Betanijoje prikėlė iš numirusių Lozorių, o Betanija buvo tik trys kilometrai nuo Jeruzalės. „Žmonės todėl ir išėjo jo pasitikti, nes buvo girdėję jį padarius tą ženklą“.

 

 

 

Žmonės Jėzų sutiko pagarbiai. Palmių šakos senovėje buvo pergalės ženklas. Jomis žmonės sutikdavo po pergalės grįžtančius karalius. Rūbai ant kelio taip pat reiškė giliausią pagarbą. Šiandien šalių vadovams yra patiesiamas raudonas kilimas, tačiau tuomet buvo patiesiami apsiaustai. Žodis „Osana“ išvertus reiškia „dabar gelbėk mus.“ Anksčiau Jėzus draudė jam atiduoti tokią pagarbą. Po duonos padauginimo dykumoje žmonės norėjo jį paskelbti karaliumi, tačiau Jėzus nuo jų pasitraukė. Tačiau dabar jis leido atiduoti jam pagarbą, nes jis iš tiesų yra karalius, Mesijas, Dievo pateptasis, ir nesipriešino, kai žmonės jam giedojo: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!“ „Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!“ Tačiau Piloto teisme, paklaustas „Ar tu esi žydų karalius?“, jis atsakys: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia.“

 

Žmonės ir apaštalai tuo metu viso to dar nesuprato. Jėzuje jie regėjo tikrą Mesiją-Karalių ir manė, kad jis išvaduos juos iš Romėnų priespaudos ir įsteigs savo karalystę. Net apaštalai, kuriems Jėzus ne kartą pasakęs kelionės į Jeruzalę tikslą, tai pamirš. O jiems prieš pat kelionę jis tarė: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels.“ Evangelistas Jonas, aprašęs iškilmingą įžengimą į Jeruzalę, pasakys: „Iš pradžių mokiniai to nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta ir jie buvo jam tai padarę.“

 

Taigi, šiuo sekmadieniu įžengiame į Kristaus pašlovinimo savaitę. Tai rimties ir susikaupimo savaitė, kurioje apmąstysime Kristaus kentėjimus ir mirtį. „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.“ – taria Jėzus. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.“ Šį darbą Kristus atliks vardan mūsų ir mūsų išganymo. „Atlikta“ – ištars jis ant kryžiaus nešdamas mūsų nuodėmes. „Jo žaizdomis mes esame išgydyti,“ skelbia pranašas Izaijas. Jo pergalė reiškia mūsų būsimą pergalę ir amžinąjį gyvenimą. Jo pergalės vaisius – nuodėmių atleidimą, mes jau dabar ragaujame duonoje ir taurėje priimdami jo šventą kūną ir kraują.

 

Tad įžengdami į Didžiąją Kristaus kentėjimų savaitę nukreipkime savo žvilgsnius į Kristaus kryžių. „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus,“ ragina apaštalas Paulius. „Jis, turėdamas Dievo pavidalą ..., apiplėšė pats save ..., tapdamas panašus į žmones... Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: “Jėzus Kristus yra Viešpats!” Amen.