Pamokslai

Pamokslas

2018-05-06

Pamokslo tekstas: Jn 16, 23-33

Darius Petkūnas


Šio sekmadienis yra maldos sekmadienis, ir evangelijoje Jėzus moko mus melstis. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos tai jums. Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“

 

Krikščionio gyvenimas ir malda yra neatsiejami dalykai. Kur yra tikėjimas, ten visuomet yra ir malda, ar ji būtų sakoma bažnyčioje ar namuose, ar bet kur, kur tik tikinti širdis norėtų atsiverti Dievui, jam padėkoti, jį pašlovinti, ar iš jo ko nors paprašyti. Jeigu žmogus nesimeldžia ir save laiko krikščioniu, jis turėtų labai rimtai apsvarstyti, ar jo tikėjimas nėra atšalęs.

 

Kaip reikia melstis? Kai kurie žmonės abejoja, ar jie moka melstis. Kiti kelia klausimą, kaip reikia teisingai melstis. Iš tikrųjų melstis nėra sudėtinga ir nuoširdi malda yra tokia pat tikra, ar į Dievą kreiptųsi mažas vaikas, ar suaugęs žmogus. Ji nebūtinai turi būti iškalbinga ar ilga. Malda nėra kažkokia maginė formulė, kurioje ką nors praleidus, Dievas jos neišgirs. Ji neprivalo susidėti iš „teisingų“ žodžių. Tai širdies žodžiai, kuriuos ji skiria Dievui.

 

Vis dėlto mes dažnai klausiame, kaip reikia melstis, mus persekioja abejonės, ar malda yra tikra, kaip melstis teisingai, kad Dievas maldą išgirstų. Tokios abejonės mus lanko dėl mūsų nuodėmingos prigimties, jas stiprina ir asmeninės mūsų nuodėmės. Vis dėlto ne tik mums kyla tokie klausimai. Juos kėlė ir Jėzaus mokiniai – šventieji apaštalai.

 

„Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: ‚Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius‘.“ Jėzus išpildė jo prašymą ir pateikė maldos pavyzdį - „Tėve mūsų“ maldą. Kai kreipiamės į Dievą, pradžioje jam padėkokime, paprašykime, kad jo vardas taptų šventas tarp mūsų, kad jo karalystė per Bažnyčią vis labiau plistų žemėje, kad jo, o ne pasaulio valia, viešpatautų mūsų tarpe. O po to paprašykime iš jo visa, kas mus slegia, kas reikalinga mūsų žemiškam gyvenimui ir sielos išganymui.

 

Pagaliau, kad tikrai žinotume, kas yra tikroji malda, Jėzus pateikia vaikų pavyzdį. Jis sako, prašykite Dievo taip, „kaip mylimi vaikai savo mylimą tėvą prašo.“ Ir kad tikrai žinotume, kad Dievas išklauso mūsų maldas, jis klausia: „Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo.“

 

Mūsų maldos galybė priklauso ne mūsų pačių ir ne nuo tikėjimo stiprumo ar silpnumo. Nei jei mums atrodo, kad mūsų tikėjimas yra mažytis, kaip garstyčios grūdelis, mūsų malda yra tikra. Dievo atsakas nepriklauso nuo tikėjimo intensyvumo, bet nuo paties Dievo.

 

Be to Šventoji Dvasia ateina į pagalba mūsų maldoms. „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti,“ – rašo Apaštalas Paulius Romiečiams, „todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais.“ „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui.“ „Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.“ Bet kurią maldą, net išsakytą neaiškiais žodžiais, Šventoji Dvasia, kuri iš Tėvo ir Sūnaus išeina, paverčia tobuliausia malda.

 

Vis dėlto šiandieninėje evangelijoje Jėzus pasako naują dalyką maldos atžvilgiu. Jis pirmą kartą apaštalams nurodo melstis jo vardu. „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu.“ „Iš tiesų sakau jums: jei tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos tai jums.“

 

Tris su pusę metų Jėzus buvo kartu su apaštalais, bet dabar artėjo jo pašlovinimo valanda. Būdamas regimas neregimojo Dievo atvaizdas, jis atskleidė Dievo Tėvo valią. Liko kiek daugiau nei keturiasdešimt dienų, kai Jėzus dar bus su jais žemėje. Dabar jis bus pašlovintas. „Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą.” Šis pašlovinimas įvyks per kryžių. Didįjį Penktadienį jis mirs ant kryžiaus su viso pasaulio nuodėmėmis. Jis vėl bus pašlovintas Velykų rytą prisikeldamas iš mirties, parodydamas, kad ir mūsų gyvenimas nesibaigia mirtimi. Jis bus pašlovintas po keturiasdešimt dienų įžengdamas į dangų ir atsisėsdamas Dievo Tėvo dešinėje. „Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis,“ taria jis mokiniams. Tai reiškia, kad ateina valanda, kai jis savo kūnu, kokiu 33 metus vaikščiojo žemėje, daugiau nebebus regimai mūsų tarpe.

 

Todėl prieš pašlovinimą jis pamoko svarbiausio dalyko apie maldą. Mes turime melstis Jėzaus vardu. „Prašykite [Tėvą mano vardu] ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“

 

Apaštalas Paulius paaiškina, kodėl Jėzaus vardas yra toks galingas, kad prieš jį turi priklaupti „kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažinti: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats‘!“ Todėl, kad „jis, turėdamas Dievo pavidalą, ... nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“

 

Tas vardas, prieš kurį turi suklupti kiekvienas kelis, ir kuriuo mes turime melstis, atiduoti padėką ir garbę, yra Dievo Sūnaus vardas, kuris mūsų vietoje ant kryžiaus sutiko iškęsti visą Dievo rūstybę ir bausmę, ir atpirkti mūsų nuodėmes bei kaltes. Tai vardas to, kuris užmokėjo už kiekvieno mūsų nuodėmes ir jas nuplovė savo krauju. Tai mūsų atpirkėjo vardas, nes Dievo Sūnui priėmus kūną Mergelėje Marijoje, angelas Juozapui pranešė: „Tu duosi jam Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Jis vienintelis savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu užtarnavo mums nuodėmių atleidimą ir per tai amžinąjį gyvenimą Dievo artumoje. Tai Dievo avinėlio vardas, kuris amžinai savo kūne neš mūsų kryžiaus žymes, mūsų išgelbėjimo žymes.

 

Dėl šio vardo Dievas tikinčiam žmogui nebėra rūstus ir baudžiantis Dievas, bet mylintis Tėvas. Mes esame jo vaikai, bet tik per įvaikinimą – visi mes tapome įvaikinti į Dievo šeimą šventame Krikšte. Todėl Jėzus į Dievą ragina mus kreiptis kaip į dangiškąjį Tėvą, sakyti „Tėve mūsų“, ir pataria iš jo prašyti viso, kas reikalinga mūsų sielai ir kūnui jo vardu. „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“

 

Maldos sekmadienis yra prieš pat Kristaus dangaus žengimo šventę, kuri švenčiama ketvirtadienį, praėjus 40 dienų po Velykų. Ji skelbia, kad Kristus, net grįžęs į dangų ir atsisėdęs Dievo Tėvo dešinėje, yra su mumis kur skelbiamas jo žodis ir kur teikiami Krikšto ir Altoriaus sakramentai. „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos,“ – ištars jis grįždamas pas Tėvą, pridurdamas: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.“ Ir apaštalams, kurie patys regės jo dangun žengimą, jis paliepia nuo šiol maldose kreiptis į dangišką Tėvą jo vardu. „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų... Tą dieną jūs prašysite mano vardu, ir aš net nesakau, kad aš prašysiu Tėvą už jus; juk patsai Tėvas jus myli, nes jūs mane pamilote ir įtikėjote, jog aš esu iš Dievo atėjęs.“ Amen.