Pamokslai

Pamokslas

2018-06-24

Pamokslo tekstas: Lk 6, 36-42

Darius Petkūnas


Jeigu jums teko kada nors statyti namą, jūs pritarsite, kad svarbiausias jo komponentas yra pamatas. Pamatui taupyti lėšų negalima. Jo nesimato, taip, kaip regime namo išorę; jis nebūtinai turi būti nudailintas, kaip namo vidus. Pagrindinis reikalavimas pamatui yra tvirtumas. Jei pamatas tvirtas, bus tvirtas ir visas pastatas. Nors audros gali padaryti žalos jo išorei, pastatas negrius. Tačiau jei pamatas yra silpnas, joks išorinis remontas nepadės.

 

Šios dienos evangelijoje Kristus kalba apie mūsų gyvenimo pamatą, tai yra apie kelias pamatines mūsų gyvenimo taisykles. Tai ne žmogaus sukurtos taisyklės, bet Dievo, nes jomis mūsų atžvilgiu vadovaujasi pats Dievas. Kristus ragina ant jų statyti savo gyvenimą, sakydamas: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ Dėl įgimtosios nuodėmės, mes niekada netapsime tobuli, kaip dangiškasis Tėvas, tačiau jų laikydamiesi mes ant dieviškojo pamato statysime savo gyvenimus. Šios taisyklės yra mūsų meilės artimui išraiškos, kurią apaštalas Paulius vadina „tobulumo raiščiu.“ „Viršum viso to tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.“

 

„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.“ Kaip pasireiškia dangiškojo Tėvo gailestingumas? Dievo tobulumas pasireiškia tuo, kad jis yra gailestingas net piktiesiems ir nedėkingiems. „Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“ Dievo gailestingumas pasireiškia jo neskubėjimu bausti už nuodėmes. Dievo gailestingumą psalmistas apibūdina žodžiais: „Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės.“ O juk jis galėtų būti negailestingas ir griežtai bausti mus už menkiausias nuodėmes. Todėl Jėzus sako: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.“ Gailestingumas pasireiškia pagalba artimui, labdara, ir, apskritai, meile artimui, kuri „nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.“

 

Jėzus atskleidžia kitą pamatinę taisyklę: „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti.“ Kai kalbame apie kitų teisimą, prisiminkime, kad kiekvienoje visuomenėje yra teisingumo institucijos, kurioms yra pavesta teisti. Palyginime apie neteisų teisėją, „kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių,“ Kristus pripažįsta, kad ir teisėjų būna korumpuotų, tačiau ne visi yra tokie. Vietoje to, kad teistume artimą, Kristus pirma ragina pažvelgti į save, kritiškai vertinti savo veiksmus. Apie artimą stenkimės geriau kalbėti gera, nei bloga, arba bent neskubėkime jo teisti. Neskubėkime jo vertinti dėl paskiro veiksmo, bet žvelkime į visumą. Kristus sako, tuomet ir jūs „nebūsite teisiami, ... nebūsite pasmerkti.“ [Mano yra teismas], „man priklauso kerštas“, - sako Dievas. Juk mes nenorime, kad Dievas mus nuteistų ar amžinai pasmerktų. „Todėl kam tu smerki savo brolį?!“ – klausia apaštalas Paulius. „Arba kodėl niekini savo brolį? Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą.“

 

Teisiančiajam savo artimą Jėzus skiria dar stipresnius žodžius. To, kuris mėgsta lengvai nuteisti artimą, jis klausia: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Ir kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, ­ pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.“

 

„Atleiskite, ir jums bus atleista.“ Atleidimas taip pat yra dieviška savybė. „Tėve mūsų“ maldoje mes ryte ir vakare prašome: „Iš atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Jėzus savo gyvenime parodė gailestingumą, atleidimą, jis nesmerkė, už ką jis pats buvo fariziejų smerkiamas. Prisiminkime, kaip jis išgelbėjo svetimavimu apkaltintą moteriškę, kurią, pagal Mozės įstatymą, fariziejai norėjo užmušti akmenimis, arba atgailaujantį nusikaltėlį ant kryžiaus. Tėvo meilė sūnui palaidūnui atskleidžia Dievo norą atleisti. „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių?“ – kartą paklausė Jėzaus apaštalas Petras. „Iki septyniasdešimt septynių,“ – atsakė Viešpats.

 

Jėzus toliau moko: „Duokite ir jums bus duota.“ Atrodo, kad padovanodami kokią nors materialią dovaną mes patys ko nors netenkame. Tačiau Jėzus sako, kad padėdami artimui mes iš Dievo apvaizdos sulauksime daugeriopos malonės. Kristaus mokymą turime priimti ne trumparegiškai, laukdami, kad rytoj Dievas mus gausiai apdovanotų, bet tikėjimu. Dievo apvaizda mūsų gerumui atsilygins tinkamu laiku. „Saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.“

 

Mes, žinoma, norėtume, kad mums už gera būtų atsilyginama geru. Vis dėlto būna gyvenime pasitaiko, kai atlyginama ne taip, kaip tikėjomės. Turbūt kiekvienas esame gyvenime patyrę situacijų, kai už gera atsilyginama blogu, ir tai mus gali versti abejoti šiomis pamatinėmis Kristaus vertybėmis.

 

Nes nežinome, kas slypi kito žmogaus sieloje, nes žmogus mato, tik kas kad regima akimis, o Dievas žvelgia į širdį. Kita vertus, Jėzus žmogų sulygina su medžiu ir sako: „Jūs pažinsite iš vaisių.“

 

Žmogaus širdis yra lyg medis ir jos prigimtį mes pažįstame iš vaisių. Jei žmogus tiki į Dievą, jei gyvenime laikosi Dievo nurodymų, toks medis neš gerus vaisius. Gali atsitikti taip, kad širdis kurį laiką bus lyg medis žiemą, sustingęs, be lapų, tačiau laikui suėjus, net jei kai kurie vaisiai bus pagedę, dauguma jų bus geri. Už gerą jis neatsilygins piktumu, nes gera siela savo prigimtimi brandina gerus vaisius.

 

Panašiai, jei žmogaus sielos vaisiai yra visokie piktumai, šmeižtai, keiksnojimai, melagystės – tai liudija ko yra pilna žmogaus širdis. „Netikęs medis“ negali duoti gerų vaisių. „Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?!“

 

Žinoma, ir gera širdis yra pažeista nuodėmės, ir iš jos gali išeiti piktas žodis, tačiau dauguma jos vaisių bus geri. Taip pat iš blogos širdies gali išeiti geras žodis, tačiau jis dažnai pasitarnauja piktam. „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis.“ Piktą širdį pakeisti gali tik Dievas, nes jam priklauso žodžiai: „Duosiu jiems kitą širdį ir įliesiu jiems naują dvasią, išimsiu iš jų kūno akmens širdį ir duosiu jiems jautrią, kad gyventų pagal mano įstatus ... ir juos vykdytų.“ Tai įvyks, kai patyręs Dievo malonę žmogus atsigręš į Viešpatį.

 

Jėzus nori, kad mes ne tik klausytumės jo žodžių, bet ir juos vykdytume. Neužtenka jo mokymą išpažinti kaip teisingą, neužtenka apie tai kalbėti, reikia tai įsidėti į savo širdį. Kitaip Jėzus mūsų klausia: „Kam vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau?!“

 

Pamokymą Jėzus baigia palyginimu apie namo pamatą. Jo žodžiais, kas klausosi jo mokymo, bet jo nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, tiesiog ant žemės. Toks namas neatlaikys potvynio srovės. Tačiau „kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo; aš jums parodysiu, į ką jis panašus. Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas.“ Amen.