Pamokslai

Pamokslas

2018-07-08

Pamokslo tekstas: Mk 6,1-13

Darius Petkūnas


Evangelija pasakoja apie Jėzaus apsilankymą savo tėviškėje. Nazaretas nebuvo jo gimimo vieta. Jėzus gimė Betliejuje. Nazaretas buvo miestas, iš kur kilo Mergelė Marija, per kurią Dievo Sūnus, veikiamas Šventosios Dvasios, priėmė kūną. Ten darbavosi ir Juozapas. Jis vertėsi staliaus amatu, todėl nenuostabu, kad vaikystėje žmonės Jėzų matydavo padedant tėvo dirbtuvėse.

 

Į tėviškę Jėzus atvyko ne tiek ją aplankyti, kiek skelbti Evangeliją, liudijančią, kad žmogus yra išgelbstimas iš Dievo malonės, ir kad šią malonę nusidėjėliui jis užtarnaus ant kryžiaus. Nors to Jėzus dar atvirai nepasakė, vėliau jis praneš, kad Mesijas priėmė kūną, kad atpirkti jį iš nuodėmės kaltės.

 

Šabo dieną jis atėjo į sinagogą. Tai ta pati sinagoga, kurią jis lankė kartu su Marija ir Juozapu vaikystėje. Jam buvo paduota pranašo Izaijo knyga, kurią atvertęs jis perskaitė pranašystės vietą apie Kristų, Dievo pateptąjį. „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną ..., skelbčiau Viešpaties malonės metų.“ Jėzus padėjo ritinį ir ištarė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėtieji žodžiai.“

 

Stojo tyla. Po trumpos pauzės nazariečiai ėmė kalbėti. „Iš kur jam tokia išmintis ir stebuklinga galybė?“ Visi trys evangelistai liudija, kad Nazariečiai lyg jam pritarė, tačiau kartu stebėjosi. „Kas per išmintis jam suteikta ir kas per stebuklai daromi jo rankomis?“

 

Staiga jie ėmė vienas kito klausti: „Bet argi jis ne Marijos sūnus?“ „Argi jo Motina nesivadina Marija?“ „Ir jie ėmė piktintis juo.“

 

Nazariečiai aiškiai pareiškė, kad Jėzų jie pažįsta nuo vaikystės, jo brolius ir seseris. Nepaminėdami Juozapo, jie leido suprasti, kad Juozapas jau buvo miręs. Mergelę Mariją į žmonas jis paėmė turbūt jau būdamas senyvo amžiaus, jau turėdamas vaikų, kurie buvo vadinami Jėzaus broliais ir seserimis.

 

Jie piktinosi, kad Jėzus juos mokė. “Kas per išmintis suteikta jam?“ Jis nestudijavo rabinų mokyklos, niekas nematė, kad jis paskui juos sekiotų ir semtųsi išminties.

 

Jie piktinosi Jėzumi, nes jį pažinojo. „Argi jis ne dailidė“, arba, kaip liudija Matas: „Argi jis ne dailidės sūnus.“ Kitaip tariant, „mes žinome jį, jo motiną, kad ji tėra paprasta moteriškė, ir jis mus moko.“

 

Daugelyje vietų evangelijos liudija apie Jėzaus nuostabą žmonių tikėjimu. Prisiminkime šimtininką, kurio tarnas sunkiai sirgo. Jis buvo pagonis, Romos karininkas, o Jėzus apie jį atsiliepė: „Niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!“ „O moterie, didis tavo tikėjimas!“ – tarė Jėzus moteriai kanaanietei, kuri taip pat buvo ne žydė, o pagonė.

 

Šį kartą Jėzus taip pat išreiškė savo nuostabą, tačiau ne tvirtu tikėjimu, o nazariečių netikėjimu. „Jis stebėjosi jų netikėjimu,“ – liudija evangelistas Markus, pridurdamas: „Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.“ Ar Dievo galybė priklauso nuo žmogaus tikėjimo. Ne! Dievas gali iš Sauliaus padaryti Paulių. Ir vis dėlto žmogus gali atsukti Dievui nugarą, nuo jo nusigręžti. Kitose vietose Jėzus atskleidė Dievo galybę galingais darbais ir ženklais, o Nazarete – mieste, kuriame jis užaugo - teuždėjo rankas ant kelių tikinčiųjų ir „juos išgydė.“ „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose,“ – atsakė Jėzus nazariečiams.

 

Evangelija mums atskleidžia Jėzaus pasižeminimą. Atėjęs į žemę Dievas nesiekė ypatingos padėties, aukštos kilmės, „raudono kilimo.“ Jėzus su panieka žvelgė į desperatišką žmogaus siekį tapti turtingu, siekį turėti kuo daugiau garbės. „Garbės iš žmonių aš nepriimu,“ – atsakė Jėzus žydams. Jis atėjo ne tam, kad žmogus jį vadintu geru, ar iškeltų į garbę, bet būti visų paniekintu ir atmestu. „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“

 

Evangelija mus moko žvelgti į žmogų ne pagal jo išorę ar rūbus. „Ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus?“ – klausia Jėzus apie Joną Krikštytoją, kuris buvo paskutinis Senojo Testamento pranašas. „Tie, kurie ištaigingai vilki ir prabangiai gyvena, yra karaliaus rūmuose.“ Kartais mes žmogaus vertės galime nepažinti, nes atsiradome per daug arti jo, arba, kadangi pažįstame jo tėvą, motiną. Nazariečiai gal būt būtų įtikėję Jėzumi, jei jo motina būtų ne Marija, o aukštos kilmės dama, jei jis būtų užaugęs kitame mieste – jei, kalbant perkeltine prasme, jis būtų „nukritęs pas juos iš dangaus.“ Bet jie į jį žvelgė su pasipiktinimu. „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta ir kas per stebuklai daromi jo rankomis.“ „Dėl jų netikėjimo jis ten nedarė tiek daug stebuklų,“ – praneša evangelistas Matas.

 

Antroji evangelijos dalis skelbia mokinių išsiuntimą skelbti gerąją žinią. Jėzus iki šiol pats skelbė Evangeliją ir rodė savo dieviškumo ženklus, tačiau dabar jis nusprendė suteikti šią galią mokiniams.

 

Evangelistas sako: „Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms,“ tai yra mesti iššūkį šėtono valdžiai. Kadangi šėtonas išbandys visas žmogaus silpnybes, Viešpats jiems paliepė nieko su savimi nesiimti, bet pilnai pasitikėti Dievo apvaizda. „Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų palaidinių.“ Jie turi būti ne šio pasaulio žmonės, nes kovos ne su kūnu ir krauju, o su „dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ Išgydžius ligonius jie privalo nieko neimti. „Dovanai gavote, dovanai ir duokite! Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti.“

 

Jėzus tai nurodė apaštalams, kad jie savo gyvenimu patirtų, jog „ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo,“ - liudija apaštalas Paulius. „Šį lobį mes nešiojamės moliniuose induose,“ – nurodydamas į trapų ir mirtingą mūsų kūną, todėl vienam Dievui garbė.

 

Apaštalas paaiškina, norėdamas, kad Dievo galybė labiausiai pasireiškia mūsų silpnume. Savo pavyzdžiu jis nurodo į dyglį savo kūne. „Aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs. Bet man jis atsakė: ‚Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume‘.“ „Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje,“ – sako jis. „Tad džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.“

 

Apaštalams Jėzus paliepė skelbti gerąją žinią. „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino Dievo karalystė.“ Dievo karalystė jau čia, nes Kristus yra šalia. Jų pareiga buvo ruošti žmonių širdis kelią pas Kristų. „Ir jeigu namai bus verti, teateinie po jų stogu jūsų ramybė. O jeigu nebus verti, jūsų ramybė tesugrįžta jums.“ Mokiniai iškeliavo ir ragino žmones atsiversti, tai yra per atgailą išsižadėti savo nuodėmingos praeities ir atsigręžti į Dievą.

 

Atsivertimas yra nuolatinė bažnyčios skelbiama žinia, nes be jos žmogus negali patirti, kas yra Dievo malonė. Atgaila vyksta ten, kur yra skelbiamas Dievo žodis, kuris atskleidžia, kas mes esame Dievo akivaizdoje, ir ką vardan mūsų atliko Gelbėtojas ir Atpirkėjas Jėzus Kristus. „Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo ... [ir] apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume,“ ragina krikščionis apaštalas Paulius. „Nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią ­ kas gera, tinkama ir tobula.“ Amen.