Pamokslai

Pamokslas

2018-10-14

Pamokslo tekstas: Mk 10, 17-27

Darius Petkūnas


Pirmiausia palieka įspūdį tai, kaip nusižeminusiai tas jaunas vyras atėjo pas Jėzų. Evangelistas liudija, kad jam besiruošiant iškeliauti jis atbėgo ir prieš jį atsiklaupė. Įprastai taip ateidavo pas Jėzų žmonės kamuojami bėdų, ar tai būtų jų pačių ligos ar artimo. Tokiose aplinkybėse žmogus sulenkia kelius prieš Dievą. Patyręs gyvenimo laikinumą ir gyvybės trapumą jis nusižeminusiai meldžia pagalbos. O tas jaunas vyras taip pasižemino vien tik todėl, kad norėjo gauti atsakymą į jį kamavusį klausimą: “Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

 

Toks jo kreipimasis labai skiriasi nuo Luko evangelijoje aprašyto atvejo, kai tokį klausimą Jėzui uždavė žydų religijos mokytojas. Anas to paties Jėzaus paklausė atsistojęs ir jį mėgindamas, tačiau šis jaunuolis jo klausė labai nuoširdžiai, atsiklaupęs, nepaisant jo aukštos padėties visuomenėje, o buvo jis labai turtingas.

 

Jėzaus atsakymas: “Kam vadini mane geru. Niekas nėra geras, tik vienas Dievas”, jam buvo kiek netikėtas. Dievo Sūnui nereikėjo tokios pagarbos. Nors savo prigimtimi jis buvo Dievas priėmęs žmogaus kūną, šiais žodžiais jis lyg pakartojo, ką yra anksčiau pasakęs: “Garbės iš žmonių aš nepriimu.” Dievo Sūnus pasižemino ir mieliau savo vadindavo Žmogaus Sūnumi. Apaštalas Paulius apie tokį Kristaus sprendimą pasakys: „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą.“

 

Jėzus į klausimą atsakė panašiu būdu, kaip to meto judaizmo mokytojai, “Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną. Tai daryk ir gyvensi.“

 

Jėzus čia paminėjo antrojoje plokštėje įrašytus įsakymus. Pirmojoje įstatymo plokštėje buvo įrašyti pirmi trys įsakymai, nustatantys mūsų teisingą ryšį su Dievu. Jie skelbė: “Neturėk kitų Dievų,” “netark Dievo vardo be reikalo”, “atmink šventą dieną švęsti”. Vienu Dievu pasitikėdami, jo vardu nesikeikdami ir neburdami, ateidami į bažnyčią švęsti sekmadienį mes parodome savo meilę Dievui.

 

Paminėdamas antros plokštės įsakymus Jėzus pabrėžė meilę artimui. Tarp jų Jėzus įvardijoir “neapgaudinėk”, nors tokioje formoje užrašyto įsakymo nėra. Šiuo Jėzus vienu žodžiu apjungė 9-tą ir 10-tą įsakymus, liepiančius negeisti artimo turto, vyro ar žmonos. Iš esmės ši nuodėmė labai panaši į 7-tą įsakymą – “nevok”, tačiau ją darantys žmonės savęs vagimis nelaiko. Apgaulės būdu ar pasinaudoję įstatymo spraga išvilioję ką nors iš artimo jie išoriškai ir toliau pristato save garbingai. Prieš tokias nuodėmes Dievas davė du paskutinius įsakymus, kuriuos Jėzus sutraukią į vieną žodį: “Neapgaudinėk.”

 

Jaunuolis Jėzui atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“.

 

Apie šį jaunuolį galėtume atsiliepti geriausiais žodžiais. Jis gyveno pavyzdingą, dorovingą gyvenimą, nepadarė jokių didelių nuodėmių, už kurias reikėtų daryti viešą atgailą. Laikydamasis 10-ties įsakymų jis stengėsi mylėti Dievą ir artimą, nes mūsų meilė tiek Viešpačiui, tiek kitam žmogui priklauso nuo to, kiek mes laikomės Dievo įsakymų.

 

Jėzui patiko šis jaunuolio atsakymas, jo geros savybės ir jo pasiryžimas, todėl jis jį pakvietė tapti mokiniu. „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“

 

Ne kiekvieną Jėzus kvietė tapti mokiniu. Buvo tokių, kurie patys prašėsi, bet jis atsakydavo “ne”. „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai ­ lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti,“ – atsakė jis vienam. O tą jaunuolį Jėzus pats pakvietė priimti mokinystės kelią. Ir vis dėlto, išgirdęs Jėzaus kvietimą jaunas vyras nuliūdo. “Jis apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.“

 

Tada Jėzus ištarė žodžius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!... Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę.“

 

Nors visi žmonės susiduria su panašiomis pagundomis ir nuodėmėmis, išganymo požiūriu turtingo žmogaus siela yra didesniame pavojuje. Jo nekamuoja nepritekliai, jam gali pasirodyti, kad turtai jam garantuoja saugią ateitį. Jis atsiduria tokioje situacijoje, kai turtu jis gali pradėti pasitikėti lyg Dievu. “Mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!” – tarė sau tas žmogus, kurio laukai gerai užderėjo. Tos žemiškos gėrybės jam tapo Mamona, kuria jis pradėjo pasitikėti. Jėzus mus įspėja, sakydamas: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto,“ primindamas, kad tik nedaug žmonių sugeba išlaikyti turto egzaminą.

 

Išgirdę tokį kontrastišką palyginimą mokiniai nustebo. Kupranugaris negali pralysti pro adatos skylutę, todėl mokiniai ėmė klausinėti: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma.“

 

Iš tiesų, nuodėmingas žmogus pats išgelbėti savęs negali, nepriklausomai nuo to, ar jis turi turtų, ar ne. Išgelbėti gali tik Dievas. Vardan mūsų išganymo Dievo Sūnus priėmė kūną ir tapo žmogumi. Mūsų išganymui Jėzus paskelbė evangeliją, kuri “yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam,” savyje atskleidė neregimojo Dievo veidą. Mūsų nuodėmių atpirkimui jis sutiko mirti už mus ant kryžiaus, “teisusis už neteisiuosius, kad nuvestų mus pas Dievą,” kad iš jo malonės gautume tai, ko maldavo tas turtingas jaunuolis - „laimėtume amžinąjį gyvenimą?“ „Ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu“ mes buvome atpirkti, bet brangiuoju krauju Kristaus,“ - liudija apaštalas Petras, nes “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” Išgelbėjimas ateina vien iš Dievo malonės per tikėjimą. „Išgelbėjimas ­ iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio [Jėzaus Kristaus]!“ – gieda visų šventųjų minia dangaus bažnyčioje. Už tai mes turime Dievui dėkoti, jį garbinti, jam tarnauti ir būti jam paklusnūs. Amen.