Pamokslai

Pamokslas

2018-10-28

Pamokslo tekstas: Mk 10, 46-52

Darius Petkūnas


Švęsdami Reformacijos šventę mes mintimis nusikeliame į tą dieną visų Šventųjų išvakarėse, kuomet Martynas Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė 95 tezes. Mes taip pat žinome ką Reformacija vakarų pasauliui ir mūsų šaliai. Lietuvai ji atnešė didžiulius švietėjiškus nuopelnus – padovanojo pirmą lietuvišką knygą, pirmą biblijos vertimą į mūsų kalbą, pirmąją gramatiką, pirmąjį grožinės literatūros kūrinį – Donelaičio “Metus.” Būtų galima vardinti daugelį kultūrinių ir kitokių nuopelnų, kuriuos mums padovanojo Reformacija. Tačiau tai būtų tik istorinis - kultūrinis požiūris į Bažnyčios atsinaujinimą.

 

Pagrindinis liuteroniškos Reformacijos nuopelnas iš tikrųjų yra dvasinis. Ji atgaivino viduramžiais nublankusią žinią, kad žmogus yra išganomas iš Dievo malonės, suteikia gyvą viltį amžinuoju gyvenimu dėka mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiaus mirties. Ją galima sutraukti į vieną sakinį, pasakytą apaštalo Pauliaus laiške Romiečiams: “Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.” Mes esame išganomi ne per savo pačių darbus ir pastangas, bet vien iš Dievo malonės. Jėzus Kristus atliko visa, kas reikalinga mūsų išgelbėjimui, ir išganymą jis perduoda kiekvienam tikinčiajam.

 

Tokiu būdu Reformacija yra ne apie mus, bet apie tai, ką Kristus nuveikė mūsų išganymui ir kaip išgelbėjimą jis perduoda tikinčiam žmogui. Martyno Liuterio nuopelnas yra ne 95 tezės, bet iš naujo atrasta viduramžiais primiršta Dievo malonės žinia, kad žmonės yra išganomi ne per savo pačių nuopelnus, bet vien iš malonės, per tikėjimą į Jėzų Kristų.

 

Kaip Martynas Liuteris atrado šią žinią?

 

Skirtingai nei šiandien, Liuteris gyveno pamaldžiais laikais, kuriuose žmonės ieškojo Dievo ir išgelbėjimo. Žmogaus gyvenimas visapusiškai buvo glaudžiai susietas su Bažnyčia. Nebuvo nekrikštytų kūdikių, nebuvo sekmadienio nešventimo, nebuvo tyčiojimosi iš Dievo. Vakarų pasaulis tuomet buvo pamaldus, nesulyginimas su šiandieniniu netikinčiu pasauliu.

 

Ir vis dėlto žmogus nebuvo tikras dėl savo išgelbėjimo. Nors buvo skelbiama, kad Dievas yra maloningas, nebuvo mokoma, kad Dievo malonė ir išganymas yra Viešpaties dovana tikinčiajam. Dievo malonę žmogus turėjo užsitarnauti gerais darbais – ar tai būtų gailestingumo darbai, ar piligrimų kelionės, ar savęs marinimas. Buvo mokoma, kad tik šventieji galėjo tiesiai patekti į dangų. Likusieji turėjo pereiti per skaistyklą. Taip atsirado prekyba indulgencijomis, prieš kurią Liuteris ir prikalė 95 tezes.

 

Liuteris tapo vienuoliu ne tik mirties pavojaus akivaizdoje, bet dar labiau manydamas, kad gyvendamas vienuolio gyvenimą jis turės daugiau laiko šiame pasaulyje atlikti išganymui reikalingų gerų darbų. Vis dėlto, ilgainiui jis patyrė, kad net vienuoliškas gyvenimas jam negarantavo išgelbėjimo. Nors jis laikėsi visos vienuolio askezės ir apeigų, nepaisant to kiek jis stengėsi, jis patyrė vieną – jis vis dėlto liko Dievo malonės nevertu nusidėjėliui, regintis ne maloningą, o teisingai už nuodėmes baudžiantį Dievą.

 

Tik tapęs teologijos daktaru, atidžiai studijavęs Šventąjį Raštą, jis iš naujo atrado viduramžiais primirštą žinią, kad Dievo malonė nusidėjėliui yra dovana. Dievo malonė nieko nekainuoja ir mes, nusidėję žmonės, savo pastangomis jos negalime pelnyti. Jei mes malonę gautume per savo darbus, tuomet Kristus būtų veltui miręs ant kryžiaus. Liuteroniškoji Reformacija yra ne apie mus, ne apie tai, ką mes padarėme Dievo garbei, bet ką Dievas nuveikė vardan mūsų – jis tapo žmogumi ir mūsų vietoje mirė nusidėjėlio mirtimi ant kryžiaus, kad išteisintų kiekvieną, kuris jį tiki. “Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.”

 

Bartimiejus šiandieninėje evangelijoje buvo aklas elgeta. Jis pats savimi negalėjo pasirūpinti – gyveno vien tik iš kitų malonės. Jis sėdėjo prie Jericho miesto vartų ir prašydavo išmaldos.

 

Tuomet žmonės manė, kad su negalia gimęs žmogus kentėjo Dievo bausmę už tėvų nuodėmes, stokojo Dievo garbės. Tad ir Bartimiejaus aklumą jie siejo su jo tėvų dvasiniu aklumu, nuodėmingumu, neatleistas nuodėmes ir kaltes. Toks buvo požiūris į Bartimiejų. Žmonės manė, kad čia jau nieko neįmanoma pakeisti, todėl, kai Bartimiejas išgirdo pro šalį einantį Jėzų ir pradėjo garsiai šaukti: “Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!” jie jam draudė ir sakė: „Nutilk.“

 

Bartimiejas iš Jėzaus nieko neprašė, bet tik Dievo malonės. Jis tikėjo Dievo gailestingumu, todėl į Jėzų jis kreipėsi ne “Jėzau Nazarėnai,” bet kaip į atėjusį Mesiją, Gelbėtoją. “Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” Tuo šis aklasis viršijo reginčiuosius. Nors buvo aklas, Šventoji Dvasia jam apreiškė, kad šalia jo Dievo Sūnus, ir jis taip į jį kreipėsi, kai tuo tarpu tie, kurie turėjo sveikas akis, į Jėzų kreipdavosi daugiausia kaip į mokytoją ar pranašą.

 

Bartimiejus labiau nei kiti suprato, kad Dievo malonės darbais neužsidirbs. Jis buvo elgeta, gyvenęs tik dėka kitų gailestingumo. Todėl net kai jį draudė, tas elgeta dar labiau meldė Jėzaus Dievo malonės. “Jis dar garsiau šaukė: “Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!”

 

Jėzus išgirdo Bartimiejaus maldavimą, sustojo ir tarė: “Pašaukite jį.” “Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia,” tarė jam kiti. Tas iš karto pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. “Ko nori, kad tau padaryčiau?”, paklausė Jėzus. “Kad praregėčiau!” – atsakė tas. Jėzus jam tarė: “Eik tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. Elgeta Bartimiejus praregėjo ir nusekė Jėzų.

 

Dvasiniu požiūriu mes visi esame tie Bartimiejai. “Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės,” taria apaštalas. Mumyse yra įgimtas dvasinis aklumas, į šį pasaulį ateiname su įgimta nuodėme, ir savo gyvenime patys prie jos pridedame daugybę asmeninių nuodėmių. Patys savo jėgomis išsigelbėti negalime, ir jei ne Jėzus Kristus, mūsų lauktų amžinoji mirtis. “Todėl dėkui Dievui, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,” ištaria apaštalas Paulius. “Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą.” Todėl Dievas „dabar išteisina kiekvieną, kuris tiki Jėzų“.

 

Martynas Liuteris buvo tas Renesanso Bartimiejus. Jis taip pat buvo praradęs viltį gerais darbais pasiekti tokią būseną, kada Dievas padovanos išganymui reikalingą Dievo malonę. Dievą jis ėmė regėti ne gailestingą, o teisingą, teisingai baudžiantį už nuodėmes. Tik skaitydamas Šventąjį Raštą jis atrado gailestingą Bartimiejaus Dievą Jėzuje Kristuje. Kaip Bartimiejas jis šaukė: “Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs”, ir Šventoji Dvasia per evangeliją jį apšvietė, paskelbdama, kad išganymas yra ne mūsų pastangų vaisius, o Dievo dovana - malonė, kurią jis padovanoja kiekvienam, kuris tiki Jėzų. Šią dovaną Jėzus perdavė mums Šventame Krikšte, ją jis teikia nuodėmių išpažintyje, ją jis padovanoja Dievo Žodyje ir jo paaiškinime - pamoksle, ją mes gauname priimdami tikrą Kristaus kūną ir kraują Altoriaus Sakramente.

 

“Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.” Tokia yra Reformacijos žinia, sutraukta į vieną sakinį. Mūsų geri darbai Dievo Bažnyčiai ir artimo labui yra niekas kitas, kaip mūsų padėka Dievui už padovanotą išganymo malonę. Jie Dievui yra malonūs ir įrašomi danguje, bet Dievo akyse mes esame tas, sau niekuo padėti negalėjęs, Bartimiejus. “Dievo akyse mes esame tik elgetos” – tokį sakinį ant lapelio Liuteris užrašė būdamas mirties patale. Išganymas yra ne mūsų pastangos, o tik dėl Dievo malonės. “Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana,” reziumuoja apaštalas Paulius, pridurdamas, kad “mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.” Mūsų geri darbai yra tikėjimo vaisiai, atsidėkojimas gailestingam Dievui už jo visa apimančią malonę. Amen.