Pamokslai

Pamokslas

2018-12-03

Pamokslo tekstas: Mt 21, 1-9

Darius Petkūnas


Šiuo sekmadieniu įžengiame į Advento laikotarpį, kuris mus veda link Kristaus gimimo šventės – Kalėdų. Tai laukimo laikotarpis, kuriame mes laukiame Dievo pažadų išsipildymo. Per pranašą Jeremiją Dievas sako: “Tikėkite manimi, ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu.” Adventas ruošia tikinčiųjų žmonių širdis Kristaus gimimo sutikimui, kad jos priklausytų Jėzui ir kaip Jeruzalė jį pasitiktų džiaugsmingais šūksniais: “Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!” Juk Kalėdos skelbia didžiausią dovaną, kurią mes gavome nuo Dievo – jo Sūnų, mūsų Viešpatį ir Gelbėtoją Jėzų Kristų.

 

Advento laike mes apmąstome trejopą Kristaus atėjimą. Pirma, tai Dievo Sūnaus sprendimą dėl mūsų išganymo nužengti iš dangaus ir tapti žmogumi. Dievas sutiko pasižeminti dėl mūsų, kad mus išgelbėtų nuo nuodėmės, mirties ir šėtono galios, ir tokiu būdu užtarnautų amžiną gyvenimą. Antra, mes apmąstome jo būsimąjį atėjimą laiko pabaigoje, kada Jėzus ateis visoje savo šlovėje teisti gyvųjų ir mirusiųjų, ir pakvies visus tikinčiuosius pas save į dangų amžinajam gyvenimui. Trečia, Adventas skelbia, kad Kristus per Šventąją Dvasią nuolatos mus lanko jo skelbiamajame žodyje ir savo kūnu bei krauju Sakramente, tam kad stiprintų mūsų tikėjimą ir ruoštų amžinam susitikimui prie jo šlovės sosto.

 

Adventu mes taip pat įžengiame į naujuosius Bažnyčios metus. Kaip įžengdami į pasaulietinius metus apžvelgiame, kas svarbaus nutiko mūsų gyvenime, taip ir bažnyčios metų pradžioje mes turime pažvelgti į savo širdis. Kiekvieni metai mus keičia, todėl ir bažnyčios metų pradžioje turime atsakyti, ar pasikeitėme tikėjimo požiūriu. Ar per praėjusius metus tikėjimu priartėjome prie Kristaus ar nuo jo nutolome? Ar uoliai lankėme bažnyčią, klausėmės Dievo žodžio, tankiai priėmėme Sakramentą? Įžangos priegiesmio žodžiai, “Parodyk man savo kelius, Viešpatie, pamokyk mane apie savo takus,” tebūna mūsų malda šiais metais.

 

Liturginė laikotarpio spalva yra violetinė. Tai atgailos spalva, nes Adventas - atgailos metas. Žinodami, kad Jėzus gimė tam, kad taptų Dievo Avinėliu, kuris neš pasaulio nuodėmes, su gailesčiu išpažinkime savo nuodėmes. “Nedorėlis tepalieka savo kelią, o neteisusis – savo mintis; tegrįžta jis pas Viešpatį, mūsų Dievą, ir Jis pasigailės jo, nes yra gailestingas,” – ragina pranašas Izaijas. Per Jėzų Kristų Dievas mūsų pasigailėjo ir dėka jo kentėjimų ir mirties atleidžia mūsų nusidėjimus ir kaltes, “įmeta į jūros gelmes visas mūsų nuodėmes.” Per pranašą Dievas sako: “Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna.”

 

Gal būt jums kilo klausimas, kodėl pirmąjį Advento sekmadienį skaitoma evangelija, kurią mes tradiciškai girdime ir per Verbų sekmadienį? Toji skelbia Jėzų Kristų įžengiantį į Jeruzalę, kur jis nešė mūsų nuodėmes ir su jomis mirė ant kryžiaus.

 

Iš tiesų, Dievo Sūnus priėmė kūną, kad atlaikęs visus šėtono gundymus pergalingai įžengtų į Jeruzalę. Jis atjojo “lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio”, kad ant savęs neštų visas mūsų nuodėmes ir kaltes. “Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o Viešpats užkrovė jam mūsų visų kaltę,” skelbia pranašas Izaijas. “Jam buvo skirtas kapas tarp nedorėlių, laidojimo vieta su piktadariais, nors jis nebuvo padaręs nieko bloga, nei ištaręs melagingo žodžio.” “Bet Viešpats norėjo, kad jis kentėtų negalią, atiduotų save kaip atnašą už kaltę. Jis prisiėmė daugelio nuodėmes ir užsistojo už nusidėjėlius.” Pirmojo jo atėjimo tikslas buvo įvykdytas įžengus į Jeruzalę. Apaštalas liudija: ten “jis buvo paaukotas dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltas mums išteisinti”. “Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus.”

 

Apaštalas mums primena, kad “dabar išganymas mums arčiau negu tuomet, kai įtikėjome“. Adventas skelbia Dievo pažado išsipildymą laiko pabaigoje. Jis ragina mus atsitiesti ir pakelti aukštyn galvas, nes išgelbėjimas arti. Jėzus pažadėjo ateiti antrą kartą ir pasiimti pas save visus savo žmones. Artėja toji diena, kai Jėzus ateis visoje savo galybėje ir garbėje teisti gyvųjų ir mirusiųjų. Tikintiesiems tai bus galutinio išgelbėjimo diena, nes Jėzus sako: “Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.” Mirusiesiems tai bus prikėlimo iš mirties diena, nes Jėzus pažadėjo, “kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.” Nors Dievui mirusieji yra gyvi, jie bus prikelti amžinam gyvenimui nemirtingais kūnais. “Visi būsime pakeisti” liudija apaštalas, “staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis apsivilktų negendamybe, šis marus apsivilktų nemarybe.”

 

Šis pažadas priklauso visiems tikintiems jo žmonėms, kurie Krikšto vandenyse buvo suvienyti su Kristumi, nes „būdami suvienyti su Kristaus mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo.“ Krikšto vandenyse atgimę per vandenį ir Šventąją Dvasią mes esame naujas kūrinys, kuris turi „gyventi atnaujintą gyvenimą.” “Jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje,” – pakrikštytus žmones ragina apaštalas.

 

Būdami Kristaus žmonės, naujas kūrinys, ir šiais Bažnyčios metais atidžiai klausykime Kristaus žodžio. Priklausykime jo Bažnyčiai, kuri ir yra toji Siono Duktė, toji dvasinė Jeruzalė, kurią Kristus kas sekmadienį lanko žodyje ir Sakramente. Ateidamas savo kūnu ir krauju Eucharistijoje, jis kas kartą atleidžia mūsų nuodėmes ir jau dabarties laike teikia amžiną išganymą. Ateinantį ant altoriaus Kristų, kaip Jeruzalės gyventojai, mes pasitinkame su šlovės giesme: “Šventas, šventas, šventas Viešpats mūs’. Dangus ir žemė yra jo garbės pilni. Osana aukštybėse. Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana, Osana, Osana aukštybėse!”

 

Jėzus lanko bažnyčią, Siono dukterį, todėl tie, kurie nepriklauso Siono dukrai, jo Bažnyčiai, veltui deda viltis į amžinybę. Jie yra kaip tos istorinės Jeruzalės gyventojai, kurie akimis regėjo įžengiantį Kristų, tačiau nuo jo nusigręžė. Tik dvasinei Jeruzalei, Bažnyčios žmonėms, priklauso pranašo Zacharijo žodžiai: “Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk dukterie Jeruzale! Štai, pas tave ateina tavo Karalius.”

 

Adventas ragina mus nuolatos būti pasiruošusiais Karaliaus atėjimui. Apaštalas Paulius kviečia jį sutikti pamaldžiu gyvenimu. “Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas mums arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!... Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę.” Amen.