Pamokslai

Pamokslas

2018-12-23

Pamokslo tekstas: Lk 1, 39-56

Darius Petkūnas


Ketvirtuoju Advento sekmadieniu artėja į pabaigą pasirengimo laikotarpis. Jis yra pilnas džiaugsmingo laukimo nuotaikos. Kristaus nuotaka – Bažnyčia, jau yra pasiruošusi pasitikti Išganytojo gimimą – “šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos”.

 

Dievas priėmė kūną Marijoje ir tapo žmogumi vardan mūsų. Jis turėjo tapti tikru žmogumi, nes tik būdamas tikras žmogus, ant savęs jis galėjo prisiimti visas žmogaus padarytas nuodėmes ir jas atpirkti mirtimi. Jis tapo ne angelu, kad atpirktų angelų padarytas nuodėmes ir puolusiam dvasių pasauliui – šėtonui ir jo angelams - suteiktų išganymo viltį. Jis tapo žmogumi. Kaip liudija apaštalas Paulius efeziečiams, Kristus, “turėdamas Dievo pavidalą, … apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą, tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės,” išskyrus nuodėmę. Jo įsikūnijimu Dievas išpildė pažadą, duotą pirmiesiems žmonėms dar rojuje “sutrupinti žalčio galvą” – tai yra įveikti nuodėmę, mirtį ir šėtoną, ir tokiu būdu išgelbėti žmones.

 

Evangelija pasakoja apie Marijos apsilankymą pas savo pusseserę Elzbietą. Pastaroji buvo laikoma nevaisinga, tačiau jau šeštas mėnuo, kaip ji buvo nėščia. Pas jos vyrą Zachariją apsilankęs angelas pranešė, kad ji pagimdys sūnų, kuris “su Elijo dvasia ir galybe žengs pirma Viešpaties” ir paruoš Kristui kelią.

 

Marija skubėjo pas Elzbietą pranešti jai angelo apreiškimą. Ji norėjo pasidalinti angelo žinia, kuris paskelbė: “Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.” Marija buvo ištikta šoko. “Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?” Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Marija šią žinią priėmė tikėjimu. “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.” Tą valandą Dievas įsikūnijo mergelėje.

 

Įsikūnijęs Dievas dabar visoje savo šlovėje buvo Marijoje. Marija tapo Dievo motina ir pirmieji, kurie jį pažino, buvo ne Elzbieta ir Zacharijas, o jų sūnus Jonas. Išgirdęs pro duris įžengusios Marijos pasveikinimą, Elzbietos įsčiose šoktelėjo kūdikis. Nors Marijos vaisius dar tebuvo mikroskopinio dydžio, Šventosios Dvasios dėka Jonas pažino, kad Marijos Sūnus yra kūną priėmęs Dievas. Užaugęs jam jis turės paruošti kelią. Skelbti Kristų Jonas pradėjo jau motinos įsčiose.

 

Jono liudijimas rodo, kad net vos kelių ląstelių vaisius motinos įsčiose yra žmogus. Tai tiesus atsakymas tiems, kurie svarsto, nuo kada vaisius gali būti laikomas žmogumi. Jonas skelbia, kad mikroskopinio dydžio kelių dienų vaisius yra tikras žmogus, jog jau prasidėjo žmogaus gyvybė.

 

Jonas taip pat liudija, kad Šventoji Dvasia suteikia tikėjimą kūdikiams, ir kad jiems yra skirtas Krikšto pažadas: “Kas tiki ir yra pakrikštytas, bus išgelbėtas.” Tai liudijimas prieš tuos, kurie mano, kad nereikia krikštyti kūdikių, kad tikinčiais jie tampa, kada subręsta ir prisima atsakomybę už savo poelgius. Tik Šventoji Dvasia Jonui, dar esančiam motinos įsčiose, galėjo pranešti apie Marijoje prasidėjusią gyvybę. Jonas tikėjo dar būdamas motinoje, todėl nedrauskime kūdikiams Dievo malonės. Pakrikštykime juos kuo greičiau, nes jie, kaip ir mes, tiki Dievą, o gal net dar labiau už mus. Jėzus sako, kad mūsų tikėjimas turi būti toks kaip kūdikių, nes “kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją.”

 

Kūdikio šoktelėjimas motinos įsčiose Elzbietai nebūtų kuo nors ypatingas, jei ne Šventoji Dvasia. Evangelija skelbia, kad tą minutę “Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios.” Dvasios vedama ji balsiai sušuko: “[Marija], tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!” Apreiškimo dėka ji pažino, kad Marija yra Dievo motina. “Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! … Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.”

 

Jono ir jo motinos liudijimas, patvirtino angelo žodžius Marijai: “ Tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.” Todėl patyrusi tokią neapsakomą Dievo malonę, Marija ėmė giedoti giesmę.

 

Giesmės žodžiais Marija šlovina Viešpatį, nes jis taip maloningai pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Ji stebisi, kad Dievas taip gailestingai pažvelgia į mažuosius. Kas gi buvo Marija? Ar apie ją kas nors žinojo už Nazareto ribų? Dievas nusprendė įsikūnyti ne princesėje, ar aukštos kilmės Nazareto panelėje, bet beveik niekam nežinomai mergelei. Marija gieda: “Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.” Išsipildė Senojo Testamento pranašystė: “Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ‘Dievas su mumis’.” “Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,” – taria ji, - “nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!”

 

Kristus priėmė kūną Marijoje, kad išaukštintų mažuosius, jog “sutaikintų su savimi pasaulį.” Įsikūnydamas per Šventąją Dvasią Mergelėje Dievas parodė malonę mums, nusidėjėliams. “Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu,” – liudija apaštalas Paulius. Jis įsikūnijo Marijoje, kad išaukštintų mažuosius - mus, kurie prasidėjome ir gimėme su nuodėme, kad pridengtų mus savo šventumu ir padovanotų nuo Dievo ateinantį teisumą. “Išganingoji Dievo malonė [tokiu būdu] pasirodė visiems žmonėms”, skelbia apaštalas. Už ją ir mes, kaip Dievo Motina, galime tik padėkoti. Giedokime giesmę Dievui, šlovindami jį už didžius dalykus, kuriuos per Mergelę padarė Viešpats. Dievo dėka ji tapo naująja Ieva, kuri mums padovanojo naująjį Adomą – Kristų, naujo ir amžino gyvenimo pradžią. Amen.