Pamokslai

Pamokslas

2019-01-06

Pamokslo tekstas: Mt 2, 1-12

Darius Petkūnas


Karaliai buvo antrieji, aplankę gimusį Jėzų Betliejuje. Prieš tai Jėzų aplankė Betliejaus laukų piemenėliai. Pastariesiems apie gimusį Išganytoją pranešė angelas. Karaliams apie Mesijo gimimą Dievas apreiškė žvaigžde. Tradicija sako, kad jų vardai buvo Kasparas, Melchioras ir Baltazaras. Kadangi originaliame, graikiškame evangelijos tekste jie dar įvardinti žodžiu “magi”, mes juos vadiname ne tik karaliais, bet ir išminčiais.

 

Nuo Betliejaus piemenėlių jie skyrėsi tiek savo tautybe, tiek savo statusu. Piemenėliai buvo žydų tautos vaikai, tuo tarpu išminčiai – iš Rytų šalies, greičiausia Persijos. Piemenėliai galėjo per kelias minutes nubėgti pas Jėzų, tačiau Išminčiai turėjo leistis į tolimą kelionę iki Jeruzalės. Piemenėliai nieko negalėjo padovanoti Jėzui, išskyrus savo džiaugsmą, tuo tarpu karaliai jam padovanojo brangių dovanų – aukso, smilkalų ir miros.

 

Didžiausias skirtumas tarp piemenėlių ir karalių buvo tikėjimas. Karaliai buvo pagonys, tai yra žmonės, kurie neturėjo Dievo žodžio, bet stengėsi pažinti Dievą savo pačių jėgomis. Kaip ir visose pagoniškose religijose, jie turbūt ieškojo Dievo kūriniuose – gamtoje ir jos reiškiniuose. Jie nežinojo, kad Dievas negyvena žmonių sukurtuose dalykuose, bet yra Šventoji Trejybės - neregimas amžinas pasaulio Sutvėrėjas, Atpirkėjas ir Pašventintojas.

 

Apsireikšdamas jiems žvaigžde Dievas paskelbė, kad savo Sūnų jis siuntė į kūną ir kraują būti ne vien žydų tautos, bet viso pasaulio Išganytoju. Sentėvio Simeono žodžiais, Jėzus yra ne tik “Izraelio tautos garbė,” bet ir “šviesa pagonims apšviesti.” Apaštalas Paulius laiške efeziečiams rašo, kad apreiškimu jam buvo atskleistas slėpinys, jog “pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją.”

 

Išganytoją pagonims Dievas apreiškė žvaigžde. Tai nebuvo viena tų žvaigždžių, kurias mes matome naktį giedrame danguje. Juos apšvietė kitokios prigimties žvaigždė, per kurią Dievas rodė kelią pas kūdikį Jėzų. Išminčiai suprato, kad gimęs kūdikis – tai neįprastas karalius, o Mesijas, apie kurį persams dar prieš kelis šimtus metų Babilono tremtyje pranašavo pranašas Danielius. Išvydę šią neįprastą žvaigždę, jie tikėjo, kad išmušė pranašysčių išsipildymo valanda, jog ne tik žydams, bet ir pagonims gimė Mesijas, kurį jie norėjo pagarbinti.

 

Karalių pasiryžimas leistis į tolimą kelionę rodo, kad pagonių širdys buvo išsiilgusios Išganytojo. Tik kurioje Izraelio vietoje jo ieškoti? Jie turbūt nesekė visiškai pasitikėdami žvaigžde, kuri juos būtų atvedusi iki Betliejaus, bet vadovaudamiesi logika nusprendė, kad karalius turėjo gimti karalių mieste – tai yra Jeruzalėje. Nerasdami ten Jėzaus, jie ėmė teirautis jeruzaliečių, klausinėdami: “Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.”

 

Žinia apie išminčius ir jų skelbiamą žinią pasiekė karaliaus Erodo rūmus. Tai buvo brutalus despotas, griežtomis priemonėmis valdęs kraštą. Jis buvo vienintelis iš Romos imperatoriaus gavęs titulą “žydų karalius”, todėl išgirdęs apie naujo karaliaus gimimą jis sunerimo, o kartu ir visa Jeruzalė, laukdama, kokių priemonių imsis despotas. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: “Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau.., iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą ­ Izraelį.”

 

Tada Erodas slapčia pašaukė tris išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: “Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau.”

 

Bebaimis Mesijo-Karaliaus skelbimas Erodui mums yra pavyzdys. Mes taip pat neturime gėdintis ar bijoti pasauliui liudyti apie Jėzų, mūsų Išganytoją. Išminčių tikėjimas Švento Rašto apreikšta žinia, kad Mesijas turėjo gimti Betliejuje, ragina ir mus tvirtai pasitikėti Dievo žodžiu – Šventuoju Raštu, nes Dievo žodis yra tiesa. Jų parpuolimas prieš kūdikį Jėzų ir pagarbinimas, tepaskatina ir mus jį priimti kaip savo asmeninį Išganytoją, nes jis ir mus, kaip ir Izraelio tautos tikinčiuosius, savo mirtimi sutaikė su Dievu, ir parengė mums danguje vietą.

 

Karaliai Jėzui padovanojo tris dovanas: aukso, smilkalų ir miros. Jos turi gilią simbolinę prasmę. Auksas – tai dovana karaliams, apreiškianti Kristų esantį karalių, tačiau Jėzus pasakys, kad jo karalystė yra amžina. Smilkalai – tai dovana Dievui, liudijanti dievišką Jėzaus prigimtį, nes smilkalais buvo garbinamas Dievas. Jie simbolizuoja ir į dangų kylančias mūsų maldas. Mira – tai kvapnusis aliejus, kuriuo buvo patepami mirusieji. Ji skelbia, kad Jėzus, Dievo pateptasis Mesijas, turės mirti už mirtingą žmoniją, būti “vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes.”

 

Išmintingųjų šventės evangelija teikia paguodos visiems tikintiesiems, nes ji skelbia, kad Jėzus gimė ne tik žydams, bet ir pagonims, kad “išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms.” Apaštalas Paulius ištars: “Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui.” Jėzus yra viso pasaulio išganytojas, “tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų.”

 

Karalių dovanos Jėzui primena Dievo apvaizdą žmogui. Išminčiams iškeliavus angelas Juozapui sapne pasakė: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti.“ Marija ir Juozapas nebuvo turtingi, todėl tos brangios dovanos labai pasitarnavo jų ilgoje kelionėje į Egiptą ir jų pragyvenimui toje šalyje.

 

Peržengę metų slenkstį mes atsiduriame ties dar vienais mūsų amžiaus kelionės metais. Evangelija ragina mus drąsiai pasitikėti Dievo apvaizda. “Viešpats teisus ir geras,” – skelbia psalmė. “Jis veda kukliuosius teisingu taku ir moko juos savo kelio.” “Jis atgaivina mano gyvastį,” – liudija psalmistas, “ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.” Savo apvaizda Viešpats maloningas savo kūriniams. “Jis parūpina lesalo net varnos jaunikliams” – tokiu Dievo malonės vaizdiniu žavisi Dievo vyras. Tik mes gyvenkime krikščioniškai, pagal jo valią, kurią jis mums apreiškė Šventame Rašte.

 

Ši šventė mus ragina ieškoti Kristaus. Mes, skirtingai nei tie Rytų šalies išminčiai, žinome kur jį rasti. Mums nereikia keliauti į Jeruzalę ar Betliejų. Kristų mes randame jo bažnyčioje, kai girdime jo skelbiamą žodį ir priimame Švenčiausią Sakramentą, kuriame jis mus aplanko savo kūnu ir krauju, nuima mūsų nuodėmes ir apdovanoja gyvybe bei išganymu. Karaliai išpažino savo tikėjimą į Kristų paaukodami jam brangias dovanas. Ir mes aukokime jam savo gyvenimus “kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.” Amen.