Pamokslai

Pamokslas

2019-02-03

Pamokslo tekstas: Mk 4, 35-41

Darius Petkūnas


Audros nutildymas Genezareto ežere atsako į apaštalų užduotą klausimą: “Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!” Jėzus Kristus yra tikras Dievas, kaip liudija Nikėjiškas tikėjimo išpažinimas: „Dievas, gimęs iš Tėvo prieš visus amžius.“ Žmogus gali tik stebėti audrą ir regėti pavojus, tačiau tik amžinas, visagalis Dievas gali sudrausti vėją ir įsakyti ežerui: “Nutilk, nurimk!” Šioje evangelijoje regimai išsipildė Kristaus žodžiai: “Man duota visa galia danguje ir žemėje.”

 

Evangelija skelbia daugiau, nei žinią apie dievišką Jėzaus prigimtį. Neužtenka vien tiktai žinoti kas yra Jėzus, kad jis yra viso pasaulio Išganytojas. Vien žinojimas dar nepaskatina mūsų lipti į laivą ir naktį plaukti per audringą Genezareto ežerą, kuris gali būti sulyginamas ir su mūsų gyvenimu. Evangelija ragina juo pasitikėti, jam melstis, ir jo šauktis, kaip kad jo šaukėsi apaštalai vandens semiamoje valtyje. Savo darbais Jėzus atskleidė savo visagalybę, todėl mes turime maldoje jo šauktis ir juo pasitikėti. 50-toje psalmėje Dievas sako: “Šaukis manęs nelaimės dieną – tai išgelbėsiu tave, o tu šlovinsi mane.”

 

Evangelija taip pat praneša, kad Jėzus yra ir tikras žmogus, vardan mūsų išganymo priėmęs kūną iš mergelės Marijos. Būdamas viskuo panašus į mus, tos dienos vakare Jėzus buvo pavargęs. Visą dieną jis mokė žmones apie Dievo karalystę. Tą dieną jis pasakė palyginimą apie sėjėją, mūsų tikėjimą sulygino su garstyčios grūdeliu, tačiau kuris auga. Žmonių buvo tiek daug, kad jis turėjo truputį atsiirti nuo kranto ir mokyti juos iš valties. Galiausia, apaštalams taręs: “Irkitės į aną pusę”, jis užmigo. Jis buvo tikras žmogus.

 

Pirmu požiūriu atrodytų kiek keista, kad Jėzus su mokiniais ryžosi perplaukti ežerą naktį, tačiau prisiminkime, kad apaštalai buvo patyrę žvejai. Jie juk naktį žvejodavo. Kad aplankiusi audra buvo tikrai rimta, liudija jų, patyrusių žvejų, žodžiai miegančiam Jėzui: “Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?” Vanduo jau sėmė valtį.

 

Jėzus negalėjo leisti laiveliui nuskęsti, nes tas laivelis buvo būsimoji krikščionių bažnyčia, kurios, kaip pasakė Viešpats, net “pragaro vartai nenugalės.” Krikščioniškame mene ji dažnai vaizduojama kaip mažas laivelis, plaukiantis tarp bangų. Laivo simbolis atsispindi ir bažnyčios pastate. Nava – tai tikintiesiems skirta bažnyčios dalis. Išvertus iš lotynų kalbos “nava” reiškia laivą. Į šį laivą mes patekome per Krikšto vandenis. Kaip skelbia Krikšto malda, šiuose vandenyse nuo mūsų buvo nuplauta visa, kas nuodėminga ir paveldėta iš senojo Adomo, kad atskirti nuo pasmerktųjų skaičiaus, saugūs ir sveiki plauktume krikščionių Bažnyčios laivelyje ir visuomet karšti dvasioje bei linksmi viltyje tarnautume Dievo vardui. Laive Jėzus buvo navos gale. Šiandien bažnyčios pastato gale yra altorius, kur Jėzus mus aplanko Sakramente savo kūnu ir krauju, nuima mūsų nuodėmes ir perduoda savo malonę, reikalingą mums išėjus iš bažnyčios į pasaulį.

 

Žmogaus gyvenime audros nėra vien stichinės nelaimės. Jos gali būti ligos, kurios aplanko lygiai taip pat netikėtai, kaip tas viesulas apaštalų laivelį. Jos gali būti nutrūkę ryšiai, šeimų suirimas. Neretai žmogų aplanko finansinės audros. Galiausia kiekvieną žmogų ištinka didžiausia audra – mirtis.

 

Evangelija skelbia, kad Dievo Sūnus mumis rūpinasi. Jis ne tik paskelbė žodį, atvėrė kelią į Dievo karalystę, bet teikė ir kitokią pagalbą - išvarė demonus, gydė ligonius. Jis rūpinasi mumis, nes jis mus priėmė į krikščionių bažnyčios laivelį, kuriame, būdamas Dievas, jis plaukia su mumis. Dėl nuodėmės mes buvome pasmerkti amžinai mirčiai ir pražūčiai, tačiau dėl mūsų Dievo Sūnus priėmė kūną – žmogaus prigimtį. Būdamas teisus, jis mirė už neteisiuosius. Savo krauju jis nuplovė mūsų nuodėmes. Simonas Petras, kuris plaukė tame laivelyje, laiške bažnyčiai pasakys: “Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą.” Tautų apaštalas Paulius, buvęs bažnyčios persekiotojas, kuris į bažnyčios laivelį buvo priimtas dramatišku keliu, pasakys: “Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.” Kristus nepalieka savo žmonių, kurie yra navoje – jo laive. “Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!” klausia jis mūsų.

 

Todėl evangelija ragina juo pasitikėti gyvenimo audrose. Mes tikrai galime juo pasitikėti, nes jis Dievas ir žmogus, kuris už mirė ant kryžiaus. Mes galime juo pasitikėti, nes jis įveikė mirtį – nepasiliko kape, bet trečią dieną prisikėlė. Jis aplankė apaštalus, o vėliau ir abejojantį Tomą, kuriam pasakys: “Tu įtikėjai, nes pamatei, palaiminti, kurie nematė bet įtikėjo.” Velykų rytą jis labiausiai parodė, kad yra Dievas, kuris mums užtarnavo išganymą, kurį jis tikintiesiems teikia vien iš malonės – per žodį ir sakramentus. Jis priėmė mus į savo laivą ir taip išgelbėjo iš nuodėmės, mirties, ir šėtono galios, kad mes šiame laive tarnautume jo garbei ir gyventume amžinai, „lygiai kaip Jis, prisikėlęs iš numirusių, amžinai gyvena ir viešpatauja.“

 

Tat “Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!” Evangelistas Markus, kuris užrašė šią evangeliją, pasakys “tai Jėzus Kristus, Dievo Sūnus; tai jo geroji naujiena.” Apaštalas Paulius pritars: “Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiam.” “Ji kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, ­ Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.” „Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, ... nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ Amen.