Pamokslai

Pamokslas

2019-03-24

Pamokslo tekstas: Lk 9, 57-62

Darius Petkūnas


Evangelija kalba apie tris žmones, kurie norėjo sekti Kristų, tačiau netapo jo mokiniais. Joje Kristus praneša apie mokinystės kainą, apie jo sekėją lydinčius sunkumus. Ji kelia klausimą, ką reiškia būti sąmoningu krikščioniu šiandien.

 

Pirmasis vyras parodė didelį pasiryžimą, Kristui prisiekdamas: “Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!” Jėzaus toks priesakas nesužavėjo. Jam jis atsakė: “Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai ­ lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.”

 

Kodėl Jėzus šaltokai sureagavo į tokį galimo sekėjo pasiryžimą? Evangelistas Matas praneša, kad tas vyras buvo Rašto aiškintojas. Jis buvo labai išsilavinęs žmogus, gerai žinojęs Mozės įstatymą. Evangelijose jie dažniausiai pastebimi kartu su fariziejais. Tokie žmonės buvo ne Kristaus sekėjų, o jo priešininkų stovykloje. Apie Rašto aiškintojus Jėzus užsiminė apaštalams pranešdamas apie savo būsimą mirtį Jeruzalėje. “Štai pakilsime į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti.”

 

Mes nežinome, kiek nuoširdus buvo to rašto aiškintojo ketinimas sekti Jėzų. Gal būt. Juk ir fariziejų tarpe buvo Nikodemas, kuris atėjo pas Jėzų nakčia ir sakė: “Rabi, mes suprantame, kad tu esi atėjęs nuo Dievo.“ Nikodemas bandė užstoti Jėzų žydų teisme. Jis buvo tas, kuris Jėzui mirus “atsigabeno apie šimtą svarų miros ir alavijo mišinio” jo laidotuvėms. Bet tokių buvo tik vienetai.

 

Net jei to rašto žinovo pasiryžimas buvo tikras, Jėzus vis tiek patarė jam pirma apskaičiuoti mokinystės kainą. Jis buvo gana pasiturintis žmogus, o Kristus gyveno visiškame neturte. Jo visas turtas buvo tik drabužiai, kuriuos kareiviai pasidalijo prikalę Kristų prie kryžiaus. Kristus neturtingu sutiko tapti vien dėl mūsų. Apaštalas Paulius rašo: “Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.” Rašto žinovui Jėzus pasakė, kad kažin ar pastarajam, pripratusiam prie komforto, pavyks ištesėti duotą pažadą. “Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai ­ lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.”

 

Kristaus sekėjo kainą aiškiai apibūdina tautų apaštalas Paulius korintiečiams. “Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams, paskyrė paskučiausią vietą, tarsi pasmerktiesiems myriop. ... Iki šios valandos badaujame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, esame be pastogės ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami mes laiminame, persekiojami ištveriame, piktžodžiaujami maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis.” Tas rašto žinovas nebūtų išlaikęs tokios nepagarbos ir neturto, kurį po Kristaus mirties patyrė apaštalai.

 

Kitą žmogų pašaukė pats Jėzus. “Sek paskui mane!” – tarė jis jam. Iš tikrųjų ne mes patys ateiname Dievą, bet Dievas pats pašaukia mus. Jono evangelijoje Kristus sako: “Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau.” Ir mes esame tikintys ne savo pačių sprendimu, bet tik todėl, kad mus Šventoji Dvasia pašaukė, kai klausėmės Kristaus evangelijos ir į jį įtikėjome. Vis dėlto, išgirdęs Jėzaus kvietimą tas žmogus atsakė: “Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti.”

 

Jėzaus atsakas daugeliui žmonių kelia papildomų klausimų. Ir Lietuvoje po nepriklausomybės atsirado naujų krikščioniškų judėjimų, kurių vadovai manė, kad šeimos pačios, be dvasininko, turi laidoti artimuosius. Toks požiūris nėra teisingas, nes Izraelyje posakis “palaidoti tėvą” turėjo visiškai kitokią prasmę.

 

Vienas iš Palestinos grįžęs anglas papasakojo atsitikimą apie arabų jaunuolį, kuriam buvo suteikta stipendija Oksfordo ir Kembridžo universitete. Jo atsakas buvo toks: “Aš ten vyksiu, kai palaidosiu savo tėvą.” Mes, lietuviai, neturime tokios kalbinės išraiškos, todėl mums skamba keistai tiek to žmogaus prašymas, tiek Kristaus atsakas: “Palik mirusiems laidoti savo numirėlius.” Jėzus šiais žodžiais sako, kad tegul dvasiškai mirę laidoja kūniškai mirusiuosius. Mato evangelijoje jis aiškiai sako, ką reiškia nustoti būti mirusiu: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ... , nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“

 

Trečiasis vyras, kaip ir pirmasis, pats pasisiūlė sekti Jėzų. “Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais.” Jėzus tam pasakė: “Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.”

 

Kodėl Jėzus jam taip atsakė? Nejaugi tam žmogui būtų buvę sunku nubėgti ir apie savo pasiryžimą pranešti namiškiams? Čia, kaip ir pirmojo atveju, Jėzus pažvelgė į jo sielą. Senojo Testamento Samuelio knygoje parašyta: „Dievo akis žiūri kitaip nei žmogus. Žmogus mato išorę, o Viešpats žvelgia į širdį“ (1 Sam 16,7).

 

Jėzus žinojo, kad namiškiai jį būtų atkalbinėję ir raginę pakeisti nusistatymą. Net jei jis ir būtų įveikęs jų atkalbinėjimus, „ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio,“ jis atkristų. Todėl Jėzus jam pateikia artojo palyginimą, lyg klausdamas: „Kaip atrodytų artojas, kuris laikydamas žagrę rankoje, žvelgtų ne į priekį, o atgalios.“ Vaga nuvingiuotų į šalį. Žmogus, kuris pasiryžo sekti Kristų, bet žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystės plėtrai? Prisiminkime Kristaus palyginimą apie tarnavimą dviem ponams. “Niekas negali tarnauti dviem ponams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.”

 

Ką reiškia būti sąmoningu krikščioniu šiandien?

 

Viską labai supaprastinus, krikščionis yra pakrikštytas žmogus. Žmogus, net jei jis augo krikščioniškoje šeimoje, bet nėra krikštytas, nėra krikščionis. Bet tai tik minimalistinis, nepakankamas krikščionio apibrėžimas.

 

Sąmoningas krikščionis yra tas, kuris tiki į Jėzų Kristų ir jo atliktą darbą, tai yra, kad Jėzus savo mirtimi ant kryžiaus užmokėjo už jo asmenines nuodėmes ir tokiu būdu jį atpirko iš mirties ir amžinojo pasmerkimo. Evangelistas Jonas apie sąmoningą krikščionį sako: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą“. Tikėjimas į Jėzų Kristų ir jo atperkamąją auką yra svarbiausias krikščionio požymis.

 

Ne mažiau svarbus krikščionio požymis yra krikščioniškomis vertybėmis grįstas gyvenimas. Kitaip tariant, jei žmogus savo laiko krikščioniu, tačiau nesilaiko krikščioniško gyvenimo, kelia abejonių jo krikščioniškoji tapatybė. Apie tai pačiais aiškiausiais žodžiais rašo apaštalas Paulius laiške Galatiečiams:

 

„Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. ... Kūno darbai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. ... tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės. Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. ... Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems!

 

Virš viso to apaštalas pamini dar prakilnesnį kelią – meilę. Laiške Romiečiams jis sako: „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę ... Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė ­ įstatymo įvykdymas.”

 

Evangelijos apmastymo negalima užbaigti nepaminint Didžiojo Kristaus paliepimo: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.” Krikščionis negali savęs laikyti tikru Kristaus mokiniu, jei jis nevykdo Didžiojo Kristaus paliepimo. Tikintieji Jėzaus paliepimą vykdo skirtingai, pagal jiems suteiktas Šventosios Dvasios dovanas. Apaštalas Paulius sako: „Turime įvairių dovanų, destis kokia malonė mums suteikta“ ir priduria: „kas [turi dovaną] paraginti ­ tegul ragina.“ Jei jūs, mieli broliai ir seserys, pakviečiate artimą į bažnyčią, jūs įvykdote ir jums skirtą Didįjį Kristaus paliepimą. Tai ir yra liudijimas apie jūsų sąmoningą tikėjimą į Jėzų Kristų. Amen.