Pamokslai

Pamokslas

2019-05-19

Pamokslo tekstas: Mt.11, 25-30

Darius Petkūnas


Brazilijoje, Rio de Žaneiro mieste, stovi Kristaus statula. Joje Kristus ištiesęs rankas laimina miestą. 40 metrų aukščio statula buvo pastatyta 1931 metais, ir ji iš karto tapo šiuolaikinės krikščionybės simboliu, o kai kurie ją priskiria prie naujų septynių pasaulio stebuklų. Jos iniciatoriai tuo siekė parodyti, kad Kristus yra šio nuodėmingo pasaulio atpirkėjas. Tuo jie norėjo duoti iššūkį, kaip jie patys sakė, “pasaulyje plintančiai bedievybei” ir pakviesti žmones sugrįžti pas Kristų, kuris yra kiekvieno žmogaus Gelbėtojas.

 

Tokia yra pagrindinė šios evangelijos tema. Jėzus yra mūsų Gelbėtojas ir Atpirkėjas. Šiandieninėje evangelijoje jis kviečia mus ateiti, sakydamas: “Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.”

 

Kas yra toji našta, kuri mus slegia ir vargina? Kas yra tas mūsų jungas, nuo kurio Jėzus ketina mus išvaduoti?

 

Jėzus, žinoma, čia kalba ne apie mūsų žemiškus darbus ir rūpesčius. Jis kalba apie žmogaus pastangas rasti ramybę su Dievu dabar ir mirties valandą.

 

Deja, ramybės su Dievu rasti žmogus asmeninėmis pastangomis nepajėgia. Kad ir kaip mes stengtumės vykdyti Dievo valią, išreikštą jo įsakymuose, žinome, kad patys savo jėgomis to nepajėgiame padaryti. Dievas yra šventas, o mes tik nusidėjėliai. Nors Dievas paliepia mylėti jį labiau už viską pasaulyje ir artimą, kaip save, dažnai mes mylime ką nors pasaulyje labiau, nei Dievą ir artimą. Kiekvieną dieną mes nusidedame ne tik savo darbais, bet žodžiais ir mintimis, ir ta nuodėmių našta slegia mūsų pečius.

 

Apie šią vidinę kovą tikinčiame žmoguje labai aiškiai kalba apaštalas Paulius laiške Romiečiams. Jis pats kadaise savo jėgomis bandė rasti ramybę su Dievu, vykdydamas daugybę žydų religijos taisyklių. Jo paties pastangos jį vedė ne į ramybę, o į nusivylimą. Jis pasakė: “Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šio mirtingo kūno!”

 

Apaštalas kalba apie žmogaus viduje vykstančią dvasinę kovą. “Aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tai nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.” Jis prieina prie išvados: “Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris.”

 

Žmogus sukurtas pagal Dievo veidą, ir nepaisant nuopuolio bei įgimtosios nuodėmės, Dievo veidas žmoguje, nors pažeistas, nėra išnykęs. Žmoguje yra išlikęs sąžinės balsas, kuris primena kas yra nuodėmė. Mes sutinkame, kad Dievo įsakymai nevok, nežudyk, nesvetimauk yra geri. Apaštalas taip pat sako: “pripažįstu, jog [Dievo] įstatymas geras.” “Kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu.”

 

Tai pergyvena kiekvienas tikintis žmogus, kuris asmeninėmis pastangomis siekia sau atverti rojaus vartus. Galiausia, kaip apaštalas Paulius jis ištaria: “Vargšas aš žmogus.” Neveltui bažnyčioje mes išpažįstame nuodėmes, tardami: “Aš vargingas, nuodėmingas žmogus…”

 

Jėzus kviečia mus ateiti pas jį. “Ateikite, aš jus atgaivinsiu… Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.“

 

Jėzuje yra mūsų sielos atgaiva, nes jis nešė mūsų nuodėmių kryžių ir ant savęs prisiėmė mūsų kaltes. Pažvelkime į Kristaus kryžių, kurį pasmerktas mirčiai jis nešė ant Golgotos kalno. Šis sunkus kryžius ant jo pečių atspindi mūsų nuodėmes, kurias jis sutiko atpirkti, prisiimdamas jas ant savęs ir su jomis mirdamas ant kryžiaus. Mozės įstatymas sako: “Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio.” Apaštalas Paulius paaiškina: “Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu”. Jėzus mūsų vietoje sutiko tapti prakeikimu. Tapęs prakeiktu mūsų nuodėmėmis, nuo kryžiaus jis kalbėjo: “Dieve, Dieve, kodėl tu mane apleidai!” Mirdamas su mūsų nuodėmėmis jis mus išgelbėjo iš prakeikimo ir amžinosios mirties. Apaštalas Paulius sako: “Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus.”

 

Todėl Dievo malonė ir nuodėmių atleidimas dabar yra Dievo dovana per Jėzų Kristų. Mums tereikia ateiti pas Kristų, nes Jėzus nėra vien tik istorinė asmenybė ar koks simbolis. Jis yra gyvas. Jis prisikėlė iš mirties ir įžengė į dangų, ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje. “Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas…, jis Bažnyčios Galva” sako apaštalas. “Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikinti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje.” “Dėkui Dievui ­ per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!”

 

Išgelbėjimą per Kristaus kryžių mes priimame tikėjimu. Šį išganingą tikėjimą mes gauname bažnyčioje girdėdami Kristaus evangeliją. Savo pačių jėgomis įtikėti mes negalime, nes tada tikėjimas taptų mūsų pačių darbu, viena iš mūsų nesėkmingų pastangų patiems atverti Dievo karalystės vartus. Išganingą tikėjimą mums padovanoja Šventoji Dvasia per Kristaus evangeliją. Ją girdint mes ateiname pas Kristų, nes pats Jėzus sako, “Kur du ar trys susitrenka mano vardu, aš esu tarp jų.” Šis išganingas tikėjimas stiprinamas per Altoriaus Sakramentą, kuriame priimame Kristaus kūną ir kraują, susivienijame su juo, jam atiduodami savo nuodėmių naštą ir iš jo gaudami jo šventumą.

 

Ši žinia apie dovanai gaunamą Dievo malonę per Kristų yra tokia paprasta, bet pasaulis jos nenori priimti. Neveltui Jėzus evangelijoje ištarė: “Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko.”

 

Žinia apie mūsų išgelbėjimą nepasiekia širdies per protą, bet vien tik per tikėjimą. Krikščioniška žinia nesiremia protu ar išmintimi. Dažnai atsitinka taip, kad kuo labiau žmogus save laiko išsilavinusiu ir protingu, tuo jam sunkiau rasti kelią pas Dievą. Apaštalas pasakė: “Žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė. Kadangi pasaulis išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki.” Mes ateiname pas Kristų tikėjimu. Jam atidavę savo naštas ir priėmę jo lengvą naštą mes randame savo sieloms atgaivą.

 

Tepadovanoja Dievas mums šį vaikiškai tikrą ir tikėjimą. Nebūkime tie išmintingi ir gudrieji, bet geriau mažieji, nes Dangiškas Tėvas išganymo slėpinį paslėpė nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškė mažutėliams. “Taip, Tėve,” – sako Jėzus, “nes tau taip patiko.” Amen.