Pamokslai

Pamokslas

2019-09-29

Pamokslo tekstas: Lk 12, 13-21

Darius Petkūnas


Pjūties padėkos šventė moko mus tvarkyti žemiškas gėrybes neužmirštant dangiškųjų. Ji taip pat moko žvelgti ne tik į save, bet primena apie aukojimą, pagalbą artimui. Ji ragina mus daryti gerus darbus ir Jėzaus žodžiais, „tapti turtingais pas Dievą“. Nors mes esame išgelbstimi vien tik per Jėzaus Kristaus atperkamąją mirtį, kuria jis mums užtarnavo nuodėmių atleidimą, mūsų geri darbai yra brangūs Dievo akyse.

 

Tą turtingą žmogų Dievas pavadino kvailučiu. Kai žmonės girdi pasakymą “turtingas kvailys”, jie dažniausiai įsivaizduoja žmogų, kuris turi pinigų ir gyvena ištaigingą, ekstravagantišką gyvenimą. Tai gali būti jaunas žmogus, kuris paveldėjo tėvų palikimą ir pradėjo smarkiai išlaidauti. Panašiai gali elgtis žmogus laimėjęs nemažą sumą loterijoje. Jis staiga tapo turtingas ir ėmė elgtis taip neatsakingai, kad neužilgo iš tos sumos nieko nebeliko.

 

Evangelijoje aprašytas kvailutis nebuvo išlaidūnas. Jis buvo geras savo turto valdytojas. Užderėjus laukams jis stengėsi apsaugoti savo derlių, planavo statyti didesnes daržines. Žemiškų turtų atžvilgiu, jis gali būti pavyzdys kitiems kaip reikia elgtis atsakingai ir disciplinuotai. Ir vis dėlto Dievas jį pavadino kvailučiu. “Kvailuti, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?”

 

Pasaulio akimis žvelgiant, gaila, kad tas žmogus mirė pasiekęs savo žemiškos gerovės aukštumas. Tačiau didžiausia bėda yra ne tame, kad jo užgyventi turtai atiteks kažkam kitam, jog jis negalės jais džiaugtis, nors planavo. Bėda yra tame, kas jo laukia po mirties. Jis bus atskirtas nuo Dievo ir pasiųstas į amžiną kančių vietą.

 

Turtuolis gyveno tik sau, epikūrišką gyvenimą. Jis netikėjo į Dievą. Viešpats gausiai palaimino jo gyvenimą, o jis Dievui nedėkojo. Jis gyveno lyg nebūtų Dievo. Jis panašus į tą turtuolį, kuris kasdien ištaigingai puotaudavo. Šalimais už jo vartų gulėjo sergantis Lozorius, tačiau jis jam nepadėjo. Šunys geriau maitinosi nuo jo stalo, nei šalimais esantis kenčiantis artimas. Mūsų turtuolis taip sau kalbėjo: “Mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!” Tai netinkamas požiūris į turtą ir žemiškas gėrybes. Turtas jam tapo gyvenimo tikslas, o ne priemonė daryti gėrį. Dievas nepritarė tokiems jo planams ir nusprendė jį pašaukti iš šio pasaulio. Tą naktį jis numirė.

 

Jėzus mus įspėja netarnauti turtui. Prisirišimas prie turto yra pražūtingas, labai kenkia sielai, atima tikėjimą. Jėzus sako: “Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.” Neleiskime turtui užvadyti mūsų sielų. Pinigai ir turtas nėra blogi patys savaime. Bėda yra tame, jei jie mūsų gyvenime užima Dievo vietą. Apaštalas Paulius sako:

 

“Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime. Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių.”

 

Taip atsitinka, kai žmogus iš turto padaro Mamoną, kai pradeda pasitikėti turtais lyg Dievu, tikėdamas, kad žemiškos gėrybės jam garantuos ilgą ir palaimintą gyvenimą. “Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai,” moko Jėzus. Neveltui tam jaunam žmogui, kuris paprašė padėti pasidalyti palikimą, jis atsakė: “Saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto.”

 

Pjūties padėkos šventės evangelija primena apie mūsų padėką Dievui. Ji taip pat moko, kad žemiškos gėrybės, kurias Jėzus vadina “kasdiene duona,” ateina iš Dievo. Jėzus sako, kad Dievas žino, jog jų mums reikia. Jis sako: “jūsų net visi galvos plaukai suskaityti.” Jis ragina gyventi atsakingai šiame pasaulyje, neiškeisti Dievo į pranykstantį pinigą. Jis ragina visuomet prieš akis turėti pirmąjį Dievo įsakymą: “Aš esu Viešpats, tavo Dievas. Neturėk kitų dievų šalia manęs.” Mes turime visų labiausiai bijotis Dievo, Jį mylėti ir Juo pasitikėti. Jėzus pataria: “Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.”

 

Būti turtingam pas Dievą, tai jį tikėti. Tai aukoti geriems tikslams. Ta moteriškė, kurį į aukų dėžutę įmetė skatiką, buvo turtingą pas Dievą gerais darbais. “Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo”. O tas turtingas jaunikaitis, kurį Jėzus pakvietė jį sekti, bet pirma išsižadėti turto, pas Dievą buvo vargšas. Jis “apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.” Jėzus tuomet pasakė: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!” Apaštalas Pjūties padėkos šventės metu primena apie aukojimą. Jis sako, koks turi būti tikras aukotojas. “Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.”

 

Dievo Sūnus priėmė kūną iš mergelės Marijos, kad padaryti mus turtingais pas Dievą. Būdamas Dievas jis nieko nestokojo, tačiau priėmęs kūną jis patyrė visa, ką gali patirti žmogus – šaltį, alkį, troškulį, skausmą, gundymus. Apaštalas liudija: “Jis apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones… jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.” Kryžiaus mirtimi jis mus atpirko iš nuodėmių ir užtarnavo amžinąjį gyvenimą. “Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu,“ liudija Paulius, „kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.” Šiandien jis daro turtingas mūsų sielas Šventąja Dvasia su Dievo žodžiu ir sakramentu. Per šias malonės priemones jis padovanoja mums didžiausią turtą – nuodėmių atleidimą, ramybę su Dievu ir amžiną gyvenimą. Už tai jam dėkokime savo gyvenimu ir gerais darbais. Amen.