Pamokslai

Pamokslas

2019-12-25

Pamokslo tekstas: Lk 2, 1-20

Darius Petkūnas


Kalėdų pasakojimą evangelistas Lukas pradeda sekuliariu, pirmu požiūriu nieko bendro su žmogaus išgelbėjimu neturinčiu įvykiu. Jis praneša, kad “tomis dienomis” imperatorius Augustas paskelbė įsakymą surašyti visus Romos imperijos gyventojus. Išvydęs tokį tekstą skaityti mokantis Romos pilietis toliau tikėtųsi išgirsti apie imperatoriaus šlovę, jo nuveiktus darbus, naujus užkariavimus, sužinoti žymius imperijos didvyrių vardus. Tačiau Lukas šiame kontekste kalba ne apie tai, bet apie beveik niekam nežinomus du žmones – Juozapą ir Mariją, kuri buvo nėščia. Jie keliavo į Betliejų užsirašyti, nes Juozapas buvo gimęs šiame mieste.

Lukas pasakojimą pradeda tokiu būdu, norėdamas pranešti kas yra tas Betliejaus kūdikis. Tai nepaprastas kūdikis, bet Mergelėje per šventąją Dvasią įsikūnijęs Dievo Sūnus, karalius, pas mus atėjęs dangaus karalystės Viešpats. Žydų tauta žinojo kur jis turėjo užgimti. Betliejuje, nes pranašas Michėjas pasakė: “Iš tavęs, Efratos Betliejau … man kils tas, kuris valdys Izraelį. … Jo didybė pasieks žemės pakraščius”.

Bet Juozapas gyveno Nazarete ir jau Marija neužilgo turėjo gimdyti. Imperatorius Augustas paskelbdamas įsakymą surašyti imperijos gyventojus pats nežinodamas pakluso viršesnei Kristaus valdžiai. Kūdikis Marijos įsčiose imperatoriui nurodė paskelbti įsaką, kad pagal pranašystę jis gimtų Betliejuje. Dievas kartais pasaulio įvykius pakreipia valdovų rankomis jiems apie tai nežinant. Tai parodo, kad Jėzus Kristus yra dangaus ir visų žemės tautų Viešpats. Apaštalas Paulius laiške efeziečiams rašo, kad „jis yra aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame“. „Jo vardui turi priklaupti kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme“ (Fil 2, 10).

Labiausiai mus turėtų stebinti ne tai, kad dangaus ir žemės Viešpats gimė Betliejuje, bet jo gimimo aplinkybės. Kristus karalius gimė tvartelyje. Evangelistas rašo: “Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.”

Dievas žmogaus pavidalu iš savo karalystės atėjęs į mūsų nuodėmingą pasaulį, atmetė pasaulio šlovę ir garbę. Jis pasižemino priimdamas žmogaus kūną, bet jis dar labiau pasižemino, nuspręsdamas gimti tvartelyje. Giesmininkas (Martynas Liuteris) negali nesižavėti tokiu Dievo sprendimu:

 

 

“Aksomas tavo ir šilkai –

Glėbelis šieno, vystyklai.

Juose, Karaliau malonus

Švyti dangaus šlove skaistus.

 

 

Parodai man, kokia menka

Pasaulio turtų prabanga,

Galybė žemiškos garbės

Neturi tau jokios vertės.”

 

 

Tačiau tai dar ne didžiausias Dievo pasižeminimas. Apaštalas Paulius pasakys: “Jis, turėdamas Dievo pavidalą … apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. … jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties”. Dievo tapimas žmogumi ir pasižeminimas nurodo į būsimą jo tikslą – kryžių, kuriame jis už mus numirdamas sutaikė mus su Dievu.

Vis dėlto Dievo Sūnaus pasižeminimą Betliejuje lydėjo jo šlovės ženklai. Jeigu mes tuomet būtume Betliejuje ir pamatytume ėdžiose gulintį kūdikį, turbūt sakytume: “Ne! Jis negali būti Dievo Sūnus!”. Žmogus be apreiškimo Betliejaus kūdikyje neatpažintų Dievo. Bet jam gimus, žemę aplankė Dievo angelai. Jie pažino, kas yra šis kūdikis ir atidavė jam garbę, giedodami: “Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!”

Dievas pasiuntė angelus ne pas imperatorių, kad pranešti, jog gimė Sūnus, ir ne pas vyriausiuosius žydų kunigus, nes jie nebuvo pasiruošę tokiam įvykiui, bet pas vargšus piemenėlius. Ir Mozei Dievas apsireiškė nesudegančiame krūme, kai jis ganė avis. Dovydas prieš tapdamas karaliumi, buvo piemenėlis. Piemenėliuose mes regime sąsają su Marijos giesme, kurioje Mergelė giedojo: “Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius.”

Piemenėliai išsigando, kai “jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa”. Angelas jiems tarė: “Nebijokite.” Tikintiesiems Kristaus gimimas neša džiaugsmą, ne baimę. Tik tie, kurie atmeta Dievą, Kristų karalių, jo gimimą priima su baime. Jiems tai nemaloni žinia. Kai trys karaliai Erodui pranešė, kad yra gimęs žydų karalius, jis labai išsigando. Bet angelas piemenėliams sako: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.”

Jėzus Kristus yra Mesijas, Dievo pateptasis. Jis yra visų Viešpats. Vardan mūsų ir mūsų išgelbėjimo Dievas priėmė kūną, kaip išpranašauta Senajame Testamente. Jis gimė šiandien ir jo gimimas teikia džiaugsmą visiems Dievą mylintiems žmonėms. Jis gimė ten, kur skelbė pranašai - Dovydo mieste. Bet svarbiausia angelo žinia: “Jis gimė jums”. Pranašas Izaijas dar 700 metų iki Kristaus apie jį pranašavo: “Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis’. ... Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę, tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius”.

“Jums gimė Gelbėtojas”. Jėzus gimė ne angelams. Jis priėmė žmogaus kūną ir tapo viskuo panašus į žmones, išskyrus nuodėmę. Jis gimė, kad savo mirtimi išvaduotų tikinčiuosius iš nuodėmių ir pasmerkimo, ir padovanotų amžiną palaimintą gyvenimą.

Bet kur rasti gimusį Mesiją, Gelbėtoją? Šiandien mes žinome, kur jis randamas. Jis pirmą kartą aplankė mus Krikšte ir davė amžinojo gyvenimo pažadą. Krikšte mūsų vardai buvo įrašyti į dangaus knygas. Ar mes pakrikštijome savo vaikus? Neužginkime jiems Dievo malonės. Jis mus aplanko savo kūnu ir krauju ir perduoda malonę Altoriaus sakramente. Ar šiais metais priėmėme Altoriaus sakramentą? Jei dar nepriėmėme, tai negyvenkime be Dievo malonės, kurią jis mūsų kūnui ir sielai perteikia per jo kūną ir kraują duonoje ir taurėje. Nedelskime priimti Sakramentą. Mums jis įsteigė šias malonės priemones, kad per jas perduotų išgelbėjimą ir amžinąjį gyvenimą, kurį jis užtarnavo ant kryžiaus.

Piemenėliai taip pat norėjo žinoti, kur surasti gimusį Gelbėtoją. Angelas apreiškė jiems kūdikio ženklus: “[Mieste] rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose”.

Piemenėliai nebuvo šokiruoti išvydę kūdikį skurde. Priešingai, jie jau žinojo, kas yra tas kūdikis. "Jis Viešpats, Mesijas.” Jie pasakojo viską, ką angelas jiems apsakė apie šį kūdikį. Marijai piemenėlių pasakojimas priminė angelo žodžius: “Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“. Išgirdusi piemenėlių žinią “Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje”. Išgelbėjimo žinia per Jėzų Kristų turi pasilikti ir mūsų širdyse. Nuolatos apmąstykime, kad Kristus dėl mūsų tapo žmogumi, paskelbė gerąją žinią apie jo malonę jį mylintiems žmonėms. “Dievas mums parodė [didžiausią] savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus” ir “vardan mūsų prisikėlė.”

“Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę.” Ir mes grįžkime į namus dėkodami ir šlovindami Dievą. Būkime aktyvūs krikščionys. Ateikime į bažnyčią pašlovinti Dievą ne tik per didžiąsias šventes, bet sekmadieniais. Vardan mūsų Dievas priėmė kūną, vardan mūsų išgelbėjimo Jėzus pasižemino, būdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Vardan mūsų jis prisikėlė, parodydamas, kad yra tikras Dievas, nes tik Dievas gali įveikti mirtį. Jis gimė tam, kad mes turėtume gyvenimą, kad apsčiai jo turėtume. Amen.