Pamokslai

Pamokslas

2016-10-16

Pamokslo tekstas: Lk. 18,1-8

Darius Petkūnas


Jėzaus palyginimas apie neteisų teisėją yra palyginimas apie maldą. „Šaukis manęs suspaudimo dieną, - taria Viešpats, - išgelbėsiu tave, ir tu mane šlovinsi“. Viešpats pažadėjo išklausyti savo išrinktųjų maldas, apginti jų teises, kad jie nesakytų: „Paliko mane Viešpats, užmiršo mane Dievas“. „Net jei moteris užmirštų savo mažylį, - taria Viešpats per pranašą Izaiją, - aš tavęs niekada neužmiršiu.“

 

Minėtą teisėją Jėzus vadina „neteisiu“, nes jis „nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių“.

 

Ką reiškia nebijoti Dievo?

 

Nebijoti Dievo reiškia jo nemylėti, juo netikėti. Toks žmogus mano, kad Dievo nėra, todėl jis visiškai atmeta jo įstatymą. Jis gyvena nuodėmėje, pagal savo susikurtas egoistines taisykles, kurios prasilenkia su Dievo duotomis vertybėmis, ir tokiu būdu kelia skausmą artimui. Tai žmogus, kuris savo širdyje sako: „Dievo nėra“, todėl Biblijoje jis vadinamas „nedorėliu“ arba „bedieviu“.

 

Kaip bebūtų gaila, tokių žmonių visados yra mūsų tarpe ir jie kelia skausmą. Apie juos mes girdime psalmėse, kurios yra lyg tikinčiojo laiškas Dievui.

 

„Kodėl tu, Viešpatie, taip nuošaliai laikaisi? Kodėl slepiesi, kai esu nelaimėje?“ – guodžiasi Dievo vyras 10-je psalmėje. „Nedorėliai kankina įžūliai varguolius; teįkliūva jie patys į savo sumanytas pinkles!... Įniršęs iš įžūlumo, nedorėlis sako: ‚Atsiskaityti jis nešauks.‘ Anot jo širdies kėslų: ‚Dievo nėra!‘ ... Nedorėlis mano sau: ‚Dievui tai nerūpi. Jis slepia savo veidą, jis niekada nežiūri.‘“

 

Psalmistas klausia, kodėl Viešpats nebaudžia tokio žmogaus, bet leidžia jam toliau mėgautis savo nedorybėmis? „Kodėl nedorėlis turėtų tyčiotis iš Dievo ir širdyje sakyti: ‚Atsiskaityti tu nešauksi!“ Tikintis žmogus meldžiasi: „Pakilk, Viešpatie! Pakelk ranką, Dieve, ir neužmiršk skriaudžiamųjų!“

 

Jėzaus paminėtas teisėjas buvo tas psalmėse aprašytas nedorėlis. Širdyje jis pats sau pripažino: „Aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu“. Palyginimas įgauna didesnį kontrastą, kai pastebime, kad tas žmogus užėmė vieną aukščiausių postų visuomenėje – teisėjo vietą, kuris turėjo įgyvendinti žemėje teisingumą.

 

Su tokiu begėdžiu teisėju susidūrė ta našlė. Atėjusi pas jį toji prašė: „Apgink mane nuo skriaudiko“. Jei pas jį būtų atėjęs įtakingas žmogus, nedorėlis būtų sprendęs jo bylą, bet našlės ir našlaičiai anoje visuomenėje mažai kam rūpėjo. Užsimokėti jie negalėjo, kyšių duoti neturėjo iš ko. Tas teisėjas todėl nuolatos atsisakydavo spręsti jos bylą.

 

Jau buvo minėta, kad šis palyginimas yra apie maldą. Jį užrašydamas evangelistas Lukas pridūrė: Jėzus jį pasakė, norėdamas pamokyti, “kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti”. Suspaudimo dieną jis moko melstis ištvermingai. Jis ragina maldoje būti tokiais “atkakliais” ir “užsispyrusiais”, kokia buvo toji našlė.

 

Kuo pasireiškė našlės “atkaklumas” ir “užsispyrimas”? Lukas atsako: “Ji vis eidavo pas jį ir prašydavo spręsti jos bylą“. Atrodo, kad prie jo teismo vartų ji lankydavosi ryte ir vakare, kiekvieną dieną, ir pamačiusi jį prašydavo apginti nuo skriaudiko. Ji neprarasdavo vilties, nenusivildavo ir reikalavo gal net griežtesniais, teisėjui labiau suprantamais žodžiais. Psalmistas irgi kartą kreipėsi į Dievą taip: “Ateik, Viešpatie! Išgelbėk mane, mano Dieve! Juk tu mano priešams antausius skaldai, nedorėliams dantis išdaužai”.

 

Nežinia, ar tas teisėjas yra girdėjęs šiuos 3-ios psalmės žodžius, tačiau po ilgo spyriojimosi jis sau tarė: “Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai ši našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji neapdaužytų man veido.”

 

“Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas”, - moko mus Jėzus. “Nemanykite, kad Dievas jus apleidęs, kad jis negirdi jūsų maldų ar jų neišklauso.” Jei nesąžiningas teisėjas atsiliepė į našlės prašymus, tai “nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis?”

 

Dievas - gėrio ir malonės šaltinis - išklauso mūsų maldas. Jėzus kontrastiškai palygina Dievą su tuo neteisiu teisėju, kad mes labiau pajustume Dievo gerumą ir gailestingumą ir pasiliktume ištvermingi maldoje. Mokydamas melstis Jėzus ne kartą naudojo tokius ryškius palyginimus. “Jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo.” “Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?“ Pamokęs melstis „Tėve mūsų“, jis ir vėl ragino likti ištvermingais maldoje. „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo.’ O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti.’ Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia.“ Nenusivilkime, jei pagalba vėluoja, nes Dievas yra malonus ir gailestingas. Jei neteisus teisėjas apgynė našlės teises, tai nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų?

 

Šią Dievo meilę ir gerumą mums užtarnavo Jėzus Kristus. Savo kryžiaus mirtimi ir prisikėlimu jis atvėrė tikintiems vartus ne į Dievo teismo rūmus, bet prie jo malonės sosto, nes „kas jį tiki, jau dabar yra parėjęs į gyvenimą“. Dievas mums maloningas, nes vardan mūsų jis atidavė kryžiaus mirčiai savo Sūnų. „Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ – klausia apaštalas Paulius. „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?“ „Aš esu tikras, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.“ Joks kūrinys „negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ Tik mes pasilikime tvirti tikėjime ir ištvermingi maldoje, nes Jėzus perspėjo: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ Amen.