Pamokslai

Pamokslas

2016-10-30

Pamokslo tekstas: 2 Metr. 28, 16-19

Darius Petkūnas


1517 metų spalio 31 d., tai yra Visų Šventųjų išvakarėse, augustiniečių vienuolis Martynas Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė 95 tezes, kuriomis pasisakė prieš tuomet paplitusius indulgencijų piktnaudžiavimus. Tą dieną niekas dar negalvojo, kad prasidėjo naujasis vakarų pasaulio istorijos etapas, pavadintas Reformacija. Jos metu bažnyčiai buvo grąžinta pirmykštė Kristaus evangelijos šviesa, skelbianti, kad žmogus yra išganomas ne savo nuopelnų dėka, bet vien tik iš malonės, kurią mums užtarnavo Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus.

Senojo Testamento skaitinyje girdėjome apie Jeruzalės šventovės išvalymą karaliaus Ezekijo metais. Ezekijas buvo tas karalius, kuris pirmą savo karaliavimo mėnesį pakvietė atnaujinti Sandorą su Dievu. Tautai jis tarė: „Klausykite manęs! Pašventinkite save, pašventinkite Viešpaties, savo Dievo, Namus ir apvalykite šventyklą.“ Ezekijo pakvietimas liudija, Dievo tautą nutolusią nuo Viešpaties. Tai įvyko jai pradėjus gyventi priešingai, nei moko ir nurodo Dievo žodis.

Kas gi atsitiko tuomet, Ezekijo metais? Kaip Izraelitai dykumoje buvo nusiliedinę aukso veršį ir jį pradėjo garbinti kaip Dievą, taip ir anuo metu tauta ėmė tarnauti stabams. Ji pamynė Dievo žodį, draudžiantį sudievinti žmogaus rankų darbus, paverčiant juos stabais. „Nesilenk jiems ir negarbink jų, nes aš Viešpats, tavo Dievas skiriu bausmę ... [tiems], kurie mane atmeta.“

„Aš esu Viešpats, tavo Dievas. Neturėk kitų Dievų, tiktai mane.“ Tuo tarpu Metraščių knyga praneša: „Jie padarė net nuliedintų atvaizdų Baalams.“ „Visuose Judo miestuose jis įrengė aukštumų alkus smilkalams atnašauti kitiems dievams, vesdamas į pyktį Viešpatį, savo protėvių Dievą.“ Trumpai tariant, jie išdavė Dievą, kuris juos išvedė iš Egipto nelaisvės, nustojo jo bijoti ir jį mylėti. Metraštininkas rašo: „[Jie] atidavė ugniai savo sūnus [paaukoti] bjauriu papročiu tautų, kurias Viešpats buvo išvaręs ateinant Izraelitams.

Karalius Ezekijas paragino apsivalyti. Jis reformavo to meto tautos religiją, grąžindamas ją prie Dievo žodžio. „Kunigai įėjo į Viešpaties Namus jų valyti. Jie išnešė visus nešvarius daiktus... Jie šventino Viešpaties namus aštuonias dienas.“

Jokiu būdu negalima tiesiogiai lyginti bažnyčios Reformacijos su žydų tautos nuopuoliais nuo gyvojo Dievo. Šventoji Bažnyčia visuomet išliko Kristaus Bažnyčia ir niekados neatpuolė nuo Dievo taip, kaip atsitiko su senovės Izraelio tauta, tačiau įvykusi Reformacija liudija, kad viduramžių laikotarpyje bažnyčioje įsišaknijo gausus skaičius piktnaudžiavimų, kurie paskatino ją pakviesti prie Evangelijos šviesos.

1516 m. kunigas-vienuolis Martynas Liuteris išklausydavo žmonių išpažintis. Jų metu dalis žmonių jam rodydavo įsigytą indulgencijų raštą, prašydami skelbti nuodėmių atleidimą be jų atgailos ir be pasižadėjimo pagerinti jų nuodėmingą gyvenimą. Liuteris pradžioje kovojo prieš tokį požiūrį pamoksluose, tačiau ilgainiui suprato, jog to neužteko. Pirmoje tezėje jis pasakys: „Mūsų Viešpats ir mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas: ‚Atgailaukite‘ ir t. t., norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila.“

Indulgencijos – raštai skelbiantys bausmės už nuodėmes panaikinimą arba sumažinimą, buvo skirti gyviesiems ir mirusiems. Gyviesiems jos reiškė „laikinųjų bausmių už atleistas nuodėmes panaikinimą arba sumažinimą.“ Mozei buvo atleista nuodėmė už abejojimą Dievo žodžiu, tačiau Dievas jam uždėjo bausmę - neleido įžengti į Pažadėtąją Žemę. Dovydui Viešpats atleido nuodėmę už santuokos peržengimą su Betšeba, „bet kadangi tai darydamas paniekino VIEŠPATĮ.“ Jam gimęs kūdikis turėjo mirti. Indulgencijų prekiautojai gyvųjų atžvilgiu nepiktnaudžiaudavo ir mokė kaip skelbė Viduramžių bažnyčia, tačiau paprasta liaudis atleidimo raštus suprasdavo savaip.

Tuo tarpu prekyba indulgencijomis už mirusiuosius buvo lydima įvairiausių piktnaudžiavimų. Jomis buvo skelbiamas sielų bausmės panaikinimas skaistykloje dėka šventųjų nuopelnų ir Romos vyskupo maldos. Iš čia kilo populiarus posakis: „Siela kyla į dangų vos skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui,“ – posakis, kurį Paryžiaus universitetas kritikavo dar 1482 metais.

„Susimąstykite apie savo sielų išganymą ir apie savo mylimųjų, kurie jau išėję iš jūsų, likimą“ – pamokslaudavo indulgencijų prekiautojai. „Išgirskite savo brangių mirusių giminių ir draugų balsus, kurie maldauja: ‚Pasigalėkite, pasigailėkite! Mes kenčiame baisias kančias, nuo kurių jūs mus galite išpirkti už menkus grašius‘. Argi jūs nenorite to padaryti? Atverkite savo ausis. Išgirskite, kaip tėvas sako sūnui, o motina dukteriai: ‚Mes jus pagimdėme, maitinome, pastatėme ant kojų, palikome jums savo turtus, o jūs esate tokie beširdžiai ir surambėję, kad nenorite padaryti net to mažmožio mums išlaisvinti. Argi jūs paliksite mus čia gulėti liepsnose? Argi jūs atitolinsite nuo mūsų pažadėtąją šlovę?‘ Žinokite, kad jūs pajėgūs juos iš ten išlaisvinti, nes nejaugi jūs už ketvirtį florino neįsigysite šių indulgencijos raštų, kurie gali dieviškas nemirtingas sielas nuvesti į Rojaus tėviškę?“

Siekdamas atitaisyti piktnaudžiavimus Liuteris ir prikalė 95 tezes: „Per daug iškelia žmogų tie, kurie sako, kad siela kyla į dangų vos skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui. Iš tiesų, skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui, gali išaugti pelnas ir godumas, o bažnyčios užtarimas yra vieno Dievo valioje. Amžiams kartu su savo mokytojais bus pasmerkti tie, kurie tiki, kad gali būti ramūs dėl savo išsigelbėjimo per atlaidų raštus.“

„Tikrasis bažnyčios turtas yra šventoji Dievo šlovės ir gailestingumo evangelija,“ – paskelbė Martynas Liuteris 62-oje tezėje. Bažnyčios reformacijos tikslas buvo grąžinti evangeliją, kurios šviesa buvo pridengta įvairiausiais žmonių išgalvotais prietarais, taisyklėmis ir formuluotėmis. „O ji kalba apie jo Sūnų .., šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, ­ Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.“ Ji skelbia, kad „Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems.., [kad visi tikintys] išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“

Martynas Liuteris niekada savęs nelaikė Bažnyčios reformatoriumi. Tuomet buvo daug tokių, kurie skelbė kaip reikia reformuoti bažnyčią, lyg ji būtų kokia nors pasaulietinė organizacija, tarkim kokia nors ministerija, kuriai reikalingos reformos. „Argi bažnyčia yra jūsų“ – klausdavo M. Liuteris tokių „reformatorių.“ „Bažnyčia yra Dievo,“ – sakydavo jis. „Mūsų pareiga yra skelbti Evangeliją ir visa, kas jai prieštaringa, atkris savaime.“

Todėl liuteroniška reformacija buvo nuosaiki. Ji pašalino iš bažnyčios tik tas praktikas, kurios nustelbė Kristaus, mūsų Gelbėtojo nuopelną, žmogaus išganymui. Dalindamas Altoriaus Sakramentą Kristus sakė: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas.., kuris už jus ir už daugelį išliejamas nuodėmių atleidimui,“ todėl reformacijos metu taurė gražinta liaudžiai. Reformacijos eigoje įvestos pamaldos gimtąja kalba. Šiandien mums atrodo tai savaime suprantamas dalykas, tačiau viduramžiais mišios buvo aukojamos lotyniškai. Lotynų kalba liturgijoje nebuvo panaikinta. Joje buvo meldžiamasi universitetinėse bažnyčiose, ryto ir vakaro pamaldose parapijose su parapijinių mokyklų mokiniais. „Rytmetines pamaldas kunigas visada turi nurodytu būdu pradėti lotyniškai vardan [mokyklos mokinių], arba lietuviškai dėl [lotynų kalbos neišmanančių] žmonių,“ – nurodo Martynas Mažvydas kunigams. Reformacijos metu nustota Dievo Sūnų aukoti mišiose, nes „Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes.“ Mišios tapo ne „aukojamos,“ o “švenčiamos,“ - Kristus jose lanko bažnyčią savo kūnu ir krauju. Šiandien tarp kai kurių liuteronų paplitęs mokymas, kad Mišių bažnyčioje nebėra. „Mūsų Bažnyčios neteisingai kaltinamos, esą panaikinusios Mišias,“ - skelbia Augsburgo Išpažinimas. „Tuo tarpu mes mišias išlaikome ir pagarbiausiai švenčiame.“ M. Mažvydas baigiamąjį palaiminimą vadina: „Mišios užrakinimas.“ Taip pat tarp liuteronų paplitusi nuomonė, kad jie nesižegnoja. Iki 19 a. liuteronai žegnojosi. Tai matyti iš Katekizmo. „Ryte atsikėlęs (ir vakare eidamas ilsėtis) persižegnok šventu kryžiumi, sakydamas: “Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen” – nurodo Martynas Liuteris. Didžiajame Katekizme jis sako: „Išvydus ar išgirdus ką nors siaubinga ir baisaus [persižegnok ir tark]: ‚Apsaugok, Viešpatie Dieve!‘“

Šioje trumpoje homilijoje neįmanoma išsakyti visa apie Reformaciją ir jos naudą Lietuvai, apie pirmąją knygą, jos nuopelnus raštijai ir kultūrai, apie jos indėlį išsaugant lietuvių kalbą Prūsijoje. Visi šie nuopelnai yra šalutiniai, nes reformacijos tikslas buvo išgryninti tikėjimą, kad bažnyčioje visu pajėgumu vėl suspindėtų Kristaus evangelijos šviesa. „Jei laikysitės mano žodžio, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ Reformaciją galima susumuoti į vieną sakinį su žodžiu sola: Sola Fidei, Solo Gratia, Sola Scriptura, Solo Christo, Soli Deo gloria – išganymas vien per tikėjimą ir tik iš Dievo malonės, Šventas Raštas – vienintelis tikėjimo ir mokymo šaltinis (Liuteronų Bažnyčia neatmetė tradicijos, tačiau jos nelaikė lygiaverčia Biblijai), vien tik Kristus yra tarpininkas tarp žmonių ir Dievo, ir soli Deo gloria – vienam Dievui garbė.“ Amen.