Pamokslai

Pamokslas

2016-11-27

Pamokslo tekstas: Mt.21,1-11

Darius Petkūnas


Pirmuoju advento sekmadieniu įžengiame į Naujuosius Bažnyčios metus. Liturginiai metai skiriasi nuo pasaulietinių, kurie prasideda sausio 1 d. ir baigiasi gruodžio 31 d. Bažnyčios metų centre yra trys pagrindinės šventės – Kalėdos, Velykos, ir Sekminės, atskleidžiančios Šventosios Trejybės nuveiktą darbą žmogaus išganymui, kurį ji atliko Išganytojo gimimu, mirtimi ir prisikėlimu, ir Šventosios Dvasios atsiuntimu.

 

Kaip ir Velykos, Kalėdos turi prisirengimo laikotarpį, tačiau Advento rimtis ir susikaupimas skiriasi nuo Gavėnios, nes Adventas yra džiaugsmingas prisirengimo laikotarpis. Šį džiaugsmą mes išreiškiame bažnyčioje giedamų Aleliujų gausa. Džiaugsminga nuotaika ypač atsispindi trečiąjį Advento sekmadienį, nes jo Įžanginis priegiesmis prasideda apaštalo Pauliaus žodžiais: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ Jei Advento vainiko žvakėse dominuoja liturginė violetinė spalva, reiškianti atgailą ir grįžimą pas Viešpatį, tai trečiąjį Advento sekmadienį uždegama džiaugsmą simbolizuojanti rožinės spalvos žvakė.

 

Adventas - lotynų kilmės žodis - reiškia „atėjimą.“ Jis nukreipia mūsų žvilgsnius į pirmąjį Kristaus atėjimą, kuomet „Šventosios Dvasios veikimu Dievo Sūnus priėmė kūną iš mergelės Marijos ir tapo žmogumi.“ Apaštalas Paulius šį atėjimą apibūdina vienu sakiniu: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters,“ kad mes per jį taptume Dievo vaikai. „O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo [karalystės] paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi.“

 

Adventas nukreipia mūsų žvilgsnius į dvasinį jo atėjimą. „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos,“ – tarė Jėzus prieš įžengdamas į dangų. Jis mus nuolatos lanko bažnyčioje per Šventąją Dvasią skelbiamame Dievo žodyje ir per sakramentus. Jono evangelijoje jis taria: „Kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.“

 

Adventas skelbia ir būsimą Kristaus atėjimą laiko pabaigoje. Tai mes išpažįstame per kiekvienas Mišias Nikėjiškame išpažinime, tardami: „Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius.“ Apreiškimo knygoje Kristus sako: „Aš veikiai ateinu!“ Bažnyčia į šiuos Viešpaties žodžius atsako: „Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“

 

Apmąstomieji Mato evangelijos žodžiai liudija pirmąjį jo atėjimą, o tiksliau jo iškilmingą įžengimą į Jeruzalę. Tuomet žmonės pasitiko jį kirsdami palmių šakas ir klodami jam po kojų bei džiaugsmingai giedami: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ Tai vienintelė evangelija, kuri bažnytinių metų laikotarpyje yra skaitoma du kartus. Mes ją taip pat apmąstome Verbų sekmadienį, kuriuo pradedama Didžioji Savaitė, kuri baigiasi šeštadienio vakare priskeliantį Kristų pasitinkant Žiburių liturgija.

 

Adventas pradedamas būtent šia evangelija, nes Nikėjiškas Išpažinimas skelbia: „Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus.“ Šiais keliais žodžiais Bažnyčia praneša, kad Dievo Sūnus, esantis „vienos prigimties su Tėvu,“ „tikras Dievas iš tikro Dievo,“ „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš mergelės Marijos ir tapo žmogumi“ „dėl mūsų ir dėl mūsų išganymo.“ Katekizmas labiau praplečia šį išpažinimą. „[Jis] tikrasis Dievas... [ir] tikras Žmogus... mane, prapuolusį ir pasmerktą žmogų, atpirko iš visų nuodėmių, išvadavo iš mirties ir velnio galybės.., kad aš Jam tikrai tekčiau ir Jo valdomas gyvenčiau Jo karalystėje.“

 

„Vardan mūsų“ Dievas turėjo priimti žmogaus kūną ir tapti regimas mūsų akims. Iki tol Dievas rodėsi apreiškimu. Taip jis apsireiškė teisiajam Nojui ir jo šeimai, kuriuos nuo tvano išgelbėjo laive. Taip jis apsireiškė Abraomui, tardamas: „Aš esu Dievas Visagalis.“ „Atsikratykite svetimų dievų,“ – paliepė jis Jokūbui, pranešdamas, kad jis yra gyvasis Dievas, draudžiantis sudievinti žmogaus rankų darbus. „Aš esu tavo tėvo Dievas, ­ kalbėjo jis Mozei, ­ Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas.“ Mozė prašė neregimojo Dievo pasakyti savo vardą. „Kai nueisiu pas izraelitus... jie manęs klaus: ‘Koks jo vardas?’ ­ ką aš jiems pasakysiu?“ Dievas atsakė: „Aš esu, kuris esu.“ Šis Dievas per Senojo Testamento tėvus ir pranašus „dėl mūsų ir mūsų išganymo“ pažadėjo tapti žmogumi.

 

Kodėl? Apaštalas Paulius atsako į tai laiške Galatiečiams: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų [mus iš nuodėmių].“ Laiške efeziečiams jis priduria: „[Jame] turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa.“

 

Nuodėmė – žmogaus maištavimas prieš Viešpaties valią, tapo neperžengiama kliūtimi tarp žmogaus ir Dievo. Dėl jos žmogus nustojo regėti Dievo veidą, dėl jos jis buvo išvarytas iš rojaus ir tapo mirtingu. Nuodėmė tapo ne tik mūsų gyvenimo palydove, bet ir mūsų prigimties dalimi – jau šiame pasaulyje mes gimstame su pažeista prigimtimi – įgimtąja nuodėme, kuri yra visų žmogaus blogybių šaknis.

 

Pažvelgę į pasaulio religijas mes rasime gausybę pavyzdžių, kaip žmogus savo pastangomis bando atpirkti nuodėmę, netgi visaip kankindamas save. Budizmas siūlo visiškai atsiriboti nuo šio pasaulio ir net nuo savo jausmų, marinti save, tokiu būdu išvengiant viso, kas veda į nuodėmę. Deja, kad ir kokios būtų mūsų pastangos, žmogus savo jėgomis dėl nuodėmės pažeistos prigimties negali tapti šventas. Todėl Dievas pats žengė pirmąjį žingsnį. „Jis, turėdamas Dievo pavidalą,.. apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą,“ - liudija apaštalas Paulius apie Jėzų Kristų. „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Apaštalas pabrėžia beribę Dievo malonę. „Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi ­ jūs juk esate išgelbėti malone.“

 

Dievas priėmė žmogaus kūną, „kad išsipildytų pranašo žodžiai: „Pasakykite Siono dukteriai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.“ Dievas gimė žmogumi, kad įžengtų į Jeruzalę ir ten ant kryžiaus savo mirtimi atpirktų žmogų iš visų jo nuodėmių ir tokiu būdu užtarnautų jam amžinąjį gyvenimą. „Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti,“ – tarė Jėzus prieš mirtį Dangiškajam Tėvui. „Niekas neatima jos [gyvybės] iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu.“

 

Įžengiant į Jeruzalę žmonės džiaugsmingai pasitiko Jėzų, giedodami jam: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ Ir mes, kaip Jeruzalės žmonės, giedame šią giesmę kiekvienose mišiose. Kristui savo kūnu ir krauju ateinant į duoną ir „išganymo taurę,“ mes jį pasitinkame giedodami: „Osana, Osana, Osana aukštybėse! Garbė ateinančiam Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ Kunigui ištarus Sakramento pašventinimo žodžius Kristus jau yra mūsų tarpe Eucharistijos elementuose. Priimdami jo kūną ir kraują mes susivienijame su juo. Tada išsipildo Viešpaties žodžiai: „Jūs [esate] manyje, ir aš jumyse.“ „Aš gyvenu ir jūs gyvensite.“ „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių.“

 

Tokia yra pirmojo Advento sekmadienio žinia. „Jis priėmė tarno pavidalą [ir] ... nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties,“ - liudija apaštalas Paulius. „Todėl Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad ... kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“ Jėzus lanko mus dabar savo Žodžiu per Šventąją Dvasią ir savo kūnu ir krauju Altoriaus Sakramente. Mes su viltimi laukiame jo antrojo Advento, kada „išvys jį kiekviena akis.“ „Taip, aš veikiai ateinu!“ – sako Viešpats Jėzus. „Aš esu... [tas], kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis.“ Amen.