Jėzui gimus Judėjos Betliejuje Dievas pasiuntė angelus, dvasines dangaus būtybes pranešti apie Kalėdų įvykį. Piemenėliai plačiai paskelbė angelų žinią apie Kalėdų kūdikį ir apie angelų giesmę, kurią dangaus kariuomenė giedojo Dievui priėmus žmogaus kūną: “Garbė Dievui aukštybėje, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms.” Praėjus 33 metams Dievas vėl pasiuntė angelus, paliepdamas parodyti trims moterims tuščią Jėzaus kapą ir pranešti, kad jis prisikėlė. Moterys šią džiaugsmingą angelų žinią perdavė Petrui, Jonui ir likusiems apaštalams.

Bei kai po prisikėlimo Jėzus jau buvo pasiruošęs įžengti į dangų, jis siuntė ne angelus, o apaštalus skelbti evangeliją visai kūrinijai, tardamas: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje, todėl dabar jūs eikite ir padarykite mokiniais visų tautų žmones.” Panašiai liudija ir šios dienos evangelija, kurioje girdėjome apie 72 mokinių pasiuntimą aplankyti miestus bei kaimus, į kuriuos ketino vykti Jėzus. Evangelija liudija ne tik Jėzaus sprendimą aplankyti kuo daugiau vietovių iki jo galutinės kelionės į Golgotos kalną, bet ypač tą džiaugsmą, kurį jam teikė ne tik angelų ar dvylikos apaštalų, bet visų jo mokinių, įskaitant mane ir tave, tarnavimas Dievui.

Siųsdamas po du mokinius į miestus ir kaimus Jėzus pasakė, kad jis siunčia juos kai avinėlius tarp vilkų. Jie turėjo pasitikėti ne savo jėgomis, bet vien tiktai Dievo apvaizda. Jis paliepė jiems su savimi nesinešti nė piniginės, krepšio, nei apavo. Taip jis mokė juos pilnai pasikėti Dievo apvaizda, kuri turėjo juos aprūpinti tą trumpą laiką, lygiai kaip Dievas aprūpino savo žmones, vesdamas juos iš Egipto nelaisvės. Egipto kelionėje Dievo žmonės keliavo per dykumą 40 metų ir Dievo apvaizda parūpino jiems maistą ir apavą.

Pasaulio akyse Jėzaus mokiniai nepriklausė vadinamam "elitui" ar to laiko auštos kilmės žmonėms. Jie neturėjo jokio nuosavo turto. Įžengę į nurodytus miestus ir kaimus, į juose esančius namus, jie nieko negalėjo pasiūlyti, kaip tik Viešpaties žodį, sakydami: “Ramybė šiems namams.” Jėzus jiems buvo sakęs, jog jei tuose namuose gyvens ramybės sūnūs, mokinių ramybė nužengs ant jų. Jis paliepė pasilikti jiems tokiuose namuose ir pasitenkinti pasiūlytu valgiu ir gėrimu. Juk pagaliau tuo džiaugtųsi bet kuris pakeleivis. “Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas jums bus padėta.”

Čia kyla klausimas, kaip tokie pasaulio akyse nereikšmingi žmonės galėjo prisidėti prie Viešpaties karalystės skelbimo?

Vis dėlto tarnavime Jėzaus misijai juos lydėjo sėkmė. Taip, kai kurie žmonės jų nelaukė ir užtrenkdavo jiems duris. Jėzus juos įspėjo apie namus, kuriuose nebus ramybės sūnų ir dukterų. Tokiu atveju jūsų perduota ramybė “sugrįš pas jus.” Tam atsitikus Jėzus paliepė visiškai atsiriboti nuo tokių namų ir net jų dulkes nusikratyti nuo kojų. Tačiau aplankius namus, kurie priims palinkėtą ramybę, jie turėjo pranešti, kad Dievo karalystė jau šalia. Dievo karalystė buvo šalia, nes Kristus buvo šalia, nes jo karalystė yra ten, kur viešpatauja Dievas, kur teisingai skelbiamas jo žodis ir kur gyvuoja tikėjimas bei pamaldus gyvenimas. Be to Jėzus suteikė mokiniams dvasinę galią gydyti ligonius.

Sugrįžę mokiniai su džiaugsmu pranešė Jėzui apie juos lydėjusią sėkmę, kuri viršijo jų lūkesčius. Jie sutiko daug žmonių, kurie juos priėmė širdingai, tačiau net ir tie, kurie jiems užtrenkė duris, negalėjo iš jų atimti džiaugsmo. Jie liudijo, kad jie ne tik gydė ligonius, bet kad ir demonai pasiduodavo Jėzaus vardui ir palikdavo apsėstuosius. “Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo,” – su džiaugsmu kalbėjo apaštalai.

Jėzus nukreipė savo žvilgsnį žymiai giliau, nei į tą laikiną sėkmę, kuria žavėjosi apaštalai. Jis regėjo artėjančią kovą prieš nuodėmės šaltinį, blogio angelą, šėtoną ir savo kančią Golgotos kalne, per kurią jis išvaduos žmogų iš pasmerkimo. “Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus,” nurodydamas į kovą, kurią girdėjome šiandien iš Apreiškimo knygos, tarp Archangelo Mykolo ir visų angelų su šėtonu ir jo angelais. Arkangelas nugalėjo pirmą mūšį, Jėzus nugalės karą, kaip jis po Krikšto nugalėjo tris šėtono gundymus. Todėl ir apaštalus jis ragino pažvelgti giliau: “Džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pasiduoda; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje.”

Šiandien mes kalbame apie angelus, kadangi Rugsėjo 29-toji yra angelų diena. Angelai yra Dievo sukurtos protingos dvasinės būtybės. Kadangi jų prigimtis dvasinė, jie negali būti aptinkami kokiais nors moksliniais dangaus kūnų matavimais ar metodais, ir apskritai jie mokslui neprieinami. Jų mes negalime suvokti vien mūsų proto galiomis. Jų buvimą mes sužinome tik apreiškimu, o Šventasis Raštas sako, kad angelai tikrai yra. Apreiškimas taip pat liudija, kad jie yra sukurti Dievo vienoje iš šešių pasaulio sukūrimo dienų, tačiau kurioje, Šventas Raštas nepraneša. Angelai yra bekūnės būtybės, tačiau jos gali įgauti menamo kūno pavidalą, jie yra nemirtingi, nes tik kūnas yra mirtingas. Neturėdami kūno jie nėra apriboti laiko ir ribų, todėl jie gali aplankyto per kurią vietą ypatingu greičiu, tačiau jie negali būti kaip Dievas vienu metu visur, o tik vienoje paskiroje vietoje.

Kadangi juos sukūrė Dievas, pradžioje visi angelai buvo geri. Jie buvo sukurti tarnauti Dievui ir gėriui. Jų užduotis pasaulyje buvo ginti ir saugoti tikinčiuosius. Katekizme esanti ryto ir vakaro malda moko mus kreiptis į Dievą žodžiais: “Tavo šventasis angelas tesie su manimi, kad piktasis priešas negautų jokios galios virš manęs.” Angelų pareiga yra bausti bei suvaldyti piktuosius. Jie nusipelno ypatingos mūsų pagarbos ir padėkos, tačiau mes į juos nesikreipiame malda, nes jie yra sukurtos būtybės. Melstis jiems būtų stabmeldystė.

Nepaisant to, kad pradžioje visi angelai tarnavo Dievui ir gėriui, ilgainiui dalis jų atpuolė ir tapo demonais, apie kuriuos primena ir šios dienos evangelija. Kaip ir žmogus, jie buvo apdovanoti laisva valia, išmintimi, galimybe tobulai tarnauti Dievui, tačiau suteiktoji laisvoji valia jiems paliko galimybę nepaklusnumui ir išdavystei. Todėl jei pradžioje visi angelai buvo malonės būsenoje, vėliau dalis jų laisva valia nusigręžė nuo Dievo, gėrio bei teisumo ir tapo Dievo bei žmogaus priešais. Kas paskatino juos tokiam žingsniui Šventas Raštas galutinai neatskleidžia, tačiau Dievo knyga nurodo į išdidumo nuodėmę. Išdidumas buvo pagrindinė priežastis, kodėl jie iš malonės būsenos puolė į nuodėmę ir išsižadėjo Dievo. Mes žinome, kad angelų nuopuolis įvyko dar prieš žmogaus nuopuolį, nes pirmuosius žmones rojuje sugundė šėtonas, aukščiausias iš blogio angelų, kurį Jėzus vadina “tamsybės kunigaikščiu.” Tačiau net blogio angelai savo piktais darbais negali sumažinti ar sumenkinti Dievo šlovės ar garbės. Nepaisant jų piktenybės, blogio angelai negali visiškai išvengti tarnavimo Dievui, nes Dievas juos panaudoja piktųjų nubaudimui ir gerųjų įspėjimui jų pačių naudai.

Žodis “angelas” reiškia Dievo pasiuntinys. Bažnyčios tėvas Augustinas sako: “ Tu klausi, kas yra angelas? Tai dvasia. Tu nori sužinoti jų vardo ir tarnystės prigimtį? Tai angelas – Dievo pasiuntinys.” Dievas siuntė angelus visais Jėzaus gyvenimo momentais - jo nekalto prasidėjimo metu, Kalėdų naktyje Betliejuje, angelas aplankė Juozapą ir Mariją bei paragino bėgti nuo Erodo į Egiptą, jis pasitiko moteris Velykų rytą prie tuščio Viešpaties kapo, angelai aplankė apaštalus Kristaus dangun žengimo metu, galiausiai antrą kartą ateisiantis Dievo Sūnus ateis su visais jo angelais.

Mes dėkojame Dievui už angelus, dėkojame už tai, kad jie mus saugo ir gina, jog jie meldžiasi už mus. Šventosios Vakarienės įžangoje mes giedame garbės giesmę Dievui „su visais angelais ir dangaus pulkais“ ir giedodami „triskart šventas“ mes jam atiduodame garbę kaip Dievui Sebaoth, tai yra dangaus kariuomenių - jo gerųjų angelų Viešpačiui. Eucharistijos Įžangoje mes taip pat giedame tam, kuris ateina Viešpaties vardu – Dievo ir Marijos Sūnui, kuris mus po duonos ir taurės pašventinimo aplankys visa savo esybe, savo kūnu ir krauju, per kurį mes gauname jo užtarnautą pergalę bei išganymą. Amen.