Naujienos

Biržų evangelikai liuteronai rengiasi atstatyti bažnyčią

Biržų evangelikų liuteronų kunigas Juozas Mišeikis:

„Jeigu mes pradėtume statyti bažnyčią, tai būtų ir

miesto bendruomenės reikalas. Į tai reikia žiūrėti

platesniame kontekste, kaip į naujos miesto

kultūrinės erdvės atsiradimą.“

2014 Biželio mėn. 16 d.

Lietuvoje religinės bendruomenės išgyvena aukso amžių, galėdamos laisvai, netrukdomai ir viešai skelbti savo tikėjimo tiesas, atlikti bažnytines apeigas, kurti ir puoselėti maldos namus. Jau penktą šimtmetį Biržų krašte gyvuoja evangelikų liuteronų bendruomenė. Kartu su kitomis Lietuvos krikščioniškomis konfesijomis liuteronai pergyveno karus ir marus, represijas ir draudimus, istorijos verpetuose retkarčiais pasipešė su Romos katalikais bei evangelikais reformatais. Liuteronai Biržų krašte išlaikė savo tikėjimą ir parapiją, bendruomenė stiprėja ir plečiasi.

Liuteronų bažnyčios tikintieji aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame bei moksliniame gyvenime. Visi yra girdėję Martyną Mažvydą, Abraomą Kulvietį, Joną Bretkūną, Liudviką Rėzą ir kitus liuteronų veikėjus, kurie padarė lemiamą įtaką lietuvių kalbos ir kultūros formavimuisi.
Vyresnio amžiaus miestelėnai dar pamena, kad Biržuose buvo trys bažnyčios. Viena jų, evangelikų liuteronų, stovėjo skvere prie dabartinės J. Janonio aikštės. Tiksliau, skveras susiformavo apie kitados čia stovėjusius maldos namus ir šventorių. Mūro bažnyčia su bokštu buvo pastatyta 19 amžiaus viduryje ir stovėjo iki 1944 metų vasaros, kai, vykstant įnirtingoms kovoms tarp vokiečių ir sovietų armijų dalinių, smarkiai apdegė.
Ko nepadarė (ar neišdrįso) Biržus kelis šimtmečius niokoję karai ir okupantai, įveikė sovietų valdžia. Neleidusi parapijiečiams maldos namų atstatyti, miesto valdžia 1957 metais nutarė nugriauti išlikusią mūro dalį. Kaip akibrokštas tikintiesiems, 1961 metų kovo mėnesį, per Didįjį Ketvirtadienį ir Didįjį Penktadienį, liuteronų bažnyčia buvo nugriauta.
Šiuo metu evangelikai liuteronai įsikūrę Kilučių gatvėje.
Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta kalbų ir nuomonių, kad bažnyčią reikia atstatyti jos istorinėje vietoje.
Apie tai kalbame su Biržų evangelikų liuteronų parapijos kunigu Juozu Mišeikiu.
- Visuomenėje sklinda kalbos, kad evangelikų liuteronų parapija ketina atstatyti daugiau kaip prieš pusę amžiaus nugriautą savo bažnyčią. Kiek rimtai galima vertinti tokius pareiškimus?
- Yra troškimas. Kol kas tai nėra kažkas labai konkretaus, nėra jokių planų ar brėžinių, tik idėja, kad senojoje vietoje būtų atstatyta liuteronų bažnyčia. Gal ji būtų tokia pat kaip sugriautoji, gal būtų pasirinktas ir kitoks architektūrinis sprendimas. Tai svarbu ne tik parapijai, bet ir miesto kultūriniam bei urbanistiniam landšaftui. Atgimęs istorinis objektas pritrauktų kitus, atstatytų konfesinį miesto veidą. Visą laiką miesto centre buvo trys bažnyčios - trikampis, žvelgęs į tą istorinį miesto centrą. Tai ir trijų katalikiškų konfesijų taikios būties simbolis.
Visa tai idėjų ir planų lygmenyje, bet liuteronų bendruomenė labai atsakingai žiūri į šį dalyką. Bažnyčios atstatymo noras nereiškia, kad mes norime sklypo ir čia kažką statome. Ne. Pirmiausia mes turime labai gerai apsvarstyti galimybes. Mes esame nedidelė bendruomenė ir suprantame, kad finansavimo ir planavimo galimybių turime ieškoti žymiai platesniuose vandenyse. Tokiam projektui reikia labai gerai pasiruošti, kad tai nevirstų amžiaus statyba.
- Šiuo atveju turbūt derėtų atsižvelgti ir į miesto bendruomenės nuomonę, sulaukti jos pritarimo ir palaikymo. Kaip Jūs manote?
- Be abejo. Jeigu mes pradėtume statyti bažnyčią, tai būtų ir miesto bendruomenės reikalas. Į tai reikia žiūrėti platesniame kontekste, kaip į naujos miesto kultūrinės erdvės atsiradimą.
- Kaip seniai gyvuoja atstatymo idėja?
- Idėja gyvavo visą laiką. Daugiau konkretumo ji įgijo prieš porą metų pokalbyje su vyskupu. Pirmieji žingsniai yra galimų finansavimo šaltinių paieška, bent jau projektavimui. Kol kas bažnyčia egzistuoja tik mūsų galvose, reikalingi profesionalūs specialistų pasiūlymai ir sprendimai, kokia ji galėtų būti ir kaip įsikomponuotų į esamą erdvę.
- Ar svarstėte bažnyčios atstatymo galimybę su rajono ir miesto vadovais? Kokia jų nuomonė?
- Tai nebuvo kažkoks oficialus svarstymas, tiesiog buvo pokalbis, kad senoje vietoje galėtų atsirasti bažnyčia. Nekalbėjome apie datas ir terminus, tiesiog svarstyta idėjų lygmeniu pati galimybė kelių ar keliolikos metų perspektyvoje. Pasikeista nuomonėmis, kaip turėtų keistis miesto veidas. Valdžios pozicija šiam sumanymui yra palanki.
- Ar realu tokio masto projektui surasti finansavimo šaltinius? Juk valstybės ar savivaldybės pagalbos čia tikėtis neverta.
- Finansavimo šaltinius rasti įmanoma. Žinoma, šiandien pasakyti terminus ar kažkokį laiką vargu ar įmanoma. Bet visada atsiranda rėmėjų, kad ir iš partnerinių bažnyčių, kurios mus remia nuo Nepriklausomybės atgavimo, padėjo renovuoti Lietuvoje veikiančias liuteronų bažnyčias. Manau, pagal išgales ir galimybes paremtų ir šį sumanymą. Žinoma, tai nebūtų greitas projektas, bet per tam tikrą laiką įmanomas.
Galvojame ne tik apie patį naują bažnyčios pastatą, bet prie bažnyčios įkurti ir daugiafunkcinį centrą, kuriame veiktų krizių centras ir būtų teikiamos kitos socialinės paslaugos. Tai labai būdinga liuteronų bažnyčios praktika.
- Kaip ketinate pradėti realizuoti šį gražų sumanymą, kad „žodis taptų kūnu“?
- Pirmiausia norime šitą žinią paskleisti, su pačia idėja supažindinti miesto bendruomenę, draugus ir partnerius. Tai pirmas žingsnis. Tą šiandien aš ir darau.
- Kaip pasikeistų dabartinės J. Janonio aikštės vaizdas, jei šis projektas įgytų pagreitį? Ar tektų J. Janonio paminklui ieškoti naujos vietos?
- Nemanau. Apie tai neretai pakalbame susitikimuose su miestelėnais. Vietos ten pakankamai, juo labiau, kad pats skveras urbanistiniu požiūriu atsiskiria nuo likusios aikštės erdvės. Nei paminklas gali užgožti bažnyčią, nei bažnyčia- paminklą. Vietos abiem objektams ten daugiau, negu reikia.
- Pakalbėkime apie pragmatiškus dalykus. Logiškai mastant, buvęs bažnyčios sklypas turėtų priklausyti parapijai. Ar nebandėte atkurti turėtos nuosavybės?
- Prieškariu parapija valdė keletą sklypų, jie nebuvo dideli. Didžiausias buvo bažnyčios ir šventoriaus sklypas (dabartinis skveras). Šis sklypas liko vienintelis, kuris nebuvo pakeistas ar naujai užstatytas. Jei planai susidėlios sėkmingai ir atsiras realus pagrindas bažnyčios statybai, kreipsimės dėl sklypo grąžinimo. Didelė tikimybė, kad skvere bus išlikę statinio pamatai. Reikės daryti archeologinius tyrimus, čia gali būti likę palaidojimų - tiek buvusio šventoriaus teritorijoje, tiek buvusioje bažnyčios pastato vietoje.
- Šiandien žengėte tą pirmąjį žingsnį ir žinią apie siekiamą bažnyčios atstatymą paskleidėte visuomenei. Kaip įsivaizduojate tolimesnę įvykių eigą bent artimiausioje perspektyvoje?
- Pirmieji žingsniai - dar šiais, o gal ir kitais metais rasti būdus projektavimo ir planavimo darbams atlikti. Kai tai atliksime ir bus žinomi konkretūs skaičiai, imsimės žygių sklypui susigrąžinti. Manau, tokia būtų artimiausių dvejų metų darbų vizija.
- Ne paslaptis, mūsų žmonės yra išvarginti metų metus vykstančių statybų ir rekonstrukcijų, jas lydinčios netvarkos ir nepatogumų. Šiuo požiūriu J. Janonio aikštė ir skveras yra išbaigta ir tvarkinga erdvė. Ar nebijote neigiamos visuomenės reakcijos?
- Be abejo, tokia dalies žmonių reakcija galima. Kad ir ką bedarytum, visada atsiras nepatenkintų. Bet manau, kad didelio pasipriešinimo neturėtų būti. Visų pirma, reikia plačios informacijos. Kai žmogus ko nors nežino, to jis labiausiai bijo. Reikia, kad tai neatrodytų kažkoks slaptas, nežinia iš kur nuleistas projektas. Stengsimės, kad viskas būtų vieša, taptų artima ir ilgainiui pasidarytu bendru visų biržiečių reikalu.
Mūsų tikslas - kad nebūtų pažeista dabar susiformavusi vieša erdvė, joje atsirastų tik naujas traukos objektas.
- Ačiū už pokalbį.
Antanas Vaičeliūnas

 

"Šiaurės rytai"