Parapijos istorija

Jurbarko bažnyčios statyba 1998 m.

Nors Jurbarko parapija tapo savistovi tik 1851 metais, jos praeitis siekia daug senesnius laikus. Iki tol Jurbarkas buvo Tauragės parapijos filija, kurią aptarnaudavo šios parapijos kunigai. Vėliau Jurbarko parapija buvo sujungta su Žvyrių parapija. 1851 m. ji nuo jos atsiskyrė.
Atsiskyrimo nuo Žvyrių metu 1851 metais Jurbarke buvo pastatyti mediniai maldos namai su atskira, medine varpine. Viename pastato gale gyveno varpininkas, arba vargonininkas, kitame - vykdavo pamaldos. 1890 metais buvo pastatyta dabartinė medinė bažnyčia, turinti 500 sėdimų vietų. Dešimt metų vėliau, 1900 m. Jurbarke buvo pastatytas mūrinis dabartinės klebonijos pastatas, kurio statybai 2500 rublių pašalpą suteikė tuometinė kasa. 1905 metais buvo pastatyti kiti ūkio trobesiai: mūriniai tvartai ir medinis kantoratas, kurių statybai ta pati kasa davė 1.500 rublių.
1900 metais filijos Jurbarkas, Žvyriai ir Raseiniai, su nuolatine kunigo gyvenama vieta Jurbarke, tampa pastovi Tauragės adjunktūra. Dėl didelių parapijos ribų ir didelio parapijiečių skaičiaus Tauragės parapiją jau XIX a. viduryje buvo ketinama padalinti. Tuo metu buvo numatyta įkurti naują Naumiesčio ir Šilalės parapiją. Tačiau nuo šio plano atsisakyta, nežiūrint to, kad parapija nupirko klebonijas ir tuometinė rusų vyriausybė 1865 m. Naumiesčio ir 1869 m. Žvyrių filijoms padovanojo po 33 dešimtines žemės. 1900 m. šis planas buvo įgyvendintas kitaip, nei iš pradžių buvo manyta. Tauragės parapijos pietinė dalis, su minėtomis filijomis, buvo atskirta nuolatinei ir pastoviai adjunktūrai. 1900.XI.13 d. kun. Nikalojus Ozolinas buvo paskirtas nuolatiniu adjunktu. Jis tų metų rugpjūčio mėn. apsigyveno Jurbarke ir tapo pirmuoju liuteronų kunigu, kada nors gyvenusiu Jurbarke.
1864 metais rusų valdžiai uždraudus bet kokią lietuvišką spaudą lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis, tarp kitatikių išsisklaidžiusiems evangelikams būtų grėsęs dvasinis sąstingis, jei jie nebūtų sugebėję iš Prūsijos gauti dvasinio turinio knygų. Rusų valdžia su knygnešiais griežtai kovojo. Jos nemalonėn pateko Jurbarką aptarnavęs kunigas Keturakaitis, kuris ir 1892 metais už lietuviškų knygų platinimą okupacinės valdžios buvo pašalintas iš tarnybos. Panašių įvykių būta ir daugiau, kol 1904 metais lietuviams vėl buvo sugrąžinta spauda.

Minėtoji adjunktūra apėmė Raseinių ir buvusios Kauno Gubernijos teritorijas. Šios parapijos gyvenimas, dalinai, buvo garantuotas vaistininko Heugelio iš Tauragės pagalba, kurio procentai buvo skiriami parapijų kunigų atlyginimui. Šios lėšos 1868 m. buvo perduotos pašalpos kasai. Jurbarko kunigas gaudavo atlyginimą iš Heugelio kapitalo 400 rublių metams, iš Jurbarko - 300 rublių, iš Žvyrių - 200 rublių. Kunigas turėdavo atsitiktinių pajamų už įvarius patarnavimus, kurių dydis buvo toks: krikštas 50 kapeikų, konfirmacija 1,25—1,75 rubliai, užsakai 50 kapeikų, jungtuvės 2—3 rubliai, laidojimas - 2 rubliai, užmeldimas - dėkojimas mažiausiai 30 kap., komunija 7,5 kapeikos, įvairūs pažymėjimai bei metrikai nuo 20 kapeikų iki 1 rublio. Kunigas taip pat gaudavo pajamų už ligonių lankymus. Jis naudojosi 1869 m. Žvyriams rusų vyriausybės dovanotu 33 dešimtinių žemės plotu. Malkų Jurbarko parapija gaudavo nemokamai iš Jurbarko miškų majorato, kunigaikščio Vasilčikovo įsakymu, 8—10 kubinių sieksnių metams. Taip pat gaudavo ir reikiamą kiekį statybinės medžiagos bažnyčios ir ūkio trobesiams remontuoti. Taip buvo iki I pasaulinio karo. Kun. N. Ozolinas 1903 metais bažnytinių trobesių apdraudimui nuo ugnies įsteigė draudimo kasą.
1880 m. prasidėjusi ir nusitęsusi iki I pasaulinio karo emigracija į Ameriką, Prūsiją, Suvalkus bei Rusijos gilumą Jurbarko parapiją susilpnino. Parapiją tuomet paliko apie 1500 žmonių. 1907-8 metais Jurbarke buvo 1.300 lietuvių ir 800 vokiečių. 1939 metais parapijai priklausė 3.000 parapijeičių. Jurbarke gyvenantis adjunktas buvo skiriamas Konsistorijos. Parapija priklausė Vilniaus dekanui ir Mintaujos (vėliau Livlandijos) Konsistorijai. Jurbarko parapiją aptarnavo šie kunigai ir kantoriai: kun. Karolis Julius Szczesny iš Tauragės. Tauragę jis aptarnavo nuo 1831 m., o Jurbraką - 1851 - 1871 metais. 1871-2 metais Jurbarką aptarnavo kunigas Voronovičius iš Šakių, superintendentas Petersen iš Tilžės ir kun. Hameris iš Viešvilės. Kun. Jonas Pipiras, Tauragę aptarnavęs 1872 - 1882 metais, tuo pačiu metu atvykdavo ir į Jurbarką. Jį dažnai pavaduodavo kun. Baumbachas iš Šakių ir Šteinas iš Smalininkų. 1883— 1892 m. parapiją aptarnavo kun. Martynas Keturakaitis iš Tauragės. Jį pavaduodavo kun. Sroka iš Šakių ir superintendentas Erdmanas iš Garliavos. 1893 m. Jurbarką aptarnavo kun. Sroka iš Šakių, kun. Matisonas iš Tauragės ir kun. Vitkė iš Smalininkų. Kun. Matisonas iš Tauragės Jurbarką aptarnavo 1894 iki 1900 metais. Kun. Nikalojus Ozolinas – nuo 1900 iki 1910 metų. Jis gyveno Jurbarke ir buvo pastovus Tauragės parapijos adjunktas. Iš tikrųjų Jurbarke kun. Matisono priežiūroje jis tarnavo dar nuo 1897 metų. 1911 - 1915 metais parapiją aptarnavo kun. Karl Friedrich Josephi iš Kretingos. Kun. Garmeisteris - 1916 m., kun. Reidys nuo 1917 iki 1919 m., kun. Jurkaitis nuo 1919 iki 1925 m., kun. Kibelka nuo 1925 iki 1928 metų. 1928—1929 metais parapiją aptarnavo kun. Jakšas, kun. Dr. Gaigalaitis, teol. Stud. Stanaitis, kun. R. Vymeris ir kiti. 1929—1931 metais - kun. Jonas Pauperas, 1931—1934 metais - kun. Julius Stanaitis, 1934—1937 metais - kun. H. Jekelis, kuris aptarnavo ir Žvyrius. Jį dažnai pavaduodavo kun. Vymeris, Bumbulis ir kiti. Nuo 1937 metų iki 1940 m. parapijoje tarnavo kun. Julius Stanaitis.
Parapijos kantoriai buvo šie: Arnoldas, Braneris, Šperberis, Donatas, Tomušaitis, Keturakaitis, Veitšatis, Dorulis, Krėmeris, Kurapkaitis, Brokertas, A. Krėmeris. Katorius A. Krėmeris įsteigė Jurbarko parapijoje pirmąjį bažnytinį chorą. Vėliau kantoriavo E. Korys, J. Korys, mok. Vėdleris ir Mieliulis.

Lietuvos evangelikų kelias. 1939 metai.

* * *

1941 - 1946 m. parapiją aptarnavo kunigas J.Gavėnia. Jis 1948 m. buvo areštuotas ir ištremtas į Sibirą. Nuo to laiko prasidėjo Jurbarko evangelikų parapijos nykimas. Netekus dvasinio vadovo parapijiečiai išsisklaidė, nutolo nuo bažnytinio gyvenimo. 1952 m. bažnyčia buvo uždaryta, išplėštas bažnyčios ir parapijos turtas. Bažnyčios pastatas paverstas sandėliu, o vėliau perstatytas į gyvenamąjį namą. Bažnyčioje buvo seni unikalūs švediški vargonai, puikus, gražiai skambantis varpas. Visa tai buvo išardyta, išmėtyta, sudaužyta. Jeigu per du pasaulinius karus bažnycios nepalietė nei viena kulka, tai pokario metais, jau taikiu metu, ji buvo barbariškai sugriauta.
1989 m. pradžioje pradėjo vėl ėmė burtis Jurbarko evangelikai liuteronai. Parapijos pirmininko Jono Maksvyčio pastangomis buvo sudarytas likusiųjų tikinčiųjų sąrašas ir įregistruota Jurbarko evangelikų liuteronų parapija. Parapija prisikėlė naujam gyvenimui. 1989 m. lapkričio mėn. privačiame M. Lendraitytės bute įvyko pirmosios pamaldos. Tą dieną buvo išrinkta nauja parapijos taryba, buvo parašytas raštas rajono vadovybei, kuriame buvo prašyta grąžinti maldos namus. Ne iš karto buvo atsižvelgta į pragįstą parapijos prašymą atsatyti istorinį teisingumą. Tik 1991 m. pabaigoje vietos valdžia parapijai pagaliau grąžino klebonijos pastatą. 1992 m. vasario 16 dieną įvyko pirmosios pamaldos atgautos klebonijos patalpose, kurias pravedė kun. Jonas Okas. Žmonių susirinko tiek daug, kad daugeliui iš jų teko stovėti koridoriuose ir kieme. Ir sekančiose pamaldose tikintieji netilpdavo salėje. Tuo tarpu rajono vadovybė neužilgo grąžino parapijai visus buvusius pastatus, perstatytą į gyvenamąjį namą išskyrus bažnyčią.
Po ilgų svarstymų parapija nusprendė, kad Jurbarke reikia statyti naują evangelikų liuteronų bažnyčią. Iš karto apie 20 šeimų aukojo stambias pinigų sumas bažnyčios statybai. Nebijodami darbo ir sunkumų Jurbarko evangelikai tvirtai tiki, kad jų viltys išsipildys ir Jurbarke vėl suskambės jų bažnyčios varpas.
Atsistatant bažnyčiai, būtina atgaivinti ir parapiją, kuri turi būti vieninga ir tvirta šeima. 1992 metais parapiją sudarė apie 760 žmonių, iš 230 šeimų. Suskirčius parapijiečius pagal amžių, matyti, kad iki 5 metų amžiaus buvo 47 žinonės, 5 - 9 metų amžiaus – 46 žmonės, 15 - 25 metų amžiaus - 71 žmogus, 26 - 40 metų - 189 žmonės, 41 - 60 metų – 185 žmonės, 61 - 80 metų - 97 nariai ir virš 80 metų - 26 žmonės. Kaip matyti iš šių duomenū, daugumą parapjiečių sudaro 26-40 metų žmonės, o tai rodo, kad parapija yra palyginti jauna ir stipri. Net 196 šeimos tuo metu pareiškė norą, kad jų vaikai būtų mokomi evangelikų liuteronų tikybos. 129 šeimos sutiko prisidėti prie bažnyčios statybos. Parapijos statistiniai to meto duomenys leido susidaryti tikrą vaizdą apie parapiją. Jurbake tuo metu gyveno 155 šeimos, kaimo vietovėse – 75. Pastarosios gyveno 20-tyje kaimų - Jurbarkų, Dainių, Kalniškių, Bandzinų, Naujininkėlių, Valuckų, Vajotų, Klišių, Kalnėnų, Girdžių, Mantvilių kaimuose.
Jurbarko parapija šiandien turi tris konfesines kapines: Jurbarko, Bandzinų, Kalnėnų. Kalnėnų kapinėse pokario metais buvo uždrausta laidoti, todėl jos apaugo krūmais. 1992 metais parapija organizavo talkas, kurių metu kapinės buvo išvalytos ir gražiai sutvarkytos. 1992 m. liepos 19 d. čia vėl įvyko kapiniš šventė. Bandzinų kapinės visą pokario laikotarpį buvo gerai prižiūrimos. Jos buvo aptvertos tvora, iškastas šulinys. Jurbarko liuteronų kapinės taip pat visą laiką buvo gražiai prižiūrimos.
Kol Jurbako liuteronai neturi savo bažnyčios, kai kurias bažnytines apeigas jie atlieka kaimyninėse Skirsnemunės, Tauragės, Sudargo bažnyčiose. Parapija dėkinga ilgamečiui Skirsnemunės - Žvyrių kunigui Jonui Okui, kuris ilgus metus rado jėgų ir laiko patarnauti Jurbarko evangelikams. Šiuo metu parapiją aptarnauja kun. Mindaugas Kairys. Parapija tvirtai tiki, kad jai pavyks įvykdyti užsibrėžtą tikslą – pastatyti Jurbarko bažnyčią.


Jonas Balšaitis