Kunigas Valdas Miliauskas

Pamaldos bažnyčioje vyksta antrą ir ketvirtą mėnesio sekmadienį 13 valandą.

Parapijos pirmininkė
Giedrė Armonienė
Versmininkų km.
Katyčių sen.
LT-99224, Šilutės raj.
Tel. +370 654-39457

Katyčių evangelikų liuteronų parapija
Įm.k. 191376294
Adresas Šilutės r. sav.
Katyčiai,
Turgaus a.8

Sąsk. nr., LT 24 4010 0435 0001 1665
Luminor Bank AB

Parapijos istorija

Istorinė Katyčių bažnyčia. D. Petkūno nuotrauka

XVI a. antroje pusėje gyventojų skaičius šiose apylinkėse nuolat didėjo, o maldos namų vis dar nebuvo. Bažnytinė vyriausybė ieškojo tinkamos gyvenvietės jiems įkurdinti. Apsistota prie sodžiaus greta Katyčių. 1568 m. čia ir pradėtos laikyti pamaldos. Fachverkinė bažnytėlė pastatyta jau kitoje vietoje, prie Šyšos upelio, dar prieš 1574 m., nes tuokart superintendentas Thilemannas Heshusius ją vizitavo. Dirbusio ten dvasininko Thomo Sitto pastoracine veikla jis liko nepatenkintas: pirmasis parapijos dvasinis vadovas pasirodė menkai išprusęs, jis, kaip pasakyta vizitacijos ataskaitoje, evangelijos tiesų visai neskyrė nuo valstybės įstatymų. Ko ir norėti – iš profesijos jis buvo skrybėlių meistras.
Katyčių bažnyčia, matyt, buvo labai kukli, jeigu netgi altorius čia įrengtas tik 1656 m. Tačiau jį ar tik ne tais pačiais metais sunaikino įsiveržęs Lietuvos-Lenkijos valstybės kariuomenės būrys. Pasitraukdami išsigabeno dar varpą. Tada parapijiečiai pirko senąjį Tilžės lietuvininkų bažnyčios altorių, jį 1677 m. įrengė. Deja, neilgam. Kitais metais atsibastę žemaičiai ir lenkai visą bažnyčios inventorių nuniokojo – rastus karstus atplėšė, lavonus išmėtė, o ką tik įrengtąjį altorių toli nuvilko. Galimas dalykas, jog tai religijų skirtybių padiktuoti pasakojimai. O pagražinti be abejonės.
1685 m. bažnyčia atnaujinama, pristatomas bokštas. Pakartotinai ji tvarkyta dar 1713 m. Tačiau tokie daliniai “lopymai” negalėjo patenkinti plačios Katyčių parapijos: 1773 m. senieji maldos namai nugriaunami ir pradedami mūryti nauji, dabar pačiuose Katyčiuose. Pamaldos šiuo laikotarpiu laikomos vieno turtingesnio parapijiečio daržinėje. Statyba vyko spėriai. Po gerų metų, 1734 gegužės 1 d., pašventinama naujoji, iš lauko akmenų bei plytų sumūryta, tinkuota bažnyčia. Tik bokštas buvo suręstas medinis, jame įkelti du varpai. Viduje palei sienas statybininkai įrengė talpius kūrus su vieta vargonams, priešingoje bokštui pusėje – klasikinių formų altorių. Krikšto indas paliktas senasis, iš XVI a. pradžios. Netrukus, 1756 m., įrengiami nauji vargonai.

Taip atrodė Katyčių bažnyčia sovietiniais metais. 1968 metais buvo paminėtas parapijos 400 metų įkūrimo jubiliejus.

Taip atrodė Katyčių bažnyčia sovietiniais metais. 1968 metais buvo paminėtas parapijos 400 metų įkūrimo jubiliejus.

Kaip tik tuo laiku Prūsijos karališkoji valdžia, vertindama bendruo­menės pastangas įsirengti gražius maldos namus, paskyrė 1 488 talerių subsidiją. Tai padrąsino statybos reikalus tvarkančius asmenis imtis tuo pat metu statydinti ir namą kunigams. Gal kiek buvo pasi­karščiuota, nes pačios bažnyčios baigiamieji darbai užsitęsė – net kelis metus ji išbuvo be lubų. Ieškodami išeities, stogą meistrai iš vidaus nuda­žė mėlyna dangaus spalva. Sako, atrodę labai įspūdingai, ypač uždegus žvakių sietynus. Deja, netrukus prasidėjo vadinamasis Septynerių metų karas, įsiveržę kazokai naujai pastatytąją bažnyčią nusiaubė. Prireikė net 15 metų, kol ji galutinai buvo sutvarkyta. Ir tuo bėdos nesibaigė. 1801 m. lapkričio 3 d. per Katyčius praūžė negirdėtos jėgos viesulas. Jis nulaužė sferos formos bokšto viršūnę. Atstatę ją meistrai viršūnės balkoje įdėjo du senovinius šilingus ir maldos tekstą, prašantį saugoti bokštą nuo panašių stichinių nelaimių: “Dievs težegnoja ir tesaugoja mus! Viešpatie, apšviesk mus maloningai! Viešpatie, kreipk mūsup savo veidą, ir Tavo pakajus teesie su mumis!”.
Plačiai dar nuskambėjo Katyčių bažnyčios kasos apiplėšimas 1802 m. Tirti ir nusikaltėlių ieškoti iš Karaliaučiaus atvyko net 100 dragūnų. Ar vagis jie surado, istorija tyli.
Katyčių bendruomenės žmonės ilgai minėjo susitikimą su karaliene Luise (lietuvininkai vadino ją “Luvyza”). Atvyko ji ar tik ne 1808 m., bet ne žadėtu laiku, o visai netikėtai, vykstant pamaldoms. Žmonėms ji pasirodė be ga­lo graži. Maloniai pasikalbėjusi, prižadėjo dovanoti bažnyčiai dar vieną varpą, “kad visiems skambėtų”. Pažadą ištesėjo – 600 kg sveriantį labai malonaus tono varpą parapija gavo. Padėkos ženklan nuo tada jais skambinti imta ne tik sekmadieniais bei per didžiąsias šventes, o kasryt 7 val. Tyliam orui esant, jų gaudesys buvo girdėti net už 10 km. Para­pijiečiams atrodė, kad jie saką frazę: “Pušynai smiltynai! Pušynai smil­tynai! Pušynai smiltynai!” Varpų gaudesys Mažojoje Lietuvoje visada pabrėžė, kas specifiška, itin būdinga parapijai.
1894 m. Katyčių bažnyčia dar kartą iš pagrindų pertvarkyta, remon­tuota. Tada ji įgijo “griežto stačiakampio” – ilgis 25, plotis 12 m – for­mą, sustiprintas medinis, besibaigiąs palapinės pavidalo stogeliu bokštas.
Nuo parapijos veiklos pradžios iki 1681 m. lietuviškos ir vokiškos pa­maldos laikytos kas sekmadienis pakaitomis, nuo šios datos abejos kiek­vieną sekmadienį bei per kitas religines šventes. Pirmiau vokiečių, o tik paskui lietuvių kalba, nors šias kalbas vartojusiųjų parapijiečių santykis buvo nepalyginamai palankesnis pastariesiems. Antai 1848 m. iš 7 900 čia gyvenusių žmonių lietuvininkų buvo ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai, 1878 – bent 4 000 iš 6 000. Panašus santykis išliko ir vėlesniais metais – 1902 m. lietuvininkų taip pat 4 000 (arba 66,6%). XX a. čia, kaip ir kitur, parapijiečių skaičius mažėjo. 1926 m. jų užrašyta 5 400, po dešimties metų, 1936, – 4 893.

1993 metais restauruojant bažnyčią buvo atkasta žmonių kaulų. 1994 m. jie buvo perlaidoti šventoriuje. D. Petkūno nuotrauka 1993 m.

1993 metais restauruojant bažnyčią buvo atkasta žmonių kaulų. 1994 m. jie buvo perlaidoti šventoriuje. D. Petkūno nuotrauka 1993 m.

Žinomi beveik visi dvasininkai, kunigavę Katyčiuose (išliko bažnytinių aktų knygos, pradedant 1669 m.; jos saugomos Berlyno centriniame evan­geliškame archyve). Be jau minėto T. Sitto, čia dirbo: 1584-1596 m. Florianas Krausė (atsikėlęs, rodos, iš Didžiosios Lietuvos, iš Plungės); nuo 1596 m. Theodoras Clocowijus; 1604-1607 – Andreas Walteris. Po jo – Georgas Hunnius, atvykęs taip pat iš Plungės. Jisai čia mirė 1625 m., užsikrėtęs maru. Panašaus likimo susilaukė ir Johannes Hartwichas, atvykęs iš Kaukėnų – tasai nuo maro Katyčiuose mirė 1662 m. Jį pakeitė Verdainėje gimęs Christophas Cynthius. Vėlesniaisiais laikais pastoracinį darbą šioje parapijoje atliko nemaža lietuvių kilmės dvasininkų. Antai nuo 1877 iki 1887 m. kunigavo Michaelis Strėlis, 1894 m. – Wilhelmas Liaudynas, kitais, 1895 m. – Kristupas Lepenys, 1906-1907 – Maksas Mečiulaitis, 1907-1912 – Emilis Bėmelaitis, 1928-1941 – Hansas Strazdas, 1942-1945 – Bruno Šylys (Sziel). Šiai grupei reiktų priskirti ir Johannes Cдsarį, čia kunigavusį net 36 metus, nuo 1674 iki 1710. Jau rašėme, kad jo tikroji pavardė, V. Biržiškos nuomone, greičiausiai bus buvusi Karalius. Šis pik­tupėniškis turėjo ryškių meninių gebėjimų, jo sueiliuotosios giesmės “Dieve miels, štai Tau paklaną atnešu”, “Ak tu svieto budavone”, “Kam tu, žmogau vargingas, išsikelsi niekingas” ir “Aš tiktai jau pergalėjau, Dievs man davė viršų gaut” pirmą kartą buvo išspausdintos 1685 m. J. Richovijaus parengtame Giesmyne, paskiau pakartotos A. Fr. Schimmelpfennigio analogiškame rinkiny, iš kurio dėtos į visas vėlesnes Giesmių knygas. 1900 m. leidiny jos pažymėtos 175, 344, 362, 378 numeriais. Giesmes, kunigaudamas Katyčiuose, taip pat eiliavo Johannas Behrendas, siuvėjo sūnus, gimęs Damnavoje. Dvi jų įdėtos į 1736 m. išleistą rinkinį “Kelios nuobažnos giesmės lietuvininkams ant dūšios išganymo”. Jau XX a. (nuo 1915 iki 1919 m.) čia kunigavo V. Gaigalaitis. Jo pastangomis atgaivinta Katyčiuose prigesusi lietuvybė, tai akivaizdžiai rodo penkis kartus (nuo 12 iki 60) išaugęs lietuviškai įžegnojamų konfirmantų skaičius. Garsėjo ir katytiškių “Vainiko” draugija, 1911 m. turėjusi net 145 narius.
Prie bažnyčios buvusi parapinė mokykla pradėjo veikti, matyt, XVII amžiuje, nes trečiasis precentorius Gasparijus Fridericius mokytojavo 1662 m. Iš čia dirbusių mokytojų minėtinas Kristijonas Lovynas, vaikus mokęs apie 1740 m., Johannas Friedrichas Hertellis.
Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia mažai tenukentėjo. Ją tik teriojo pikti žmonės, į Katyčius atsikėlę karui jau pasibaigus: durys buvo iš­plėštos, vertingesni daiktai išnešti, knygos išmėtytos. Kiek apsikuopus, sa­kytojai M. Krėnertas, Artūras Timpa, kantorius F. Mėgnis retkarčiais kviečia žmones į pamaldas. Taip prabėgo treji metai. Norint toliau turėti savo maldos namus, būtina buvo oficialiai užregistruoti bendruomenę. Dėl nesuprantamų priežasčių vietos valdžia labai nenorėjo liuteronų pa­rapijai leisti veikti. Vis dėlto pristačius krūvą dokumentų, 1948 m. gegužės 14 d. Kultų reikalų tarybos įgaliotinio įstaiga ją įregistravo. Parapijos tarybos pirmininku katytiškiai išrinko Martyną E ndriulį (vėliau šias pa­reigas ėjo Mina Briedienė), nariais Juozą Maselskį, Hugo Briedį ir kt..
Netrukus prasidėjo trėmimai, ir reikalavusieji bendruomenę regis­truoti, pasirašiusieji pareiškimus vienas po kito – 18 iš 20-ties – iške­liavo į Sibirą. Neišvežti liko tik sakytojas M. Krėnertas ir parapijos tary­bos pirmininkas M. Andriulis. Valdžios veiksmai aiškūs: nėra reikala­vusių bendruomenę registruoti, nėra ir bendruomenės. Ką daryti? Paklusti? Tie patys M. Krėnertas ir M. Andriulis vėl renka parašus naujai registracijai, važiuoja į rajoną, aiškina Vykdomojo komiteto valdininkams. Deja, tie šiuo kartu sąrašo jau nebetvirtino (matyt, taip buvo liepta), tad parapijos neliko. Kiek palūkuriavusi, visagalė tarybų valdžia bažnyčią 1955 m. nacionalizavo, nutarė čia įrengti Katyčių kultūros namus. Prireikė pertvarkyti interjerą – išgriauti altorių, sakyklą, panaikinti religinę atributiką. Šių darbų niekas nenorėjo imtis, tad aktyvistai ėjo per namus, telkdami darbininkus. Katytiškiai slėpėsi, nespėjusieji atsikalbinėjo. Neliko nieko kito, kaip pasitelkti Klaipėdos jūreivystės mokyklos kursantus. Tie nurodymus vykdė – nuimdami varpus, vieną, Prūsijos karalienės Luisės dovanotąjį, sudaužė. Kur jis po to buvo išvežtas, niekas nežino. Užmūrijo altorių, sunaikino po grindimis buvusias kriptas, pribaigė vargonus. Į įrengtąjį “kultūros” židinį žmonės atsisakė eiti, jo renginių nelankė. Ne ką daugiau rinkosi žiūrėti čia pradėtus demonstruoti kino filmus.
Valdžia buvo kantri, tikėjosi, jog laikui bėgant, žmonės užmirš čia buvus bažnyčią, ir kultūros židinys klestės. Neužmiršo! Trėmimų išvengę liuteronai lankė surinkimus, tie organizuoti Naustubrių kaimo gyventojos Survilienės sodyboje, vėliau dar keliose vietose. Nieko nepešęs rajono Vykdomasis komitetas, Partijos komitetas bažnyčią 1958 m. grąžino. Grąžino ir paprašė apmokėti už čia atliktus remonto darbus. Net už ant sienų nupieštas raudonas penkiakampes žvaigždes, už kiekvieną po 30 rb. Parapijos tarybai pavyko nusiderėti – už kiekvieną tik po 5 rb.
Kartu su kitomis parapijomis Katyčių bendruomenė atgimė ir vėl buvo įteisinta 1991 m. Joje dabar apie 150 žmonių. Pamaldas čia laiko jaunasis kunigas Liudas Miliauskas . Restauruoti jos maldos namai naujai pašventinti 1994 m. gegužės 28 d ieną.


Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997.