Parapijos istorija

Kėdainių bažnyčia

Gražioje Nevėžio slėnio terasoje, netoli pagrindinės miesto magistralės, tarp daugiaaukščių pastatų boluoja XVII amžiaus architektūros paminklas - liuteronų bažnyčia. Vietos gyventojai ją paprastai vadina vokiečių bažnyčia, nes apie ją praeityje telkėsi visa Kėdainiuose gyvenusių vokiečių kultūrinė ir tautinė veikla.
XVII amžiaus pradžioje Kėdainiai priklausė vyriausiajam Lietuvos kariuomenės vadui kunigaikščiui Kristupui Radvilai. Norėdamas gauti papildomų lėšų kariuomenei jis siekė jam priklausančiuose miestuose pagyvinti prekybą, išvystyti amatus. Tam tikslui jis pasikvietė į Kėdainius būrį vokiečių sumanių amatininkų. Būdamas aršus reformacijos šalininkas, Radvila stengėsi, kad mieste gausiai apsigyventų naujos tikybos pasekėjų. Todėl kvietimo raštus daugiausia siųsdavo į tas šalis, kuriose tuo metu kitatikiai būdavo katalikų bažnyčios persekiojami.
Apie 1625-1630 metus į Kėdainius pradėjo rinkis škotai, bėgdami nuo savo karaliaus Jokūbo religinių persekiojimų. Iš Vokietjjos žemių atvyko nemažai vokiečių, susiviliojusių čia rasti palankesnes ekonomines sąlygas ir pasinaudoti kai kuriomis Radvilų teikiamomis privilegijomis. Per dešimt metų po įsikūrimo ateiviai būdavo atleidžiami nuo mokesčių ir kitų prievolių. Be to, jie galėjo savo noru išsikelti iš miesto, neprarasdami teisių į paliekamą turtą.

Kėdainių parapijos pirmininkas

Atkeliavę vokiečiai apsigyveno netoli dvaro, naujame miesto rajone, tada pavadintame Jonušava. Prie Karaliaučiaus (dabar - Lauko) ir Vokiečių gatvių jie gavo sklypus namams bei daržams. 1629 metais jie įsteigė liuteronų parapiją, kuriai Kristupas Radvila padovanojo nemažą sklypą bažnyčiai, klebonijai ir mokyklai pasistatyti. Tais metais jis paskyrė vietą evangelikų liuteronų kunigui su 300 zl. algos. Pirmoji, medinė, bažnyčia buvo pastatyta 1638 metais. 1649 metais rugpjūčio mėn. buvo padėti pamatai naujai mūrinei bažnyčiai, kuri buvo baigta statyti ir pašventinta 1679 metais (jos bokštas dėl epidemijų ir karų iškilo tik 1714 metais). Pagal esamus dokumentus, kunigaikštis Boguslavas Radvila 1668 metais patvirtino visas privilegijas, duotas kunigaikščio Kristupo ir Jonušo Radvilų. 1825 metais bažnyčia kapitališkai suremontuota. Antanas Heinaskeras bažnyčiai paaukojo 10.000 rublių ir neturtingų kasai 5.000 rublių. Po remonto pastato išorinės formos vėliau jau nebuvo keičiamos.
Bažnyčios vidaus scenoje išliko meniška paminklinė lenta su lotynišku įrašu Adomui Freitagui - gydytojui ir garsiam karinių įtvirtinimų inžinieriui, 1647 – 1650 metais dėsčiusiam Kėdainių gimnazijoje matematiką. Šiauriniame priestatėlyje yra palaidotas vienas pirmųjų Kėdainių vaistininkų Jonas Fišeris, miręs 1666 metais.
Bažnyčios šventorius pietuose rėmėsi į seniau čia telkšojusį dvaro tvenkinį, kurį maitino šaltinių vanduo (dabar čia – mašinų stovėjimo aikštelė). Nuolaidžiame šlaite bažnyčią iš trijų pusių supo kapinės. Jose yra vertas dėmesio Kėdainių pašto viršininko ir miesto gydytojo Fridricho Kaneinio antkapis - gulsčia akmeninė plokštė, kurioje atvaizduotas senovės paštininkų simbolis - gandras. Po juo vokiš kai rašoma: „... Maras jam atnešė mirties žinią. Jis mirė todėl, kad padėjo kitiems. Tilžė išvydo jį į pasaulį atė jusį 1663 m . liepos 3 d. Kė dainiai apverkė jo mirtį 1710 m. rugpjūč io 6 d." Fridrichas Kaneinis tapo auka tuomet siautėjusios maro epidemijos, kurios metu ž uvo du trečdaliai kraš to gyventojų.
Šalia bažnyčios, Vokiečių gatvėje, Jonušo Radvilos įsakymu 1650 metais pradėta mūryti kariška ligoninė, į kurią dirbti buvo pakviestas gydytojas Jonas Majus. Pasibaigus Šiaurės karui, šiame pastate gyvendavo bažnyčios klebonai. Kitoje gatvės pusėje mediniuose pastatuose veikė vokiečių mokykla ir paliegusiųjų prieglauda.
Prie pietinės bažnyčios sienos puošnumu išsiskyrė grafų Totlebenų klasikinė koplyčia - mauzoliejus, kur 1884 metais laikinai buvo palaidotas Eduardas Totlebenas, vėliau perlaidotas Sevastopolyje. Netoliese stovėjo gydytojo Markurijaus Liaunės šeimos kapų koplytėlė su dekoratyvinėmis rozetėmis ties karnyzu ir kita - priešpaskutinio ilgamečio kunigo Henriko Perzekės. Pokario metais visi kiti paminklai, įskaitant per paskutinius abu karus ž uvusiųjų karių kapines, buvo sunaikinti.
Liuteronų bažnyčia architektūriškai vertinga savo santūriomis renesansinėmis formomis. Šio stiliaus paminklų respublikoje nedaug teišliko.
Parapijos pradžios mokykla prie bažnyčios buvo įsteigta 1765 metais . Joje pradžioje mokėsi 5 berniukai ir 5 mergaitės. Mokytojui buvo skirta 100 rublių alga, butas, išlaikymas, daržas. Mokyklos namas buvo bažnyčios nuosavybė. Kėdainių parapijos Ariogalos filijos pradžios mokykla prie bažnyčios buvo įsteigta 1832 metais. Joje mokėsi 10 berniukų ir 6 mergaitės. Mokytojo alga - 62 rubliai.
Kėdainių parapiją aptarnavo kunigai: Adomas Danavijus (1629 - 1635 metais), Andrius Ringius (1637 - 1657), Kristupas - Fridrikas Frilikas ( Frölich) (1660 - 1689 metais), Jurgis - Fridrikas Zilevskis (1708 - 1710 metais ), Mikas Sartori (1710 - 1727 metais ), Jonas Fridrikas Mileris (1728 - 1774 metais), Jokimas - Fridrikas Šulcas (1774 - 1786 metais), Fridrikas Holfus'as (1787 - 1802 metais), Fridrikas Grenda (1806 - 1815 metais ), Danielius - Silvius Šumakeris (1815 - 1839), Edvardas Teclau (1842 - 1843 metais), Enrikas Adolfas Perške (1844 m .).
Kėdainių evangelikų liuteronų parapija veikė iki 1944 metų. Tada dauguma miesto vokiečių tautybės gyventojų pasitraukė į Vokietiją. Paskutiniaisiais dešimtmečiais jai vadovavo vokiečių tautybės kunigas Paulius Titelbachas. Per sekmadienines pamaldas pamokslus jis dažniausiai sakydavo vokiškai. Tačiau jo siunčiami raštai Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijai Kaune buvo rašomi lietuviškai.
Per paskutinį šimtmetį nemaža bendruomenės narių iš Kėdainių emigravo, ir jų skaičius sumažėjo beveik perpus. Kėdainių liuteronų parapijai Lietuvos Respublikas laikais priklausė Ariogalos, Ukmergės, Šeduvos ir Raseinių filijos - iš viso apie tūkstantis tikinčiųjų, kurių apie du šimtai gyveno Kėdainiuose ir jų apylinkėse. Dauguma jų vertėsi amatais, finansine veikla, vietine pramone (prisiminkime kad ir K. Šraderio odų apdorojimo fabriką), kai kurie mokytojavo. Šalia bažnyčios Vokiečių gatvėje liuteronų tikybos vaikams veikė pradžios mokykla ir vokiečių knygų bibliotekėlė.
1929 metų rugpjūčio 4 dieną bendruomenė iš kilmingai paminėjo savo į kūrimo 300 metų sukaktį. Bažnyčios pietinėje navos sienoje buvo įmūryta memorialinė lenta, o į bokštą į keltas naujas varpas (Pirmojo pasaulinio karo metu abu sekvestruoti varpai buvo dingę). Už surinktas aukas ši varpą pirko ir bendruomenei dovanojo švedų lietuvių draugija. Jį su atliedintu karaliaus Karolio X atvaizdu įteikė Švedijos pasiuntinybės Lietuvoje sekretorius de Ribingas.
Bažnyčios vidų puošė vitražai, krištoliniai sietynai, per pamaldas grodavo vargonai. Klebonijoje buvo saugomas vertingas bažnytinis archyvas ir Radvilų privilegijos liuteronų bendruomenei. Pirmaisiais pokario metais visa tai buvo sunaikinta.
I949 m. sovietinė valdžia konfiskavo bažnyčią ir pavertė ją sandėliu. Bažnyčios vidus buvo sunaikintas: sugriautas altorius, sakykla, suolai, paveikslai, vargonai ir visa kita. Bažnyčioje tuo metu buvo laikomos gyvulių odos, apipiltos druskomis. Druskos įsigėrė į bažnyčios sienas ir ėmė jas ardyti.
1975 m. tuometinė valdžia bažnyčią restauravo ir joje įrengė parodų salę. Interjero sienose buvo aptikta XVII amžiaus freskų: ties altoriumi - švento Petro ir švento Povilo, pietinėje sienoje – evangelistų švento Luko ir švento Jono, o šiaurinėje – švento Morkaus ir švento Mato atvaizdai. Tai vienintelis atvejis Lietuvoje, kad liuteronų bažnyčia būtų buvusi taip išpuošta sienine tapyba. Deja, kadangi bažnyčia ilgus metus po karo buvo paversta odų žaliavų sandėliu, istorinės freskos nuo sienose įsigėrusių druskų labai nukentėjo. Jas kiek įmanoma atkūrė restauratorė Zita Rutkauskienė.
1993 m. sausio 23 d. Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčioje vėl įvyko pamaldos. Pamaldose susirinko nemažai tikinčiųjų ir, dalyvaujant kunigui J. Kalvanui jr., kun. S. Juozaičiui bei kun. D. Petkūnui, atkūrė parapijos veiklą. Kėdainių bažnyčioje vėl ėmė skambėti Dievo žodis ir giesmė.
Šiuo metu Kėdainių evangelikų liuteronų parapiją sudaro apie 40 žmonių, kurie gyvena ne tik Kėdainių mieste, bet ir už jo ribų, pavyzdžiui, už 25 km nuo miesto. Parapijoje šiuo metu yra tik keletas žmonių, kurių protėviai buvo vokiečių tautybės. Be parapijos narių bažnyčioje neretai galima išvysti ir žmonių, kurie oficialiai nepriklauso parapijai. Per pastaruosius 2-3 metus parapiją papildė keletas naujų narių. Nuo 2004 metu parapijos gyvenime aktyviai reiškiasi jaunimo grupė – nors jos nariai nėra kilę iš evangelikų liuteronų šeimų, tačiau dažnai lankosi pamaldose ir dalyvauja bažnytiniame gyvenime. Parapija yra užmezgusi ryšius su Kėdainių vaikų globos namais ,,Saulutė“, bendradarbiauja su neformaliomis Kėdainių rajono jaunimo grupėmis. Jaunimas dalyvauja įvairiose vaikų ir jaunimo stovyklose, Lietuvoje ir užsienyje vykstančiuose krikščioniško jaunimo renginiuose.
Pamaldos vyksta kiekviena sekmadienį ir per didžiąsias bažnytines šventes. Nuo pavasario iki rudens bažnyčioje organizuojami ir kultūriniai renginiai – koncertai, parodos.
Pagrindiniai parapijos prioritetai: išorinė misija, jaunimo sielovada ir bažnyčios restauravimas.
Parapiją aptarnauja kun. Arvydas Malinauskas.


Parapijos istorija pateikta pagal Henriko Grinevičiaus straipsnį