Parapijos istorija

Kretingalės bažnyčia. D. Petkūno nuotrauka 2003 m.

Kai kurie lietuvių istorikai - J. Yčas, B. Kviklys - tvirtina, kad Kre­tingalės bendruomenė buvusi įsteigta Reformacijos laikotarpiu, apie 1550 m. Kiti Bažnyčios istorijos tyrinėtojai, vokiečiai A. Harnochas, H. Kurschatas, J. Sembritzkis, jos pradžią atkelia į XVII a. vidurį. Pastarasis jos įkūrimą taip aprašo: “Kai Klaipėdos parapijos gyventojų, ypač Kretingalės apylinkėse, skaičius išaugo ir pastoracinį darbą vienam Klaipėdos lietuvininkų kunigui atlikti pasidarė per sunku, jau 1638 m. subrandintas planas Kretingalėje, ant vadinamojo “Kaulų sklypo”, pastatyti bažnyčią”. Tačiau statyba pradėta tik po keliolikos metų, 1652, ir statyta ne bažnyčia, o tik medinė koplyčia. Užtat kunigauti čia atsiųstas nuolatinis dvasininkas, Klaipėdos bažnyčios kunigo Johanno Lehmanno sūnus, taip pat Johannas, gimęs 1630 m. Savo darbą jis pradėjo arba 1652, arba 1654 m. Tuo laiku, matyt, oficialiai įteisinta ir pati Kretingalės parapija. Jai buvo priskirti net 72 kaimai, tarp jų ir dabar savo pavadinimus išlaikę Karklininkai, Paupuliai, Šimkai, Pakamoriai, Vytaučiai, Medikiai ir kt.
Kiek praturtėjusi, parapija apie 1699 m. koplyčiai pristatė bokštą, įgijo varpus. Po J. Lehmanno kunigavo Johannas Liudovicis (1664-1671 m.), Martynas Martinis (1679 m. iškeltas į Verdainę), Johannas Grie­singeris; (1685 m. išvyko į Klaipėdą), Valentinas Dachas (prieš tai dirbęs precentoriumi Klaipėdoje), Michaelis Gurskis (vėliau iškeltas į Verdainę, kur 1710 m. mirė per maro epidemiją), Friedrichas Behrendas (1705 m. perkeltas į Priekulę), Erdmannas Haackas (jo šeimoje 1706 m. gimė sūnus Friedrichas Wilhelmas, būsimasis pirmojo spausdinto lietuvių kalbos žodyno Mažojoje Lietuvoje autorius), Gabrielis Engelis. Tas pasipriešino Karaliaučiaus universiteto profesoriaus H. Lysijaus užmačioms išguiti iš mokyklų lietuvių kalbą. 1746 m. Medikių kaime jisai nusipirko dvarelį. Ėmęsis ūkininkauti, pastebimai apleido parapijos reikalus, už tai ne kartą buvo bartas.
Per 80 metų medinė Kretingalės koplyčia visai sumenko, tad 1741-aisiais ji nugriaunama ir iš lauko akmenų imamasi statyti 23,5 m ilgio, 11,5 m pločio bažnyčią mediniu bokštu. Kaip vėliau kruopštūs meistrai apskai­čiavo, kainavo jinai 1 066 talerius, 26 grašius ir 9 pfenigius. Po penkiasdešimties metų, 1792, medinį bokštą teko remontuoti, bet ir tą, atremontuotąjį, 1801 m. stiprūs pajūrio vėjai pakreipė. Teko nu­griauti. Dabartinis bokštas išmūrytas 1875 m. Tačiau tai nebuvo vie­nintelės nelaimės: per Septynerių metų karą atėję rusai bažnyčią nusiaubė, nepaliko nieko, ką įstengė pasiimti, net vieną iš dviejų varpų išsivežė. Stojus taikai, jis vis dėlto buvo surastas ir 1788 m. vėl atgabentas Kretingalėn.
Literatūros šaltiniai išsaugojo nemaža šioje parapijoje dirbusių kunigų buities detalių. Manytume, kad jos būdingos ir daugeliui kitų Mažosios Lietuvos dvasininkų gyvenimui.
XVIII a. Kretingalės kunigo alga buvo 33 taleriai ir 30 grašių. Papildomai kiekvieno ūkio savininkas pristatė po pusę šėpelio (25 litrus) javų, 30 grįžčių linų ir po vežimą malkų. Kunigui dar buvo skirtas 23 ha žemės sklypas. Bažnyčia rūpinosi keturi tarnai, parapijos mokykloje dirbo precentorius, atlikęs bažnytinio choro, žinoma, jei toks buvo, vadovo bei vargonininko pareigas.
Kretingalės bendruomenė labai rūpinosi savo maldos namais. Bažnytėlės vidus buvo nuolat atnaujinamas, puošiamas. XIX a. ji turėjo tarp dviejų grakščių korintietiškų kolonų suprojektuotą altorių-sakyklą, virš pastarosios puikavosi dailininko dekoruota pergalės vėliava, Dievo avinėlis ir dvi urnos, rokoko stiliaus ornamentais išpuoštos. Ant altoriaus stalelio stovėjo pasidabruotos žvakidės, turėjusios renesanso puošybos elementų. Neprasti buvo ir sakraliniai rykai - paauksuotas ir sidabro kielikai, du padėklai ostijoms. Pjaustinėto medžio krikšto staliukas tikriausiai buvo nagingų vietos meistrų darbo. Bažnyčios interjerą puošė du žalvario sietynai (vienas jų buvo pažymėtas 1784 m. data), dailininko tapyti apaštalų paveikslai. 1895 m. už 3000 markių pirkti vargonai buvo gausiai išpuošti rokoko ornamentika, figūrėlėmis. Visą šią kompoziciją vainikavo erelio siluetas.
Iš XVIII-XIX a. dvasininkų minėtinas nuo 1788 m. čia kunigavęs Konsistorijos narys Johannas Gottfriedas Ziegleris (jo portretas dar XIX a. pabaigoje kabėjo bažnyčioje), 1841-1846 m. dirbęs diakonas Andreas Rudolfas Zippelis.
Parapijos mokykla veikė dar prieš 1749 m. Jos precentoriai buvo Kristijonas Lovynas, nidiškis Georgas Kuwertas, Natanelis Friedrichas Ostermeyeris, Emilis Bruzdeilynas, minėtasis F. Kelkis bei kiti asmenys.
Kretingalės parapija visais laikais buvo lietuviška. Antai 1848 m. iš 4027 bendruomenės narių lietuvininkų buvo 3 800 (arba daugiau nei 94%). Ši proporcija išliko ir vėlesniais laikais: iš 5 500 parapijiečių 1878 m. lietuvininkų buvo 5 000, 1897 - iš 5 200 - 4 800, amžiaus pabaigoje, 1897 m., iš 5 200 - 4 800 ir 1910 m. iš 3 000 parapijiečių senųjų krašto gyventojų priskaičiuota dar 2 685. Tačiau iš kunigų, dirbusių šioje parapijoje, tiktai du, Augustas Jusas ir Artūras Kavolis, buvo lietuvininkų šeimų sūnūs (kunigavo atitinkamai 1882-1890 m. ir 1938-1940 m.).
Tarpukario metais parapija buvo mažesnė: 1921 m. ją sudarė 2 639, 1926-2 680 ir 1936 m.-2 160 žmonių. Tuo laiku kunigavo Albertą Salewskį 1934 m. pakeitęs Wilhelmas Atrottas, po jo - minėtasis A. Kavolis, Bruno Janzas (1941-1944) ir visai trumpai (1944 m.) Karlas Wessolleckas.
Praėjus frontui, rusų kareiviai bažnyčioje įrengė arklidę. Po kurio laiko jiems išsikrausčius, žmonės maldos namus iškuopė, sutvarkė ap­linką. Sakytojas Martynas Lankutis sekmadieniais pradėjo laikyti pa­maldas. Įsidrąsinę parapijiečiai maldos namus mėgino kiek pare­mon­tuoti, bet vietos administracija, apie tai išgirdusi, tuoj atskubėjo, dirban­čius išvaikė, bažnyčią užrakino, raktus pasiėmė. Galiausiai ją pavertė čia susikūrusio tarybinio ūkio sandėliu. Tai padaryta Religinių kultų reikalų įgaliotiniui prašant, jo viršininkams Maskvoje paliepus.
Dvasinio nužmoginimo procesas truko 40 metų. 1988 m. gruodžio 12 d. likusieji čia gyventi kretingališkiai liuteronai išrinko parapijos komitetą - Praną Gudaitį, Erną Šilonenkienę, Valterį Graudušį - ir įgaliojo jį kreiptis į Klaipėdos raj. Vykdomąjį komitetą, prašyti užregistruoti atgimusią bendruomenę. Po poros dienų, gruodžio 14, parapija oficialiai pripažįstama. Netrukus atgauta bažnyčia, imtasi žygių ją restauruoti. Kai statybininkai nukėlė sužalotą, kulkomis suvarpytą bokšto kryžių, jo sferiniame rutuly rado sušaudytą klaipėdiškio laikraščio Memeler Dampfboot antraštinį lapą. Tasai paliudijo, kad Kretingalės bažnyčios bokštas tikrai buvo išmūrytas 1875 m.
Dabar Kretingalės bendruomenėje 70 žmonių, pamaldas laiko kunigas Saulius Varanavičius.

Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997.