Naujienos

Piktupėnų parapija ant išnykimo ribos

Piktupėnų bažnyčia po I pasaulinio karo

2018 Sausio mėn. 18 d.

Pastarąjį kartą apie Piktupėnus (Pagėgių sav.) ir Piktupėnų evangelikų liuteronų parapiją platesnė Lietuvos visuomenė bus girdėjusi bene 2010 m. Tų metų liepos 18 d. buvusios senosios Piktupėnų mokyklos sandėliuko pamatuose buvo atkastos dėžės su parapijos archyvo dokumentais ir altoriaus kryžius, paslėpti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nuo artėjančios sovietų kariuomenės besitraukiančių parapijiečių. Reformacijos laikus menančios Piktupėnų parapijos pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1574 m. Vėlesnė bažnyčia iškilo 1744 m., mūrinis pastatas rekonstruotas 1853 m., paaukštintas bokštas su neobarokiniu kupolu, sumontuoti vargonai. 1944 m. spalio pradžioje Piktupėnų apylinkėse vykę mūšiai bažnyčią sugriovė, sovietų okupacijos metais nieko neliko net iš griuvėsių, nuniokoti ir kiti parapijai priklausę pastatai, miestelyje stovėję paminklai, nusiaubtos senosios kapinės. Išlikę negausūs parapijiečiai pamaldas daugiausia lankė Lauksargiuose. Piktupėnų parapija atkurta 1993 m., netrukus jai pavyko atgauti ir susiremontuoti 1865 m. pastatytą kleboniją, kurioje ir šiandien laikomos pamaldos. Deja, parapijiečių likusi vos saujelė...

Sesuo ir brolis – Gerda ir Henrikas Giedraičiai, Mažosios Lietuvos arba Rytų Prūsijos autochtonai, lietuviai, namuose kalbėję vokiškai, kurių iniciatyvos dėka 1993 metais buvo atkurta ir iki šiol dar gyva Piktupėnų parapija. Gerda – pirma ir bene paskutinė šios pokarinės parapijos pirmininkė...

 

Iš Piktupėnų parapijos praeities

Piktupėnai dabar gana nemaža gyvenvietė, įsikūrusi ant kalvelių Piktupės krantuose. Pasivaikščiojus kaimelio gatvėmis, matyti nemažai naujų gražiai tvarkomų sodybų. Dešinėje upelio pusėje ant kalvos pagrindinė mokykla. Žemiau kalvos papėdėje, ant senovinio pastato buvusios karčiamos pamatų šiuolaikiškai rekonstruoti bendruomenės kultūros namai. Šalia prie upelio sutvarkytas skverelis vasaros renginiams. Per kaimelio centrą tekantis upelis, matyt, ne be reikalo pavadintas Piktupe nes, nors sovietų laikais suvarytas į didelį griovį, šį rudenį vis vien rodė savo galią – prieš gyvenvietę laikydamas užtvindytas lankas. Taigi istoriniais laikais vienkiemių ūkeliams tai buvo nemaža rykštė arba Dievo bausmė. Jei jau kalbėsim apie šio kaimelio istoriją, tai ji gana garsi, neabejotinai susijusi su Reformacijos laikais. Yra žinoma, kad pats Prūsijos kunigaikštis Albrechtas liepęs Piktupėnuose pastatyti bažnyčią ir dar 1574 m. čia buvo pastatyta medinė bažnyčia. Naują parapiją kurį laiką aptarnavo ir globojo iš Tilžės atvykstantis lietuvninkų kunigas. Parapija sparčiai plėtėsi ir stiprėjo. 1744 m. pastatyta didinga mūrinė bažnyčia. Įdomu tai, kad nuo 1701 iki 1766 m. nusilpusią Tauragės parapiją aptarnavo iš Piktupėnų atvykstantys kunigai, pamaldas laikę lietuvių kalba. (Išeitų, kad tauragiškiai skolingi Piktupėnams). XIX a. pradžioje Piktupėnuose tarnavęs kunigas Kristupas Danielius Hasenšteinas Tilžėje išspausdino religinių tekstų ir giesmių lietuviškas knygeles, yra užrašęs Piktupėnuose dainuotų lietuviškų liaudies dainų.

Susikūrus Rukų ir Natkiškių parapijoms, Piktupėnų parapija sumažėjo, bet 1848 m. užregistruota devyni tūkstančiai parapijiečių, iš jų du trečdaliai lietuvninkų. XX a. pradžioje iš penkių tūkstančių parapijiečių pusė buvo lietuvninkai.

Ne kartą Piktupėnų parapiją ir bažnyčią niokojo svetimšalių kariuomenės, tačiau parapija gana greit atsitiesdavo. Tačiau antrajam pasauliniam karui baigiantis, 1944 m. rudenį Piktupėnuose vykę dideli mūšiai visiškai sugriovė ne tik didingą šventovę, bet sunaikino ir parapiją. Nuo karo bėgo ne tik vokiečiai, bet ir lietuvninkai liuteronai, nes sovietų kariuomenė buvo negailestinga visiems krašto gyventojams. Po karo likusiose tuščiose sodybose, sovietų valdžios raginami, kūrėsi atėjūnai iš Didžiosios Lietuvos. Išlikusiuose parapijos ūkiniuose pastatuose buvo įrengta valgykla ir bendrabutis, klebonijoje – kolūkio kontora.

 

Henrikas

Nuo karo, o tiksliau, nuo žinomo sovietinės armijos žiaurumo ir komunistinės santvarkos represijų bėgo ir Giedraičių šeima. Jie tuomet gyveno Lumpėnuose. Gerda ir Henrikas buvo baigę vokiečių pradinę mokyklą, krikštyti ir konfirmuoti Piktupėnų bažnyčioje. Prūsų Lietuvoje, kaip kadaise ir vokiečiai vadino šį kraštą, tolerancija kitataučiams senai buvo pasibaigusi. Todėl ir lietuvninkai ne tik mokėsi, bet jau ir savo šeimose dauguma kalbėjo vokiškai.

Artėjant frontui, kilo realus pavojus. Todėl Giedraičiai – mama, teta ir jaunuoliai vaikai, – skubiai pasikinkę arklius, susikrovę vežiman svarbiausius daiktus, maisto, traukėsi į Vakarus. Tėvas jau buvo žuvęs kare. Deja, sprendimas trauktis buvo pavėluotas, sovietų armija bėglius pavijo. Giedraičiai išliko gyvi, bet visko neteko. Kelias į Vakarus užsidarė, artėjant žiemai teko grįžti atgal. Be maisto atsargų per karo nusiaubtą, sovietų užkariautą svetimą kraštą. Jiems, dar vaikams, tai buvo siaubingas išbandymas. Vis tik „laimingai“ gal po poros mėnesių grįžus, namai jau buvo užimti nedraugiškų atėjūnų iš Didžiosios Lietuvos.

Visą šią tragišką Giedraičių šeimos istoriją buvo numatyta smulkiai išklausyti iš pirmų lūpų. Deja, mudu su kunigu E. Šulcu uždelsėme ir daug praradome... Šį lapkritį kuklioje Piktupėnų maldos salėje, minint mirusiųjų dieną, kunigas Edikas Šulcas kalbėjo, kad nebūtina važinėti į kapines su daugybe žvakių ir gėlių, mokė pasimelsti namuose, bažnyčioje, prisiminė Henriką Giedraitį, šį pavasarį per Sekmines iškeliavusį Amžinybėn. O per Velykų pamaldas kunigas ir atėję parapijiečiai jį, dar vairuojantį automobilį ir aktyvų, sveikino su 90-tuoju gimtadieniu. Prieš pat Sekmines kaimo bendruomenė su juo atsisveikino, o per pamaldas, be jo vedančio giesmės melodiją balso, giedojimai jau neskambėjo. Prisimenu praeitų metų rudenį, kunigui paprašius patalkinti Piktupėnuose ir man pavykus prikelti Piktupėnų maldos namų senutę šnypščiančią ir cypiančią fisharmoniją, pamaldose buvau maloniai nustebintas trijų vyrų sklandaus giedojimo. Ir kiek kartų per tuos metus man teko kunigui padėti pamaldose, Henriko visuomet dalyvauta, giedota ir aukota popierinis pinigėlis. Tiesa, bendraujant jis kalbėdavo, kad neverta dėl trijų ateinančių čia kunigui kas mėnesį važinėtis, o pamokslo jis pasiklausantis per televiziją kiekvieną sekmadienį. Man atrodė, kad juk ne visai tas pats žiūrėti katalikiškas mišias per LRT ar pačiam dalyvauti savo kunigo vedamose pamaldose. Bet paaiškėjo, kad jis per palydovinę televiziją drauge su ligota seserimi žiūrėdavo vokiškas programas ir klausydavo vokiečių pamokslininkų.

Po pamaldų Henrikas visuomet skubėdavo į namus, nes gali būti, kad sesei reikalinga pagalba. Abu jie nesukūrė šeimų ir gyveno kartu, vienas kitą palaikydami. Panašus likimas, kaip ir Irmgard Gerulytės iš Plaškių. Bėgliai grįžę į Lietuvą buvo ignoruojami kaip ir tremtiniai. Ne tik sovietinės valdžios, bet ir naujųjų krašto gyventojų, laikomi kitatikiais vokiečiais. Nuo jaunystės įprastą kalbą jiems reikėjo „pamiršti“. Henrikas naujiesiems kaimynams ir bendradarbiams prisistatęs Andriumi taip ir buvo vadinamas. Kad lengviau nuslėptų savąją bėglių istoriją, jie atsikraustė toliau nuo savo gimtų namų į Vidgirius, aktyviai ir sąžiningai dirbo kolūkyje, už tai vėliau jiems buvo suteikta galimybė persikelti į to paties sovietinio ūkio pastatytus namus Piktupėnuose. Henrikas dirbo vairuotoju, mechanizatoriumi, buvo vertinamas kaip racionalizatorius, patobulinantis bet kokius to meto kolektyvinio ūkio įrenginius. Be to jis dar ir bitininkavo. Jo sodyboje tebestovi keletas bičių šeimų, kurias dabar priglaudė parapijietis Henriko bičiulis ir kaimynas Arūnas Kairys.

 

Gerda

Gerda daug metų dirbo sovietinio ūkio kontoroje sąskaitininke. 1993 m. Pagėgių kunigo Rido Tamulio pastangomis buvo atkurta Piktupėnų parapija. Gerda Giedraitytė išrinkta parapijos pirmininke. Sugriuvus sovietiniam ūkiui, kontora liko tuščia ir apleista. Parapijai grąžinti išlikę pastatai kėlė nemaža rūpesčių. Kabinete, kuriame sėdėdavo ūkio vadovai, parapija įsirengė maldos kambarį. Kunigas Šulcas pasakoja, kad jam 2011 m. pradėjus tarnauti Piktupėnuose, Gerdos vadovaujamoje parapijoje į pamaldas dar susirinkdavo apie 10 žmonių. Tačiau jau dveji metai, kai Gerda, sutikusi savo 90-metį, metų naštos palaužta, užsidarė namuose ir buvo prižiūrima savo jaunesnio devintą dešimtį baigiančio brolio. Tačiau Aukščiausiojo valia brolis staiga ir netikėtai buvo pašauktas Amžinybėn pirma jos. Parapijos kunigas, po mirusiųjų minėjimo pamaldų, nutarė aplankyti ligos ir liūdesio prislėgtą parapijos pirmininkę Gerdą.

Vos įžengus į Giedraičių kiemą, pirmasis iš namo pro specialias jam skirtas dureles išbėgo ir lojimu mus pasveikino nedidukas guvus šunelis. Nors ir paliktas kieme, mums atėjus iki Gerdos kambario, Pifas jau prie jos durų sava šuniška kalba įspėjo, kad ateina nekviesti svečiai ir visą laiką budriai saugojo savo šeimininkę. Kunigui pasiūlius pagiedoti, Gerda su džiaugsmo ašaromis akyse giedojo kartu. Mes su kunigu ir slaugytoja atsivertėme knygas, Gerda giedojo iš atminties:

Jėzau, amžina uola, būk man priebėgos vieta.

Tavo kraujas visada man gyvybė amžina...

Kunigas, paskaitęs Šventojo Rašto eilutes iš Jobo knygos 7,1-8, kalbėjo apie žmogui skirtą laiką žemėje, laimino Gerdą, kuri priėmė Šventąją Vakarienę. Gerdos slaugytoja ir prižiūrėtoja Ona pavaišino arbata. Prisiminus, kad Gerda žiūri vokišką TV, buvo akivaizdu, kad ta kalba jai būtų geriau bendrauti, nes tai jos jaunystės kalba, nors daugelį metų slėpta ir nevartota, bet neužmiršta. Atrodo, kad Gerda, pakalbinta vokiškai, būtų gerokai daugiau atsivėrusi. Tikėjomės, kad kunigas ją pakalbins vokiškai. Deja, jis Gerdos nepradžiugino. Nors kunigas Edikas Šulcas per tėvo liniją aiškiai save kildina iš austrų zalcburgiečių, tačiau šeimoje nuo sovietmečio kalbėta tik lietuviškai... Paklausta, kokios tautybės buvo jos tėvai, Gerda aiškiai atsakė: Lietuviai. Tačiau paklausta, kodėl šeimoje kalbėta vokiškai ir apie jų šeimos išgyvenimus bei sudėtingą likimą šioje žemėje, atmintis ne visada tesėjo. Prisiminimai užstrigdavo kažkur pusiaukelėje. Matyt, prisiminė tai, kad daugelį metų reikėjo slėpti savo biografiją, buvo laikmetis, kai reikėjo slėpti savo lietuviškumą, o prie sovietų – kad kalbi vokiškai. Užstrigusia mintimi tarsi sakydama: Tai, kas vyko šioje žemėje, jau visiškai nesvarbu, aš jau pusiaukelėje tarp Dangaus ir Žemės.

 

Dabartis

Kaimyninė Pagėgių parapija atsikūrė, buvo įregistruota ir atgavo savo bažnyčią 1989-aisiais, ketvertą metų anksčiau nei Piktupėnų. Dalis piktupėniškių liuteronų pradėjo lankyti iškalbingo kunigo R. Tamulio vedamas pamaldas netolimuose Pagėgiuose, kai kas, berods, Pagėgių bažnyčioje tebesilanko ir dabar. Nors ne vienas kunigas primena, kad bažnyčia – tai žmonės, tai surinkimas, o ne pastatas. Tačiau visai suprantama, kad jaunesnės šeimos, jau nekalbant apie vaikus, ypatingomis šeimyninėmis progomis ar per šventes nori pabūti ypatingoje bažnyčios aplinkoje. Piktupėnuose šiandien niekas neprisimena ne tik senosios bažnyčios, bet ir klebonijos. Pastarasis pastatas daugeliui – tai tik kolūkio kontora. Jokio ženklo, kad tai buvusi klebonija, kad čia dabar veikia ir liuteronų bažnyčia. Per tuos metus, kiek man teko čia patarnauti grojant, maldos kambarėlyje tebūdavo du ar trys parapijiečiai. Neteko matyti, kad kas iš senelių ateitų su vaikais ar vaikaičiais. Neužklydo niekas iš pašaliečių ar Piktupėnų miestelio bendruomenės. Nepaisant to, kunigas vis vien visuomet laiko pilnas pamaldas. Kur du ar trys susirenka Jėzaus vardu, ten jau Bažnyčia, – Šventojo Rašto žodžius primena kunigas. Ūkinis pastatas, stovintis prie pat Senojo plento gatvės, kur sovietmečiu veikė valgykla ir bendrabutis, dabar stovi užkaltais langais. Kairėje upelio pusėje, netoli nuo klebonijos, ant medžiais apaugusios kalvos stovėjo garsi Piktupėnų bažnyčia. Pažvelkime. Jau kalno papėdėje atradę aukštą paminklą pajausime, kad tai istorinė šventa vieta. Tarpukariu pastatyto paminklo šonuose buvo įmūrytos atminimo lentos per pirmąjį pasaulinį karą žuvusiems parapijiečiams, tačiau sovietmečiu paminklas piktadarių buvo išniekintas, atminimo lentos su žuvusiųjų pavardėmis išdaužytos. Įdomu tai, kad dar iki Sąjūdžio čia gyvenęs liaudies meistras Česlovas Gabrys paminklą restauravo, iš sudaužytų atminimo lentų rastų skeveldrų paminklo šonuose sudėjo mozaiką. Eidami toliau, pastebėsime lentelę su užrašu, kad tai senosios Piktupėnų ev. liuteronų kapinės. Toliau liūdnas vaizdas: išvirtęs šimtametis medis, nugriuvę išvartyti antkapiai, atrasime tik vieną atstatytą ir dar prižiūrimą paminklą. Dar keletas, nuo kurių nuvalytos kerpės, matyt, norint įskaityti užrašus. Gal ieškota giminaičių, gal istorikų darbuotasi. Kapinių pakraštyje galima įžvelgti buvusios garsios bažnyčios pamatų liekanas. Reformacijos metų istoriniams pastatams ir paminklams, davusiems pradžią Piktupėnų gyvenvietės suklestėjimui ir išgarsinimui, matyt, lemta išnykti, nes ta reformatoriškoji senoji istorija tapo niekam nereikalinga.

 

Post scriptum

Parapija gavo 170 eurų sąskaitą už šių metų antro pusmečio šiukšlių išvežimą. Kad parapijai priklausantys pastatai nepuošia gyvenvietės, suprantama, bet kad trys – na, su kunigu keturi – žmonės, tik per šventes ir šiltesniuoju metų laiku kartą per mėnesį ateinantys dviem valandom tiek prišiukšlintų – paprasčiausias absurdas arba tyčinis neveiklios religinės bendruomenės naikinimas. Į esamą padėtį derėtų atkreipti ir Konsistorijos dėmesį.

Pripažinkime, kad ne viskas padaryta bendraujant su Piktupėnų kaimo bendruomene. Berods, dar ir dabar jai reikalingos patalpos. Galbūt istoriniais parapijos pastatais susidomėtų aktyvi Pagėgių seniūnija ir, pasitelkusi savivaldybės Vietos Veiklos Grupę, juos prikeltų naujam gyvenimui, kaip tai daro Pagramančio bendruomenė – niekam nebereikalingą bendrabutį restauruoja, žadama ten įrengti savarankiško gyvenimo namus senjorams. Pritvirtinus lentelę su užrašu, kad tai buvusios garsios Piktupėnų ev. liuteronų parapijos klebonija, išliktų bent atminimas prarastos parapijos. Gal tai geriau nei nugriauti ar palikti nenaudojamus pastatus piktadarių niokojimui?

 

Jonas Dikšaitis

Nuotraukos autoriaus

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.12