Naujienos

Vilniaus parapijos jaunimas fotografuoja bažnyčias (II). Išvyka į šiaurės Lietuvą

2016 Kovo mėn. 06 d.

2013 m. sausio 4 d., penktadienį, mūsų parapijos jaunuolių grupelė buvo išvykusi į kelionę, kurios tikslas – nufotografuoti ir pateikti visuomenei Lietuvos ev. liuteronų bažnyčių pastatų ir kapinaičių nuotraukas, žvelgiant jaunimo akimis. Ši išvyka – antroji iš devynių, suplanuotų per dvejus ar trejus metus. Tikimės aplankyti visas mūsų parapijas, o taip pat ir vietoves, kuriose šiandien nebėra veikiančių ev. liuteronų parapijų, tačiau yra išlikę istorinio paveldo objektų. Nuotraukas kol kas galima peržiūrėti internete, Facebook svetainėje sukurtoje Vilniaus liuteronų jaunimo grupėje. Projekto pabaigoje svajojame išleisti fotoalbumą.

Šį kartą aplankėme keturias bažnyčias: Žeimelio, Joniškio, Šiaulių ir Radviliškio. Didžiausią įspūdį padarė unikali Žeimelio bažnyčia. Nuo XVI a. be pertraukų veikianti parapija svarbi tiek Lietuvos, tiek Latvijos istorijai. Galima sakyti, kad XX a. viduryje čia buvo Lietuvos ev. liuteronų bažnyčios centras, mat būtent Žeimelyje gyveno tuometinis LELB kunigas senjoras (vyskupas) Erikas Leijeris, bažnyčiai vadovavęs itin neramiais 1941–1949 metais. Jis buvo ir paskutinis Žeimelyje gyvenęs šios parapijos kunigas.

Šiandien Žeimelio ev. liuteronų bažnyčia – lyg apkerpėjęs perlas, laukiantis darbščių rankų, kurios ją prikels naujam spindėjimui Lietuvos kultūros erdvėje. Viskas joje kėlė mūsų grupelės susižavėjimą ir pagarbą. Tai ir bažnyčios architektūra, ir senovinis bokšto laikrodžio mechanizmas, ir skambinimas varpu, ir senoviniai vargonai, ir rankraščiai bei knygos, išlikusios nuo XIX a. vidurio. Nors nešildomoje bažnyčioje tvyro šaltis, mus sušildė parapijos pirmininkės Martos Usonienės drauge su vargonininkės močiute Liucija Karpavičiene paruošta arbata ir nuoširdus priėmimas. Pirmininkė ne tik maloniai papasakojo apie parapijos istoriją, bet taip pat aprodė mums visą bažnyčios pastatą, leido stebėti jos skambinimą varpu, naudojant senovinį rankinį įrenginį. Jos lydimi apžiūrėjome buvusią kleboniją, aplankėme „Žiemgalos“ muziejų, kurio ekspozicijoje svarbi vieta tenka miestelio liuteronų bendruomenei, ir gražiai tvarkomas ev. liuteronų kapinaites, kuriose stovi kunigo E. Leijerio kenotafas (Krasnojarsko krašto lageryje 1951 m. gruodžio 31 d. mirusio tremtinio palaidojimo vieta nežinoma).

Joniškyje buvusiose gaisrinės patalpose įsikūrusiuose ev. liuteronų maldos namuose mus maloniai pasitiko parapijos pirmininkė Laima Norvaišienė su vyru. Prie arbatos puodelio jie mums papasakojo apie parapiją, aprodė dabartinius jos maldos namus, įsikūrusius buvusios gaisrinės patalpose, padovanojo kelias kopijas kunigo Eriko Leijerio protesto laiškų sovietinės valdžios aukštiems valdininkams. Dėl registruotos ir veikiančios Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčios atėmimo ir pavertimo grūdų sandėliu, kun. E. Leijeris 1949 m. rugsėjo 15 d. laišku kreipėsi į A. Sniečkų, o 1949 m. spalio 11 d. išsiuntė protesto telegramą Stalinui. Bažnyčia parapijai buvo sugrąžinta, tačiau nepraėjus nė porai mėnesių kunigas buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, iš kur nebegrįžo. Nebėra ir senojo bažnyčios pastato. Liko tik istoriniai duomenys, gražiai sutvarkytos liuteronų kapinaitės ir neaiški ateitis. Apžiūrėjome miesto centrą, restauruojamą įžymųjį Joniškio sinagogų kompleksą ir išvykome į Šiaulius.

Šiauliuose taip pat jau nelikę senųjų ev. liuteronų bažnyčios pastatų. Parapija glaudžiasi laikinuose maldos namuose. Ateitis, – kiek supratome iš mus maloniai priėmusios parapijos pirmininkės Lilijos Tarbūnienės pasakojimo, – nėra aiški. Sužavėjo parapijiečių pastangos apginti ir išlaikyti savo bendruomenę, išsaugoti jos istoriją, ryžtas kurti ateitį.

Dėl laiko stokos nebegalėjome aplankyti Šiaulių ev. liuteronų kapinaičių. Prieš sutemstant dar spėjome nufotografuoti bažnyčios pastatų likučius Radviliškyje. Parapija, kaip mums pasakė kunigas Romas Pukys, renkasi mokyklos patalpose.

Į Vilnių sugrįžome apie 19 val., per dieną nuvažiavę 500 km. Dėkojame Dariui Abromaičiui, kuris saugiai mus vežiojo savo automobiliu beveik 12 valandų. Jaunimui kelionė patiko. Klausė, kada bus kita išvyka. Manau, reikia palaukti, kol nuo kelių nutirps ledas ir bus saugu važiuoti taip toli. Be to, ieškome rėmėjų, galinčių prisidėti prie transporto nuomos ir kuro finansavimo. Labai tikimės, kad mūsų grupelė vis didės, nes tokios išvykos suburia jaunimą, skatina domėtis ne tik istorinėmis, architektūrinėmis, bet ir dvasinėmis vertybėmis.

 

Eliza Sivec

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2013 Nr.1-2

 

Nuotraukose Radviliškio ev. liuteronų parapijos buvę maldos namai