Naujienos

Ir štai tą pačią dieną du keliavo į Emausą

2017 Lapkričio mėn. 26 d.

Šie metai gausūs jubiliejų. Ne tik Reformacijos 500 metų, bet ir kitos sukaktys įvairiose parapijose. Šių metų spalio 7 d. Sudargo evangelikų liuteronų parapija šventė savo bažnyčios pastatymo 20-ties metų jubiliejų. Dvidešimt metų nėra daug, lyginant su šimtmečiais, tačiau per 20 metų spėja užaugti vaikai, pasikeičia karta, o ne vienas per tą laiką spėjo nueiti ir į Amžinuosius namus.

Tikrasis jubiliejus, kai 1997 m. buvo pašventinta ši, atkeliavusi iš Vokietijos, bažnytėlė – rugpjūčio 17 d., tačiau ruduo pasirinktas dėl galimybės jubiliejaus pamaldas švęsti kartu su tikėjimo broliais ir seserimis iš Vokietijos Visbeko parapijos (Žemutinė Saksonija), kurie joje meldėsi nuo 1953 m. iki 1996 m. Bažnytėlė amerikiečių ir šveicarų iniciatyva buvo pastatyta karo pabėgėliams iš Karaliaučiaus krašto, Baltijos šalių, Lenkijos, kurių tuo metu Visbeke buvo gana daug. Bažnyčios pastatą sukūrė garsus Vokietijos architektas prof. Otto Bartningas. Jo sukurtos bažnyčios yra architektūros paminklai, todėl galima pavadinti tiesiog stebuklu, kad Visbeko bažnyčią leido išmontuoti ir atvežti į Lietuvą. Tuo metu Visbeko parapijiečiams ši bažnytėlė jau buvo per maža, todėl rengėsi statyti naują. Sudargo bažnyčia per karą buvo susprogdinta ir žmonės meldėsi senojoje klebonijoje. Visbeko parapijai sutikus bažnyčią padovanoti, savanoriai iš Sudargo, Šakių ir Jurbarko kartu su kunigu Virginijumi Kelertu nuvyko į Vokietiją, išmontavo pastatą, keturiais sunkvežimiais pargabeno į Lietuvą ir pastatė Sudarge.

Visbeko parapija šįmet taip pat minėjo savo naujos bažnyčios pastatymo 20-metį. Tikrasis jubiliejus buvo liepos mėnesį, tačiau šventinės pamaldos vyko rugsėjo 24 d. Jose dalyvavo ir kunigas Virginijus Kelertas bei LELB vyskupas Mindaugas Sabutis. Sveikindamas tikėjimo brolius ir seseris Visbeke, kunigas V. Kelertas padovanojo žmonių su negalia nupintą krepšelį su Šventos Vakarienės duona ir padėkojo už kartu nueitą 20-ties metų kelią, kuriuo abi parapijos, kartu su Prisikėlusiu Kristumi, keliavo tarsi du Kristaus mokiniai iš Emauso istorijos. Todėl ir Sudargo bažnyčia, ir naujoji Visbeko bažnyčia pavadintos Emauso vardu. Ši bažnyčia mums, atgavusiems Nepriklausomybę, buvo svarbi visai parapijai tarsi Prisikėlusio Kristaus laužoma duona. Visbeko parapija pasidalijo šia bažnyčia kaip Prisikėlęs Kristus su mokiniais dalijosi duona Luko evangelijoje. Kunigas V. Kelertas dėkojo, kad bendrystės krepšys per 20 metų visada buvo pripildytas tikėjimo, meilės, atjautos ir pagalbos. Ir kad per 20 metų dvi parapijos, iki tol viena apie kitą nieko nežinojusios, tapo kaip viena šeima.

Spalio 4–8 d. Sudarge viešėjo 24 visbekiečiai. Nedidelei Sudargo parapijai toks gausus svečių būrys buvo nemenkas iššūkis, tačiau visas priėmimas, parapijos pirmininkės Irmos Kunstienės ir kitų ištikimų Sudargo ir Šakių parapijiečių dėka, pavyko sėkmingai. Hartmutas ir Brigitte Ramke’ės, jų sūnus Matthias bei dukra Sandra su savo sūnumi Luka, kunigas Wilfriedas Scheueris su žmona Marlies, Doris ir Michael Fangmannai, Renate ir Bärbel, Angelika Pien su vaikaičiu Luku ir visi kiti lietuvių buvo priimti kaip šeimos nariai, nes iš tikrųjų per tiek metų jie tapo artimaisiais, nuolat palaikančiais ryšį laiškais ir susitikimais. Pliaupiant lietui, vėlų vakarą, jau tamsoje, įžengę į Sudargo bažnyčią, visi nutilo. Jautėsi, kad ne vienas tuo metu dar kartą išgyveno tą jausmą, kaip tada: kas konfirmaciją, kas santuoką, kas krikštą, ir tuos, kurie joje buvo kartu ir jau nebėra. Tuo metu jie visi buvo čia, tiesiog juntamai. Tyliose ašarose, atsargiame kvėpavime, smarkiau plakančioje širdyje... Stebuklinga akimirka. Kartu sukalbėjome Viešpaties maldą ir prisėdome vakarienei. Ne visi, esantys vieni kitų širdyse, galėjo atvykti dėl sveikatos ar kitų rūpesčių, todėl, nurimus susitikimo apsikabinimams ir susėdus prie bendro stalo, vieni kitų klausė, kaip sekasi vienam ar kitam, kaip šeima, ar sveiki, ar vaikai jau užaugę, gal turi anūkų, kaip darbai, prašė perduoti šiltus linkėjimus ir būtinai priminti, kad jų nepamirštame. Buvo gera visiems vėl būti kartu.

Belaukdami šventinių pamaldų, visbekiečiai aplankė Vilnių, Kauną ir Klaipėdą. Pastarojoje susitiko ir su Elyte Pieniutiene, ilgamete jurbarkiete, dabar gyvenančia Klaipėdoje. Prieš dvidešimt metų ji vertėjavo prašant padovanoti dabartinę Sudargo bažnyčią, vėliau dalyvavo abiejų bažnyčių pašventinimo pamaldose Lietuvoje ir Vokietijoje, jų metu vertė pamokslus ir sveikinimo žodžius. Elytė – neatsiejama šios bendrystės dalis.

O spalio 7 d. šventėme Sudargo bažnyčios jubiliejų. Kartu su kunigais Virginijumi Kelertu ir Wilfriedu Scheueriu šventinėse pamaldose dalyvavo ir kunigas Karolis Skausmenis iš Batakių. O vargonų muzika pradžiugino Inge Minne Müller, šioje bažnytėlėje ilgus metus vargonavusi Vokietijoje. Būdama daugiau nei 80 metų amžiaus, p. Müller, visada guvi ir besišypsanti, mums visiems į širdis įnešė šviesos ir vilties. Sudargiečiams svečiai padovanojo Velykų žvakę – Paschalą 2018- tiesiems metams. Sveikinant vieniems kitus ir prisimenant kartu nueitą kelią, žodžius užgniaužė vidinis virpėjimas. Visi nutilo. Daugumos akyse vėl sužibo ašaros. Žodžiais šio kelio nenupasakosi – jis tiesiog yra širdyse. Per pamokslą kunigas W. Scheueris pakvietė Angelikos vaikaitį Luką – ant jo megztinio buvo užrašas: „Hamburg. You’ll never walk alone“ (angl. Hamburgas. Tu niekada nevaikščiosi vienas). Ir svarbiausias čia buvo ne Hamburgas. O tai, kad mes niekada nevaikščiosime vieni. Su mumis eina Prisikėlęs Kristus. Tereikia jį atpažinti.

Po pamaldų visi žiūrėjome Vokietijos televizijų filmuotą medžiagą, ištraukas iš žinių laidų apie bažnyčios demontavimą Vokietijoje ir sumontavimą Lietuvoje. Kelias į Sudargą dar neasfaltuotas, tačiau visi (tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje) jauni, gyvi, kupini džiaugsmo ir vilties. Gera buvo dar kartą prisiminti tą laiką... O paskui susėdome agapei prie gausaus mylinčių rankų suruošto vaišių stalo. Visi dūzgė kaip bitės avilyje. Smagu buvo.

Per šias keturias dienas dar labiau suartėjome, gal tiksliau, ne „dar labiau“, o „dar kartą“. Bendros sudargiečių ir visbekiečių vakarienės, pokalbiai iki vėlumos, bendras juokas, bendra tyla... Net baimės kartais – bendros, galvojant, kaip būsiu sutiktas. Viena pora į Vokietiją gyventi atvyko prieš tris dešimtis metų, iš Omsko, Rusijos. Pusryčiaujant Vilniuje, žmona nedrąsiai prasitarė, kad šiek tiek supranta rusiškai. Apsidžiaugiau – rusiškai moku gerokai sklandžiau nei vokiškai. Pusryčiams besibaigiant, moteris prisipažino, kad jaunystėje gyveno Rusijoje, ir rusų kalbą moka puikiai, tik bijojusi ja kalbėti – manė, kad sulauks priešiškumo. Jei nebūtume pasikalbėję, gal ir toliau sau tyliai taip galvotų. Arba Hedwig... – vos prieš mėnesį svečiavosi pas mus darbo reikalais su kolegomis iš vaikų globos namų Vechta mieste, o dabar – su Visbeko, kuriame gyvena, parapijiečiais. O Siegfriedas... – juk kartu eita į bebrų medžioklę... Tiek skirtingų takelių ir visi sueina į vieną...

Ankstų rytą, kai iki svečių skrydžio atgal liko visai nedaug, visi sustojome ratu oro uosto salės viduryje. Žvelgėme vienas į kitą, verkėme ir glaudėme vieni kitus glėby. Nežinia kur – čia ar ten – susitiksime...

„Tuomet jis užsuko pas juos. Įsitaisęs su jais prie stalo, paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų...“ (Lk 24, 29–31).

 

Daiva Kalinauskaitė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.10-11