Naujienos

Pagal Jo pasaulio madą

2013 Gruodžio mėn. 18 d.

Spalis, lapkritis... daug minčių kyla, atsisėdus rašyti. Išėjimai į amžius, netikėtos patirtys, jų priėmimai... Kelionės, susitikimai, patylėjimai, pakalbėjimai.. Ir kai pažiūri – labai visko daug ir greitai. Kaip ir įprasta šiais laikais. Moderniais.

Spalio mėnesį Vilniuje „Lėlės“ teatre teko patirti Rolando Kazlo fantazijos premjerą. „Ne pagal šio pasaulio madą“. Apie Donelaitį ir Donelaitienę. Iš tikrųjų pailsėjau su jais. Taip gera buvo! Mėgaudamasi ir kvėpdama į save spektaklį vis mintyse prašiau, kad dar šiek tiek... Paskui skaičiau vienos recenzijos komentaruose, kad labai ilgai viskas truko. Kad buvo nuobodu, ne visai aišku ir tiesiog gaila laiko. Tikriausiai rašė skubantys pagal šio pasaulio madą. Bet buvo ir besidžiaugiančių kartu su manimi. Tai suteikė šiek tiek vilties, kad tas senoviškas, atgyvenęs tempas vis dar įmanomas ir kartais juo net galima spėti pasidžiaugti. Kaip ir senoviškomis žvakėmis: iš vaško arba parafino. Yra gražus palyginimas, kad žmogus – kaip ir žvakė – gyvendamas sudega, tačiau išdalina šviesą ir šilumą kitiems. Anąkart vaikščiojau prekybos centre ir radau tokias gražias storas žvakes. Priėjus pakėliau pauostyti ir pamačiau vietoj dagties mažą lempelę. „LEdinės“ – buvo parašyta. (arba „leDInės“ – čia jau kaip sukirčiuosi..). „Šitos nesudega...“ – pagalvojau... Kaip padaryti nieko iš savęs neduodant arba uždirbti nieko pačiam nedarant. Šių laikų mados.

Įstrigo pastarojo sekmadienio Šventojo Rašto žodžiai, girdėti bažnyčioje: „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6,2). Tą dieną dalis atėjusių prisiminti mirusiuosius Šventos Vakarienės nesureikšmino. Matyt, tas palankus metas štai dabar – ne visiems. Gyventi nieko nematant ir nieko negirdint. Gyventi amžinai. Tamsoj. Vėl ne tas tempas. Ne ta mada.

Pirmąjį lapkričio savaitgalį kartu su Visbeko parapija Vokietijoje šventėme Lietuvos sekmadienį. (Tuo metu Šakiuose vyko ekumeninės Švento Huberto – medžiotojų globėjo – mišios. Iš vaikų fotoreportažo supratau, kad jose dalyvavo Vyskupas, Meras ir meška. Viskas pavyko sklandžiai). Vokietijoje džiaugėmės 16 metų bendryste. Ryte visi gausiai rinkomės į šventines pamaldas, po jų – apsikabinimai, pasibuvimai prie kavos ir lašinių. Vakare dar kartą, kai kurie – net susėdę ant grindų, prisiminėme kartu nueitą parapijų kelią, Emauso bažnyčios kelionę į Sudargą. Žiūrėdami vaizdo medžiagą, juokėmės, kokie visi buvo jauni, ir dar kartą supratome, kiek daug širdyse buvo tikėjimo ir Dievo vedimo. Kuris išlaiko mus iki šiol bendrame kelyje. Iš šių dienų man įstrigo toks vienas gražus vaizdas, kai po paskutinio bendro vakaro pasisėdėjimo į namus išėjo Berbel ir mūsų Elytė: besijuokiančios, susikibę, po vienu skėčiu lietuje, tarsi mergaitės, einančios iš šokių ir tyliai džiugiai besišnabždančios viena su kita.

Tokią aš matau parapijų bendrystę. Kaip namus, kuriuose tarsi nepaaiškinamai gera. Žvakes iš vaško, Dievo karalystę tarp mūsų ir visa, kas yra pagal Jo pasaulio madą.

O kai išeini į Amžius – tarsi žiedlapiai iš glėbio, ant mūsų tako krenta gerumas...

 

Daiva Kalinauskaitė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2013 Nr. 10-11