Parapijos istorija

Vyžių bažnyčia. D. Petkūno nuotrauka

Oficiali bendruomenės įregistravimo data - 1857 m. spalio 1 d. Jai priskirti 23, anksčiau Verdainės parapijai priklausiusių kaimų (Jakštelių, Juknaičių, Klugonų, Kūgelių, Užlieknių...) žmonės. Iš Karklės atkeltas kunigas Johannas Eduardas Riedelsbergeris darbą pradėjo visiškai tuščioje vietoje. Žinoma, jis galėjo kartoti įprastą Mažojoje Lietuvoje naujų bend­ruomenių organizavimo tvarką, t. y. pirmiausia pasistatydinti sau namą (kleboniją), paskui statydinti bažnyčią ir galiausiai greta jos didesnę ar mažesnę parapijos mokyklą. Taip elgėsi absoliuti naujųjų parapijų kunigų dauguma. Tik ne J. Riedelsbergeris.
Pradžioje jis pasirūpino įrengti laikinuosius maldos namus. Šiam tikslui pritaikė erdvesnę viensėdijos daržinę. Sau ir savo šeimai gyventi nupirko kaimišką trobą, o štai parapijos bažnyčios projektą pasirūpino parengti pagal garsaus Berlyno architekto A. Štülerio brėžinius. Kampinis akmuo padėtas 1865 m. gegužės 21 d., ir statyba prasidėjo. Per porą darbo metų dešinėje Šilokarčemos-Tilžės plento pusėje iškilo stačiakampė, gotiško-romaniškojo stiliaus, vienabokštė, su penkiakampe apside bažnyčia. Viduje buvo suprojektuotos trapecijos formos medinės lubos, nedidelį altorių iš trijų pusių juosė talpūs kūrai. Galiniame vėliau - 1883 m. - buvo sumontuoti 16 registrų skardžiabalsiai vargonai. Priekiniame bažnyčios navos skliaute parapijiečiai skaitė mėgstamos Mažojoje Lietuvoje giesmės žodžius: “Ein feste Burg ist unser Gott” (“Pons Dievas mums pilis drūta”). Sakyklą puošė keturių apaštalų paveikslai, 36 m aukščio masyviame bokšte buvo įkelti du vario varpai. Naujuosiuose maldos namuose tilpo 1 100 žmonių (sėdimų vietų buvo 800). Toli gražu jų nepakako 1866 m. lapkričio 7 d. šventinant baigtą statyti Vyžių parapijos bažnyčią.

Bažnyčios vidus iškėlus grūdų sandėlį 1993 m.

Parapijos veiklos pradžioje - 1859 m. - buvo užregistruoti 5 835 bendruomenės nariai, 3 890 lietuvininkų (arba 67%) ir 1 945 (33%) vokiečiai. Bažnyčiai tuokart priklausė 29,35 ha žemės. Dar 7,5 ha turėjo vėliau čia įkurdinti našlių namai.
J. Riedelsbergeriui 1887 m. išėjus pensijon, čia iki 1893 kunigavo Theodoras Struckas, jį pakeitė Hermannas Joppas (1893). Po to kunigavo Johannas Heydeckas (1893-1906), iš Nidos atkeltas Artūras Pipiras (1906-1909 m.), Kristupas Lepenys (1910-1912), Emilis Bleiweissas (1913-1915; čia jis ir mirė), Ottas Obereigneris (1916-1922), Kristupas Šernius (1923-1928), Egmontas Bergaitis (Bergatt) (1928-1934) ir Dovydas Jurkaitis (1934-1944).
Bendruomenės narių skaičius didėjo, tad pradedant 1898 m. čia skirti dar kunigai pagalbininkai. Jais yra dirbę Franzas Schibalskis, Karlas Gaseris ir Wilhelmas Atrottas.
1878 m. Vyžių parapijoje gyveno 6 300 žmonių (iš jų lietuvininkų 4 275), 1902 m. - 6 800 (lietuvininkų 4 800). Vėliau, keičiantis parapijos riboms, skaičiai jau mainėsi: 1921 m. parapijiečių būta 4 950, 1926 - 5 000, 1936 m. - 5 069. 1912 m. Vyžiuose įkurta lietuvininkų kultūrinė draugija “Vainikas”.

Bažnyčios pašventinimo pamaldos

1944 m. rudenį Vyžių parapija ištuštėjo. Netrukus pasirodę raudo­narmiečiai bažnyčioje įrengė lauko ligoninę. Frontui nusiritus tolyn į vakarus, ji liko išdraskyta, pribjaurota, bet parapijiečiai, ją kiek aptvarkę, čia vėl kas sekmadienis rinkosi į sakytojo M. Ponelio, kaimyninės Žem. Naumiesčio kantoriaus F. Mėgnio laikomas pamaldas.
Palyginti ramus laikotarpis tęsėsi iki 1947 m., kol sovietinė valdžia sukaupė pakankamai jėgų smulkmeniškai kontroliuoti religinių bend­ruomenių gyvenimą - pareikalauta parapijas, dvasininkus įregistruoti, veikti tik laikantis padiktuotų taisyklių. Keliskart peržiūrėtus, tvirtintus dokumentus - sąrašus, charakteristikas, pareiškimus ir kt. - Religinių kultų reikalų įgaliotiniui B. Pušiniui įteikė F. Mėgnis. 1948 m. rugpjūčio 22 d. Vyžių parapijos žmonėms jau oficialiai buvo leista rinktis į pamaldas (55, l. 7).
Kaip atrodė tuo metu maldos namai, liudija jų perdavimo parapijai 1949 m. aktas. Taigi čia rasta: altorius su kryžiumi (altorius be apdangalo), sakykla, krikšto stalelis, dvi krosnys (pastabų skiltyje parašyta - “visai sunaikintos, nebeatstatomos”), du pakabinami liktoriai (pastabose - “abu paiškadyti”), vargonai (“visai sunaikinti”), 30 pritvirtintų ir 4 nepritvirtinti suolai, dar 13 trumpų suolelių; išplėšta ir išnešta 18 suolų, 2 sulaužyti; varpai “paiškadyti, be lenciūgų”, durų stiklai išmušti, spynos išplėštos arba sugadintos, langų stiklai visi išmušti, stogo latakai lietaus vandeniui nubėgti - nuplėšti, sienose įsimetęs puvinys (56, l. 11, 11a, 12).
Vyžių parapijos tarybą įvairiu laiku sudarė Bažnyčiai pasišventę žmonės: Martynas Ponelis (jis, kaip minėjome, ir pats pamaldas laikė), Gustavas Lebedys, Marė Bintakienė, Erikas Švaupa, Andrius Tėvelaitis ir kt., tačiau bendruomenės siela, be abejonės, buvo kunigas diakonas F. Mėgnis. Šią iškilią asmenybę būtina bent keliais sakiniais priminti.
Būsimasis Bažnyčios darbininkas, švietėjas Frydrichas Mėgnis gimė 1873 m. gruodžio 24 d. Didžiojoje Lietuvoje - Kretingos apsk. Skuodo parapijos Prialgavos kaime. Tėvai - sulietuvėję latviai. Mokėsi Telšių šešiaklasėje vidurinėje mokykloje ir greičiausiai Karalienės mokytojų seminarijoje. Gerai mokėjo lietuvių, latvių, vokiečių, rusų kalbas, silpniau - hebrajų, lenkų. Kantoriumi, vargonininku, choro vadovu dirbo daugely parapijų: Batakiuose, Žvyriuose, Šilalėje, Būtingėje, Alkiškiuose, o Žem. Naumiesty net tris ilgus periodus. Spaudos draudimo laikotarpiu savo bute turėjo įrengęs slaptą lietuvišką mokyklą, 1911-1914 m. leido laikraštėlį “Sweczias”, parašė ir išspausdino elementorių “Raktelis, arba pradžiamokslis evangeliškiems lietuvių vaikams”. Rašyti mokyta gotiškomis ir lotyniškomis raidėmis, skaitymui įdėta gražių didaktinių tekstų, katekizmas, maldelių. Elementorius iliustruotas paveikslėliais, jų daugiau nei 60.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vos išliko gyvas: savo žmonai, taip pat latvei, jis nubraižė schemą, kaip jai nuvažiuoti į tėviškę Latvijon. Tasai “žemėlapis”, skundikui (tiksliau, skundikei, moteriai, nekentusiai kito tikėjimo žmonių) pranešus, pateko į rusų žandarų rankas. Jo autorius buvo palaikytas vokiečių šnipu. Surankintomis rankomis prisirišę prie arklio balno, žandarai jį nusitempė tardyti. Nuteisė sušaudyti. Išgelbėjo asmeniškai pažįstamas karininkas, tačiau tremties neišvengė. Iš Sibiro grįžo jau karui pasibaigus, toliau dirbo pastoracinį darbą.
Bėgdamas nuo artėjančio fronto 1944 m. pabaigoje pasimetė besitraukiančiųjų sraute, tad paslapčia grįžo į Žem. Naumiestį. Žmona, du vaikai - sūnus Rafaelis ir dukra Anė - sustojo Vokietijoje, vėliau išvyko į JAV ir apsigyveno Mičigano valstijoje. 1947 m. balandžio 8 d. Fr. Mėgnis ordinuotas kunigu diakonu. Mirė 1950 m. spalio 8 d., palaidotas Žem. Naumiesčio kapinėse.
Nuo 1951 m. Vyžiuose kunigavo M. Klumbys. Prasidėjusi emigracijos banga bendruomenę nusilpnino, ir vietos valdžia netruko tuo pasinaudoti - maldos namus atėmė, čia supylė naujojo derliaus grūdus. Atrodė, jog užverstas paskutinis šios parapijos istorijos puslapis. Laimei, didžioji ir žiauriausia visų laikų imperija suiro, gyvenimas pakito. Ir Vyžiuose. 70 išlikusių parapijiečių, kunigų L. Fetingio, E. Rogos suburti, daugelio tikėjimo brolių, atsidūrusių užsieny, remiami, ryžosi savo maldos namus prikelti naujam gyvenimui. 1993 m. gegužės 29 d. jie, kiek spėta, atnaujinti, išgražinti, vėl palaiminti pastoraciniam darbui. Parapiją šiuo metu aptarnauja kunigas Remigijus Šemeklis.


Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997 m.