Aktualu

„Džiazo mišios“ Lauksargiuose

2016 Liepos mėn. 28 d.

Česlovo Sasnausko choro vadovas Mindaugas Radzevičius pavadino staigmena, kad į chorinės religinės muzikos koncertą ir kaimo bažnyčia prisirinko pilna klausytojų. -Tai tolygu Tėvynės atgimimui ,- sakė Jis.

Lauksargių bažnyčios skliautais nuaidėjo senosios mišių giesmės net giedamos lotynų kalba, kuri palyginus nesenai buvo naudojama katalikų bažnyčiose. Buvo galima suabejoti ar mūsų klausytojai supras, kaip įvertins? Tačiau matyt pilnai pakako pranešėjos trumpo giesmių keleto eilučių vertimo: ...Aš giedosiu Jums per amžius ... Nusimesiu savo naštą ir nešiu taiką žmonėms... Pasitikėkite ir Dievas visada atsilieps... ir nuotaikingosios Jozepo Haideno ... Tavim Viešpatie nenusivilsiu per amžius... bei galingai, darniai skambančio Aleliuja, - ir visa auditorija ilgais plojimais palydėdavo kiekvieną kūrinį. Po lietuviškos Eisva mudu abudu... ir Santus Benediktus mažųjų džiazo mišių Tauragės mero pavaduotoja Aušrinė Norkienė, ir renginio sumanytojas Valdas Latoža dėkojo svečiams bei rėmėjams už ne eilinį dvasingą, intelektualų vakarą. Lauksargių parapijos kunigas Edikas Šulcas talentingiems dainininkams ir choro vadovui padėkojo 92 psalmės žodžiais: Gera dėkoti Tau, Viešpatie, ir giedoti gyrių Tavo vardui... dešimčiastygiu instrumentu, psalteriu ir arfa. Viešpatie, Tu pralinksminai mane savo kūriniais, Tavo rankų darbais aš džiaugiuosi. Kunigas kalbėjo su viltimi, kad šią geros akustikos sakralinę erdvę choras aplankys ir kitais metais, tikintis iš rajono vadovų, Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos, supratingų piliečių, Lauksargių bendruomenės ir parapijiečių pagalbos atnaujinant ir suteikiant deramos išvaizdos šio, istorinio Mažosios Lietuvos ne tik kultinio, bet dabar jau numatomo kultūrinio, pastato vidui, galinčio ir privalančio reprezentuoti mūsų kraštą. Lydimi plojimų, nešini kunigo dovanotomis vaško žvakelėmis, artistai išlydėti per paradinį įėjimą.

Seniai, labai seniai ši bažnyčia buvo pilna klausytojų, seniai jos skliautais beskambėjo choro atliekamos giesmės. Didieji vargonai nutilo pirmojo pasaulinio karo metais susprogdinus bažnyčios bokštą. Bokštas buvo atstatytas dar prieš antrąjį pasaulinį karą. Antrojo karo metu bažnyčia stebuklingai išliko sveikutėlė, bet neteko daugumos parapijiečių. Sunkiomis pokario sąlygomis Laukasrgių apylinkėse likę parapijiečiai kantoriaus ir sakytojo Petro Knispelio dėka atkūrė parapiją, atgavo sovietinės valdžios išniekintą bažnyčią. Menu kaip mano tėvai džiaugėsi išgirdę apie tai ir mes visa šeima dviračiais vykome į pamaldas Lauksargiuose. Man tai buvo įsimintina kelionė ir dėl to, kad tėvai buvo padovanoję vaikišką „Ereliuką“. Nors jis man buvo šiek tiek per didelis, bet aš nesunkiai įveikiau tuos 20 kilometrų nuo mūsų namų iki Lauksargių. Atmintyje išlikęs ir tos nuniokotos bažnyčios vaizdas: altoriaus vietoje - stalas, išdaužytos sienos, ištrupėjusių plytų nelygios grindys, jokių suolų, kažkoks gergždžiantis kunigo balsas, bet pilna bažnyčia stovinčių ir giedančių žmonių. Sutikome mes čia ir mano tetos Martos Piečienės šeimą, kuri neturėdama savo būsto tėviškėje atsikėlė į karo pabėgėlių sodybą prie Lauksargių. Ir vėliau ne kartą teko dalyvauti kunigo Petro Knispelio pamaldose ir svečiuotis pas tetą Martą. Kunigas gyveno čia pat šventoriuje pastatytame skurdžiame namelyje- pašiūrėje, nes dideliame klebonijos pastate buvo apgyvendintos kolūkio darbininkų šeimos. Toje skurdžioje „klebonijoje“, esant būtinam reikalui, kunigas priimdavo ir parapijiečius. Čia ir man šaltą žiemos metą yra tekę dalyvauti krikšto apeigose. Tauragės parapijoje kunigo Liudo Fetingio iniciatyva susikūrusio orkestro pagrindą sudarė Lauksargių apylinkių vaikinai. Vienas iš jų Erikas Preikšaitis jam ir vadovavo. Jie vietoj vargonų pagrodavo ir Lauksargių bažnyčioje, važinėjo po kapinių šventes. Lauksargiuose vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vėliau kažkokiu būdu buvo gavęs mažą kambarį ir senojoje klebonijoje. Tačiau mažėjant parapijiečių skaičiui parapija nusilpo. Šiek tiek atgijusi Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio metais parapija, neturėdama pastovaus dvasinio vadovo, praktiškai negaudama paramos, neteko vilties atremontuoti šventovę. Jaunimui tapo nepatogu joje priimti santuokos ar krikšto sakramentą. Tiesa jau pernai dabartiniam parapijos kunigui, su buvusio Tauragės mero Prano Petrošiaus pritarimu pavyko gauti paramą ir naujai uždengti bažnyčios stogą, tačiau drėgmė bažnyčios sienas ir kuklias freskas jau buvo sugadinusi. Dabar, laisvės sąlygomis, mažėjant kaimuose gyventojų, didėjant parapijiečių abejingumui prastai atrodančiai šventovei, čia silpnai beskamba giesmė pamaldų metu. Kyla reali grėsmė prarasti maldos namus. Bet iš idėjos dirbantis parapijos kunigas tikisi stebuklo iš Aukščiausiojo ir nepraranda vilties atrestauruoti pastato vidų pritraukiant kultūrinius intelektualius renginius, atgaivinti parapiją. Kad tai įmanoma parodė kunigo į bažnyčios erdvę įsileistas džiazas. Parapijiečiai senjorai iš anksto buvo raminami, kad tokia muzika mūsų konfesijos bažnyčiose Amerikoje, Afrikoje visiškai priimtina, tai turėtų būti priimtina ir mums, jei tai tarnauja Viešpaties šlovinimui.

Kitais, 2017 metais, šiai gotiško stiliaus bažnyčiai sukanka 140 metų nuo jos pastatymo ir iškilmingo pašventinimo, o 2019 sukanka 165 metai nuo Lauksargių parapijos įsteigimo. Reikia tikėtis, kad kunigui Edikui Šulcui pavyks rasti rėmėjų ir atgaivinti sakralinę erdvę krikščioniškos muzikos skambesiui, o Lauksargių seniūnijos bendruomenei suprasti ir įvertinti kokį istorinį paveldą miestelis turi. Beje ir man malonu bent maža dalelyte prisiliesti prie Mažosios Lietuvos jei ne tradicijų tai bent atminties ir istorijos išsaugojimo.

 

Jonas Dikšaitis

 

Nuotraukos ROMUALDO VAITKAUS