Aktualu

IN MEMORIAM - JURGIS JUOZAPAITIS (1936 – 2016)

2016 Rugpjūčio mėn. 24 d.

Jurgis Juozapaitis šeimos narių, artimųjų širdyse, parapijiečių, šilališkių ir vietos bendruomenės narių bei visų, kam teko jį pažinti, su juo bendrauti, visų atmintyje išliks kaip tvirta, šviesi, ryški ir labai charizmatiška asmenybė.

Stiprybės, ryžto ir atkaklumo šiam ypatingam žmogui niekada netrūko. Būtent dėl šių charakterio savybių ir nuo mažens tėvų įskiepyto nuoširdaus tikėjimo, jis tapo aktyviu piliečiu ir krikščioniu. 1971 m. buvo išrinktas ev. liuteronų konsistorijos nariu – vėliau ir sekretoriumi. O atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, tapo Šilalės rajono Tarybos deputatu. Tas mandatas jam suteikė dar daugiau drąsos, ryžto ir galių, skatino imtis veiklos, todėl jis nedelsdamas ėmė rūpintis Šilalės ev. liuteronų bažnyčios grąžinimu. Nebuvo lengva. Daug reikėjo suruošti įvairių dokumentų, paaukoti jėgų ir sveikatos. Bet jam pavyko ir pastatas buvo atgautas. Parapijiečiai tuo labai džiaugėsi, o tuo tarpu Jurgis jau kūrė savo mintyse bažnyčios viziją, tvirtai tikėdamas, kad su Dievo pagalba šį kanceliarinį pastatą pavyks paversti maldos namais. Prasidėjo remontas. Reikėjo daug lėšų. Daug prisidėjo rėmėjai iš išeivijos, ne kartą lėšų skyrė ir miesto savivaldybė, bendram darbui susibūrė visi parapijiečiai, o sunki darbų organizavimo našta užgulė Jurgio Juozapaičio, tuomet jau tapusio parapijos pirmininku, pečius. Praėjus porai metų po atstatytos bažnyčios pašventinimo, 1993 m. pirmininko iniciatyva buvo įsteigta sekmadieninė tikybos mokykla, kuriai vadovauti ėmėsi Ida Juozapaitienė.

Daug darbų buvo atlikta, kai vėl buvo atidarytos visiškai apleistos Šilalės ev. liuteronų kapinės. Ir čia neapsieita be tuometinio parapijos pirmininko rūpesčio.

Dar vėliau parapijos pirmininkas ilgai ir kantriai vedė derybas su rajono valdžia dėl parapijos namų grąžinimo. Rajono merės Zitos Lazdauskienės geranoriškumo ir parapijos pirmininko atkaklumo dėka, pavyko atgauti kitą – įkeistą pastatą, stovintį šalia bažnyčios. Pastatas buvo apgailėtinos būklės, nedelsiant reikėjo pradėti jo renovaciją, sutvarkyti žemės grąžinimo prie bažnyčios dokumentus. Vėl reikėjo daug lėšų, bet pamažu, padedant miesto savivaldybei, talkinant parapijiečiams, pastatas buvo suremontuotas ir tarnauja bažnyčios reikmėms.

Jurgio Juozapaičio besąlygiškas darbštumas ir atsidavimas bažnyčios atgavimo, pastato rekonstravimo darbams, kasdieniams organizaciniams ir buitiniams parapijos reikalams, jo asmeninio gyvenimo pavyzdys, koks jis buvo šeimoje vyras, tėvas, senelis, jo visuomeninio gyvenimo pavyzdys, ištikima tarnystė Dievo jam skirtoje misijoje – tai atskiras savarankiškas ir labai svarbus etapas Šilalės ev. liuteronų bažnyčios ir parapijos atgimimo istorijoje. Atmintyje iškyla keletas šviesių epizodų, kuriuose ryškus Jurgio Juozapaičio atsidavimas ir besąlygiškas tikėjimas tuo, ką daro. Jis yra pripažinęs – nebuvo lengva, bet Dievas per viską išvedė. Dievas stebuklingai vedė per visus rūpesčius, darbus, vargus. Kartą Jurgis Juozapaitis lyg juokaudamas, lyg rimtai yra prasitaręs: „Ką gali žinoti, gal būčiau ir kunigu buvęs, bet Dievas man buvo parinkęs kitą tarnystės kelią.“ Ir tuo keliu buvo einama nesvyruojant. „Tiek visko reikia, pinigų nuolat trūksta, kitą kartą perki kažką, kol tuos popierius sužiūrėsi, tai greičiau iš savo pridėjai, ir neskaičiuoji, kiek pridėjai, ir pamiršti, ir palieki“ – tokia atvira ir neskaičiuojančia širdimi Jurgis mylėjo Dievą, savo šeimą, bažnyčią, parapiją ir jos žmones.

Be to, kad tarnavo Dievui, Tėvynei, parapijiečiams ir šeimai, Jurgis Juozapaitis buvo aktyvus Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialo narys. Jis rūpinosi, kad šalia evangelikų liuteronų kapinių rasta nužudytų Lietuvos partizanų užkasimo vieta patektų į išplėstų kapinių teritoriją ir aktyviai prisidėjo statant pirmąjį paminklą čia žuvusiems pagerbti. Už bendruomenės sutelkimą ir išsaugojimą Šilalės rajono savivaldybės buvo apdovanotas „Pagarbos lašu“.

Nėra tokių žodžių, kuriais išvardytum visus nudirbtus darbus, nusakytum išgyventą nerimą, jaudulį, atsakomybę, nėra mato, kuris išmatuotų, kiek viskam paaukota jėgų, laiko, sveikatos ir šiandien bet kokie žodžiai yra tušti, kad paguostų artimuosius, kad užpildytų atsivėrusią tuštumą. Didelė Dievo dovana kiekvienam, kam teko šį šviesų ir ypatingą žmogų pažinti, šalia jo būti, bendrauti, dirbti, garbė ir didžiulė atsakomybė tęsti jo pradėtus darbus vėlesnėms kartoms.

Žmona, vaikai ir anūkai su šeimomis nuoširdžiai dėkoja vyskupui M. Sabučiui, kunigams M. Dikšaičiui, R. Šemekliui, V. Miliauskui, K. Skausmeniui bei visiems buvusiems kartu išgyvenant sunkią netekties valandą, užjautusiems, prisidėjusiems maldomis ir aukomis išlydint į paskutinę kelionę mylimą Vyrą, Tėvelį, Senelį ir Prosenelį JURGĮ JUOZAPAITĮ.