Aktualu

K. Donelaičio minėjimas Kaune

2014 Gruodžio mėn. 05 d.

2014–ieji – pirmosios lietuvių kalba parašytos grožinės knygos ,,Metai“ autoriaus Kristijono Donelaičio metai. Kaune, kaip ir visoje Lietuvoje, vyko renginiai, skirti šiai progai paminėti. Vienas tokių – „Ak, lietuvninkai, širdingi mano broleliai“ džiugino lituanistus bei mokinius lapkričio 27 dieną Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčioje.

Renginio sumanytojai – Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyriaus Formaliojo švietimo poskyrio vyriausioji specialistė Ilona Vitkauskienė ir lietuvių kalbos mokytojų metodinio būrelio narės. Evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčioje tvyrojo ypatinga nuotaika. Pamaldus didingumo, susimaišiusio su taip priimtinu asketizmu, jausmas apėmė vos užėjus. Po truputį pildėsi nedidelė, bet labai jauki bažnyčia. Renginyje dainuodamas ir akomponuodamas gitara pirmasis pasirodė Kauno „Santaros“ gimnazijos mokinys Kristupas Biržietis. Originaliai ir labai netikėtai iš jo lūpų liejosi visiems žinomi žodžiai: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą / Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės...“ Taip prasidėjo K. Donelaičiui pagerbti skirta valanda. Maironio literatūros muziejaus Seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė pristatė K. Donelaitį kaip išskirtinę asmenybę mūsų kultūros istorijoje. Pamaldas vedė klebonas Saulius Juozaitis ir diakonas Arūnas Žydaitis. Vėliau K. Donelaičio kūrybą skaitė Vėjas Marčenkovas iš Kauno Antano Smetonos gimnazijos, Justas Daujotas, besimokantis LSMU vidurinėje mokykloje, Ignas Žurumskas iš VDU „Rasos“ gimnazijos bei Kauno „Saulės“ gimnazijos mokinė Simona Nikolaičiukaitė. Visi šie mokiniai nukėlė klausytojus atgal į XVIII a. K. Donelaičio kasdienybę. Nesunku buvo įsivaizduoti, kaip evangelikų liuteronų kunigas savo parapijiečiams pamaldų metu skaitydavo kūrinio „Metai“ ištraukas. O štai dabar, po kelių šimtų metų, jo žodžiui vėl buvo įkvėpta gyvybės. Kai skaitovai K. Donelaičio vardu „pabardavo“ susirinkusius, iš tiesų atrodė, kad savo išmintimi dalijosi pats poetas. Tarsi Jo balsas pripildė visą apmirusią iš susikaupimo bažnyčią – apėmė ramybė. Ar tai ir pajusdavo šios didžios asmenybės pamaldas lankiusieji parapijiečiai? Tikėtina, jog jie suvokė, kad jais besąlygiškai ir iš visos širdies rūpinamasi, nors ir griežtesniu, bet iš visos širdies gero linkinčiu žodžiu pabarant. Atrodė, kad kiekvienas ten sėdintis su nekantrumu, bet visiškai atsidavęs leidžiasi į kelionę laiko mašina atgal. Ši proga, leidusi mokiniams nors akies krašteliu žvilgtelėti į garsaus poeto gyvenimą, tikiu, paliko neišdildomų įspūdžių kiekvienam ten buvusiam. Štai kaip apie šį renginį atsiliepė viena vienuoliktokė: „Man labai patiko. Įsijaučiau ir pamačiau, kaip gyveno žmones XVIII a., kaip galėjo jiems kalbėti K. Donelaitis. Įdomu buvo dalyvauti improvizuotose liuteronų pamaldose.“ Renginį vainikavo K. Donelaičio paminklo lankymas, kad mokiniai pamatytų, kaip atrodė bažnyčioje skambėjusių „Metų“ ištraukų autorius. Pati Švč. Trejybės bažnyčia taip pat paliko gerų prisiminimų. Man labai patiko kunigo Sauliaus Juozaičio renginio pradžioje pasakyti žodžiai, kad ši bažnyčia „atvira improvizacijoms“. Ar toks pat atviras improvizacijoms buvo ir pats Kristijonas Donelaitis, galime tik spėti. Bet viena aišku, renginyje ši didi asmenybė, atrodo, nors trumpai valandai, prisikėlė tokioje sakralioje aplinkoje ir žodžiais „Ak, lietuvninkai, širdingi mano broleliai“ kreipėsi į susirinkusius. Ir, radęs kelią į ne vieno ten susirinkusiojo širdį, davė peno apmąstymams.

Jūratė Vasiliauskaitė, Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijos III A klasės mokinė