Aktualu

Kiek spėsime padovanoti kitiems?

2014 Rugsėjo mėn. 12 d.

Rugpjūtį Šakių parapiją vėl pasiekė labdaros siuntos iš Vokietijos miestelių Diepholz, Sulingen ir Bruenlos bei visas jūrinis konteineris iš JAV, organizuotas „Orphan Grain Train“ organizacijos, vadovaujamos Misūrio Sinodo Liuteronų Bažnyčioje tarnaujančio kunigo Johno Reehlo, su kuria Šakių parapija draugauja jau kelerius metus.

O mūsų partneriai iš Simrishamno (Švedija) parapijos padovanojo dviejų dienų išvyką į Palangą. Geras oras, vienybė, kun. dr. Dariaus Petkūno globa išvyką padarė tiesiog puikią. Dar išvažiuojant iš Šakių viena mūsų nedidutė mergaitė juokdamasi pasitikslino: „Man atrodo, vaikai man meluoja: jie sako, kad namas, kuriame gyvensim – tai bažnyčia!“. „Nemeluoja, – atsakiau. – Tikrai bažnyčia“. „Kaip gerai, – apsidžiaugė ji. – Vadinasi, galėsime pasimelsti“. Iš tikrųjų, rytas su Biblija ir giesmynais rankose, po to – šiltos šviežios bandelės su arbata susėdus visiems kartu – puikiausias rytas. O metus batus į šalį ir visiems susikibus rankomis su rūbais vidury gatvės bėgant per šniokščiantį ant galvų fontano vandenį – puikiausia diena. Ir kai priešais mane sėdintis vaikinas pilname restorane niekieno neraginamas prieš valgį tyliai pasimeldė ir persižegnojo, apsidžiaugiau, kad visgi šis tas jų širdyse lieka.

Visa vasara, visi metai – vienos dovanos. Kiek žmonių, kurių kartais net nepažįstame, nori padėti. Mes su vaikais aplankėme Sudargo parapijiečius su maisto produktų krepšeliais ir nuoširdžiausiais linkėjimais, siunčiamais iš Visbeko (Vokietija) parapijos. Kunigas Virginijus Kelertas kiekvienam pagrojo trimitu, o vaikai drauge pagiedojo „Dieve Tėve mielas“. Kad Jis mūsų visų sielas laimintų ir tiestų apsaugos sparnus. Ir kad išmoktume gyventi ne taip, kaip tas turtuolis viename pasakojime:

„Kartą turtuolis pateko į Rojų. Pirmiausia patraukė į turgų ir išpūtė akis pamatęs, jog viskas čia buvo labai pigu. Išsitraukęs storą piniginę, paprašė jam parduoti pačių gražiausių daiktų, padėtų ant prekystalių. Pardavinėjančiam angelui ištiesė storą pluoštą stambių kupiūrų. Angelas nusišypsojęs tarė: „Labai gaila, bet šie pinigai neturi jokios vertės.“ „Kaip tai?“ – sumišo turtuolis. „Čia galioja tik tie pinigai, kuriuos žemėje esate kam nors padovanojęs, – paaiškino angelas“ (Bruno Ferrero „Kapitalas“).

Kai skaitėme šią istoriją, mintyse atsiminiau ne vieną žmogų, iškeliavusį į Amžius. Jie mažais žingsneliais prabėgo pro mano širdies kamputį, glėbyje kitiems nešini ką tik iškeptais kvepiančiais sausainiais, sutiktiems vaikams pasmulkintomis monetomis kišenėse, sauja aviečių, krepšeliu vištos kiaušinių ar atsargiai suvyniotu sūrio gabalėliu. Tą akimirką pagalvojau, kad šią „Kapitalo“ istoriją mums visiems reikėtų pasikabinti ant savo durų. Ir atsiminti ją kiekvienąkart ėmus dejuoti apie mažą atlyginimą, „grėsmingą“ eurą ar tiesiog skaičiuojant, kiek įvairių (nereikalingų) daiktų mums vis dar trūksta. Kai iš tikrųjų turime visko per daug, kas Amžinybei atėjus neturės jokios vertės. Tik tiek, kiek spėsime padovanoti kitiems.

Daiva Kalinauskaitė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2014 Nr.7-8