Aktualu

Kunigas Jurgis Gavėnis – Vorkutos bendrakalinio prisiminimai

Kun. Jurgis Gavėnis (pirmas iš kairės) su gydytojų V. ir H. Sinkų šeima.

Vorkuta, 1955 metai.

2019 Vasario mėn. 13 d.

Evangelikų liuteronų Bažnyčia minėjo 500 metų sukaktį. Apie tai rašė spaudoje, kalbėjo per radiją, rodė televizija. Tos laidos man primindavo šviesios atminties evangelikų liuteronų kunigą Jurgį Gavėnį ir tą ypatingą aplinką, kurioje jį pažinojau, kokią įtaką man turėjo bendravimas su juo.

Kelias užuominas apie jį radau spaudoje. Pavyzdžiui „Kristijonas Donelaitis. Metų ir raštų ratas“, sudarė Sigitas Narbutas, Vilnius, 2014. psl.148:

„Kristijono Donelaičio asmenybė, jo kūryba žavėjo, traukė, prieškario inteligentiją, ypač akademinį jaunimą. 1929 m. lapkričio 30 d. Vytauto Didžiojo universitete buvo įsteigta Evangelikų liuteronų lietuvių studentų Donelaičio draugija. Pirmuoju jos pirmininku išrinktas Jurgis Gavėnis (1909-1981). Šios draugijos tikslas buvo prasmingai skleisti Donelaičio kūryboje keliamą pagrindinę žmogaus vertybę – dvasinį, kultūrinį ir tautinį susipratimą“. Apie jo kunigavimą ir tremtį keliais žodžiais užsimena Arthuras Hermannas, knygoje „Lietuvių ir vokiečių kaimynystė“.

1948 metų rugsėjo pradžioje, aš, 18 metų „veikėjas“, buvau suimtas, tardomas Raseinių kalėjime, už „dalyvavimą antitarybinėje organizacijoje“ nuteistas septyneriems metams. 1949 metų balandžio viduryje Vilniuje į prekinius vagonus prigrūdo gal kelis šimtus tokių „tėvynės išdavikų“ ir išvežė į nežinią. Nesakydavo į kur veža. Kai varė į stotį Vilniuje nuostabiai švietė saulė, buvo pavasariškai šilta. Rusijos platybėse irgi jautėsi pavasaris. Po dviejų savaičių kelionės mus pasitiko Vorkuta: gegužės pirmosios sovietiniais lozungais, šalta pūga ir sniego kalnais. Tuo pačiu traukiniu, tuo pačiu etapu į Vorkutą atbogino ir kun. Jurgį Gavėnį.

Kelias dienas palaikė mus Vorkutos persiuntimo (paskirstymo) punkte su visokiais galvažudžiais, kurie stengėsi mus apvogti, o mes stengėmės nepasiduoti. Gegužės mėnesio pradžioje pėsčiomis, apsuptus sargybinių su šunimis, atvarė į 8-osios anglių kasyklos lagerį.

Vorkuta, jos istorija, prasidėjo nuo 8-osios anglių kasyklos. Ji pirmoji pradėjo veikti 1938 metais. Lageryje radome taip vadinamus „buitinius“ nusikaltėlius: smulkūs vagišiai, prasikaltę vairuotojai, dar taip vadinami, kolchozinio turto grobstytojai. Mūsų, lietuvių, etapas, gal kokie du šimtai žmonių, buvome pirmieji politiniai, „fašistai“ – taip mus vadino senbuviai. Po mūsų sekė ukrainiečių etapai, rusų, kurie buvo pakliuvę į vokiečių nelaisvę ir apdovanoti po 10 metų lagerio. Senbuviai mus išmokė kaip dirbti kasykloje. Tuomet juos palaipsniui perkėlė į kitus lagerius, ir kai likome teisti tik pagal 58-tą straipsnį, tai yra tik politiniai, pakeitė lagerio režimą. Įvedė taip vadinamą „ypatingąjį režimą“: ant barakų langų įtaisė grotas, nakčiai barakus užrakindavo, du kartus per parą ryte ir vakare varginantis „patikrinimas“ – skaičiuodavo mus po kelis kartus, nes apie pusantro tūkstančio žmonių suskaičiuoti mažai raštingiems prižiūrėtojams sudėtinga užduotis; apribojo laiškų gavimą ir siuntimą – tik du kartus per metus, ant drabužių prisiuvo numerius – tapome numeruotais „zekais“. Laiškus rašydavome rusiškai, nes daugiau vilties, kad nesulaikys, kad pasieks adresatą.

Pirmieji darbai lageryje – sniego valymas, jo vartymas, kad greičiau tirptų, nes gegužės pabaigoje dienomis jau pradėjo truputį atšilti. Varinėjo į medicinos komisijas, rūšiavo kokiems darbams labiau tinkami ir po savaitės visi buvome paskirstyti į barus, brigadas ir išvaryti į darbus. Kasyklos teritorija sujungta su lagerio teritorija, tik reikėjo brigadomis praeiti pro sargybos postą, kur mus suskaičiuodavo išeinančius ir grįžtančius. Grįžtančius dažnai apieškodavo ar nesinešame į zoną ko nors neleistino.

Kun. Jurgis Gavėnis ir aš pakliuvome į tą patį barą, į kasyklos taip vadinamą antžeminį transportą (aptarnavimą). Apgyvendino viename barake. Po kuriuo laiko prasidėjo mūsų pažintis ir bendravimas. Pradžioje mes visi jautėmės nedrąsiai, nejaukiai, nes visa aplinka, ypatingai kasyklos aplinka, darbo sąlygos, brigadų sudėtis, santykiai su brigadininkais, kurie bjauriai keikėsi, net nepykdami vis tiek keikėsi, nes tai buvo toks jų mentalitetas, susiklostęs šimtmečiais Rusijos kalėjimuose, armijoje ir buityje. Mane paskyrė stumdyti iš kasyklos angos ištrauktus vagonėlius, vartyklėje išversti anglis į talpyklą, tuščius grąžinti atgal. Tempas spartus, per tris, keturias minutes iš kasyklos išangės iššoka penki vagonėliai po vieną toną. Ritmo sulaikymas tolygus nusikaltimui. Iš talpyklės juostinis transporteris nenutrūkstančiu srautu anglis kelia aukštyn į estakadą.

O ten, skersvėjų perpučiamoje lentinėje patalpoje, stovi kunigas Jurgis su dar penkiais ar šešiais „zekais“ ir šalina iš anglies pasitaikančius uolienos gabalus. Šį darbą vadino „obogaščenije“, tai yra „taurinimu“. Sąlyginai tai buvo lengvas darbas. Į brigadą skirdavo tik vyresnio amžiaus žmones.

Dabar jau neprisimenu kada ir kaip pradėjome bendrauti. Tačiau gyvenome viename barake, kuriame gal šimtas žmonių, iš jų bent dvidešimt – lietuviai. Per ilgesnį laiką pradėdavome vieni kitus pažinti, žinoti vardus, pavardes. Anot dainos, vis tiek lietuvis glausdavosi prie lietuvio. Kun. Jurgis labai draugavo su Teodoru Regimantu, mokytoju, atsargos karininku, studijavusiu teisę Vytauto Didžiojo universitete. Jie buvo beveik bendraamžiai, Regimantas buvo 1913 metų. Dirbo vienoje brigadoje, gulėjo ant gretimo gulto. Prie jų tas tarpas tarp gultų palaipsniui tapo pokalbių kampeliu. Tik laiko tiems pokalbiams turėjome labai mažai.

Darbo, miego, laisvalaikio režimas labai reglamentuotas. Kasykla dirbo nesustodama 24 valandas. Trys pamainos: pirma nuo 8 val., antra nuo16 val., ir pati sunkiausia pamaina nuo 24 val. Barake nuolatinis pamainų keitimasis, vaikščiojimas brigadomis į valgyklą maitintis, rytinis ir vakarinis patikrinimai – ar visi „zekai“. Kitos pamainos vyrai, kurie jau išsimiegojo, susitelkę prie stalų žaidžia domino ir kuo garsiau tranko kaladėles, išlošę žvengia – jokios atjautos, kad naktinė pamaina nori pamiegoti. Ir taip ištisą mėnesį, nes pamainų grafiką keisdavo pamėnesiui.

Patogiausia pirma pamaina: po darbo ir visų skaičiavimų, patikrinimų grįžti į savo baraką apie 17 valandą, tuomet barako ūkvedys brigadą veda į valgyklą, ten tikrina pagal sąrašą kiek žmonių turi pamaitinti ir kokią normą esi uždirbęs. Maitino labai skurdžiai, nuolat alkani buvome, bet mus jau tausojo bent tiek, kad pajėgtume dirbti. Tuomet, vakare, jeigu labai, labai susergi gali nueiti į sanitarinį baraką, į biblioteką, į kitą baraką pas pažįstamus, arba čia pat, susibūrus tarp gultų valandėlę pabendrauti. Tie pabendravimai - tai pasakojimai apie prieškarinį Kauną, universitetą, jo profesorius. Labai gerai prisimenu, ne kun. Jurgio, o Regimanto pasakojimą apie profesorių Levą Karsaviną, kaip jis per pirmą paskaitą pasakė, kad gali savo kursą skaityti rusų arba vokiečių kalbomis, bet po pusės metų pažadėjo dėstyti lietuviškai, ir atseit tęsėjo – po pusės metų kreivai, bet jau kalbėjo lietuviškai. Atsimenu nuolatinius kun. Jurgio raginimus, nekalbėti ir negalvoti apie valgį, apie alkį, geriau paskaityti knygą. Tiesa, lagerio biblioteka skurdi, bet buvo rusų klasikai. Ten aš perskaičiau I. Turgenevo, L. Tolstojaus, A.Puškino kai kurias knygas.

Dar labai įsiminiau jų abiejų pasvarstymus po Stalino mirties 1953 metais – ar galima tikėtis kokių nors permainų. Atseit, istorinė patirtis sako, kad po vienvaldžio diktatoriaus mirties jo artimiausia aplinka susipriešina, nesugeba pasidalinti valdžios, įvyksta skilimas. Taip ir įvyko, tų pačių metų birželio mėnesį didįjį galvažudį, Lavrentijų Beriją, kuris siūlė liberalizuoti sovietiją, suėmė ir sušaudė – viskas pagal galvažudžių teisę. Vėliau dar nevieną kartą skaldėsi ir „Pravdose“ apie naują ir vis geresnę tvarką skelbėsi.

Prisimenu dar vieną pokalbį, gal jau 1954 metais. Sirgau, tikriau pasakius, simuliavau ligą, ir gulėjau sanitariniame barake. Laisvo laiko turiu daugiau, klausausi, per „govorilką“ (radijo garsiakalbis) skaito G. Malenkovo kalbą (jos būdavo ilgos ir nuobodžios), girdžiu tokius pabrėžtinus ir įsimintinus žodžius: „Reikia išlaisvinti darbą, teisingai už jį atlyginti...“ Tuomet jau dirbau kasyklos požemiuose, gyvenau kitame barake. Kai mano brigados vyrai parėjo iš pamainos, nuėjęs pasakoju, kad girdėjau tokius pasakymus ir, kad mano manymu, jie reikšmingi. Pasišaipė: „Mažiau klausykis tos „govorilkos“, nes iš ten tik melas ir propaganda“.

Nusivylęs jų abejingumu einu į “pokalbių kampelį“ ir pasakoju ką girdėjau ir, kad žodžiai: „Išlaisvinkime darbą ir teisingai už jį atlyginkime“, reikšmingi. Abu, kun. Jurgis ir Teodoras, pradėjo gyvai svarstyti, kad sovietijoje ne tik lagerių sistemoje, taip pat pramonėje ir ypatingai kolchozuose – vyrauja baudžiavinis, prievartinis neatlyginamas darbas, ir vargu, ar G. Malenkovas kalbėjo apie lagerių darbo išlaisvinimą.

Nuo to laiko, kai man teko su juo bendrauti, jau praėjo 60 metų – atmintyje liko tik bendras įspūdis, kad buvo komunikabilus, šiltas ir labai teisingas žmogus. Mes, ypatingai jaunesni, glaudėmės prie jo. Bendraudami, daugiausiai klausydavomės jo pasakojimų, kurie mus sušildydavo, nuramindavo, suteikdavo vilties.

Po septynerių metų Vorkutos lagerių ir trejų metų Taišeto tremties grįžau į Lietuvą. Neprisimenu kuriais metais, gal 1961/65 m. laikraštyje Tiesa, kuriame niekada nebuvo tiesos, aptikau Tiesos korespondento Vytauto Minioto gana ilgą straipsnį apie kun. Jurgį Gavėnį. Perskaičiau ir pasipiktinau. Tai, kad apie kun. Jurgį Gavėnį tokiu smerkiančiu tonu parašė šitas „išminčius“, dar iš teisuolio ir teisėjo pozicijų, mane labai papiktino. Gerai supratau, kad tai tik melas.

Straipsnio turinio dabar jau neprisimenu, tačiau pažinojau jo autorių, ir gerai žinojau ko galima iš jo tikėtis. Jis buvo Raseinių laikraščio Stalinietis redaktorius, ir tikras parsidavėlis, prisiplakėlis, niekšelis, kokių reta. Aš, norėdamas nors truputį užsidirbti, 1948 metų du vasaros mėnesius dirbau to laikraščio korespondentu. Jis jau tuomet į Stalinietį ir į Tiesą rašinėjo pagiežingus, taip vadinamus „antiklerikalinius“ straipsnius, kurie buvo sukurpti iš pramanų, gandų ir melo. Tuomet pasidalinau savo pasipiktinimu su artimiausiais žmonėmis, o taip pat sužinojau, kad kun. Jurgis grįžo į Lietuvą, vėl dirba liuteronų parapijos klebonu.

Kad atmintyje mažai liko apie bendravimą su kun. Jurgiu, vertėtų nors truputį apibūdinti lagerio aplinką, kurioje jam teko gyventi: kraštovaizdį, kurį metų metais matėme, lagerį ir buitį barake, kuriame gyvenome.

Aštunta anglių kasykla ir lageris įkurti ant Vorkutos upės šiaurinio nuožulnaus šlaito. Už upės dūmijo didelė elektrinė, dešiniau anglių kasykla Nr. 1, o toliau matėsi miesto centrinė dalis – namai trijų, keturių aukštų, dauguma mūriniai. Prie mūsų lagerio iš rytinės pusės šliejosi laisvųjų miestelis Rudnik. Visai netoli už spygliuotų užtvarų - miestelio parduotuvė. Kartais prie parduotuvės matydavosi rogės su elnių kinkiniu, kailinėti nencai. Už miestelio juodi, smilkstantys uolienos sąvartyno kalnai, nes su uoliena patekdavo anglies, kuri savaime nuo slėgio užsidegdavo ir nuolatos smilkdavo. Tolumoje, kai giedra diena, baltuoja Šiaurės Uralo kalnagūbris. Vorkuta jau už speigračio (poliarinio rato), nuo Šiaurės, Arkties vandenyno tik 70-80 kilometrų. Žiemą tamsu, labai dažnos sniego pūgos ir trumputė vasara. Nors diena ilga, tačiau saulė slenka žemai ir nešildo. Tomis dienomis kai vėjas ne nuo ledjūrio, o iš pietų pusės, mėnesį kelias dienas būna „vasara“. Nors žiemą tamsu, bet apšviesti lagerių perimetrai, apšviesti uolienos sąvartynų keltuvai, mažindavo begalinės nakties ir tamsos jausmą. Labai šalta tik kai išsigiedrėja. Tuomet galėdavome pamatyti šiaurės pašvaistę.

Lageris atsirado kartu su kasyklos statyba, tai yra apie 1936 metus. Barakai gerokai susmegę - apie 40 metrų ilgio 6 metrų pločio. Apart gyvenamųjų barakų dar buvo vienas lagerio administracijos barakas, ir barakas, taip vadinamas klubas - jame biblioteka, kita barako pusė – salė, kurioje kartais rodydavo pasenusius sovietinius filmus. Buvo dar vienas barakas, taip vadinamas BUR – sustiprinto režimo barakas, du sanitariniai barakai, valgykla, pirtis. Visoje zonoje apie 20 barakų.

Viename barake tilpdavo apie 100 kalinių. Viduje narai – dvi eilės dviejų aukštų, suskirstyti į sekcijas po keturis gultus. Vienoje sekcijoje keturi „zekai“, tarp sekcijų tarpas apie vieną metrą. Vienam „zekui“ tenka vienas kvadratinis metras miegamosios barako dalies ploto. Tavo teritorija – gultai, o vieno metro tarpas tarp gultų, jau keturių žmonių nuolatinė buveinė. Toje nedidelėje erdvėje daugiau kaip pusę savo bausmės laiko tūnai, kuities, mąstai, miegi, kartais pasvajoji. Per vidurį barako apie 3 metrų pločio tarpas, kuriame dvi krosnys ir du stalai, kelios taburetės. Krosnis kūrendavo gerai, nes anglių netrūkdavo, bet barako sienos lentinės. Tarp lentų šlako užpildas susmegęs – per šalčius gana šalta. Čiužiniai vatiniai, susmegę, pagalvė vatinė, irgi susmegusi, antklodė „skysta“ – užsiklodavome viršutiniais drabužiais – šimtasiūliu vatinuku.

Kas 10 dienų pirtis. Pirtyje viršutinius drabužius dezinfekuodavo karštose kamerose. Taip pakeisdavo apatinius baltinius - nors jie išskalbti, bet pajuodę nuo anglies dulkių, nes jos visur, visur. Parazitų prie kūno neturėjome, bet blakių narų plyšiuose tuntai (sambūriai). Sanitarinė brigada jas naikindavo, mes su įniršiu traiškydavome, tačiau jos buvo nenugalimos.

1950 metų vasario viduryje mane perkėlė dirbti į kasyklos požeminį barą ir į kitą baraką. Kaip jau minėjau, įsiminiau mūsų pokalbius su kun. Jurgiu Gavėniu ir Teodoru 1953 metais po Stalino mirties ir 1954 metais apie Malenkovo – „Išlaisvinkime darbą“.

Vėliau mane perkėlė dar į kitą barą ir mūsų bendravimas nutrūko. 1953-1954 metais per Vorkutos lagerius persirito neramumų ir nepaklusnumo akcijų banga. Mus pradėjo kilnoti į kitus lagerius.

1955 metais 8-os kasyklos lagerio kontingentą vėl pakeitė – privežė baisių recidyvistų, galvažudžių, kuriuos dabar jau mes pratinome dirbti kasykloje. Kai 1955 metų spalio 1 dieną mus paskutinius varė į 40-os kasyklos lagerį, kun. Jurgio Gavėnio tarp mūsų jau nebuvo.

 

 

Jonas Valenčius,

buvęs politinis kalinys,

1949-1954 m. viename lageryje

kalėjęs su kun. Jurgiu Gavėniu.