Aktualu

Martynas Liuteris šiandienėje ekumeninėje perspektyvoje

2016 Lapkričio mėn. 30 d.

Liuteronų evangelikų teologas, Romos liuteronų evangelikų Kristaus bažnyčios kunigas dalinasi mintimis apie ekumenizmą 500 metų Reformacijos jubiliejaus proga.

Nors nuo Reformacijos pradžios greitai bus praėję 500 metų, ir tikriausiai nei apie vieną viduramžių ir Renesanso asmenybę nėra daugiau prirašyta kaip apie Liuterį (1483–1546), reformatorius iš Vitenbergo toliau tebėra prieštaringai vertinamas. Iki šių dienų tiek tarp Romos katalikų, tiek tarp krikščionių evangelikų egzistuoja daugybė mitų, stereotipų ir išankstinių nusistatymų dėl Liuterio ir jo raštų. Taip pat egzistuoja tiek pagrįstų, tiek nepagrįstų požiūrių. Daugeliui katalikų Liuterio vardas asocijuojasi su Vakarų Bažnyčios skilimu, tuo tarpu daugeliui liuteronų jis yra bebaimis tikėjimo didvyris ir jų Bažnyčios steigėjas. Abu požiūriai neatspindi tikro vaizdo ir jį iškreipia. Nors šie požiūriai tikriausiai toliau liks plačiai paplitę, tačiau jie nėra teisingi Liuterio atžvilgiu bei trukdo stiprinti bendrystę tarp bažnyčių.

 

2017 metais sukankantis 500 metų Reformacijos jubiliejus suteikia puikią progą ekumenizmui. Dėl didelio susidomėjimo ir intensyvaus pasiruošimo jam, iš naujo galima apmąstyti Liuterį ir geriau suprasti jo teologinį mokymą. Toliau apžvelgsiu nuomonėse apie Liuterį esančias „nematomas puses“ ir vieningo Reformacijos vertinimo labui pabandysiu jas atskleisti, siekdamas matomos krikščionių vienybės. Žinoma, to, kas yra įvykę praeityje, neįmanoma atsukti atgal. „Tačiau tai, kas atsimenama apie praeitį ir kaip tai atsimenama, laikui bėgant gali keistis“. Žvelgiant į Liuterį ir Reformacijos pradžią prieš 500 metų, svarbu „pateikti ne kitokią istoriją, o šią istoriją pateikti kitaip“, kaip istoriją, kuri mus šiandien jungia, o ne skiria.

 

Todėl būtina įtikinamai papasakoti, ką Liuteris šiandien gali pasakyti tiek evangelikams, tiek katalikams, ir kokios jo teologinės mintys gali suteikti naujų impulsų tikėjimui, teologijai ir Bažnyčiai šiandien. Aptarsiu penkis aspektus, t. y. apie Liuterį kaip „tikėjimo mokytoją“, kaip „Biblijos skaitytoją“, kaip „Jėzaus Kristaus Evangelijos liudytoją“, kaip „dvasinio atsinaujinimo skelbėją“ ir kaip „ekumenizmo rėmėją“, bei pasiremdamas jais pažvelgsiu į popiežius Pranciškaus inicijuotus aktualius pokyčius. Šių temų pasirinkimas, žinoma, yra subjektyvus, tačiau tai galimybė, būnant nesuvaržytam bažnytinių reikalavimų ir neatsižvelgiant į juos, atrasti naujų, bažnyčias jungiančių kelių į susitikimą su Liuteriu.

 

Liuteris kaip „tikėjimo mokytojas“

 

Kas skaito Liuterio raštus, juose atranda labai giliai pamaldų krikščionį, kuris, būdamas augustinijonų vienuolis, universiteto profesorius ir pamokslininkas, savo teologiniuose raštuose, aiškindamas Šventąjį Raštą, siekė surasti atsakymų į pagrindinius tikėjimo klausimus. Liuteriui niekada nebuvo svarbios intelektualinės spekuliacijos ar sąmojis. Jo intensyvus, rimtas, aukštu intelektu pasižymintis Biblijos tiesos tyrinėjimas tarnavo vieninteliam tikslui – paguosti savo priekaištaujančią sąžinę ir įtikinti ją, kad ji bus išganyta. Toks egzistencinis, dvasinis ir sielovadinis teologijos pobūdis yra pirmas dalykas, kurio galima pasimokyti iš Liuterio.

 

Kaip Erfurto Augustinų vienuolyne savo kalboje sakė popiežius Benediktas XVI, pagrindinis klausimas, kuris visą gyvenimą rūpėjo Liuteriui, buvo Dievo klausimas, kuris buvo jo gyvenimo didžiausia aistra bei variklis. „Ką turiu padaryti, kad Dievas būtų man maloningas“, šis klausimas giliai įstrigo jam į širdį ir sąlygojo visus jo teologinius ieškojimus bei kovas. Liuteriui teologija niekada nebuvo akademinis užsiėmimas, o buvo kova dėl savęs, o tai reiškė kovą dėl Dievo ir su Dievu“.

 

Dievas, save apreiškęs Kristuje ir Kristų paliudijančiame Šventajame Rašte, ir žmogus, stovintis prieš šį Dievą, viena vertus, kaip nusidėjėlis, kita vertus, kaip mylimasis, kaip teisusis – tai du poliai, lėmę Liuterio mąstymą ir gyvenimą.

 

Teologinių įžvalgų įtaką jo, kaip krikščionio, gyvenimui, galime suprasti iš vieno mažo raštelio, kurį Liuteris parašė likus dviem dienoms iki savo mirties 1546 m. vasario 18 d. Šiame savo paskutiniame rašytiniame tekste, apibendrindamas savo gyvenimo patirtį, jis užrašė, kad Vergilijaus Georgikos poemos nesupras tas, kas penkerius metus nebus išbuvęs piemeniu ar valstiečiu. Cicerono nesupras tas, kas nebus dvidešimt metų praleidęs politikoje. Tačiau tikrasis jo apmąstymų tikslas buvo įžvalgoje, kad Šventąjį Raštą galima suprasti tik šimtą metų kartu su pranašais vadovavus bendruomenei, iš ko seka žodžiais nepasakyta išvada, kad per žmogaus gyvenimą jo suprasti apskritai neįmanoma. Todėl apžvelgdamas visą savo gyvenimą trukusį darbą prie Šventojo Rašto jis prieina prie išvados, galiojančios tiek jo teologijai, tiek jo gyvenimui apskritai: „Esame elgetos. Hoc est verum.“

 

Tai nėra retorinis ar kuklumo mokantis pasakymas, o yra Liuterio teologijos esmė. Jis buvo įsitikinęs, kad mes, žmonės, stovime prieš Dievą tuščiomis rankomis, kas mes esame ir ką mes turime, visa esame gavę iš Dievo. Liuteriui ypač brangus apaštalas Paulius apie tai yra trumpai pasakęs: „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs“ (1 Kor 4, 7). Lakoniškiau ir paprasčiau Liuterio teologinio mokymo negalima apibūdinti. Šį skirtumą tarp Dievo ir žmogaus Liuteris nuolat pabrėždavo ir paaštrindavo, nes, anot jo, tvirtumas tikėjime įmanomas tik tada, kai jis priklauso ne nuo žmogaus, o remiasi „ne tuo, kas yra ne mumyse (extra nos), o Dievo pažadu ir tiesa, kuri neapgauna“. Savo teologijos aiškumo ir atkaklaus ganytojiško tikslo siekimo dėka Liuteris tapo motyvuojančiu ir reikliu „tikėjimo mokytoju“.

 

Liuteris kaip „Biblijos skaitytojas“

 

Kas skaito Liuterio raštus, juose sutinka krikščionį, turintį „avantiūristinį pasitikėjimą“ Šventuoju Raštu. Jis buvo įsitikinęs, kad Biblijos tekstai yra labai svarbūs žmonėms, skaitantiems juos praėjus šimtmečiams nuo jų atsiradimo. Liuterio pagrindinė prielaida buvo ta, kad Biblijos tekstuose galima surasti tai, ko žmonės ieško savo tikėjimui ir gyvenimui. Tai, ką jis galvojo apie Biblijos skaitymą tada, labai aktualu ir šiandien. „Žinoma, didžiausia nelaimė žemėje yra tai, kad Šventasis Raštas yra taip negerbiamas. Jo negerbia net ir tie, kurie pagal savo pareigas taip neturėtų elgtis. Kitais visais daiktais, menais, knygomis domimasi dieną naktį . Tik Šventasis Raštas paliekamas gulėti, lyg jis būtų nebereikalingas.“

 

Liuteris tai laiko didele klaida, nes Šventajame Rašte yra ne tik, „kaip kad daugelis mano, žodžiai skaitymui, bet žodžiai gyvenimui, kuriais negalima spekuliuoti ar aptarinėti aukštomis frazėmis, bet kuriais reikia vadovautis gyvenime ir darbuose“. Todėl savo Biblijos vertimu, įvadiniais jos tekstais, Biblijos komentarais jis stengėsi sukurti sąlygas tam, kad kiekvienas krikščionis galėtų skaityti ir suprasti Šventąjį Raštą. Jam buvo svarbiausios trys įžvalgos. Šventajame Rašte nėra svarbiausia istorinė informacija, nes jame visų pirma mes sutinkame Dievo žodį. „Kas tiki Kristaus žodžiu ir jo laikosi, tam dangus yra atviras, o pragaras užvertas, velnias surištas, nuodėmės atleistos, o jis yra amžinojo gyvenimo vaikas. To moko tik ši knyga – Šventasis Raštas – ir jokia kita knyga žemėje. Kas nori amžinai gyventi, tas turi stropiai ją studijuoti.“

 

Kadangi mūsų niekas negali pavaduoti susitikime su Kristaus žodžiu, todėl kiekvienas turi pats skaityti Šventąjį Raštą.

 

Antra vertus, Liuteris buvo įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus gali pakankamai gerai suprasti Bibliją. Jis nepaneigia to, kad Biblijos tekstai yra skirtingi, vieni lengviau, kiti sunkiau suprantami. Tačiau Liuteriui atrodė, kad Bibliją stropiai skaitant ji atsiskleidžia. Ir jis tikėjo, kad Šventasis Raštas per Šventąją Dvasią gali pažadinti žmoguje tikėjimą. Kaip tik čia ir slypi Liuteriui ypatinga Biblijos jėga ir veikimas: „Ji nepasikeičia į tą, kuris ją studijuoja, bet pakeičia viduje tą, kuris ją myli, ir suteikia jam jėgų.“

 

Kaip tik tokį Šventojo Rašto perkeitimą iš išorinio į vidinį aiškumą išgyveno pats Liuteris. Taip, ši patirtis ir sudaro esmę to, kas vadinama Liuterio reformatorišku pasikeitimu. Prisimindamas šį esminį pasikeitimą, Liuteris jį aprašo savo 1545 metų liudijimuose.

 

Šiuo tekstu, kuriame aprašoma tai, kaip jam tapo aiški „Dievo teisumo“ sąvokos prasmė, dažnai remiamasi, siekiant nustatyti šios teologinės įžvalgos datą. Tačiau šis tekstas nėra vien tik biografinis. Liuteris kaip tik čia aprašo save kaip pavyzdingą Šventojo Rašto skaitytoją, kuriam intensyviai ir nenuilstamai skaitant Bibliją naujai atsiveria Šventojo Rašto prasmė ir tampa aišku, ką Evangelija jam kalba. Išlaisvinanti ir tikėjimą pagrindžianti tokio Biblijos skaitymo jėga aiškiai jaučiama žodžiuose, Liuterio pasakytuose prieš pat savo mirtį: „Aš jaučiausi kaip iš naujo gimęs ir pro atviras duris įžengęs į rojų.“

 

Savo, kaip Biblijos skaitytojo, patirtimi Liuteris skatina kiekvieną krikščionį savarankiškai skaityti Bibliją. Iki šių dienų aktualus išliko jo patarimas: „Pabusk, studijuok, skaityk. Iš tiesų tu negali per daug prisiskaityti [Šventojo] Rašto, ir tai, ką tu skaitai, tu negali per daug gerai skaityti, ir tai, ką tu gerai skaitai, tu negali per daug gerai suprasti, ir tai, ką tu gerai supranti, tu negali apie tai per daug gerai kitus mokinti, ir tai, apie ką tu gerai mokini, tu negali tuo per daugiau gerai gyventi.“

 

Liuteris kaip „Evangelijos liudytojas“

 

Savo raštais, skelbimu ir mokymu Liuteris tapo Jėzaus Kristaus Evangelijos liudytoju. Supratimas apie nusidėjėlio išteisinimą per tikėjimą, kaip tai suprato jis intensyvaus Biblijos skaitymo dėka, sudaro jo tikėjimo, teologijos ir skelbimo esmę. Savo veikloje Liuteris laikė save „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus nevertu evangelistu“ ir leido aiškiai suprasti, kad jokiu būdu nėra kalbama apie jį, o tik apie jo liudijamos Evangelijos pažadus ir reikalavimus. Dėl šios priežasties jis iš visų jėgų priešinosi tam, kad jo pradėtas judėjimas būtų vadinamas jo vardu.

 

„Pirmiausia, aš maldauju, – rašo Liuteris, – kad nenaudotumėte mano vardo ir save vadintumėte ne liuteronais, o krikščionimis. Kas toks yra Liuteris? Juk mokymas nėra mano! Aš taip pat nebuvau už nieką nukryžiuotas. Šv. Paulius juk nenorėjo kentėti už tai, kad krikščionys vadintųsi paulistais ar petristais, o norėjo, kad vadintųsi krikščionimis. Kaip aš, vargšas, smirdantis spalinių maišas, galėčiau norėti, kad Kristaus vaikai vadintųsi mano, nieko vertu vardu. Tikrai ne, brangūs mano draugai! Atsisakyme mus skiriančių vardų ir vadinkimės krikščionimis pagal Kristų, kurio mokymą mes turime.“

 

Tačiau vien dėl to nereikėtų keisti evangelikų-liuteronų bažnyčios pavadinimo. Tačiau teologinė mintis, kurią remdamasis Pauliumi pabrėžia Liuteris, aktuali mūsų buvimui bažnyčiose. Viena vertus, skirtingų grupių kūrimasis neturėtų kelti grėsmės bendruomenės vienybei. Kita vertus, krikščioniškas tikėjimas neatsiranda Liuterio teologijos dėka, o atsiranda klausantis Dievo, tai yra Jėzaus Kristaus žodžio, kaip jis yra paliudytas Šventajame Rašte. Liuteriui yra akivaizdu, kad ne jis, o vien tik Jėzus Kristus sąlygoja tikėjimą. Bažnyčios pagrindinė ir vienintelė misija yra skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją. Ką reiškia toks skelbimas, Liuteris yra labai aiškiai pasakęs: „Evangelija mums atskleidžia, kas buvo Kristus. Kad mes jį pažintume, kad jis yra mūsų gelbėtojas, išvaduotojas iš nuodėmės ir mirties, mūsų gelbėtojas visose nelaimėse, mūsų sutaikintojas su Tėvu ir mus padarantis pamaldžiais ir palaimintais, neatsižvelgiant į mūsų darbus. Kas Kristaus nepažįsta, tas yra prarastas. Nes jei tu net ir žinai, kad jis yra Dievo Sūnus, kuris numirė ir prisikėlė, ir sėdi Tėvo dešinėje, to dar nepakanka, kad iš tiesų pažintum Kristų , nes tu turi žinoti ir tikėti, kad jis viską padarė dėl tavęs tam, kad tau padėtų.“

 

Tai yra esminis dalykas Liuteriui ir pagrindinė Bažnyčios užduotis skelbti Evangeliją, kviečiant tikėti Jėzumi Kristumi ir leidžiant patirti, kad Kristaus veikimas naudingas yra ne kažkam kitam, o mums patiems.

 

Liuteris kaip „dvasinio atsinaujinimo skelbėjas“

 

Vertinant Liuterį reformacijos požiūriu, visų pirma reikėtų pabrėžti, kad Liuteris nelaikė savęs naujos krikščionybės formos kūrėju ir niekada neturėjo ambicijų būti Bažnyčios reformatoriumi ar reformaciją atnešti į Bažnyčią. Netgi įsivaizdavimas vienuolio, kuris 1517 metais Visų Šventųjų šventės išvakarėse savimi pasitikėdamas ant pilies bažnyčios durų iškabino savo tezes, yra neteisingas, ir taip yra nepriklausomai nuo to, ar toks tezių iškabinimas iš tikrųjų buvo, ar ne. Ir net Vormse, kur Liuteris 1521 metais turėjo sakyti kalbą kaizeriui ir dvariškiams bei atsakinėti į jų klausimus, jis nesielgė arogantiškai, o apie savo darbus pasakojo drebėdamas ir neryžtingai.

 

Tai nėra vien tik kuklumas, trukdęs Liuteriui save laikyti reformatoriumi. Priešingai nei daugeliui vėlyvųjų viduramžių reformatoriškų judėjimų, Liuteriui nebuvo svarbi programa, kurios tikslas būtų įgyvendinti tam tikrus išorinius reikalavimus. Iš pirmųjų 95 tezių tampa aišku, kad Liuteris buvo įsitikinęs būtinybe iš esmės ir visam gyvenimui atsiversti ir atsinaujinti tikėjime ir Bažnyčioje. Vienoje tezėje skelbiama: „Kadangi mūsų Viešpats ir Mokytojas Jėzus Kristus sako: „Atgailauk“ (Mt 4, 17), jis nori, kad visas tikinčiojo gyvenimas būtų atgailavimas.“

 

Liuteris žinojo, kad Bažnyčiai nuolat reikia reformuotis. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad ne žmogus, ne popiežius ir ne kardinolai tokią reformaciją pradeda. Tokia reformacija yra vieno Dievo reikalas, ir tik jis vienas žino laiką, kada ji įvyks. Nors jis pateikė daug reformų pasiūlymų dėl netinkamo valdymo, jis nenorėjo įsteigti naujos bažnyčios, o norėjo prisidėti prie Jėzaus Kristaus Bažnyčios atsinaujinimo Evangelijos dvasia.

 

Liuteris nemanė, kad vien konkretūs pasikeitimai, kaip tokie, pradės Bažnyčios reformaciją. Tokia reformacija turi reikšti atsisakymą visos pasaulietinio valdymo pompastikos Bažnyčioje, kad vietoj to būtų koncentruojamasi į žodį ir maldą bei, apaštalų pavyzdžiu sekant, gyvenama neturte dėl Dievo tiesos.

 

Nors Liuterio supratimas apie reformaciją neįsigalėjo, ir šią sąvoką mes šiandien vartojame epochai apibrėžti, žvelgiant pozityviai į ateitį, verta kalbėti apie tai, kad Liuteris reformaciją suprato ne kaip žmogaus, o išimtinai kaip Dievo darbą, kuris prasideda nuo atgailos, iš naujo persiorientuojant pagal Dievo valią, ir kuris įvyksta per Dievo žodžio klausymąsi.

 

Liuteris kaip ekumenizmo rėmėjas

 

Pradedant popiežiumi Pauliumi VI, popiežiams nurodant, kad jų pontifikatas yra didžiausia kliūtis kelyje į Bažnyčios vienybę, būdami savikritiški turėtume sutikti, kad didelė kliūtis tam taip pat yra tai, ką daugelis tiek liuteronų, tiek katalikų mano apie Liuterio neigiamą nusistatymą pontifikato atžvilgiu. Tačiau ir šiuo atveju vertėtų tiesiogiai susipažinti su Liuterio raštais, o ne aklai remtis per šimtmečius susiformavusiomis klaidingomis nuomonėmis. Nekyla abejonių, kad ginčų su Romos Bažnyčia metu Liuteris kritiškai, aštriai ir prieštaringai kalbėjo apie pontifikatą. Tačiau reikėtų tiksliau panagrinėti ir išsiaiškinti, kokiais teologiniais argumentais Liuterio kritika buvo paremta. Nagrinėjant jo raštus, matyti, kad kova prieš pontifikatą nebuvo, kaip kad daugelis mano, Liuterio reformatoriško veikimo svarbiausiu dalyku. Vokiečių evangelikų liuteronų teologai Hardingas Meyeris, Wolfhartas Pannenbergas ir Guntheris Wenzas nustatė, kad Liuterio kritika popiežiaus atžvilgiu nebuvo galutinis, precedentą sukuriantis „nuosprendis“, o veikiau „nuosprendis, besiremiantis to meto faktine situacija, reiškiantis, kad tokia situacija egzistuoja mano laikais“.

 

Nepaisydamas aštrios tuometinio piktnaudžiavimo popiežiaus valdžia kritikos, Liuteris neatmetė galimybės atnaujinti pontifikatą, kurio uždavinys būtų tarnystė krikščionių matomai vienybei. Iš jo besikartojančių pasisakymų matyti, kad jis neatmetė galimybės susitarti su popiežiumi dėl pontifikato. Net ir abejodamas tuo metu tokios galimybės realumu, jis galėjo pasakyti: „Mes iki šiol visuomet, o ypač Augsburgo Reichstage (1530 metais) pilni nuolankumo sakėme popiežiui ir vyskupams, kad mes nesiekiame sugriauti jų bažnytinių teisių ir valdžių, o mielai norime ten, kur jie mūsų neverčia laikytis nekrikščioniškų taisyklių, būti jų laiminami ir pavaldūs jiems.“

 

 

 

Tikriausiai įspūdingiausias yra Liuterio teiginys jo Laiško galatams komentare 1531–1535 metais. Čia vėl galima pastebėti, kad jis „popiežiaus valdžią mielai pakeltų“, jį „garbintų ir jo asmenį gerbtų, jei jis tik man paliktų laisvą mano sąžinę“. Kiek toliau Liuteris nuoširdžiai pasako nuostabą sukeliančius žodžius: „Jei mes pasieksime, kad būtų pripažinta, jog Dievas mus nuteisina vien tik iš savo malonės per Kristų, tuomet mes popiežių nešiosime ne tik ant rankų, bet ir kojas jam bučiuosime.“

 

Liuteriškoje reformacijoje išliko „tokia tyli, nors ir paslėpta viltis atnaujinti pontifikatą, atsižvelgiant į reformacijos tikslus“. Atsižvelgiant į tokį Liuterio, taip pat ir Philippo Melanchthono esminį požiūrį, 20 amžiuje prasidėjo liuteronų ir katalikų dialogas. 1972 metais pirmajame tokio dialogo dokumente, vadinamajame Maltos pranešime, liuteronų pusė aiškiai pritarė „pontifikato, kaip matomo vienybės ženklo“, minčiai tiek, kiek „jam, remiantis teologinėmis interpretacijomis ir praktinėmis primato valdžios struktūromis, nėra suteikiama viršenybė Evangelijos atžvilgiu“. Toks sąmoningas rėmimasis teologiniais argumentais, kuris taip pat sutinkamas ir Liuterio raštuose, yra būdingas vėlesniems dialogų, kuriuose dalyvavo Liuteronų Bažnyčia, rezultatams. Pavyzdžiui, ypač svarbiame JAV vykusio dialogo tekste „Pontifikatas ir universali Bažnyčia“ (1974) klausiama: „Ar nėra atėjęs laikas dėl taikos ir bendros vienybės, o dar labiau vardan vieningo Kristaus liudijimo pasaulyje laikytis naujos pozicijos pontifikato atžvilgiu. Mūsų liuteroniškas mokymas apie Bažnyčią ir bažnytinę valdžią verčia mus manyti, kad popiežiaus primato pripažinimas yra įmanomas, jei atsinaujinęs pontifikatas iš tiesų skatintų ištikimybę Evangelijai ir tinkamai vykdytų Petro funkcijas Bažnyčioje.“

 

Vėlesniuose dialogų dokumentuose, kaip antai „Bendras pareiškimas apie nuteisinimą“ (1999), „Communio Sanctorum. Bažnyčia kaip šventųjų bendruomenė“ (2000), „Bažnyčios ir Petro pontifikato bendrystė“ (2010) ir „Nuo konflikto link bendrystės“ (2013), ši pozicija toliau gvildenama ir suteikiama naujų argumentų tolesniems pokalbiams. Manau, kad niekas kitas taip neskatina ekumenizmo ir nesuteikia optimizmo dėl jo, kaip bandymas remtis šių dialogų rezultatais. Juose yra pateikiami teologiniai argumentai, kurie gali padėti pamiršti požiūrį į pontifikatą kaip į „kliūtį“ ir priimti naują realybę, kuri atsivėrė popiežiumi išrinkus Pranciškų.

 

„Atėjo laikas susitaikiusiai įvairovei“: nauji impulsai ekumenizmui

 

Pirmaisiais žodžiais, kuriuos 2013 m. kovo 13 d. vakarą prisistatydamas iš Šv. Petro bazilikos balkono ištarė popiežius Pranciškus, jis leido visai kitaip patirti pontifiką ir kartu parodė kelią, kuriuo einant santykiai tarp bažnyčių galėtų išsivaduoti, anot Josepho Ratzingerio, iš „susidariusių kamščių“. Kokie esminiai pasikeitimai vyksta, rodo tai, kad popiežius Pranciškus ne tik, kaip tai darė jo pirmtakai, kviečia pateikti jam pasiūlymų apie tai, kaip rasti tokią naudojimosi primatu formą, kuri leistų neatsisakant misijos esmės, atsiverti naujai susidariusiai situacijai“, bet pats supranta, kaip mažai pasistūmėta šiuo keliu einant, todėl jis apsisprendė žengti nauju keliu: „Kadangi esu pašauktas pats gyventi tuo, ko reikalauju iš kitų, privalau taip pat galvoti apie pontifikato atsinaujinimą.“

 

Pasikeitimais laikytina tai, kad popiežius Pranciškus savo primatą supranta kaip ganytojišką tarnystę, kad jis labiau remiasi Bažnyčios kolegialiomis, sinodinėmis ir subsidiariomis struktūromis, jog jis gerbia teisėtą įvairovę Bažnyčioje, siekia, kad jo pontifikato metu bendras tikėjimo Jėzumi Kristumi išpažinimas būtų svarbiausias dalykas, o ekumenizmą jis laiko esminiu Romos vyskupo uždaviniu, kaip tai jis pasakė 2014 m. sausio 25 d. Šv. Pauliaus bazilikoje pamoksle Maldos savaitės už krikščionių vienybę pabaigoje. Iš to, kaip popiežius Pranciškus atlieka Romos vyskupo tarnystę, matosi pontifikato atsinaujinimo Evangelijos dvasia kontūrai.

 

Per trumpą laiką popiežius Pranciškus tapo svarbiausiu ekumenizmo veikėju ir skatintoju. Jo ekumeninis veikimas remiasi tikėjimu į prisikėlusį Kristų. Iš čia kyla jo įsitikinimas, „kad taip, kaip buvo nuridentas akmuo nuo kapo, taip gali būti pašalintos visos kliūtys, dar esančios kelyje į visišką bendrystę tarp mūsų“. Tokį pasitikėjimą turėdamas, popiežius Pranciškus dalyvauja ekumenizme ir savo žodžiais, veiksmais bei gestais įrodo, kad yra vyriausiasis (pontifex), kaip tas, kuriam pavyksta pašalinti kliūtis ir nutiesti tiltus tarp Bažnyčių. Popiežius Pranciškus nevykdo jokio generalinio plano dėl Bažnyčios vienybės, nes supranta, kad vienybė yra dovana, kurią padovanos Šventoji Dvasia pakeliui į ją. Todėl popiežiui Pranciškui ypač svarbūs susitikimai su kitais krikščionimis ir Bažnyčiomis, „susitikti, pažvelgti vienas kitam į veidą, vienam kitą pabučiuoti taikos bučiniu, vienam už kitą pasimelsti yra esminiai dalykai kelyje į visiškos vienybės atkūrimą, kurios mes taip trokštame“ .

 

Popiežius Pranciškus nepateikia jokių išankstinių sąlygų, kurias reikėtų įvykdyti tam, kad įvyktų ekumeninis susitikimas. Jis beveik kasdien Vatikane priima ekumeninius svečius ir pats leidžiasi į keliones aplankyti kitas krikščionių Bažnyčias ir yra netgi pasirengęs dėl to leistis nepramintais keliais. Kiekvienas ekumeninis susitikimas pasižymi sava specifika, pagilinančia bendrystę tarp bažnyčių, ir turi ypatingą reikšmę ekumenizmui apskritai. Toks buvo 2014 m. gegužės 25 d. jo susitikimas su ekumeniniu patriarchu Baltramiejumi I Jeruzalėje, kur jie abu dalyvavo bendrose pamaldose Kristaus kapo bažnyčioje, kuri yra krikščionių tikėjimo ištakos vieta, tai paliko ypač ryškų ženklą. Toks buvo 2014 m. liepos 28 d. jo ir pirmasis popiežiaus apskritai apsilankymas Sekmininkų bendruomenėje Kazertoje [Italijoje] ir 2015 m. birželio 22 d. apsilankymas reformuotoje valdiečių bendruomenėje Turine, kur jis paprašė atleidimo. Toks buvo 2014 m. lapkričio 30 d. jo dalyvavimas liturgijoje Šv. Jurgio patriarchalinėje bažnyčioje Stambule, kur popiežius Pranciškus pasilenkęs prieš patriarchą Baltramiejų I paprašė jo palaiminimo. Toks buvo 2015 m. lapkričio 29 d. jo susitikimas su Bangio [Centrinės Afrikos Respublikos sostinė] Evangelikų teologijos fakulteto evangelikų bendruomenės atstovais ar 2016 m. vasario 12 d. pirmasis susitikimas su rusų patriarchu Kirilu II Havanos [Kuboje] oro uoste.

 

Kokias perspektyvas popiežiaus Pranciškaus dėka įgauna ekumenizmas ir kokie esminiai žingsniai tampa įmanomi kelyje į krikščionių vienybę, rodo jo pirmas oficialus apsilankymas Romos evangelikų liuteronų Kristaus bažnyčioje 2015 m. lapkričio 15 d. Čia trumpai galima paminėti keletą aspektų, kurie gali prisidėti prie kitų ekumeninių susitikimų sėkmės. Pirmiausia tai yra jau daug metų Romoje išgyvenamas ir švenčiamas ekumenizmas, kuris, viena vertus, išsiskiria labai dideliu pasitikėjimu ir patikimumu grįstais santykiais, kita vertus, visus dalyvius suvienijančiu ekumenizmo troškimu, pasireiškiančiu linkėjimu vieno kitam gero, kilniaširdiškumu ir tam tikru nerūpestingumu, paprasčiausiai darant tai ir gyvenant taip, kaip šiuo metu ekumenizme įmanoma. Tokia ekumenizmui pritarianti laikysena nuo pirmųjų akimirkų lydėjo popiežiaus Pranciškaus ir liuteronų bendruomenės susitikimą.

 

Kristaus Bažnyčioje bendruomenės nariai popiežių pasitiko gausiais plojimais, nuoširdžiai, džiaugsmingai ir entuziastingai, jis jiems atsakė tokiu pačiu nuoširdumu ir artumu. Taip pat buvo svarbus naujas susitikimo formatas. Jono Pauliaus II (1983) ir Benedikto XVI (2010) apsilankymo metu kartu buvo švenčiamos pamaldos pagal liuteronišką tradiciją, tuo tarpu susitikimo su Pranciškumi metu vyko dialogas ir buvo kalbama vakarinė malda. Tai yra esminė naujovė. Pirmą kartą ekumenizmo istorijoje tokio susitikimo metu įvyko tikras dialogas. Bendruomenės nariai uždavė popiežiui tris klausimus, į kuriuos jis atsakė. Vien jau tas faktas, kad popiežius leidžiasi būti klausinėjamas, yra įspūdingas.

 

Dar įspūdingiau yra tai, kaip atvirai, nuoširdžiai ir simpatiškai popiežius atsakinėjo bendruomenei, o ypač tai, kokius atsakymus jis jiems pateikė. Jis aiškiai pasakė, kad savo pontifikatą jis supranta kaip tarnystę kitiems, jam svarbu tai daryti, kaip tai daro parapijos kunigas, mielai bendraujantis su vaikais, lankantis ligonius ir kalinius. Tikrai kaip popiežiui tai yra stebinantis atsakymas, tačiau tai būdinga Pranciškui!

 

Toks ganytojiškas požiūris būdingas ir popiežiaus Pranciškaus atsakymui į klausimą, ką reikia padaryti, kad skirtingoms krikščioniškoms konfesijoms priklausantys sutuoktiniai drauge galėtų dalyvauti Paskutinės vakarienės šventime ir Eucharistijoje. Popiežius atsakė, kad pagal galiojantį mokymą „bendras Paskutinės vakarienės šventimas kol kas dar nėra galimas“. Tačiau popiežius pasakė, kad jis supranta tą skausmą, kurį krikščionims sukelia sėdėjimas atskirai prie Viešpaties stalo, ir pažadėjo pateikti atsakymą į šią, iki šiol ekumenizmo metu dar neišspręstą, problemą. Švelniai kalbėdamas apie šią problemą, popiežius visų pirma rėmėsi krikšto bendryste. Jei turime tą patį krikštą ir jei krikštą suprantame vienodai, tuomet, anot popiežiaus, „turime eiti kartu pirmyn“. Gyvenimas yra didesnis nei dogmatinės interpretacijos. Ir tada jis pasakė labai svarbų ganytojišką patarimą, skirtą sustiprinti kiekvieno tikinčiojo sąžinės balsu paremtą apsisprendimą: „Visada remkitės krikštu: „Vienas tikėjimas, vienas krikštas, vienas Viešpats“, – mums sako Paulius, todėl, remdamiesi tuo, darykite išvadas patys. Aš niekada neišdrįsiu tam duoti leidimo, nes tai yra ne mano kompetencija. Vienas krikštas, vienas Viešpats, vienas tikėjimas. Kalbėkitės su Viešpačiu ir eikite pirmyn.“

 

Dovanodamas liuteronų bendruomenei Paskutinės vakarienės šventimui skirtą liturginę taurę (kieliką), popiežius simboliškai dar kartą pabrėžė savo žodžių reikšmę. Iki šiol popiežių vizitų metu liturginės taurės buvo dovanojamos tik Romos katalikų vyskupijose kaip vienybės eucharistijoje ženklas. Žinoma, ši dovana nepanaikina visų egzistuojančių skirtumų dėl Paskutinės vakarienės šventimo ir eucharistijos. Tačiau popiežiaus dovana reiškia pagarbą liuteroniškam Paskutinės vakarienės šventimui ir yra bendrystės, į kurią eina Bažnyčios, ženklas. Popiežiui Pranciškui vienodas Viešpaties Paskutinės vakarienės supratimas yra toks esminis, kad jis net užduoda klausimą, ką tai turi reikšti: „Dalintis Paskutine vakariene? Ar tai yra kelio pabaiga, ar pasistiprinimas kelyje, kartu einant pirmyn?“

 

Po pokalbio vykusios vakaro maldos metu popiežius Pranciškus savo pamoksle aiškino sekmadienio Evangeliją apie Jėzaus kalbą apie pasaulio teismą (Mt 24, 31–46) ir kalbėjo apie Jėzų kaip vienybės tarną, kuris padeda Bažnyčioms eiti pirmyn kartu. Tiems, kurie, nepaisydami pasiekto bendrumo, toliau sako: „Bet, tėve, mes juk vis tiek esame skirtingi, nes mūsų dogminės knygos sako viena, o jūsų kita“, popiežius pasakė, jog Bažnyčios skilimas yra skandalas, už kurį tiek liuteronai, tiek katalikai vieni kitų turi prašyti atleidimo, „kad atėjo laikas susitaikiusiai įvairovei“. Popiežiui Pranciškui tai nėra tik graži žodžių formulė, kuri, tarp kitko, yra esminė Pasaulio liuteronų sąjungos vienybės idėjai, „susitaikiusia įvairove“ jis gyvena ir ją taiko gyvenime. O savo pamokslą popiežius Pranciškus užbaigė žodžiais: „Prašykime šiandien malonės, buvimo Viešpatyje „susitaikiusioje įvairovėje“ malonės, tame Jahvės tarne, Dievo, kuris pas mus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, o kad jis tarnautų. Aš labai jums dėkoju už šį brolišką svetingumą. Ačiū.“

 

Šis susitikimas Romos liuteronų Kristaus bažnyčioje yra didelis žingsnis į priekį bendrame kelyje į vienybę! Ekumeniniai susitikimai būna sėkmingi, kai juos lydi abipusis pasitikėjimas ir geranoriškumas, draugystės ryšiai, dialogas ir atvirumas, bendras Dievo žodžio klausymasis, bendra malda ir tam tikras nerūpestingumas. Taip buvo ir šį kartą, minėti veiksniai, kuriais vadovaujasi daugelis žmonių ekumeninių santykių kasdienybėje konkrečiose vietovėse, yra labai svarbūs popiežiui Pranciškui. Jis yra esminis ekumenizmo dalyvis, kuris eina nepramintais keliais ir nuolat stengiasi glaudinti bendrystę tarp Bažnyčių. Ten, kur kitos Bažnyčios į popiežiaus laikyseną žiūri rimtai, kur atsižvelgiama į jo iniciatyvas, ten atsiveria toli siekiančios, kokybiškai naujos galimybės kelyje į krikščionių vienybę, tokios, kokių niekas net neįsivaizdavo prieš keletą metų.

 

„Pirmyn!“: ekumeninio proveržio perspektyvos 2017 m.

 

Ypač ryškus susitaikiusios įvairovės ženklas buvo 2016 m. spalio 31 d. Švedijos mieste Lunde vyksiančios Pasaulio liuteronų sąjungos atstovų ir popiežiaus Pranciškaus bendros pamaldos. Bendru jubiliejaus šventimo pradėjimu parodoma, kad visos mintys apie Liuterį ir reformacijos pradžią prieš 500 metų yra paženklintos ekumenizmo ženklais, kuriais siekiama priartėti prie krikščionių vienybės. Dėl naujos patirties su dabartiniu popiežiumi jubiliejiniai reformacijos metai suteikia mums lemiančią galimybę pašalinti Bažnyčias skiriančias kliūtis ir siekti didesnio bendrumo.

 

Tam gali labai pasitarnauti susitikimas ir pokalbis su Liuteriu. Liuteronams toks susitikimas su Liuteriu gali padėti perdėtai neišaukštinti Liuterio, o vertinti jį kaip „tikėjimo mokytoją“, kuris nėra vienintelis „tikėjimo mokytojas“, o yra svarbi asmenybė krikščionybės istorijoje, kuriam kaip ir Augustinui, Pranciškui Asyžiečiui, Dietrichui Bonhoefferiui ar Alfredui Delpui SJ esame dėkingi už tikėjimo įžvalgas ir kuris mus kaip „Evangelijos liudytojas“ veda į susitikimą su Šventuoju Raštu ir Jėzumi Kristumi.

 

„Susitikti su Liuteriu“ gali mus taip pat paskatinti nebelaikyti pontifiko kaip kliūties, o su popiežiumi Pranciškumi, kuris kaip tik tai ir daro, ko Liuteris tikėjosi iš atsinaujinusio pontifiko, pradėti dialogą apie galimą ir prasmingą tarnavimą Bažnyčios vienybei ir rasti neišspręstų klausimų, kaip popiežiaus primato ekleziastinė būtinybė, ir mokymo apie neklystamumą sprendimus.

 

Nesiekiu pateikti analogiško Romos katalikų krikščionių vertinimo. Tačiau norėčiau ir manyčiau, kad būtų įmanoma, jog Liuteris nebūtų ignoruojamas ar netgi vertinamas kaip kliūtis, o būtų atrastas kaip „tikėjimo mokytojas“, kurį verta minėti, nes jo mokymas šių dienų krikščionių egzistencijai suteikia įkvėpimo.

 

Ten, kur mes, katalikai ir liuteronai, galime kartu susitikti su Liuteriu ir leisti jam mums rodyti Jėzų Kristų, ten galime tinkamai ir prasmingai paminėti reformacijos pradžią. Ten galime mes atlikti atgailą už skriaudą ir skausmą, kuriuos sąlygojo Bažnyčios skilimas. Ten su džiaugsmu ir dėkingumu mes galime patirti dvasinių impulsų, kurie padėjo abiem Bažnyčioms atsinaujinti. Ten galima džiaugtis ir švęsti Evangeliją, ir ją perduoti mūsų laikų žmogui.

 

Ten, kur mes, kaip „Evangelijos liudytojai“, tai darome, ten iš naujo tampa aišku, kad Jėzus Kristus nėra padalytas, o yra vienas (1 Kor 1, 13). Mes nepasitenkiname tuo, kas yra pasiekta ekumenizmo kelyje, tačiau toliau drąsiai žengiame pirmyn į trokštamą ir laukiamą Bažnyčios vienybę. Ten, kur mes kartu matome Liuterį kaip „tikėjimo mokytoją“, o popiežius savo pontifiką supranta Evangelijos dvasia, ten trūksta labai nedaug. Ten kelias į vienybę yra plačiai atviras: „Pastumkime, – mus drąsina popiežius Pranciškus, – nuoskaudas, kurias mes paveldėjome iš praeities, į šalį ir atverkime širdis Šventosios Dvasios, meilės dvasios, veikimui (Rom 5, 5), kad kartu sparčiais žingsniais pasiektume iš naujo mūsų atrastos ir visa apimančios bendrystės palaimingą dieną.“

 

Su geriausiais palinkėjimais 2017 metams!

 

Jens-Martin Kruse

 

Iš „Stimmen der Zeit“, 2016 m. gegužės mėn. Nr. 5

 

Išvertė Paulius Galubickas

 

Bernardinai.lt