Aktualu

Netekome iškilios lietuvininkės

2017 Biželio mėn. 21 d.

Aldona Karvelytė-Preikšaitienė (1928 09 24 – 2017 04 21)

 

Balandžio 23 d. Smalininkų senosiose kapinėse šalia artimųjų ir gentainių, parapijos kunigo Mindaugo Kairio palydėta, amžinam poilsiui atgulė Mažajai Lietuvai daug nusipelniusi Aldona Preikšaitienė.

Ji gimė 1928 rugsėjo 24 d. lietuvininkų Karvelių šeimoje, Klaipėdos krašto Pagėgių apskrities Antšvenčių kaimo sodyboje ant Šventosios upelio kranto, ties kelis šimtmečius baltiškąsias žemes į Mažąją ir Didžiąją Lietuvą dalijusia riba. Anuomet gretimas Jurbarkas atrodęs tolima vietove kitokiame krašte, kur nuvykę smalininkiškiai stebėdavosi tenykščiais keistais dalykais. Tvarkingos Karvelių sodybos pastatus puošdavo dailūs medžio drožiniai – vėjalentės, lėkiai ir kitkas. Ilgais žiemos mėnesiais baigus nudirbti svarbiausius ūkio darbus, šeimos tėvas atidžiai apžiūrėdavo visas sodybos puošmenas – gal kurią jau pažeidė permainingi panemunių orai. Tokią suradęs, šeimininkas pagal ankstesnį pavyzdį droždavo naują medinę lentelę, tad pavasarį sodyba sutikdavo visame puikume. Tokioje aplinkoje augo Aldona, nuo mažens mokinama, kad visur turi būti tvarka ir grožis.

Deja, tvarkingus lietuvininkų gyvenimus užgriuvo didieji XX a. vidurio įvykiai. 1939 m. pavasarį Klaipėdos kraštą aneksavę hitlerininkai Smalininkuose nusiaubė žydų sinagogą, nepageidaujamais asmenimis tapo ir senieji krašto gyventojai – lietuvininkai, nebenorėta girdėti ten per šimtmečius skambėjusios lietuvių kalbos. 1940 m. vasarą kitapus Šventosios upelio nuaidėjo rusų kalba – Baltijos valstybes okupavusios sovietinės pajėgos ruošėsi tolimesniems žygiams į Vakarus. 1941 m. pavasarį įtampa pasienyje toliau augo – Antšvenčiuose, laukiant sovietinės kariuomenės įsiveržimo, statytos užtvaros.

Įsibėgėjus Antrajam pasauliniam karui, nacistinis režimas nesiliovė ieškoti vidaus priešų, persekiodamas įtartinas tautines mažumas. Iš savo gimtinės iškeldinta lietuvininkų Karvelių šeima atsidūrė dabartinės lenkiškos Gdynės apylinkėse. Nuo šeimos atskirtas tėvas žuvo nacistinės Vokietijos koncentracijos stovykloje. Artėjant frontui, Karvelių moterys (senelė, motina ir paauglė Aldona) su kitais pabėgėliais blaškėsi karo keliais, galop įstrigdamos Pavyslyje prie Torunės. Iš ten 1950 m. moterys grįžo į gimtinę prie Nemuno ir Šventosios. Suniokotose Antšvenčiuose neberadus prieglobsčio, kurtasi gretimuose Smalininkuose – nuo vaikystės žinotoje vietoje, kur praeityje lankyta mokykla, kur kažkada buvę tiek artimųjų ir pažįstamų.

Deja, pokario Smalininkai sovietų okupuotame krašte jau buvo visai kitokie. Ten nebeliko daugumos pažįstamųjų bei artimųjų, žuvusių kare ar pasitraukusių į Vakarus. Nusiaubtoje gyvenvietėje kūrėsi atvykėliai iš įvairių vietovių, kartais nesugebėję dorai gyventi savo gimtinėje. Okupacinė valdžia kūrė „naują pasaulį“ – be buvusios gausos ir įvairovės, su kortelėmis duonai ir darbo prievolėmis. Senieji krašto gyventojai dažnai tapdavo nepageidaujamais asmenimis, į buvusią jų nuosavybę kėsindavosi ne vien naujoji valdžia, bet ir ne vienas atėjūnas. Savajame krašte likę lietuvininkai ir kiti senbuviai tapdavo „svetimais tarp savų“, anuometinės jų dramos ir tragedijos ilgai niekam nerūpėjo. Okupuotoje Lietuvoje likę krašto senieji gyventojai tirpo ir nyko, nepastebimai išeidami į nebūtį, išsinešdami žinias apie buvusį kitokį pasaulį, kitokią būtį ir žmonių santykius.

Aldonos motina Anė (1906–1991), kilusi iš žinomos Meškaičių giminės, buvo išsilavinusi ir veikli moteris. Pokariu Smalininkuose ji dirbo gėlininkė, bent taip prisimindama ankstesnį – tvarkingą ir gražų gyvenimą. Anė Karvelienė buvo senosios liaudies medicinos žinovė, 1981 m. ji ėmėsi rašyti atsiminimus apie buvusį gyvenimą Mažojoje Lietuvoje (tie rašiniai buvo saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje).

Tėvų puoselėtus papročius toliau bandė saugoti Aldona, atsidūrusi jau visai kitokiuose – sovietinės sistemos nusiaubtuose Smalininkuose. Jos nuošalią sodybą supo nuostabiausių žiedų gėlynai, ten visada siekta palaikyti nuo vaikystės įprastą tvarką.

Iš gyvenimo traukiantis senesniųjų kartų lietuvininkams, jų pareiga s tekdavo perimti jaunesniems. Sovietinio atšilimo laikais krašto senbuviams atsirado galimybė išvykti į Vokietiją, tad pokariu ir taip negausus likęs senųjų lietuvininkų būrelis vis labiau tirpo. Tais laikais paaiškėjo, kad miela ir rūpestinga Aldona Preikšaitienė pasižymi ir bendruomenės lyderio bruožais – veiklumu ir atkaklumu. Sovietinio režimo engiamiems lietuvininkams kuklia priebėga liko jiems įprasta liuteroniška bendruomenė, kur buvo galima pasijusti savais, prisiminti kitokius laikus ir svetur išvykusius.

Pokariu niokojant Smalininkus, buvo nugriauta didelė ir daili raudonplytė evangelikų liuteronų bažnyčia, čia stovėjusi nuo 1878 m. Oficialiai kovojant su „religiniais prietarais“, itin nemėgstami buvo liuteronai, už akių pravardžiuoti „fašistais“, nemėgstamaisiais „vokiečiais“ ir visaip kitaip. Aldonai Preikšaitienei ilgai tekdavo kęsti visokias nuoskaudas, ieškoti bent menkiausių išgyvenimo galimybių apylinkėse besiglaudusiems krašto senbuviams.

Sulaukus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, atkaklioji A. Preikšaitienė, tapusi Smalininkų ev. liuteronų parapijos tarybos pirmininke (1990–2014 m.), nugyventuose pastatuose su bendražygiais ėmė kurti Smalininkų liuteronų maldos namų patalpas. Atminimo ženklais pažymėta sovietmečiu sunaikintosios bažnyčios vieta, rūpintasi gentainių kapais.

Lietuvos atgimimo laikais prisiminus Mažąją Lietuvą, bandant apibūdinti jos praeitį, A. Preikšaitienė atrasta kaip Smalininkų „gyvoji enciklopedija“, viena iš negausių senojo gyvenimo liudininkių. Rengiant Mažosios Lietuvos enciklopedijos I-II-III tomus, daug dalykų apie tą kraštą sužinota būtent iš A. Preikšaitienės, ji buvo išsaugojusi unikalių nuotraukų ir senųjų dokumentų. „Aldutės“ (kaip ją daug kas vadindavo) namuose jaukų prieglobstį rasdavo Mažosios Lietuvos tyrėjai. Ten susitikdavo vasaromis į gimtuosius Smalininkus iš Vokietijos ir kitų kraštų parvykdavę išeiviai. Taip kuklioji Aldona Preikšaitienė, nelyg kokia senovės vaidilutė, kelis dešimtmečius palaikė buvusiojo krašto lietuvininkų dvasios kibirkštėlę, ilgai neleido užgesti atminimui apie praeities dienas.

 

Dr. Martynas Purvinas, Marija Purvinienė, Kaunas

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.4-5