Aktualu

Priekulės parapija paminėjo žymaus kraštiečio Jono Gižo gimimo jubiliejų

2017 Liepos mėn. 24 d.

Priekulės parapijos tikintieji šių metų liepos 23 d. Drevernos kapinių šventės metu giesme ir malda minėjo Kuršių marių laivų ir valčių statytojo Jono Gižo 150-ąsias gimimo metines. Parapijos kunigas Darius Petkūnas šia proga papasakojo apie J. Gižo nuopelnus burvalčių, kurėnų, ir vėtrungių statybai, supažindino su jo biografija ir šeimos istorija. Minėdami gimimo jubiliejų tikintieji prie laivadirbio kapo sugiedojo kraštiečių pamėgtą giesmę „Taigi imk mano ranką“.

Laivų statytojas Jonas Gižas (Johann Giszas) gimė Ventėje 1867 m. liepos 5 d. Vedęs Evą Traushies, Drevernos seniūno dukrą, 1895 m. jis persikėlė į Dreverną. Žvejų kaimelyje J. Gižas pasistatė namus ir dirbtuves.

 

Svarbių duomenų apie J. Gižo pašaukimą surinko laivadirbio muziejaus vadovė D. Vaičiulytė. Ji minėjo, kad laivai jo kieme buvo statomi nuo pavasario iki rudens. „Per sezoną garsusis Drevernos laivadirbys su pagalbininkais, jam padėdavo ir paaugę sūnūs, pagamindavo po 4–5 valtis. Gamindavo valtis savo kieme, tačiau kai būdavo užsakomos didžiosios burvaltės, su savo įrankių dėže, kuri išlikusi ir eksponuojama pas mus muziejuje, vykdavo pas užsakovą ir ten jam statydavo laivą. Gamindavo kiudelines, bradines, venterines valtis, kurėnus...“ Kurėnai buvo skirti žvejybai tinklais: du laivai traukdavo paskui save tinklą. Burvaltės buvo naudojamos plačiau. Dreverniškiai jomis ne tik žvejodavo, bet nuvykdavo į Juodkrantės bažnyčią, perveždavo gyvulius, grūdus, šieną ir įvairias kitas prekes.

 

Kuršių marių žvejų laivelių stiebus puošdavo spalvingos vėtrungės, tačiau jų paskirtis buvo ne vien tik estetinė. Nuo 1844 metų buvo įvestas privalomas didžiųjų burvalčių (brandinių, kurėnų, kiudelinių) žymėjimas. Kiekvienam žvejų kaimui buvo suteikti saviti vėtrungių ženklai. Žvejų gyvenvietės privalėjo laikytis tvarkos - žvejoti tik joms priskirtose marių zonose, tai yra negaudyti „svetimos žuvies.“ Drevernos vėtrungės skydas buvo padalintas į tris vertikalias dalis. Jų vidurinis laukas buvo raudonas, o kraštiniai - balti. Laikui bėgant vėtrungės tapo taip gausiai išmargintos, kad darėsi sunku įžiūrėti jų priklausomybę. Tuomet krašto valdžia įvedė burių žymėjimą su kaimų pavadinimų raidėmis ir leidimų numeriais.

 

Su žmona Eva laivadirbys susilaukė 7 vaikų - 3 sūnų ir 4 dukterų. Po karo jo šeima repatrijavo į Vokietiją. Drevernoje liko tik dukra Evė, kuri išsaugojo daugybę unikalių eksponatų, perteikė vertingų žinių apie šeimos gyvenimą ir tėvo amatą.

 

Jonas Gižas mirė 1940 sausio 31 d. ir buvo palaidotas Drevernos kapinėse. Jo paminklo antkapį puošia kurėno kontūras. Klaipėdos rajono savivaldybė šiais metais skyrė lėšų, už kurias tiek laivadirbio kapavietė, tiek Drevernos kapinės buvo atnaujintos ir sutvarkytos.

 

Evė Gižytė buvo aktyvi Priekulės parapijos narė. Sovietmetyje Drevernos kapinių šventės dalyviai po pamaldų susirinkdavo prie kavos puodelio jos namuose. Kun. Darius Petkūnas minėjo, kad Evę jam teko asmeniškai pažinti, nes 1992 m. ji pakvietė jį ir Drevernos kapinių šventės dalyvius į savo namus tikinčiųjų bendrystei.

 

 

 

Darius Mizgeris