Aktualu

Viešpaties Jėzaus Kristaus Taurė

2021 Vasario mėn. 19 d.

Vėl pradedant rinktis į pamaldas bažnyčioje, kai kam kyla abejonės, ar verta pandemijos metu (ir, matyt, jai pasibaigus) toliau švęsti Viešpaties Vakarienę pagal Liuteronų bažnyčios tvarką. Sulaukiau ir kunigų, ir parapijiečių prašymų paaiškinti Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios supratimą.

1. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios galiojantis Konsistorijos sprendimas (2020 05 17) dėl Šventosios Vakarienės šventimo pandemijos metu yra toks: „Pamaldos laikomos su Šventosios Vakarienės sakramentu, dalyviams prie altoriaus prieinant ir suklaupiant po vieną šeimą / žmogų. Kunigai dalija Kristaus kūną, pamirkę jį į taurę ir paduodami žmogui į ranką. Šventosios Vakarienės dalyviai dezinfekuoja rankas, prieš ateidami prie altoriaus. Šventosios Vakarienės metu kunigai dėvi kaukes, naudoja dezinfekcines priemones.“

2. Kodėl yra teisinga išlaikyti Taurę Liuteronų bažnyčioje?

Liuteronų bažnyčioje Taurė yra vienas iš Bažnyčios ženklų. Daktaras Martynas Liuteris 16 a. (marų laikais) Kristaus Taurę gražino visiems tikintiesiems (po kelių šimtų metų sulaikymo). Taurė (lot. Calicem – Kielikas) yra labai brangi Kristaus dovana visai Bažnyčiai, apie kurią ji surenkama. Kristaus Taurė – ypatingas Liuteronų bažnyčios tapatybės ženklas. Lietuvos liuteronai, gaivinami Šventosios Vakarienės Taurės, iškentėjo persekiojimus, karus, kitas negandas.

Evangelistai mums skelbia apie Šventosios Vakarienės Taurę, ir apaštalas Paulius rašo: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje?“ (1 Kor 10,16)

Taurė mums primena Kristaus kančią ir mirtį už mūsų nuodėmes: „Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ (Jn 18,11). Taip pat – išvadavimą nuo Dievo rūstybės: „Tas turės gerti Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto Jo rūstybės taurėje.“ (Apr 14,10)

Kristaus Kraujo Taurė visuomet primena, kas mus jungia – pats Viešpats. O mes esame Jo Kūno nariai.

3. Pasvarstoma, kad „juk vis tiek negalime gerti iš taurės, todėl neišpildome Kristaus žodžių.“

Negalėjimas gerti iš Taurės pandemijos metu nėra tikėjimo, mokymo ir išpažinimo pakeitimas, bet neišvengiama laikina priemonė, kurios bus atisakyta, kai tik tai bus galima tai daryti (skirtingai, nei pradėjimas naudoti taureles, po kurio Taurė dažniausiai nebesugrįžta į Altorių).

Be to, toks Šventosios Vakarienės priėmimo būdas, kurį dar pavasarį patvirtino Konsistorija, yra sena Bažnyčios praktika (lot. Intinctio Panis). Apie tai užsimenama jau 4 amžiuje. Rytų bažnyčiose sumaišyto Kristaus Kūno ir Kraujo dalinimas specialiu šaukšteliu įsitvirtino 9 a., ir Rytų ortodoksų bažnyčiose toks Komunijos teikimo būdas naudojamas iki šiol. Svarbu, kad visais atvejais yra naudojama Taurė.

4. Kada ir kodėl atsirado individualios taurelės?

Pirmą kartą individualių taurelių praktika fiksuota JAV 1893 m. vienoje studentų bendrijoje, šiems atsižvelgus į „Filadelfijos higienos analų“ straipsnį apie mikrobus ir bakterijas su rekomendacija nebegerti iš vienos Taurės. Pirmoji parapija, minima „American Medical Association“ žurnale, buvo Niujorko baptistų bažnyčia Northridge Church 1894 m. Šis būdas pirmiausia paplito tose protestantiškose bažnyčiose, kurių mokymas kitoks, nei liuteronų. 20 a. pradžioje Europoje ši naujovė buvo siūloma entuziastų, bet bažnyčių nepriimta.

(Yra minimas ir toks niuansas, kad individualias taureles mielai priėmė rasistinių, ksenofobinių, pasipūtėliškų pažiūrų žmonės, kad nereikėtų gerti iš tos pačios taurės su juodaodžiais, imigrantais, vargšais.)

5. Problemos, naudojant individualias taureles:

- Mes, liuteronai, tikime, kad Šventojoje Vakarienėje yra teikiamas tikras Kristaus Kūnas ir Kraujas. Ką daryti su taurelėse liekančiu Kristaus Krauju? Kristaus Kraują išplauti į nuotėkas? Išmesti?.. Taurės atveju kunigas suvartoja Kristaus Kraują, išgerdamas paskutinis, o daiktai, prisilietę prie Jo, pvz., servetėlės, būna sudeginami.

- Daugelyje parapijų, kur buvo įvestos individualios taurelės, Eucharistijos Taurė išnyko.

- Taurelės niekaip neišsprendžia higieninių dalykų, nes jų paruošimui būtinas gana intensyvus žmogiškas kontaktas. Kaip ir visais kitais atvejais, bažnyčioje mes niekuomet neturėsime ligoninės operacinėms būdingų sąlygų.

- Suskaldytame pasaulyje, kuriame kiekvienas turi „savo“ nuosavybę, nuomonę, planus ir kt., kažin ar verta, kad bene paskutinėje dalijimosi ir bendrystės vietoje atsirastų dar ir „savo“ taurelė.

- Per daugiau nei šimtmetį taurelių vartojimo nepastebėta jokia higieninė nauda.

Ar galime matyti kokią dvasinę to naudą? Net Kristaus Kūno ir Kraujo sakramento neiš pažįstančios bendruomenės vėl ragina vieni kitus grįžti nuo taurelių prie Taurės – kaip vienybės žeklo, palikto Kristaus.

Neabejotina, kad klausimus sukeliantys pokyčiai atsiranda iš meilės Bažnyčiai, atsakomybės ir rūpesčio tikinčiųjų gyvenimu. Tačiau tuo pačiu verta atminti, kokius lobius Bažnyčia turi jau tūkstančius metų, ir neprarasti bei išlaikyti tai, kas vedė Bažnyčią per amžius.

Linkiu visiems palaimintos Gavėnios. Tegu Kristus aplanko visus, dalyvaujančius pamaldose bažnyčiose ir besimeldžiančius namuose. Tegu Kristaus kančia ir mirtis paragina mus drauge su Jonu Krikštytoju tarti: „Jam skirta augti, o man – mažėti.“ (Jn 3,30)

 

Vyskupas Mindaugas Sabutis