Aktualu

Žmogaus ir tautos pašaukimas laisvės sąlygomis - vysk. Mindaugo Sabučio pranešimas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga

2012 Kovo mėn. 11 d.

Vysk. Mindaugo Sabučio pranešimas Lietuvos Respublikos Seime Kovo 11-osios proga (dėl laiko stygiaus vyskupas pranešimą Seime perskaitė sutrumpintoje formoje).

 

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, LR Seimo Pirmininke, Nepriklausomybės Akto signatarai, kovotojai už Lietuvos Nepriklausomybę ir visi garbūs žmonės, susirinkę į 22-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines.

Pirmiausia norėčiau nuoširdžiai padėkoti už galimybę man, religinės mažumos atstovui, kreiptis į Jus šioje garbingoje vietoje tokią nuostabią dieną.

Kaip krikščionis ir vienos labiausiai okupacijos metais nukentėjusių bendruomenių narys noriu išsakyti širdingiausią padėką visiems, kurių ryžto, milžiniškos rizikos ir pasiaukojimo dėka mes galime švęsti šią laisvės šventę. Taip pat tiems, kurie vedė šalį į laisvę ir įteisino ją Kovo 11-osios aktu bei gynė seną ir tuo pačiu jauną valstybę, kai jai buvo iškilęs lemtingas pavojus.

Tokią dieną įprasta susimąstyti apie gėrį, kurį suteikė Nepriklausomybė. Tad pirmiausia dėkoju Dievui, kad jau kelis dešimtmečius galime laisvai išpažinti savo tikėjimą, melstis, skelbti Dievo žodį ir nevaržomi organizuoti savo bendruomenės gyvenimą. Šimtmečiais persekiojimų ir netekčių išugdyta patirtis mums leidžia įvertinti ir suprasti, ką reiškia laisvė. Šiandien mes, kaip ir kitos religinės bendruomenės, džiaugiamės, kad mūsų šalyje yra užtikrinta tikėjimo laisvė, o tikintieji Lietuvos piliečiai gali nevaržomi gyventi pagal savo pašaukimą.

Taip pat atstovauju kartai, kuri buvo „gaminama“ LTSR, bet į sovietinę sistemą neįleido gilių šaknų ir didžiąją dalį sąmoningo gyvenimo gyvena naujoje santvarkoje, tokiu būdu turėdami galimybę kritiškai vertinti ir įžvelgti laisvės praradimo ir totalitarizmo pavojų, o taip pat prisitaikėliškumo grimasas, kaip tais „anais“ laikais, taip dabar.

Tad, kaip Lietuvos Respublikos pilietis – krikščionis, „pereinamos“ kartos atstovas, norėčiau pasidalinti keletu pamąstymų, kurie, tikiuosi, nebus svetimi ir daliai klausytojų.

Viena iš Kūrėjo žmogui dovanotų savybių, skiriančių jį nuo likusios gyvosios gamtos, yra atmintis. Tiek asmeninio gyvenimo, tiek kolektyvinės istorijos suvokimas, mėginimas ją apibendrinti ir, kiek tai įmanoma, daryti tam tikras išvadas. Kovo 11-osios įvykis jau priklauso istorijai, kai šalies ir asmeninius gyvenimus galime dalinti į etapus „iki“ ir „po“. Kaip gi atrodo tas „po“?

Kartais pasigirsta balsų, kad gyvenimas iki Nepriklausomybės buvęs geresnis, o laisvė esanti niekam nereikalinga. Suprantama, kad daliai žmonių pasunkėjo socialinės sąlygos, atsirado naujų iššūkių, o ir šiaip visi mes dabar esame 30-čia metų senesni nei kokiais 1982 m. Toks vergovės ilgesys nėra naujas. Jau senovėje Izraelio tauta murmėjo Mozei, kad Egipto vergovėje buvo geriau. Žmogiška atmintis netrunka išstumti pažeminimą, kančią, pavojų. Nejau ponų leidimas įsigyti baldą, talonas tualetiniam popieriui ar gyvenimo kelionė į artimą užsienį socialistinio bloko šalyse yra verta laisvės? Nekalbant apie persekiotus ir žudytus disidentus, sugadintus gyvenimus svetimame ir perasmiame kare Afganistane, beprotnamiuose kankinamus šviesesnės minties žmones, nenorėjusius prisitaikyti, ir apskritai – pamintą žmogaus orumą ir gyvenimą nuo pat gimimo mele ir ideologiniuose kliedesiuose. Iš viso to išėjome, o dabartinis vergystės troškimas žemina mus labiau nei pati vergovė.

Kita vertus, tenka sutikti kartą, kuri visiškai neprisimena, kas buvo, kurie tai skaito paviršutiniškai, kai kada iš vadovėlių arba šiaip sugaudo informaciją interneto platybėse, kurie su džiaugsmu ir netgi su pasididžiavimu gali dėvėti rūbus ar nešioti simbolius, kurių priedangoje ir kurių vedami buvo žudomi mūsų žmonės, kur mes buvome kankinami, mūsų šalis buvo teriojama.

Kaip nemaloniai tokie balsai skambėtų, būdami sąžiningi, turime pripažinti, kad nepaisant milžiniškų pasiekimų, Lietuvai tampant civilizuotos pasaulio bendruomenės nare, daugybės pozityvių permainų, įvykusių šalies gyvenime, kažkas svarbaus liko nepadaryta. Kažkurioje vietoje, nepaisant kosmetinių priemonių, žioji vis gilėjanti ir skaudanti žaizda. Gal todėl tiek daug širdžių emigruoja. Vieni mintimis į LTSR, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arba dar senesnius laikus; kiti fiziškai – į svečias šalis; dar kiti, pakeldami ranką prieš save – iš šio pasaulio.

Suprantant Nepriklausomos Lietuvos valdžių sunkumus, iškylančius organizuojant vienos skurdžiausių Europos valstybių gyvenimą, tenka pripažinti, kad vienas dėmuo daugelyje sprendimų lieka antraeilis. Tai – žmogus. Ne tik valdžios, bet ir piliečių sąmonėje per keletą dešimtmečių susiformavęs požiūris į kitą kaip į konkurentą ir priešą neša skaudžius vaisius. Neretai dėl sunkumų kaltinamas sovietmetis arba Vakarų skleidžiamas blogis. Kažin ar rytai, ar vakarai mus skatina žudyti naujagimius, negerbti vyresnio amžiaus žmonių, griauti kapines, niekinti vargstančius. Baisiausia, kad mes visa tai darome patys. Šalia gyvenantį laikydami svetimu, mes tampame patys svetimi visiems, taip įsileisdami į savo gyvenimus vienatvę, baimę ir netikrumą. Todėl piliečiai mato visų lygių valdžias kaip savanaudėlių, nuolat kovojančių dėl savo išlikimo politinėje orbitoje, klubą, tuo tarpu valdžios ir pavaldžios institucijos į pilietį žvelgia kaip potencialų nusikaltėlį, kuris, jei dar nenusižengė įstatymams šiandien, tai būtinai ketina tai padaryti rytoj.

Kodėl taip atsitiko, kad šalyje, kuri išmaitintų dešimtį milijonų gyventojų, vis mažiau vietos? Kodėl, gyvenant Dievo palaimintame krašte, kuris duoda derlių, kur pakanka vandens, kurį aplenkia griaunančios stichijos, kai gyvenaname taikos sąlygomis, taip trūksta vilties ir taip nesinori gyventi? Atsakymų galėtume ieškoti ir atrasti mūsų tolimoje ir artimoje praeityje, socialinėse transformacijose ir pan. Tačiau viena giliausių giluminių priežasčių yra pamiršimas, kad laisvė nėra savaiminis dalykas, o didelė Dievo dovana, kurios sąlygomis gali oriai skleistis tiek žmogaus, tiek tautos pašaukimas. Būtent – dovana! Ir čia verta prisiminti rusų filosofo Vladimiro Solovjovo žodžius: „Tauta nėra tai, ką ji galvoja apie save, bet tai, ką apie ją galvoja Dievas“. O Dievas troškšta, kad žmogus kaip pamiltas ir atpirktas kūrinys oriai atsiskleistų ir išpildytų savo pašaukimą Dievo, šeimos, bendrapiliečių atžvilgiu. Ir čia kalbame ne apie žmogų apskritai, bet apie kiekvieną iš mūsų. O norint, kad taip įvyktų, mes, būdami laisvi, esame įpareigoti tausoti kiekvieną „kitą“, kaip Dievo pašauktą ir pamiltą žmogų su savais įsitikinimais, kultūra, kalba, socialiniais ir profesiniais įgūdžiais bei talentais.

Kai kada susvetimėjimas iš dalies teisingai priskiriamas prie globalizacijos bėdų. Bet globalus pasaulis (arba globalus kaimas) yra tikrovė, kurioje gyvename ir, jei nenutiks nieko neprognozuojamo ir toliau gyvensime – su įvairių kultūrų, rasių, pasaulėžiūrų žmonėmis. Ir nuo mūsų iš esmės priklauso, ar globalizacija taps mums suklupimo akmeniu, ar palaiminimu.

Šioje vietoje verta gręžtis į mūsų šalies istoriją. Pažvelgę į ją už savo tautinio, kultūrinio ar konfesinio angažuotumo, mes patiriame, kad čia, šioje žemėje slypi pasaulis, kurį tiek mažai dar pažįstame ir kurio pažinimas gali mums atverti visiškai naujas perspektyvas gyvenant XXI amžiuje. Mūsų žemėje šimtmečiais tarpo įvairių tautybių – lietuvių, vokiečių, žydų, totorių, lenkų, rusų, baltarusų, škotų, italų, karaimų, latvių ir kitų tautų žmonės, išpažįstantys skirtingus tikėjimus. Mes turime sunaikintos Prūsų, arba Mažosios Lietuvos ypatingą paveldą, ne visiems dar suvokiamą, iš esmės pasitarnavusį mūsų raštijai bei kultūrai. Kiek visa tai mums, plačiajai visuomenei, pažįstama? O juk čia, Lietuvoje, gyvavo dabartinio, įvairaus pasaulio provaizdis, kuris mums gali tapti tikru lobiu ir mokytoju, jei jį deramai pažintume ir nelaikytume mums dar neatsivėrusių istorijos reiškinių ir asmenybių svetimais, pavojingais, priešiškais. Svarbu, kad mūsų istorinė patirtis mums taptų sava su visomis jos apraiškomis. Pažinę save, sudarytume prielaidą oriai gyventi pasaulyje ir save gerbti. Ir tik save ir savo šalį vertinančius ir gerbiančius gali gerbti kaimynai.

Galbūt, priimdami istorinę patirtį kaip dovaną, mes išmoktume taip priimti ir dabartį su visomis jos realijomis ir gal pažintume žmogų kaip Dievo dovaną, pasitarnaujančią visuotiniam gėriui. Tuomet sunkiai prekybos centre triūsianti motina, neįgalusis , garbaus amžiaus žmogus, kitai tautinei grupei priklausantis, laisvės netekęs kalinys neatrodys svetimi, mažiau pagarbos verti, bet savi, pašaukti gyventi po ta pačia saule mano ir jo šalyje ir kad jis yra turtas, o ne našta ar pavojus.

Ką gi reiktų daryti? Reformos, matyt, nebepadės. Kai kas tikisi pasaulinės ar vietinės revoliucijų, bet tai jau buvo. Kai kas globaliuose socialiniuose tinkluose organizuoja antiglobalistines akcijas, kiti tiki greitų, itin liberalių pokyčių sėkme, dar kiti – tautinės imperijos (pvz., LDK, Sarmatijos etc.) vizija. Ne reforma reikalinga, o esminė dvasinė reformacija – gręžimasis į viso gėrio šaltinį Dievą ir į Jo kūrinį žmogų. Gavėnios laike skaitome per pranašą Izaiją Viešpaties išsakytus žodžius: Štai pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu duona... Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa. Tavo teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė lydės iš paskos (Iz 58, 6-8).

Tad reikia daug, o kartu ir mažai, kad mūsų laisvė nebūtų našta ir skausmas, bet džiaugsmas ir garbė. Čia ir pavienis pilietis, ir ypač tie, kuriems patikėtas žmonių likimas, privalo už laisvę prisiimti atsakomybę, kad politinė Nepriklausomybė dovanotų žmogui galimybę nevaržomai skleistis savo pašaukime ir tarnauti kitiems. Kai kada ne sprendimai reikalingi, o kasdienė tarpusavio pagarba ir siekis, kad kito žeminimas viešoje erdvėje nebebūtų norma, bet norma taptų net ir nuožmiausio politinio ar verslo konkurento garbės ir orumo išsaugojimas, o asmeniškumai būtų pakeisti konstruktyvia ir pasverta diskusija. Siekis, kad didžioji žmonių dalis ir bendrai valstybės gyvenimas nebūtų priklausomas nuo ne visada suprantamų politinių kovų ir manipuliacijų. Siekis, kad smurtas ir blogis nebūtų vyraujanti kasdienybės tema, o tai pakeistų šviesaus gyvenimo pavyzdžiai ir iniciatyvos. Būdamas pakankamai nejaunas suprantu, kad daugelio mintyse tokie pamąstymai atrodo kaip utopija ar komerciškai nenaudingi dalykai. Bet turime prisiminti, kad Lietuvoje vis dar yra žmonių, tikinčių žiniasklaidos pranešimais ir net politikais, ir net Bažnyčia. Tad ir sunku, ir lengva pateikti žmonėms objektyvią, visapusišką informaciją be didelių emocingų iliustracijų; politikams – laikytis įstatymų, kuriuos patys priima ir baudžia piliečius jų nesilaikančius; Bažnyčiai – dvasininkams ir pasauliečiams – savo gyvenimu liudyti Kristaus prisikėlimo viltį.

Žinoma, galima nieko nedaryti, pasilikti pyktyje ir dvasinėje suirutėje. Bet tai mūsų Nepriklausomybę stipriai kompromituoja, o jei mes laisvės neverti – jos ir neteksime. Ir jei taip atsitiks, greičiausiai tai bus paskutinė netektis.

Norėčiau visiems mums palinkėti, kad kiekvienais metais Kovo 11-oji mums būtų vis linksmesnė ir prasmingesnė, kad tiek čia, tiek svetur gyvenantys mūsų žmonės galėtų tarti – štai mano šalis, kuria aš didžiuojuosi , tai – mano namai, mano tėviškė, mano Tėvynė. Ir kad taip švęstume ne tik mes, bet ir ateities žmonės. Ir kad jiems netektų patirti gėdos ir kartėlio, kokį mes patiriame prisimindami kai kuriuos valstybės gyvenimo praeities epizodus: Liublino uniją, XVI a. šviesuolių tremtį, bajorų puotose ir vaiduose sužlugdytą Abiejų Tautų Respubliką, valstybės praradimą 1940-aisiais ir vadovų išdavystę, raudonomis vėliavomis ir baltais raiščiais okupantams tarnaujančius mūsų bendrapiliečius, holokaustą, brolžudiškas kovas ir išdavystes, sovietmečio prisitaikėliškumą. Ir tame sąraše jiems nereiktų įrašyti dienos, kai Kovo 11-oji buvo sutrypta, o nesugebėjusiems laisvės išsaugoti, kad nereiktų dainuoti graudžių dainų apie prarastą Tėvynę ir, kaip įprasta, dėl tragedijos kaltinti ne save, o istorines aplinkybes ir išorės priešus.

Mylėkime vieni kitus, branginkime laisvę ir prašykime Dievo, kad leistų gyventi tiesoje, nes joje yra Jėzaus pažadas: Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32).