Archyvas - 2003

„Nėra išganymo be Kristaus“ – Latvijos arkivyskupo vizitas

2003 lapkričio 30 d. Latvijoje buvo minima arkivyskupo Janio Vanago [Jānis Vanags] 10 metų vyskupo tarnystės sukaktis.

Šventėje dalyvavo ne tik Latvijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios kunigai bei kiti atstovai, bet ir Latvijos katalikų kardinolas Janis Pujatas [Jānis Pujāts], Stačiatikių Bažnyčios atstovai, Latvijos Respublikos prezidentė Vaira Vīķe-Freiberga, kiti valstybės vadovai. Pasveikinti arkivyskupo atvyko ir kaimyninių liuteronų Bažnyčių vadovai. Mūsų Bažnyčiai atstovavo kun. Saulius Juozaitis.
Kitą dieną Rygoje Baltijos valstybių ir Rusijos liuteronų Bažnyčių vadovų susitikime kun. Saulius Juozaitis pakvietė arkivyskupą Janį Vanagą aplankyti mūsų Bažnyčią. Arkivyskupas mielai sutiko ir 2003 gruodžio 11 d. Vilniaus parapijos diakonijos namuose surengė teologinę konferenciją ekleziologijos klausimais.
Šiame straipsnyje nesistengsime išlaikyti vientisumo, o autentiškumo dėlei sieksime perteikti ryškiausias arkivyskupo išsakytas mintis:

„...Bažnyčios klausimas man labai svarbus. Nuo 1989 m. dalyvavau mūsų statuto rengime ir šiandien galiu teigti, kad yra klaidų, būdingų daugeliui Bažnyčių, ir kad tokią klaidą padarėme ir mes.
1989 m. Latvijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios sinode tvyrojo didelė įtampa. Daugelis kunigų aiškinosi santykius, buvo viešinami jų bendradarbiavimo su KGB atvejai. Tokioje „kovos“ atmosferoje ir buvo rengiamas mūsų Bažnyčios statutas.
Po keleto metų, avarijoje žuvus arkivyskupui Karliui Gailičiui [Kārlis Gailītis], statutas buvo keičiamas ir vėl derinamas prie pakitusios situacijos. Taigi, kaip matome, „kovos“ sąlygomis rengtas statutas ramiais laikais tapo nebeveiksmingas. Tad dabar, vėl dirbdami prie naujo statuto, norime jį sunorminti pagal bažnytinio gyvenimo principus, o ne pagal situacijos reikalavimus.
Norint panašių klaidų išvengti, reikia turėti aiškų supratimą apie tai, kas yra Bažnyčia. Kokias funkcijas joje atlieka diakonai, kunigai ir vyskupai, o kokias – sinodas, konsistorija, vyskupas? Tikimės, kad naujasis mūsų statutas bus ekleziologinis.
...Būna dalykų, turinčių tik pavadinimą, tačiau iš esmės tuščių. Antai egzistuoja vyskupo titulas, tačiau vyskupo tarnystė dažnai būna suprantama kaip direktoriaus. Todėl svarbu žinoti, kokia šių titulų teologinė ir bažnytinė prasmė.
Pavyzdžiui, termino krikščionybė nerasime Naujajame Testamente. Jis pradėtas vartoti XVII–XIX a., įvestas religijos sociologų. Palyginti su kitomis religijomis, krikščionybė unikali tuo, kad veikia Bažnyčios institutas. Bažnyčios atitikmens nėra jokioje kitoje religijoje. Jėzus Kristus nesukūrė krikščionybės idėjos, Jis įsteigė Bažnyčią ir davė jai apreiškimą. Kristus įsikūnijo ir gyveno žemėje, o užžengęs į dangų, nuėjo pas Tėvą ir davė Bažnyčiai kūną; tai tarsi Įsikūnijimo tęsinys.
Ignotas Antiochietis pirmasis užsiminė apie krikščionybę, lygino ją su judaizmu, vartojo terminus judaismos ir christianismos. XVII–XIX a. krikščionybę pradėta tapatinti su Bažnyčia. Neoprotestantai Bažnyčią tapatina su krikščionybe, norėdami sumenkinti klerikalų vaidmenį; jų supratimu, krikščionybė stovinti aukščiau už Bažnyčią.
Tačiau jie (sociologai red. pastaba) daro vieną grubią klaidą. Kalbant apie krikščionybę, negalima jos laikyti atskiru dalyku, nesusijusiu su Bažnyčia. Visiems žinomas garsusis teiginys: „Be Bažnyčios nėra išganymo“, ir šis pasakymas nuostabus tuo, kad iš tiesų juo sakoma: „Nėra išganymo be Kristaus“, nes tikrąja prasme Bažnyčia – tai Kristaus kūnas.
Bažnyčia apibrėžiama įvairiai:
Bažnyčia – įsikūnijimo tąsa (Kristaus mistinis kūnas).
Bažnyčia – tai Sakramentas; pasaulyje veikianti regimu būdu Bažnyčia –šventųjų bendravimo išorinis ženklas. Tai instrumentas, istorijos būvyje duodantis Jėzaus Kristaus kūną. Dievo negalima regėti, o kad Jo žodis taptų regimas istorijoje, reikėjo jam suteikti regimą priemonę – Bažnyčią. Komunikavimui Jis duoda Savo Sūnų – Žodį, o per jį dovanos teikiamos visiems žmonėms. Žmogus Jėzus Kristus yra priemonė, per jį mes regime Dievo veikimą. Jis – pagrindinis Sakramentas, nes būtent jame mes regime Dievą. Bažnyčia kaip Kristaus įsikūnijimas yra tokia vieta, kurioje žmogus susitinka su Dievu.
Nuo apšvietos laikų Bažnyčia dažnai traktuojama kaip visuomeninė organizacija.
Esama keleto Bažnyčios paradigmų.
Krikščionų Bažnyčia susikuria keletui individų priėmus krikščionybės mokymą ir susibūrus bendrai veiklai (Schleyermacherio supratimas). Jie sukuria organizaciją, išrenka valdybą. Jie gali žvalgytis aplink, ieškodami bendradarbiavimo partnerių. Pagal tokį supratimą visuotinė ( katolikos) Bažnyčia – visų krikščionių konfederacijų suma (Harnack).
Tokią paradigmą galima įžvelgti Latvijos Respublikos Religijos įstatyme (šiuo atveju ir Lietuvos - red. pastaba), pagal kurį naujai susibūrusi grupė gali kurti Bažnyčią. Joje kunigas – administratorius, atliekantis vadovo funkciją. Jo tarnystė – tik rinkimų ar paskyrimo rezultatas. Baigęs tarnystę, jis praranda ir ordinaciją.
...Biblijoje individualizmas nelaikomas didžiausia vertybe. Senajame Testamente iškeliamas ir Dievo pasirenkamas ne asmuo, bet tauta, o žmogus tik išrenkamas iš tautos, kad prisimtų atsakomybę. Tikėjimas – asmeninis patyrimas, tačiau ne individualus dalykas. Krikščionio tapatybę galima nusakyti tik visuotinumu. Norėdami apie save ką nors pasakyti, prisistatyti, ką nors svarbaus galime pasakyti tik santykyje su kitais (pavyzdžiui, prisistatydami nepažįstamam asmeniui).
...Doketizmo mokymą, esą Kristaus kūnas yra neregimas, Bažnyčia paskelbė erezija. Kartais, norėdami išvengti tam tikrų problemų, liberalieji teologai naudojasi eskapizmo principu ir apie Bažnyčią kalba tik kaip apie neregimą. Tačiau egzistuoja tik viena Bažnyčia, turinti regimąjį ir neregimąjį aspektą. Bažnyčia negali atskirti mokymo nuo praktikos, kaip kūno negalima atskirti nuo sielos.
Bažnyčia yra pasaulyje. Ji matoma iš Žodžio, iš sakramentų. Taip pat vienas svarbiausių dalykų Bažnyčioje yra struktūra. Bažnyčios ieškantis žmogus eis ten, kur ją regi, kur iškilęs bokštas, kur jis pamatys kunigą ir vyskupą. Apaštalai irgi sudarė struktūrą: Petras buvo lyderis, Judas – kasininkas. Bažnyčios negalima atskirti nuo struktūros.
Kai kas sako, kad nustatyti struktūrą Bažnyčioje labai paprasta; reikia tik pasiskaityti Bibliją, ir ten viskas nurodyta. Tačiau iš tiesų ne viskas taip paprasta. Struktūra gali būti įvairi. Iš rašytinių šaltinių žinome, kad Bažnyčioje struktūra egzistavo jau II a. po Kristaus. Iš Naujojo Testamento sunku suprasti, kokias funkcijas atliko diakonas, kunigas-presbiteris, vyskupas. Taip pat žinoma, kad Naujojo Testamento laikais buvo ir tokių pareigų, kaip, pavyzdžiui, kalbėtojo kalbomis, vertėjo iš tų kalbų. Kai Kristus negrįžo, kaip Bažnyčia laukė ir tikėjosi, labai greitai, kilo būtinybė kaip nors organizuotis didelėje teritorijoje, idant Bažnyčia nesuskiltų. Pradėjo formuotis pareigos ir apeigos, apie 100 m. vyskupai, presbiteriai ir diakonai jau ordinuojami rankų uždėjimu.
Kadangi Bažnyčia yra Jėzaus Kristaus kūno tęsinys, joje esama trijų tarnystės titulų.
Žvelgdami į Kristų, matome jo gyvenimą kaip:
1. Martyria;
2. Leiturgia;
3. Diakonia,
ir iš šių trijų tarnysčių, kyla trys kunigystės titulai.
Vyskupas susijęs su martyria , jis – Bažnyčios liudytojas. Sinodas gali priimti rezoliucijas, spręsti įvairius klausimus, bet negali aukoti liturgijos. Vyskupas yra simbolis. Jei Romos popiežius geras, Bažnyčiai atleidžiama net pedofilija.
Trys kunigo tarnystės titulai turi būti skiriami, bet negali būti atskirti.
Kunigas susijęs aukojimu, leiturgia .
Diakonas susijęs su diakonia , tarnavimu.
Šie trys titulai įsišakniję Bažnyčios prigimtyje; vienam jų nunykus, tarnystė pasireikš per kitą. Liberalizmo laikais buvo panaikinta diakono tarnystė, bet atsirado socialiniai darbuotojai, dažnai susiję su Bažnyčia.
Mes kanonizavome Naujojo Testamento titulus.
Iš Rašto nieko negalima atimti. O iš titulo?
Pvz., ar galima sakyti, kad apaštališkoji įpėdinystė nesvarbi? Tai ne Reformacijos laikų klausimas, ją kvestionuoti pradėta ekumenizmo sąjūdžio metu. Kai kas klausia: „Ar reikalinga apaštališkoji įpėdinystė?“ O aš klausiu, ar galima apsieiti be jos? ...Pavyzdžiui, prizmė koncentruoja šviesos pluoštą, bet jei pastatysime dar vieną prizmę, šviesa bus išsklaidyta.
Vyskupo titulas įsitvirtino didžiųjų erezijų laikais. Vyskupas buvo tas institutas, aplink kurį konsolidavosi Bažnyčia. Tai buvo Bažnyčios vienybės garantas. Ypatinga vyskupo tarnystė – kunigų ordinavimas. Pradžioje vyskupas tarnaudavo vienoje parapijoje, jo vyskupiją sudarydavo vienas kaimas. Augant Bažnyčiai, jis ordinuodavo presbiterius ir siųsdavo tarnauti į kitas parapijas. Taip išsiplėtojo administracinės vyskupo funkcijos.
Ordinacija (Jono 20, 21–22; 2 Tim 1, 6) apaštalams suteikiama Šventosios Dvasios galia atlikti tam tikrus darbus. Šventoji Dvasia perduodama rankų uždėjimu. Viena vertus, tai viešas įgaliojimų suteikimas, kita vertus, Šventosios Dvasios perdavimas Bažnyčiai.
Laikantis šiuolaikinių teologų požiūrio, susidaro įspūdis, kad vitenbergiečiai pasisakė prieš vyskupų valdžią. Vyskupas tais laikais buvo tarsi valdytojas (kunigaikštis), turintis vasalų. Liuteris pasisakė prieš tokį politinį vyskupo institutą ir pasaulietinius piktnaudžiavimus. Jis pasigedo vyskupuose to, ką jie turi daryti ir ką darė apaštalų laikais. Todėl jis ir sako: „Jei parapijoje kunigas atlieka tai, ką pirmaisiais krikščionybės amžiais darė vyskupai, tai reiškia, kad kunigas toje parapijoje yra vyskupas“.
Būta bandymų Reformacijos lyderius vadinti vyskupais. Bugenhagenas buvo kviečiamas vyskupauti Šiaurės Vokieijoje, tačiau pasirinko darbą Vitenberge.
Švedijoje reformatoriai palaikė klasikinę vyskupų ir vyskupijų struktūrą.
Santarvės knygoje kalbama apie regionų vyskupus. Protestantiškose žemėse iki XIX a. regiono valdytojui taikytas superintendento titulas, nes valstybės įstatymais vyskupo titulas buvo uždraustas. Nuo XIX a. liuteronų Bažnyčioms leidžiama regiono vadovą vadinti vyskupu.
Latvijos Bažnyčia nusprendė priimti klasikinį Bažnyčios modelį su apaštališkąja įpėdinyste. Teoriškai tai pagrindė mūsų kunigas Edgaras Rumba [Edgars Rumba].
Kokia bus mūsų Bažnyčia? Dabar jos struktūra vadinama sinodine-episkopaline, nors būtų nelengva paaiškinti, kas tai per struktūra ir ką ji reiškia.
Problema kyla iš to, kad šį modelį mes priėmėme į klausimus žvelgdami ne ekleziologiškai, bet politiškai. Klausimas turi būti formuluojamas kitaip. Bažnyčiai turi savo uždavinius ir privalo juos įvykdyti.

* * *

Seminaro dalyvių klausimai

Jei vyskupas – Šventosios Dvasios dovana, tai kokiais išoriniais požymiais turi pasižymėti jo asmuo?
Pirmiausia pasakytina, kad išoriniai požymiai nurodyti Biblijoje, ir šiais laikais daugelis vyskupų jų neatitinka. Tačiau turime atminti, kad, kaip sako Liuteris, net jei velnias skelbtų gryną Evangeliją, ji vis tiek būtų veiksminga; tas pat tinka ir Šventajai Vakarienei.
Taip pat žinotina, kad blogų kunigų visada bus daugiau negu vyskupų, o blogų parapijiečių – daugiau negu kunigų. Todėl dėl išorinių požymių nesakome, kad vyskupų institutas nereikalingas. Bažnyčia – ne trumpaamžė organizacija, ji gyvuoja tūkstančius metų.

Kokią vietą vyskupo tarnystėje turėtų užimti kunigų konsultavimas?
Mea culpa. Paprašiau vieno specialisto pakonsultuoti mane, kaip organizuoti darbą. Pamatęs mano darbotvarkę, jis pasakė: „Įsivaizdavau, kad turite daug darbo, bet nemaniau, kad tiek daug“. Tai mano kaltė, kad tiesiog neturiu laiko daugiau užsiimti su kunigais. Dirbu neatidėliotinus darbus, o su kunigais savaime išeina bendrauti tik tada, kai iškyla problemų. Todėl noriu viską organizuoti taip, kad su kunigais būtų dirbama dekanatuose. Taip pat mąstau apie vyskupo pavaduotojo pareigų įvedimą. Vyskupai dažnai perkrauti darbais ir mano, kad kunigai kaip nors išgyvens.

Kokią reakciją sukėlė tai, kad nuo jūsų vyskupavimo pradžios Latvijoje nebeordinuojamos moterys?
Reakcija buvo radikali, jos poveikis jaučiamas iki dabar. Žinau, kad Vokietijoje artimiausiu metu vyks kažkoks slaptas susirinkimas dėl bendradarbiavimo su Latvijos Liuteronų Bažnyčia. Tačiau Latvija su tokiu požiūriu ne vieniša. Aš skaitau Bibliją ir tikiu tuo, ką duoda Šventoji Dvasia. Diskutavome su Šiaurės Elbės Bažnyčia ir pastebėjome, kad negalima ordinuoti moterų, neišmetus kai kurių Šv. Rašto vietų. Tai gana slidi teologija. Juk jei ko nors atsisakysime iš Šv. Rašto, tai ilgainiui taps įmanoma įvesti į praktiką bet ką. Problema – ne moterų ordinacija, bet požiūris į Šv. Raštą.

Kokie liuteronų Bažnyčios ryšiai su Latvijos vyriausybe?
Ilgą laiką valdžioje dominavo sekuliarusis humanizmas ir fundamentalizmas. Dabartinės politinės jėgos palaiko Bažnyčią. Rengiamas konkordato projektas. Ir tikime, kad valstybė būtent liuteronų Bažnyčią priims kaip valstybinės religijos instituciją. Viskas priklauso nuo to, kas valdžioje. Todėl krikščionys ir turi būti aktyvūs bei balsuoti ne už tuos, kurie žada padidinti pensijas, bet pagal tai, kaip jie žiūri į Evangeliją.

Kaip žiūrite į sinodo sprendimus priimant rezoliucijas?
Sinodai būdavo vyskupų susirinkimai, pasauliečių dalyvavimas juose – naujas dalykas. Reikėtų vengti to, kad sinodas taptų viską sprendžiančia institucija, ypač teologijos klausimais. Teologijos dalykuose nesusigaudantys pasauliečiai balsuoja teologijos klausimais! Mokymą turėtų kontroliuoti vyskupas. Žinoma, jei vyskupas tampa eretiku, sinodas turėtų teisę išleisti jį į pensiją. Laiško korintiečams 13 skyriaus himne meilei nurodyta, ką kiekvienas kunigas turi daryti.
Joks modelis negarantuoja mokymo grynumo. Todėl dabar trijų struktūrų funkcijomis (sinodas, konsistorija, vyskupas) norima apibrėžti jų įtaką. Svarbu, kad vyskupas rūpintųsi mokymu ir jį tikrintų. Vyskupas turi turėti veto teisę, antraip negalės atlikti savo pareigų. Todėl būtina aiškiai suvokti, kokias funkcijas atlieka sinodas, konsistorija ir vyskupas.

Kokiais kriterijais reikėtų vadovautis renkant vyskupą? Šiuo metu mūsų statute numatyta, kad vyskupas privalo būti ištarnavęs Lietuvos Liuteronų Bažnyčioje ne mažiau kaip 10 metų ir turi turėti aukštąjį teologinį išsilavinimą.
Yra du šio klausimo aspektai. Pavojinga, jei statutas keičiamas dėl situacijos. Taip Latvijoje atsitiko renkant mane. Mat pakeitus statutą ir vyskupu išrinkus mane, visas pasaulis paskui kalbėjo, kad būtent man statuto pakeitimu ir buvo tiesiamas kelias.
Kitas aspektas – grynai praktinis. Aš priešinausi apribojimams vyskupo rinkimuose. Klausiau, kas bus, jei vieną dieną neturėsime teologijos magistrų arba jie bus netinkami vyskupo tarnystei; tada vėl taptume priklausomi nuo valstybės. Švedijoje egzistuoja du apribojimai: vyskupas turi būti krikštytas ir Švedijos pilietis. Taigi reikia paisyti tikslo ir kliautis žmogiškąja išmintimi.

Kokia ekonominė Latvijos Bažnyčios situacija?
Kunigus išlaiko parapijos. Daugelis jų gauna papildomą paramą iš kunigų algų fondo. Išbandę įvairius variantus, ieškodami šiam fondui, priėjome prie išvados, kad pinigų Bažnyčioje turi tik parapijos. Įplaukos iš išorės sudaro tik 7 procentus biudžeto.
Biudžetas turėtų būti sudaromas sinode.

Kaip manote, ar konsistorijos pirmininkas turėtų būti vyskupas?
Pas mus nėra tokios pareigybės kaip konsistorijos pirmininko. Aš tik vadovauju posėdžiams. Nusisamdėme administratorių, nes kalbėta, kad aš esąs per daug autoritariškas. Dabar vėl ant manęs pykstama, kam mažai kišuosi į konsistorijos darbą...